Einamieji Genadijaus sopuliai

antradienis, gruodžio 18, 2012

Vištienos sparniukai

Valgėm šiandien labai skaniai. Viską suėdėm.
Po pietų vaikas klausia: o mama, o ką mes čia valgėm?
Sakau: vištienos sparneliai.
Ji: tie kur skrenda?
Nu taip. Plasnoja.
Ji: O tai kaip mes juos valgom? Paukštis numirė ar kaip čia?
Aš (į vatą nevynioju): na, vištas žmonės augina, o paskui dažniausiai nužudo, parduoda, o mes valgom štai smagiai.
Ji: nušauna?
Aš: papjauna dažniausiai, manau.
Ji: oho... gerai, kad žmonės vaikų nepjauna, nes taigi irgi augina...


Aš (mintyse tik): aha... kartais ne :D mat prisiminiau pernai metų darželyje Kalėdų šventę, kai trys vaikai labai bijojo šokti prie tėvų ir visų mūsų svetimų, o jiems direktorė vis tiek liepė eiti šokti su visom mamytėm, o aniem vis tiek buvo baisu, bet jiems aiškino "gi kalėdų senis tuoj ateis...", o kai jis pasirodė, vaikus ištiko isterija ir panika su dusulio priepoliais, bet jiems vis tiek liepė šokti, nes "juk gėda, negražu". Kaip nepjaunam?

Ta proga mėsos neatsisakom vis tiek :), bet Kalėdų šventę darželyje tokią pačią praignoruosime. Per silpni mano nervai tai vėl stebėti savom akim.

Vištutės sparneliai...

ketvirtadienis, lapkričio 08, 2012

Prisidainavau iki rusiškai gražaus reggio :)

Negaliu patikėt, patinka - SunSay
 (ten kažkur ir Alina Orlova ;))

o pradėjom nuo Dženingsų,
Vilnius temperature  
galiausiai  

Gražus vakaras šiandien :)
Jaučiuos lyg būčiau pamylėta gėlėm :)

Vakarų šita, mūsų medicina

Vis pasigirsta šauksmų, kaip žolelės ir homeopatija neišgelbėjo pasaulio ir kaip tai kenkia. Rytai atgyvenę, biblija paseno :) Bet kaskart gydant kokią šūdiną slogytę po apsilankymo Centro poliklinikoj, po šimtus kainuojančių vaistų, komplikacijų, butaforinių tyrimų ar dar ko interesno, norisi man manęs paklausti... gerai, užrašysiu:

Gyd.: Kokia tvirta mergytė. Kauliukai stiprūs. Galvos momenėlis puikiai traukiasi. Šaunuoliai! Kiek lašiukų vit. D mergaitei dabar duodate?
Mama: Neduodu.

Gyd.: Ką jūs sau galvojate! Mergaitei jau vystosi silpnos stadijos rachitas!

Yeah...

Kita gyd.: Tai kaip gerai vystosi berniukas. Stiprus, drūtas. Kiek vit. D dabar jam duodat?
Mama: Kaip ir sakėt... 3... (realiai, tas buteliukas jau šiukšlyne pusiau nenaudotas).
Gyd.: Nu va, kaip gerai, ir vystosi kaip turi būt už tai. Dabar galite padidinti, nes svoris vaiko didėja, tai vienu lašiuku daugiau, gerai?
Mama:...

Niekas nesirgo rachitu.

ARBA:

Mama: išrašėte vaistų, bet prisipažinsiu, neišgėrėm tiek, kaip parašyta, o realiai viską išspjaudavo, todėl noriu, kad patikrintumėt, ar nemirštam mes nuo to bronchito po savaitės, nebežinau, ką daryti... Tik šildėmės, kvėpavom druską, ir tai labai mažai, nes ponas turi kojas...
Gyd.: Hm, na paklausykime. Sveikas! Nėra jokio bronchito. Vadinasi, kažkiek vaistų išgėrė.
Mama: Kad nieko neišgėrė... Sakau gi.
Gyd.: Na, bet išgėrė matau.

Kas čia? Taip ne žaidimas? Ir tai vadinama medicina?

Nu gerai, dar:

Gyd.: Vaikui mažakraujystė pagal tyrimą. Reikia gerti geležies prepataą tokį ir į satariškes konsultacijai pas hematologą, kaip maitintis.

Mama: Apsilankėme pas hematologę - patarė nutraukti maitinimą krūtimi, nes  8 mėn. vaikui tai žalinga, todėl nepasisavina geležies - taip, nuo motinos pieno. Grįžau namo domėjausi - nuo karvės pieno geležis organizme nepasisasvina taip kaip turi būti, reikia daryti kelių valandų pertrauką tarp pieno gėrimo ir vaistų gėrimo, o motinos piene yra medžiagų, kurios padeda įsisavinti geležį ir dar ją perneša dalį iš mamos... Geležies negėrėme, maitinomės kaip visada. Pakartojome ligoninėje tyrimą - hemoglobino kiekis viršyja normą.

Gerai, kad pakartojome tyrimą, o tai būtume nunuodiję gydytojos liepimu, bet nieko neapkaltintume, nes aš pasirašiau sutikimą dėl butaforinės ligos butaforiniogydymo būdų.

Nu ir taip kasdien vis užknisa ir neatknisa. Žinot, realiai net šarlatanai atrodo realistiškiau tiria, nei tie visi med. punktai su visais hyper med. daktarais. :( Tai ką, taip visą gyvenimą reikės nepasitikėt ir dėl kiekvieno šūdo persidarinėt tyrimus, ane.

Nesinori manyti, kad visi kėsinasi į gyvybę, nes būtų baisu gyventi :D bet šiam pasauly yra dalykų, kuriais ne tik tikėti verta, bet ir pasitikėti?

                                                                                                                               Tik reali mama...


sekmadienis, lapkričio 04, 2012

TavomanO esmė

tikslių klaidų kūryba

bandysi sekti, nesuveiks. bet gal padės

iš pradžių darius ražauskas, bet jo kelias vis tiek kitas.
paskui jonas markūnas, lengvėja, ir jis netobulas.
paskui filmai:
cafe de flore, atseit. atrodo viską žinau, bet pasirodo trūksta visko.
tada netyčia "vanduo", lyg ne į temą, bet nieko nėra svarbiau gi už nieką. jei užkliudė, reikėjo net smulkmenos.
paskutinis laužas "medisono grafystės tiltas" (gal netiksliai, bet Tas) buvo ledlaužis - tadam tratata šuldu buldu dam vam!

pati susitvarkyt nebesugebėjau.
toks vaizdas, kad viską matau, bet nesuvokiu ar ateitį, ar tai, ką žmogelis būdama tiesiog svajojau ir laidojau
net nežinau ką, bet ir neišsijungia off, iki miego dar toli, nors šiaip visas Vilnius jau tuoj pusryčiaus :).
o kraupu, minimalistiškai išsireiškus - nemalonu, o galiausiai tragiška, beveik paskutinioji. tirpstu kaip besmegenis, joks čia anekdotas, baisiausia, kai smunka galva iš pradžių lėtai, o dar greičiau jau būna nukritus, net nesimato ar buvo ausys, o akys. kam rūpi. pavasaris gražiausias šypsos

... liko tik kvėpuot ir Dievas...

Tau aišku kas nors?

melisų-mėtų arbata. (tai štai kam ji auga) dar aviečių krūmo stiebelis, kad nepurtytų šalčiu.

nors galvot nesugebėjau, bet reikėjo galvot, kaip susitvardyt, nes jei kasdien taip, galėjo būti nesąmonė, o žmonės taip nedaro - kūnelis per mažas tam :)

algirdo šeškaus "įvadas" ir kitos dalys. gerai, nereiks eit pas jį, skaitosi.  tvarkausi, grįžtu ramiai. po tip topą. namo. sproginėja žodžiai, kaip jis sako, tai bent žinosiu dabar mintinai, kad man viskas gerai :)

tu supranti?

grįžau, o lyg niekur nebūčiau buvus.

ačiū labai mažas, čia daugiau. amen labai tinka. esi. dar matysiu, gal net reikės dirbti kartu, kad būtų kitiems aišku.

spragsi kukurūzas. valgysim. lėkščių nereiks plaut, tas man visad gerai būdavo :) neskalbt ir neplaut :) prisireiks. moku.

                        čia tik kūryba, menas... :) visai jo kūryba

tavOMano eilė. kasdien

daugiau tyliu.

penktadienis, spalio 12, 2012

Genderizmas, kaip įdomu

Pirmiausia straipsniukas

O paskui žiūriu per Youtube "Smegenų plovimas"

Kaip įdomu su tomis skirtingomis nuomonėmis. Kas ką pričiups, kurie teisesni...., o šiandien mes valgysime kviečių košę :) tik šiaip įdomu kaip vyksta pasaulis ir kur jis bus, ar kada nors gali būti tiesa tik viena, ar kada nors nebemeluosime, o gal paprasčiausiai nebesigilinsime, nes labai jau neaišku. Eko, ar Bio, ar Rio; vakarų ar rytų medicina, vyrai ar moterys geresni.

Ne, iš tikrųjų kaifas įdomautis, tik sukelia pamąstymą, kada jau žinoti tiksliai ką nors, be jokios kruopos abejonės niekada.

Dienoraščiai

Kodėl mano dienoraščiai pasidarė tokie atviri ir dar nesuvokiamai vieši - tiesiog interneto platybėse, gūglėj šokinėja mano antraštės vos tik įvedi bet kokio į mano panašaus žodžio paiešką ir čia jau skaito būrys mirtingųjų? :) Ko ne laikraštis :D

Gal dėl to, kad kažkada maniau, kad rašau dienoraštį tik sau, galiu pildyti jį kaip noriu, nes tai kaip psichologo kėdės terapija, išmėtau visą savo šlamštą raštu ir tada lieka pagalvoti, o kas gero liko? Man taip patikdavo, kol neperskaitė mano šlamšto artimas mano vaikystėje žmogus. Jis nežinojo, kad tai ką rašiau, buvo tik šlamštas, o ką galvojau, liko neužrašyta, nes visko, ką galvoji, nesutalpinsi ir gėrį geriau nešiotis širdyje, negu išpilti raštu ir... viskas :)

Mano terapija raštu buvo priimta kaip tik gryna tiesa :) Juokingai graudu buvo ir žymi trauma tiek man, tiek viskam aplinkui. Ilgai neberašiau nieko. Šūdas kaupėsi kartu su gerumais galvoje, o kai mazutas patenka į medų... ;) Be to, bandžiau suvokti tą sakinį: "Jeigu rašai dienoraštį, vadinasi, nori, kad jį visi skaitytų, todėl radau ir perskaičiau". Tiesiog va taip, be nuodėmės. Tai kirtosi su mano pažiūrom, net nekirtosi, o man tai buvo naujiena! Kaip galima gydantis sielą, visiems sutiktiems pasakoti, kaip aš tai darau ir kokio šūdo esu pilna. Kaip tik, norisi, kad kiti galvotų, kad esu nuostabi, be dėmės šūdelio :D

Nerealu. Suaugau. Visų pirma, be šūdelio būti, o vargeli, bet nelogiška. "In" ir "jan" visur. Dažniausiai tą šūdelį pamatai paskutinis, nes visi aplinkiniai būna patys pirmi tokie įžvalgūs, nes pats sau būni bent jau pateisinamas ;) O geriausi yra tie, kurie dar pabaksnoja, patys išsišūdina ranką į mano kaką..., bet viskas labai kilnu, nes nori, kad aš pamatyčiau save :) O tada eičiau skirstyti, kuris šūdo gabalėlis mano, o kuris tos kitos šūdinos rankelės palikta :D

Taigi, dabar rašau visą savo terapiją ir iš šūdo pozicijos, ir iš debesėlių. Vis tiek mano terapija liko geriausia man pačiai, suprantamiausia sau - rašymas. O perskaitys vis tiek kažkas, tai kam dėl to jaudintis. Tas kažkas suras savo šūdo, mano, visi draugiškai pasiterliosim, smirdės, eisim kolektyviškai arba po vieną praustis. Geriausia būtų kasdieną! :) Bet jeigu svarbiau išplauti indus ar paruošti vilkui vakarienę, tai gaunasi - nebelieka laiko, rečiau maudomės. Ir smirdim. :)

O dėl surastų debesėlių, verta ir pamaklinėti po purvus, ane? Kaip džiaugtis spindinčiu deimantu, jei visur saulė, ji tokia didelė, tai ką tas deimančiukas... net nešildo nuo jo :) bet deimantai gražu :) Verta pakapstyti :)

trečiadienis, spalio 10, 2012

24 m. neišnešiotukas Indrė (mano sesutė)

Prisirpo. Ačiū vienai Astai už porą žodžių, kaip tūlas pilietis supranta apie "visuomenei nenaudingus" žmones. Neišnešiotukų asociacija... Privertė mane išjausti seną tą pačią mūsų šeimos istoriją. Taigi, neišnešiotukas Indrė.

Besilaukiant mano mamai labai skaudėjo galvą. Nežinau, ar tai buvo tik vieną kartą, ar visada, bet kad laukėsi mano sesutės, tai tikrai. Ryškiai prisimenu epizodą gulint ją lovoje, mano tėtis jai kažką nešė, jai skaudėjo. Triukšmauti buvo uždrausta. Prisimenu, kad kasdien turbūt klausdavau, kada man bus 5 metai, smagiai laukiau. Mamai, įsivaizduoju, jau nusibodo man aiškinti, nes lygiai taip pat mano neišnešiotukė Emilija (gal čia šeimos bruožas :D) dabar manęs klausinėja, kada jau bus tie 4 metai :D Bet atsakyti 20 000 kartų tą patį ir kitaip nesunku, tai ne kančia :)

36 sav. (nėštumas turėtų trukti ~40 sav.) 1989m. gruodžio 2 d. gimė mano sesutė. Man jau buvo suėję tuomet 5 m. Detalių tikrai nepamenu, tik atraižas, kurios gan netikslios, bet žinau mintinai, kaip tada jaučiausi, niekuo neištrinsi, nebent tik kartu su manimi, bet tada irgi liks šitas rašinėlis, epizodai gali būti ir ne iš eilės pagal tikrą gyvenimą :).

Epizodas 1: Aš, tie lemti mano svarbūs 5m. :) Mama turbūt ilgai su naujagime sese gulėjo ligoninėj (neišnešiotukus ten labai prižiūri, tiria, kol išrašo), bet to neužfiksavau, ar laukiau, ar kentėjau. Prisimenu tik kaip mama su tėčiu grįžo dviese (sesė liko intensyvioje priežiūroje, o mamą, matyt, išrašė), tiksliai nežinau. O gal tai buvo jau vėliau... Nesvarbu, įsivaizduokite, turite mažą savo kūdikį, paliekate jį ligoninėje, nesvarbu kokios būtų priežastys: liga, atsargumas dėl sveikatos, vaiku rūpinamasi daktarų, jūs tiesiog grįžtate namo, kaip žmonės sako - pailsėti... Be kūdikio. Turbūt paklausiau naiviai tarpdury, nes labai laukiau, man niekas nieko nesakė kas ir kaip bus (tėčiui tema savaime suprantama, nepliurpsi kaip boba, močiutei turbūt ir taip skaudu, norėjo mane pasaugot nuo skausmo, dar maža, nieko nesuprasiu): "O kur ta sesė?". To užteko, kad visi rūbai gultų ant žemės su pakabomis, išlūžo mūsų koridoriaus pakabinamų paltų spinta per kelias sekundes :) Tėtis mamai aiškino: "Raminkis tu!". Suvaldė. Kaip mokėjo... Tą spintą išmetėm. Po kokių 10-15 metų, prieš tai kiek pataisę vis.

Epizodas 2:  tėčio pinta iš vytelių kvepianti lovytė. Joje mano sesutė, tokia graži, negaliu atsiplėšti, žiūriu, nepasitraukiu, labai graži, atsinešu kėdę, kad galėčiau ilgiau pasilipusi ar atsisėdusi per vytelių tarpelius ją stebėti, ji miega :) graži graži maža.

Epizodas 3: Aš kambary su mama. Gal triukšmavau, nepamenu. Mama: "Tu visai nemyli sesės, gal dėl to ji ir serga tokiom ligom!". Užsimojo, užlindau už fotelio, verkiu, rėkiu, kad "myliu gi, ką tu sakai, aš ją myliu labiausiai"! Gan didelė atsakomybė būtų kaip didžiajai sesei, bet pabandykite neįsiskaudinti kaip mama, turinti antrą ne tokį sveiką kūdikį, kaip per televizorių rodo, knygoj apie vaikų priežiūrą rašo... Žinau, kad mano sesutė siaubingai sunkiai užmigdavo tiek dienom, tik naktim. Negalima nei sutraškėti, kad tik numigtų dar... Labai ją mylėjau, stengiausi tylėti, ji tokia gražutė, mažutė, bet ar įmanoma be garso būti :) Netiesa, mylėjau ją net už mamą ir tėtį labiau.

Epizodas 4: mama, aš  ir močiutė vasarą mūsų sode Jūrėje. Rytas, išmiegojom sodo namelyje, saulytė, rasa, kažkas neramaus, atvažiuoja taksi kažkur... Sesutė buvo pasilikusi su tėčiu namuose. Kūdikiui 7 mėn. Dieną miegojo balkone. Kažką, matyt, sapnavo, trūkčiojo, kaip tėtis sakė. Po ilgesnio laiko pažiūrėjus labai smarkiai jau trūkčiojo. Traukuliai. Užsitęsęs epilepsijos priepolis, berods. Reanimacija. Paskui epizodų tokių daug, įvairių. Lyg mes, lyg daktarai kalti... Kažkokia punkcija ar kas :) Vaikams iki kelių metų kažkokios procedūros atlikti negalima, bet kai būtina, tai atlieka ir anksčiau. Po jos judinti negalima, tik gulėti, sesutė atnešė ją ant rankų stačią, gal jau buvo praėjęs tas laikas nuo procedūros. Nieko realaus. Turim taip kaip yra.

Šokas po šoko namuose. Mama nedirba. Slaugo sesę. Kažkas gatvėj pusiau pažįstamas sutiko: "Tai nedirbi, tai ką ten su tuo invalidu, nieko negali, kodėl ne į internatą?" Maždaug, gal tinginė :D Reikia kas rytą žirglioti į tokį darbą kaip visi, uždirbti, o ne pašalpą gauti iš tokių darbščių :D Daugiau užsidirbti, "normaliai" gyventi :) Ar tikrai prasmė atiduoti merdėti savo kūną ir sielą valstybei, pačiam apsimesti, kad gyvenu prasmingai, nes gaunu "algą", ne "išmoką" :D Tikrai tas pavadinimas duoda Viską - prasmę, esmę, gėrį, Dievą?

Jei mama būtų atsisakiusi savo vieno vaiko invalido va taip - internatas ar panašiai, kaip apie tokius invalidus galvočiau aš, kita mano sveika sesė? Kiek gyventų Indrutė, ar jai reikia būti laimingai, gal ji tik mėsa? Irgi..., nėr iš jų darbo jėgos - išmesti. Vis tiek mėsos gabalas. Ekonomikai nekyla... nuo tokių... valstybė nelobsta :D Tikrai tam mes čia visi šitoj žemėj? Tik tam? Rimtai rimtai? Leiskit, bent mandagiai pasišypsosiu :) ne visi taip greitai auga. Žodžiu, iš pradžių skaudino tokie žodžiai mus visus. Nesinorėjo kam net prasitarti. Dabar tik laimės jums visiems linkim. Sau, visiems, viskam. Namaste.

Gruodžio 2d. jai bus 24 metukai. Vis dar slaugo mama, padeda mamos mama. Nuo epilepsijos dažnų mažų ir didelių, dažnų priepoliukų ryte geria 5 tabletes. Vakare tris. Arba atvirkščiai :). Ji stipri, nes šiaip turėtų "užsivilkti" bent jau kepenys. Vaikšto kiek pasukiotom kojelėm, šneka robotuko kalba "Mama, kavyte pridarik" - labai mėgsta Latte :) "Va, siasė" - visada manęs laukia, nors aš kitame mieste, dainuoti prašo tas dainas, kurias aš moku, mamos prašo dainuoti tai, ką ji dažniausiai moka. Paskirsto roles :) Prisimena visas tetas, vardina vardais, nors matė prieš 15-20 metų. Labai sunkiai kvėpuoja, prisiglaudžia pavargusi ilgai eiti per kiemus. Kikena, kai pasakau: kuti kuti kuti :D Jau didelė, tokios nesąmonės tik mažiukams, juokiamės :)

Nors, žinau, mano mamai iškyla pašmėsteli mintis į baisią vienišą senatvę :), kam ji visa tai darė ir daro, tai varo iš proto, gi galėjo tikrai "atiduoti", gyventi, dirbti. Va taip tiesiog. Bet žinai, mama, tu bliauni dabar, bet mums parodei, kad mes Žmonės, net jei mūsų gerklės užrištos. Mes jaučiam laimę ir skausmą, net jei turim tik akis tam išreikšti, o kartais ir tų neturim. Tai MILŽINIŠKAS DARBAS, ŽINGSNIS, kas tik nori gali vadintis. Vienu paprastu veiksmu (nesvarstant, negalvojant priimti sprendimą, kuris palies mus visus, net tuos, kurie mūsų nepažįsta) pasakyti, išdėstyti labai svarbią pamoką, kad kitas pajaustų, suprastų be žodžio, be užuominos, be kančios, kasdien! Paprasta, nedaug, bet kaip malonu, ania :)

Mano vaikai dabar daro visokias išdaigas, reikia juos kažko išmokyti, nelipti, elgtis, kartais tenka ginčytis, susimti už plaukų, šluostyti dvidešimt kartų išpiltą vandenėlį ar sysių, gydyti nuo slogos, priglausti, kai tuo metu nori viena pagulėti vonioje, kai mintys išsitaršę, nesinori nieko mylėti ar reikia atsisėsti ir tik parašyti rašinį (kai gali tai padaryti iškart per 10 min., darai tai 5 dienas, užsaugai, pamiršti, bandai iš naujo kažką panašaus, gaunasi ne į temą), paskaityti kokį niekutį, bet nesusikaupi, nes kažkas bijo tūlike tamsos, reikia eiti kartu, nemiegoti naktį, girdėti jų riksmus, šurmulį, raminti, kai pati esi neramiausia pasaulyje, kartais išgirsti tokių žodžių "tu pati blogiausia motina" :D ir vis tiek jaustis laimingiausia, kad viskas, ką turiu yra viskas ir dar daug galiu :)

Nu, "papūsk į sieną", kaip sako Indrutė :) Viskas yra esmė ir prasmė, kurią perduodam tam, kas bent supranta, o jeigu perima... :)




pirmadienis, spalio 01, 2012

Šrekas 3

Įjungiam Emilijai filmuką, kad nebekankintų klausimais. Žiūri, ir vis tiek pasakoja: "O šitas melagis, sako "atsiprašau" nors jis tyčia užmynė", "o jie nesupranta, kad jis vaidina", žodžiu, analizuoja į kairę dešinę. Kaip ir smagu, bet... įjungėm Šreką :D

Praeinu pro šalį, žiūriu, vaikas įsikniaubęs, verkia, tyliai, be garso... Šreko uošvis - karalius varlė - numirė. "Ką tik buvo gyvas, o dabar jo laaaaaaaidotuvės, jam ten pastatė tokį stulpą su stogu, o ant viršaus karūūūūūūna" ir rauda baisiausiai. Apsikabinom, nusiraminom, žmonės, varlės miršta, visada miršta, aš mirsiu, tu mirsi, taip yra. Jam skaudėjo, sirgo, numirė, palengvėjo. Čia taip šabloniškai.Atrodo, pralinksmėjo (kad miršta :D).

Vakare einam miegoti. Ji vėl rauda. Vos susilaikiau nesupykus :D Pasirodo, vėl dėl tos varlės. Gaiiiiiiila. Kai užaugsiu turėsiu savo varlę karalių, saugosiu nuo mirties. Sakiau Šreko ilgiau nepažiūrėjus, būtų ramiau. Sprendimas kaip ir čia pat, bet...

o mama, o kiek ilgai gyvena tikros varlės? Jungiam kompą...iškart niekas nerašo apie mirtį, tenka kelis kartus pagūglinti ryte. Voila, 10-15 metų. Nuo mirties neapsaugosi net varlę saugodamas :)


penktadienis, rugsėjo 28, 2012

Daugiau vaikų (t.y. daugiau nei vienas)

Kaip gerai, pagalvojau, štai vieną kartą gyvenime gera turėti ne vieną vaiką, o, pavyzdžiui, du, tris ar dar net daugiau.

Kai turi vieną vaiką, "kultūrintis" eini pagal jo amžių, einama į beibiplay kokį nors (neesmė pavadinimas), juk gi neisi ten dažniausiai į kokią rimtą meno galeriją lipdyti meno dirbinių su, tarkim, 6 mėn. kūdikiu, ar kad ir metų vaiku. Proto reik neturėt, juk jie tokie ten nelipdys, o švaistys viską. Ir nesišvieti taip. Eini į leliukų programėles ir pats degraduoji, ypač jei negaudai prasmės, kad stebuklai paprastuose dalykuose.

O jei yra šeimoje vyresnėlis, eini dėl vyresnėlio kur nors į istorinį muziejų, kalbi, domiesi, o jaunėlis, jeigu nelieka namuose, nori jis ar nenori iš šalies (kaip ir ne jam, bet su juo) mokosi, kas yra kas. Kartais net geriau įkanda dalykus, ko vieninteliam vaikui, atrodo, skiepyji, o jis vis tiek nė bum :D Žodžiu, tėvai pradeda gyventi iš tikrųjų ir be nervų, nes žino, jei vienas nepaims, tai kitam pritaikysim :) ir viską srebia į save, o paskui panaudoja :)

Kuo daugiau žmonių, tuo skalsiau vyksta darbas.


pirmadienis, rugsėjo 17, 2012

Loginis pasiaiškinimas

Emilija: Mama, kada duosi man parašyti močiutei laišką!
Mama: Tu man paaiškink, kodėl nenori močiutei parašyti laiško, kai aš NESĖDŽIU prie kompiuterio? Kodėl visada užsimanai laiško, kai aš prie kompiuterio? a? Čia sutapimas kažkoks?
Emilija nė nemirksėjusi: Taigi aš ne dėl to, aš noriu tiesiog Justinui parodyti, ką reikia spausti...

Gudri sukri...

Emilija: Tu negirdi kaip aš sakau? Dabar klausyk, bus ilgas klausimas. Leisk parašyti. (Tipo, stok nuo kompiuterio ir leisk man rašyti belekokias raides ir visokias kitokias beryšeikas) :) (nu gerai, tai irgi svarbu, bet...)
Mama: Nu gerai. Bet tu rašyk tada, kai aš nesėdžiu prie kompiuterio. Gerai?
Emilija: Gerai.
Prasmuko 34 sek.
Emilija: Bet negaliu taip ilgai kentėti, uhuhuhu...

Moteriška...

Seniai buvo išmintis

Emilijos mintis

Mama dūsauja emancinpingai: Negaliu patikėti, Justinui jau tuoj 13 mėnesių sukaks...
Emilija: Mama, ką tu čia šneki. Ką tik šventėm Justino gimtadienį, jam 1 metas suėjo, jam jau nebebus mėnesių! Negi tu nori, kad jis leliukas būtų? Mama, ar tu gal nori dar vieno leliuko? Nejaugi tau buvo smagu turėti leliuką ir juo rūpintis?

Išvada: Nejaugi man buvo smagu? :D

Justino mintis

Mama aikčioja iš nuostabos: Jis taip viską JAU supranta... Sakau, Justinai, einam daryti sysiuko ant puodo, o jis apsisuka ir eina tikrai ten.
Šaukia Emilija smaksodama prie Skype, raides tapšnodama: Maaaama, kaip reikia tą veidelį paspausti?
Mama po minutės: Justinai, einam į skaipą. (Justinas atsistoja ir nueina prie lauko durų...)

Išvada: Nesupranta dar daug ko... :D Aš taip pat


Į temą nuoroda:
http://www.youtube.com/watch?v=pcA9c1UjVoM&feature=autoshare
Už turinį ne aš atsakau, bet kitaip nebūtų realu :D

Tikras Justinas

Justino besilaukiant norėjosi būti tiesiog "calm" ir "smiling". Dabar vis ryškėja kodėl :) Kol mes buvom "tu su manim" - pilvelyje, galvojau apie nežemiškus dalykus, klausiausi "ne radijos" muzikos ;), norėdavosi verkti tiesiog bežiūrint į metalinius paprastus mūsų balkono turėklus su rudeniniais ar pavasariniais lietaus lašiukais, nes taip jie jautriai kabo, taip spindi, ir še tau, nukrenta - nebėr, labai rimtai galvojau apie mirtį ir gimimą. Man tai buvo labai panašu "mirti" "gimti", nes kai pagalvoji... visaip gi gali būti ir nutikti, nors ir techniškai išsivystę mes... Taip galvoti nebuvo itin baisu. Tiesiog taip yra visam pasauly bet kur, bet kada.

Galiausiai vaikas gimė natūraliai sekmadienį 2011 08 21 05:24, realiai per mažiau nei 3,5h nuo vandenėlio nutekėjimo, gal su kiek mamos pasidrebėjimo, kad skauda (nors maniau, kad nualpsiu, bet nuskausminamųjų griežtai be jokių nusiniurnėjimų atsisakiau, nes norėjau neapdujusio žmogaus). O kai jis pasirodė toks šiltas ir negražus (taip, Justinai, vos susilaikiau, tavo gimimo dieną nepasakiau, nemandagu :D, o vis prisimenu - tik pagalvojau, jeeeeeeeeeezau, koks negražus mano sūnus, nes toks buvai plokščiakaktis išmirkėlis :D) man ant krūtinės vis tiek tapai toks savas.

Buvau atsivežusi pilną lagaminą tavo gražių drabužių į gimdyklą, o nieko nepataikiau beveik: tai per ilga, tai platu, tai rūžąva, žmogiškos, gan moteriškos mano "bėdos" :)  Beveik visą laiką buvai pasijungęs - papaipapaipapai, maniau išprotėsiu, skauda, bet buvai savas, norėjosi stengtis, grįžusi namo netgi pradėjau puikiai tvarkytis buityje (kokias 2 savaites :)), nes tu juk - įdomu- sūnus, niekada neturėjau dar sūnaus :D, reikia rodyti tinkamą moteriškumo pavyzdį, nes kažkada juk rinksiesi žmoną, kaip sako, panašią į mamą, kai pagalvojau, O SIAUBAS! reikia kažką jau daryti dabar :) Čia gamta taip sudėsto turbūt, kad dėl vaiko, nesvarbu ar sūnaus net pati keitiesi :) Gera, gražu, kas be ko, nelengva anei kiek, bet šiek tiek lengviau nei be vaiko :) Vėl gražu - per tave ir tavo sesę, dažnai iki šiol va taip va be prasmės sėdžiu, žiūriu ir jaučiu, kaip gražu. Nieko nevyksta šiaip, netgi murzina, nyku, pavargau, ką tik prarėkiau gerklę, bet kaip viskas gražu. Normaliai to nepaaiškinsi, bet man viskas gražu, darykit ką norit :D

Gražu, kai nirštu ir net balsu burbuliuoju ant praeinančio rūkoriaus, nes jo "činčikus" Justinas renka vos tik paliečia kojomis žemę, tai ką, gal man laikyti savo vaiką pririštą lauke, neįmanoma praeiti - renka, ir visai ne gėlytes ar sraiges! Pagrasinu tam nevalai į marmūzę sugrūsti tą degantį deglą, jeigu tik jis numes... Kaip tai neprotinga, kol nėra tokio draudžiančio įstatymo, suprantu, dar burbėdama, bet liežuvis ir svaigstančiai pikta galva vis tiek mala bebiamė :D Gražu, kai noriu šviesesnio pasaulio ne dėl savęs, ne kad man būtų patogiau..., kaip nesavanaudiška, ką :) Nu negi negražu :D tas burbėjimas tai dėl neišsimiegojimo ir vyro šilumos patruktelėjimo mažo (jis ir futbole, ir darbe būna, o aš viena, savigailagrauža, bejėgystė aplanko, tai ir priimu ją :D), tai čia tik formalumas tas bjaurus būdas, bet šiaip, sakau - gražu, nors ir spirkit man į subinę :P

Dabar tu jau nebetaip priklausomas nuo mamos, pradeda matytis tavo atskiros šaknys. Tuoj 13 mėn. šios žemės žmogui, bet jau galėčiau apie tave toookį CV'iaką suploti, waw! :) Optimizmo, nestiprus žodis! Sesuo riaumoja ant tavęs, jau tuoj voš tau per ausę, rimtai, net aš bijau, o tu jai - caca delniuku, ta susilako. Supamės ant sūpynės, o kažkoks penkiasdešimttrečias vaikas vaikų aikštelėj kažko bliauna, ne mano, negirdžiu, o tu tuoj lipi nuo sūpynių - caca, tiūtiū (tipo glostai ir klausi, kas tau)...

Žinoma, kaip gi be blogųjų savybių - vakarais prieš miegą VISADA puoli "tvarkytis"! Bliamba, tai turėtų būti prie gerųjų visų vaikų savybių, bet tu neįsivaizduoji, kaip atsakingai aš kaskart nudžiovus tavo sauskelnes jas išglostau, išpurenu, sulankstau prie lovos, kad naktį tau pakeist po ranka turėčiau, o tu - šir šir ant žemės, nuo žemės atgal 20 sykių (visai ne kaip suaugęs, bet paprastai kaip pagal amžių, kaip tau priklauso), bet kaip susinervinu ir kaip gražu vėl :D Toks greitas poveikis! :D

Na taip, čia viskas daugiau apie mane, nei apie tave :) Esi normalus tiesiog vaikas ir atėjai, kad galėčiau išmokti ramybės, intelekto :D O kad tikrai būtų toks vaikas, kuris to pamokytų - en telekto :) Jeigu prisiminsi gerumą, būsi šviesus balionų gavėjas :D Juokauju... Tiesiog vienąsyk ėjom Vokiečių gatve visa šeima: tėtis neutraliai nesusišukavęs, mama su dukra pasitraukę, susiraukę, tik atsikėlę, pavalgę, turėtumėm būt laimingi, bet jau piktiiiii. O tu kaip ne iš mūsų šeimos - kalbini žmones, mojuoji, žvengi, šypsaisi ir tau kažkas iš kitos šeimos lauko kavinėj sėdėdami atkiša balioną ant pagaliuko. O, atia (čia tavo "ačiū") ir vėl kaip niekur nieko, "ba ba" rankoj, viskas kaip anksčiau - kalbini žmones, mojuoji, žvengi, šypsaisi :D Beje, per tave sesė gavo irgi balioną, nors tikrai nebūtų gavusi va taip šiaip sau, bet taiiiiip supavydėjo, kad padavėjai pagailo. Žinoma, jos balionas greit susprogo :( Labai įdomu buvo paanalizuoti ir patirti tai mums su Emilija. Manau, kad tu į tėtį ;) nes visi liepia nuspręsti, į ką esą mano vaikai panašūs, o aš vis nesuprantu, jūs juk kiti žmonės, ne aš, ne tėtis, o tiesiog atskiras tobulas menkas žmogus :D

Žodžiu, gerai, mūsų šeima susideda iš dviejų suaugusių ir jų mini tikslių kopijų, kurios turės tęsti kelionę ir patys mokintis savo pamokas.





Neišnešiotukas - Emilija

Feisbuke prisijungiau prie neišnešiotukų puslapiuko, ten "papost"'ino prašymą laimingų ir nelabai neišnešiotukų istorijų prisiųsti. Nusiunčiau. Nežinau, ar laimingos mes atrodom kitiems, bet vis lengviau tai prisiminti ir įsitikinti, kad viskas taip ir ne kitaip turėjo būti:

Mūsų Emilija gimė 35 sav. 2008 12 19 19:12. Iškart sugebėjau pasijuokti, kad raganaitė (skaičiukai 12.19 19:12) :) 5 dienas po gimimo gyvenome atskiruose skyriuose - aš gimdyvių (mano palatoje gulėjo dar 2 mamos kartu su savo naujagimiais, aš viena be naujagimio :( ), o mažoji naujagimių intensyvios priežiūros palatoje kartu su panašiais ir net dar mažesniais cypsinčiais "kukuliukais" ir susirūpinusiomis, kartais labai atžagariomis (tikriausiai nuovargis) slaugėmis. Sekančią dieną po dukros gimimo švytėjau, pailsėjau, priėmiau lankytojus, žodžiu, neadekvačiai laiminga. Po paros aš jau nebegalėjau sustoti verkusi... Iškart po gimimo jos nebuvau mačiusi ne dėl to, kad būtų kilę kokios komplikacijos man ar jai, viskas vyko po truputį, sveikatėlė patenkinama, sklandžiai, bet aš net nepagalvojau, kad ją reikia maitinti, net nebandžiau nusitraukti pienelio, jos nebuvo šalia, nieko nereikia daryti, ką jau..., aš net negalvojau apie tai, juk gydytojai rūpinasi ten kažkaip ir viskas, ji juk ne pas mane, ji ten, kitam skyriuje, mane įleidžia tik 5 min, kad neužkrėsčiau (kuom? iki šiol nežinau, nes juk niekuo nesirgom, sveiki), paimti į rankas tikrai neleidžia (gal mano chalatas negražus buvo), kai nematydavo slaugutės glostydavau jai koją savo pirštu (tokia mažytė, 2 kg spirgas), nes vis dar bijojau, kad esu murzina (prausiausi dezinfekcinėm priemonėm palatoj, intensyviam skyriuje, per dieną daug daug kartų)...

Kai pagaliau susivokiau, kas įvyko ir vyksta, palūžau. Šalia dvi mamos keliasi naktimis prie savo mažutėlių, o aš neturiu dėl ko, nebent tik "melžtis" rankomis, nes aparatu baisiai skauda, o nunešus pienelio lašelius iš manęs profesionalios, bet nedžiugios sesutės tik tyčiojosi: "kur tu čia atėjai? ar šitoj palatoj tavo vaikas? eik į kitą!", "Kam vargintis dėl tiek... Kiek geri vandens? 2l? Tai gerk tris tada, matai, kad mažai pieno!", "Tavęs vis nėra, kur tu valkiojies? Reikia gi dokumentus pildyti, ko nesidomi savo vaiku". Tikrai nebuvau pasidažiusi ir nepasipuošusi, bet ar taip reikia kalbėti su žmonėmis? Kaukiau kaip šuo.

7 dienas iš eilės, verkiau kai ėjau, verkiau gulėdama, eidama į tualetą, valgydama springau ašarom, atėjus draugei paguosti, sėdėjau plika plika, skausmingai "melžiausi" ir blioviau blioviau... Atvyko psichologė užpildyti duomenų apie motinos padėtį. Blioviau. Mažylei juk viskas gerai, gyvens, sveikutėlė, tik priežiūros dar reikės, o ko tu verki? Žodžiu, XXI amžius, kuriuo mes taip techniškai didžiuojamės ir tai labai gerai, nes daugiau tokių anksčiau gimusių mažutėlių turi puikias galimybes išgyventi ir likti sveiki, bet dar reikėtų padirbėti ne tik prie kompiuterių ir superduperwuper vaistų nuo visų ligų, ar ne? ;) Tikrai to linkiu medikams, nuo to tik palengvėtų jų darbas, nes laimingi pacientai sveiksta paprasčiau, jeigu tai yra kam nors svarbu dar. Tai čia mūsų šviežia patirtis tuo metu kai buvo sunku ir nežinia kas labiau žeidė - ar tas gimimas, ar požiūris į tuos, kuriems gimė...

Grįžome namo po 2,5 sav. Sveikatėlę tikrinomės kas mėnesį, paskui kas 3 Santariškių ligoninėje. Viskas ėjosi gerai, tačiau morališkai jaučiausi vargiai kažkodėl. Vaikelis ne tai kad neramus, tiesiog isteriškas. Pabudusi dar neatsimerkdavo, o jau žviegdavo. Bijodavau, kad sulaužiau kažkur tokią mažytę, nešdavau tikrinti labai dažnai, kodėl ji taip cypia (tikrai, nei prieš Emiliją, nei po to negirdėjau taip žviegiančio vaiko, kasdien) :D Ligų nėra ir tiek, o nerami, vežime nepabūna nei kiek. Vežimo atsisakėm, gavau vaikjuostę nešiojimui. Nešiojau, glaudžiau prie savęs, kad tik dar 3 min numigtų bent... Taip reikia to miegelio... Pradėjau maitinti vien krūtimi apsilankiusi žindymo kursuose. Pirmąsias tris savaites maitinome dažniausiai iš buteliuko. Patikėkite, per dienas vien tik nusitraukinėjau pieną, kuris bėgo vis lėčiau ir mažiau ir rūpinausi, nešiojau tą savo mielą nenuoramą, kurios kartais labai net nemylėdavau, dėl to, kad daugiau nieko negalėjau daryti :) Miegodavau 2h per parą iš viso, t.y. po 2-5 min daug kartų per dieną, kai ji užsimerkia.

Aplinkiniai, draugai, daktarai, atrodo, grauždavo, kad ją lepinu, juk visi sako, kad negalima kūdikių nešioti, pripras, štai ir prisidirbau... Negalima,anot jų, taip dažnai maitinti ir daug kitų nesąmonių, iš kurių dabar tik juokas ima. Mažiukus, ypač tokius TIK MAITINTI IR NEŠIOTI reikia, tai jų ir mamos gyvybė! O kad man būtų padėję kas nors ją bent panešioti, o ne kaltinti... Tikrai dabar norėčiau padėti toms mamoms toje nežinioje bent panešioti jų kūdikėlį, kol mama ramiai nusipraus be isteriško rūpesčio ar pavalgys dviem rankomis prie stalo, kaip anksčiau :D, jei tik galėčiau... Vaikai augtų linksmesni, jei mamos iš klinikos gautų paprastą receptą - suprantančius žmones, nekritikuojančius, padedančius, nes joms reikia atgauti tą patrūkinėjusį ryšį vaikeliui gimus netikėtai anksčiau ir praleidus net nedaug laiko atskirai nuo mamos. Tas ryšys tikrai negrįžtamai patrūksta :( bet reikia kapanotis toliau ir daryti geriau ir daugiau, negu darytum su "teisingai" gimusiu vaikeliu. Tą žinau iš patirties, nes Justinas - Emilijos brolis, gimė laiku, nuo pat pirmos akimirkos buvo tiesiog šalia ir su manimi, jis kaip mano kūno dalis, lengva nuspėti, o Emilija buvo nenuspėjama, manau, dėl to, kad buvome atskirtos ir iš mūsų, galima sakyti, tyčiojosi.

Kaip matote, nešiojuosi siaubingą nuoskaudą, nors esame padorūs, tvarkingi, o jeigu taip elgiamasi naujagimių ir gimdyvių skyriuje su tikrai asocialiais asmenimis, tai aš žinau, kodėl jie tada asocialūs... Dėl ko jiems stengtis būti kitokiais? ;)

Emilijai šiandien yra beveik 4 metai. Visiškai sveika, protinga, sumani, smalsi, pareiginga, padedanti buityje, nereikia net prašyti, jautri, pastabi, besirūpinanti savo 1 metų broliu, bet greitai besikeičiančiomis nuotaikomis, ūmi, ... kartais vis dar labai sunku man su ja :D Tas žviegimas, kai ji buvo kūdikis, žinau kas tai - reiklumas, tik dabar jį reikškia žodžiais, daug suprantamiau :) Dabar jau puikiai susikalbam, nagrinėjam jausmus ir ji žino: "Aš žinau, mama, tu ne tik gera būni, bet ir lūdna, aš tave suprantu, bet aš ne todėl taip elgiuosi, kad tu pyktum, bet todėl, kad reikia išspręsti tą klausimą DABAR!..." :D Tikiuosi, ji savo tokią energiją gyvenime pritaikys geriems darbams ir padės kitiems :)

 Viskas taip, kaip reikia. Taip turi būti,
 ievainė  

P.S. Jeigu panašiai mamai prisireiktų pagalbos panešioti jų kūdikėlį, kol ji atliks kasdieninius mielus darbus arba tiesiog moralinės pagalbos ryte, dieną ar vakare, gyvenu Vilniuje, Naujamiestyje. Lengviau rašyti laiškus el. p.: ieva.o.slaniene@gmail.com., skype: ievainė

P.S. Vaikams tikrai viskas bus gerai, jie auga linksmi, susitaiko net su negaliomis, net neprisimena kaip buvo ar galėjo būti, nebent pasąmonėj lieka, todėl labai svarbu pakrauti energijos mamai :) Tiek mane išmokė ir vis dar kasdien vis ko nors naujo moko gimusi Emilija :) Ačiū jai, kad atėjo tuomet, kai to paprasčiausiai reikėjo :*

penktadienis, rugpjūčio 17, 2012

Vasaros trupinukai

Atradimas pagal Emiliją: moterys dažniausiai pastebi mano gražius guminius batus arba kaip gražiai atrodau, o vyrams patinka, jeigu ką nors pati padarau... :) pagalvojau... turbūt ji DAŽNIAUSIAI teisi :D "kokia rūpestinga tu mama, paklausi savo vaiko, ar nepaslysiu" ... :D namuose ezeras - vaikai plovė indus... :D bet aš rūpestinga ♥ :D Samdau linkusius į nusikalstamumą. Darbo pobūdis - tiesiog nėra laiko pagalvoti apie nieką. Nei gerą, nei blogą. :) Kadangi neatsimenu, ką veikėm vasarą :) šiandien prisimenu, kad gavom natūralistės mamos pravardę :D kadangi vaikai pradėjo peštis dėl močiutės kopūstėlių, šiaip ne taip suderinau rūbus ir išėjome į parką. Išėjome, o kieme bala. Nu, ir nenuėjome mes į tą parką, šalin batus (baloj tikrai nekaršta, ši vasara neaiški ta šiluma), jamam kibirą 10l (į kurį gamindavome duoną arba girą be laipsnių ;)) na, kad tilptų visa bala :) Vaikų veidai plyšta nuo šypsenų, krenta, keliasi, vėl plyšta :D žodžiu, mamų košmaras... bet pati prisimenu save, man iki kokių 8m patikdavo lipnios rankos, kai jau nusiprausti tekdavo, jausdavausi ne savam kailyje. Ar dėl to, kad nemaloniai liepdavo, ar dėl to, kad murzinumas suteikia pasitikėjimo ir originalumo sielai tiesiog :D Toks vaizdelis miestiečiams gan kreivas. Motina natūralistė. Numoja ranka praeiviai ir man neskauda nei kiek - šiandien aš pasipuošus - džinsai raudoni, violetinė striukė, suvelta kasa. Klausia manęs, kaip aš juos prausiu. Pfff. Vandeniu gal, ką aš žinau, reikia praustis vakarais visiems gi :D Tiesa, tada tiesmukiau gaunu - kaip aš namuose tą visą smėlį... dažnai šluostau? :D kiek būna, tiek ir šluostau... Svajoju apie samdytą darbininką iš tikrųjų būtent tam, bet šluostau kartais aš, kartais vaikai padeda. OMG padeda, aišku, bet tam reikia nusiteikti, kad reikės dar daugiau šluoti, bet gi vaikai nori padėti :) Kažkurią dieną Emilija sako: nebegaliu žiūrėti, reikia tvarkos. Mama, kur turi būti šaukštai? Grąžo rankutėse taukuotą arb.šaukštelį. Kriauklėj gal, nžn. Taip, kriauklėj, o kodėl jis po lova??? Stebuklas tiesiog. Viską pasakė, ką ir aš būčiau sakiusi :D man lieka tik pailsėti, nes vėliau man leis šluoti ;) sakė, Emilija surinks žaislus kartu su Justinu, kad galėčiau šluoti. Žinoma, aš geriau pasiūliau į lauką nueiti vietoj to, nes vis tiek reikės šluoti, tai geriau vienu ypu viską po to, o ne pirsčioti su ta šluota vos tik kas sausainį pasiima į ranką ;) taip ir atrodom... Seiliotų pečių nepaslėpsiu. Todėl šeštą kartą persirengiu. O sako labai sunku skalbti medžiagines sauskelnes :D cha :D kad viskas būtų taip sunku, kaip kad jas skalbti. Kaip viena mama sakė, pampersai darnos, deja, į šeimą nei vienam neatnešė ir gyvenimo lengvesniu nepadarė :( nors reklamos šaukia ką kitą, nu žinot, ramus miegas, kūdikiui reikia tinkamo poilsio. Nežinau... Justinas su medžiaginėm naktį pabunda 2-3 kartus, nes šlapias. Su sauskelnėm 2-3 kartus, nes drėgnas. Esu bandžiusi, nes ta reklama... Bet... Skirtumas tik kainoje, tikrai niekur kitur :D Tas mūsų natūralizmas... O kaip kitus vadinti? Nevadinu. Aš ne tokia nemandagi ;P Tiesiog smagu šokiruoti, kai gyveni savo gyvenimą. Ir Marinos Šmuk, ar kaip ji ten iš pupyčių, aš nepažįstu. O laida "Farai" kažkada būdavo juokinga, bet kai vakar pamačiau savo vaiko žvilgsnį į visus kruvinus epizodus, kaip peiliu kas ką pjovė, nepasisekė, sugrįžo atgal pjaut, nepataikė, o paskui nevykusiai melavo... pamiršau, ko ten juokdavausi :( tikrai kraupu. Tuo labiau kai Klaipėdoj naktį girdėjau kaip po langais užmušė moterį, o aš neradau savo telefono kviesti pagalbos, nes mano vyras buvo jį pačiupęs vakare, bet dabar gulėjo paslikas išgėręs alaus po krepšinio varžybų. Nu nežinau, man tai nesąmonė pasaulis. Jūs kaip norit džiaukitės, bet aš jautri dabar jau :) ir dar idiotė turbūt, nes tikiuosi, kad tikrai ilgam. Taigi, šią vasarą supratau galutinai, kad mes tikrai kažkokia atitinkama opera, nes neatitinkam standarto. Ir dar suvokiau, kad man nelabai griaužia, kaip kam norisi tai vadinti, bet mūsų šeima tiesiog yra. Ne iš principo, o todėl, kad man tai normalu. Ką man pasakys vaikai užaugę dėl to? Jie gyvens savo gyvenimus ir kurs toliau taisykles sau. Jeigu labai nesikišiu, gal man jie papasakos detaliau, gal net į svečius atvyks ar pakvies :) emiliukas sakė: kai būsiu didelia, susirasiu arklį (nori laikyti arklį namuose), atvažiuosiu pas tave į svečius ir valgysim troškinį su česnakais (dabar česnakų nemėgsta, aišku, bet žino, kad viskas gali pasikeisti) :) Manau, tas Einšteino pasakymas: "didžiausias pastovumas pasaulyje, tai nuolatinė kaita", man visiškai tinka prie veido ir interjero bent kas porą savaičių ;)

sekmadienis, birželio 17, 2012

Šventės vaikams

Žiūrim šįryt per LTV2 koncertuką vaikams. Nesupratau. Snako šalis, kosmose, ateiviai, vedėjos trys, sušukuotos neįtikėtinom medūzom. Yra tokie daiktai realybėj? Kam vaikams pudrinti? Pirma dainelė vaikučiams pristatoma: 16Hz. Svajos, pasakos ar kažkas. Kita daina - vaikučiai "medinėm" kojom ir galvom dainuoja suaugusio girtuoklio sukurtą kažkokią "dainą" apie varliukus, bet ji kažkoia a la filosofinė ta daina. Griūk paslikas, bet išjungt neįmanoma. Ką jie dainuoja patys, mokėsi mintinai, kaip šokti pagal muziką, mokėsi tikrai - todėl taip ir gavosi - sh. Kita vaikučių grupė - tokios pat visos. Pravalas. Geriausias numeris buvo iš fonūškės paleista keistuolio daina "Pingvinai", atsimenam, du balti maži pingvinai, du balti mažyčiai :D Vaikai tik zujo su kostiumais, daina 30m senumo įdainavimo - geriausias to koncerto gabalas. Nebeiškentėjau: gal kam nors ir patinka tos dainos, bet tik ne man. 16Hz dainuoja - suaugusiųjų grupė! Apie visai nevaikiškus dalykus (svajos apie nuogą bobą)! Emilijonas sako: o aš norėčiau dainuoti šitoj grupėj. Va va, sakau išmok pirma natas ir raides nebent. Aš jau galiu, sako, tau padainuoti natą - Nat nat nat, dainuoju natą. Akurat, daina verta to koncerto. Filosofija :D Šiaip tai pykstu apie renginius vaikams, nes vakar dar buvau a la kulturos nakties renginuky vaikams. Net bute leidžiant laiką linksmiau būna. Bėgioja studentai su lapės, vilko, kiškio, liūto, krokodilo kailiais. Gaudo vaikus ir dalina saldainius ant pagalio. Košmaras. Maždaug moralas: vaike, jei bijai vilko, bet jis tau duoda saldainį - imk. Nu čia vietoj vilko, įpaišom šiuolaikinį pedofilą davaj - potekstė ta pati :D Šventė surengta tam, kad tėveliai daugiau pabūtų su savo vaikais, kaip skelbiama. o, mama grūda savo atžalėlę į priekį pasiklausyt jai ir pašokt, o pati eina su kita mama pačiešint, iš toli pasidžiaugt, mergaitė bijo, bet mama liepė... Brrrrr. Irgi išbuvau iki galo. Norėjau iki galo patirti koiam absurde aš ir kuo galiu tai pakeisti? Išeiti. Bet nėjau :D Kai strykčioja krokodilas, jam iš paskos seka pusiau paaugliai ir tampo jo uodegą, kad anas gaudytų, bet krokodilui iš tikrųjų sunku išlikt savo vaidmeny, nes jis dar ir apspjaunamas, kad negaudo, tai man nešventė... Apie vaikų ansamblių daineles nepasakosiu. Tarkim, tai buvo repeticija prieš pradedant mokytis dainuoti. Pabaigoj dar ir gamtą suteršė - paleido į orą balionus. Nesuvokiamas absurdiškas manevras :D nu nieko, nebesigilinam. Bet kada bus šventės ir vaikams? Kas jas kurs?

Didesnio buto, didesnio buto visiems

Turim 4 asmenis šeimoje, kiekvienam po 10 kvadratų, į kuriuos įeina ir koridoriaus galiukas ir tualeto kraštelis ir balkono gabalėlis :D Prabanga, mūsų akimis, waw. Bet žmonės kalba, nes žino, kad kiekvienam asmeniui reikia po atskirą namą, na, bent jau kambarį. Skaičiuoju. Eisim kraustytis į diiiiidelį didesnį butą, mokėsim daugiau, jeigu norėsim panašioj vietoj mieste arba tiek pat, jeigu kur nors miegamajame rajone tarp budulai :) Gundo? Jau nea. Vaikai pas mus gyvens dar suapvalinus apie 15 metų, paskolą imsim 30-40čiai metų. Protinga? Vėl nelabai :D Vaikai gali likti gyventi mamos ir tėčio bute ilgesniam laikui, nes labai patogu - atskiri kambariai. Norim? Nenaudinga net patiems vaikams, kas susiję su realaus gyvenimo skoniu :D Išeis vaikai kurt savų šeimų, o mes dviese liksime mokėti paskolą toliau arba teks keisti į mažesnį butą centre, kurį jau turim dabar :D Hm, ir vis daugiau tokių gan neprotingų materialinių nepatogumų priskaičiuoju, kaip kad komunaliniai didesni, daugiau baldų, pinigų o realios naudos nu nelabai matosi. Kodėl visiems atrodo, kad kuo didesnis butas, tuo geriau šeimai? Ypač jei šeima didesnio buto nenori :D Butą keiskit į butą. Nu nieko sau. Nebent į namą, tai nebent žolės lopinys šašlams kept. Ir tai daugiau dirbt reik, važiuot į anglijas. Mes mylim gyvenimą, nesiryžtam jo bloginti kol kas. Čia pasiteisinimas, žinoma. Kai tai padarysim, galėsit žvengti ;)

šeštadienis, birželio 16, 2012

Vaizdelis lauke

Eina motina, neša vaikelį prisirišus Mei tai .Stumia viena ranka vežime kitą vaiką, ant vežimo viršaus automobilis-paspirtukas. Ant rankenų kabo visų dienos reikmenų kuprinė. Eina per gatvę, ant perėjos parkuojasi mersas. Mamos bėdos, ne merso, ania. Tarkim, perskrido tvarkingai, visi vaikai daiktai vietoj. Kylam kalnu į viršų. Svarbu užfiksuoti ratus, kad nesisukinėtų į šalis. Lėtai, šylam, kojos tinsta. Kažkas praeina žvengdamas: "Geriau namie sėdėtumėt". Och, žaizda. Justas pabudo, papo... Sėdam, namai dar toli, papo... Nu nieko sau! Sugalvojo vidury gatvės, buteliukai išrasti. Jo, talk to my hand. Dar ir melžtis ir dar laiku pridėkit prie darbų sąrašo ir juokai :D tada tikrai sėdim namie. Ne, negalim. Kartojam kelionę. Kažkas dėbteli: purvinos mano kelnės, Justinas pats valgė parke... Dabar visus nešu, man karoliai - tai avižų dribsniai ant barzdos ;) Ko ne bomžinė šeima, įsikūrusi prestižiniam name į skolą :D
Nieko nebebijau! Bijau bijau bijau.

Netvarkinga mama

Namai namučiai, jaukumas, švara, reikia kažkada prisiversti tai įgyvendint ir mums. Pas vienus kitus buvom svečiuose - grindys blizga, indai patvarkomi per minutę, daiktai išdėlioti, spintos paradinės... Mes tai galim, tai taip paprasta, bet iš tingėjimo nedarom.
Čiumpam kempinę, atleidžiam vandenį, plausim lėkštutę taukuotą... "Mamaaaa, Justinas šiiiiiika!" Užsukam visas pašluostes, einam gramdyt katutes dabar. Cypiantį pagaunam, nuprausiam, aprengiam, iššluostom rudų grindų lopinį, sumetam skalbimui, ką apšikom, žaiskit žaisliukais.
Lekiu prie indų. Greit vieną lėkštę, antrą be feirio, nėr kada. "Maaaaaaaaaaaaama, aš nenoriu, kad jis lystų prie manęs!" (brolis). Ai, vaikai, kartu išsispręskit, nes aš atimsiu tą, kuo nepasidalinat ir bus nei vienam, gal be manęs apsieikit, puodelį plaunu. "Maama, aš jau pavargau, miegučio noriu". Labai gerai, pirmyn. Miega viena pavargena.
Kitas pavargena zuja aplink džinsus man, nėr kas veikt, sesuo miega. Zzzzzzzzyyyyy, mama zyyyyyyyyyy. Eik ir tu miegot. Ne, jis į lauką nori. Še tau balkonas.
Plaunam plaunam arbatinį supelijusį. Greičiauuuuu "Vyyyyyyyyyyy", jau užsilipo ir nukrito kažkur, gerai kad ne per balkoną :D Ateik čia papūsiu, arbatinis neišplautas.
Negali ateiti, įstrigo. Papučiam, paglostom, pamigdom. Vsio, miega abu. Grįžtam prie arbatinio. Šaukšteliai, peiliukai, zulinam smagiai. Ach, kokia atgaiva, imam drabužius rinkt. Visi ant žemės. "Mama, primyžau lovą!" Nuimam paklodę, čiužinį, pagalvę, kaldrą, gerai, kad šilta, balkone išdžius greit. Aprengiam.
Lankstau nuo žemės drabužius :D neturiu ką veikt. Eikit šikt. Ne, nu bet reikia kažką daryti . "Mama, aš tau padėsiu". Va dabar tikrai eikit... Ką lanksčiau, viskas pervyniota. Bele. Mokosi.
Šluosiu grindis. Justas gaudo šiukšles ir šluotą. Smagu, bet į švarą tai nepanašu. Žvengiam. Aš atsisėdu ant šlykščiai murzinų grindų, svajoju apie kalinį, kuris ateitų pas mus, kai jau einam valgyti pusryčių ir jis trina trina košėtą interjerą, trina trina, kaip kad turėčiau aš dabar daryti, bet... einam į lauką, grįš tėtukas vakare, padės pasitvarkyti.
Grįžo tėtis - parduotuvė iki 21h, vakarienė 23:30. Kas norėtų paplauti indus, palankstyti drabužius? Gerai, 3-4h reiktų miegot, keltis 7, būtų gerai vyrui į darbą naminio maisto įdėt, būtų... :D
Aš silpna... Įsielektrinus, verkiu, netobula.  O jei taip savaičių savaitėm grindys blizgėtų, indai pasitvarkytų, daiktus išsidėliojam į vietas, kaip tai atrodytų :) sutinku, organizuotumo manyje tiek, kiek spintoj drabužių (jie visi ant žemės ir kitur). Atsikėlė Emiliukas, ko verki mam, parodysiu tau paveikslą su žuvyte, nusiraminsi, aš noriu tau ant kelių, man tavęs gaila.
Aš net pabliaut normaliai negaliu. Kada nustosit tai oficialiai teisint kaip atostogas, nesityčiokit ką. :D Gerai gerai, nesiskundžiu, pati norėjau, gerai. Pamažinkit dar išmokas, per daug gaunu - vakar penkiolikta - vaisių ir daržovių pripirkau (dažniau neišeina), mikstūras už 400 jau suvartojom (sveikata svarbiau) :D
Su viena mama kalbėjau, kad jos namuose irgi jovalas (nuoširdžiai tikiu, 100000 proc. pas ją tvarkingesnis), nusprendė su vyru kambarinę samdyt. Negaliu to pamiršt. Kambarinė. Mat juos velniai. Aš tai lauke geriau būsiu. Skėtį dėl visa ko pasiimu, kad tik drąsiau būtų nepareit ;)

šeštadienis, birželio 09, 2012

Emiliukas tremty

o mes linksminamės su Justinu dviese :) nuostabynė :) Apjojom neįtikėtinai plačią teritoriją centre (su Emilija mums tai neįmanoma per visokias tokias pačias žaidimų aikšteles kas 2m.), išsėdėjom visas įmanomas pieveles, įskaitant ir prie Salomkės m-klos :) Tik ten labiau asfaltas mažajam žmogui patiko :( miestietis...

Man užteko litriako vandens vienai, nereikėjo dusti iš troškulio pasidalinus lašeliu su sugertuku ;) todėl nuotaika visai patenkinama. Labai net. Vaikas užmigo, šast vežiman, pliurkšt kavos išsinešimui ir svajoji, kaifas...

Su 2 kidzais ir 1 vežimu man vakar buvo trūkusios visos garso/vaizdo/nervų juostelės visame mano kūne. Net ir astraliniam turbūt, nežinau, kas tai yra, bet jausmas: kaip norėjimas mirti, bet net to padoriai negali :D Justinas nori miego, bet su fabriku (mano pienas), vadinasi, ant rankų, Emilija slenka lėčiau už bet ką pasaulyje ir niurzgia, kad jau pavargo (su paspirtuku yrėsi NET 10 metrų jopapapa... o kai pamatė dar vieną žaid.aikšt. jau miego nebenorėjo, bet kai vėl eiti, staiga užsinorės), su Justinu ant rankų ir su viena ranka stumdomu vežimu, kuris šiaip jau nebeveža tokių didelių (krypsta ratai), gražiai keikiantis - na...mo! Būna lengviau, kai Emsi ant rankų, o Justas vežime, bet kadangi ir tam pliurziūnui kilo panika, kad nėra vežime papų, aš jau buvau nusitrypus. Šiaip aš tai pakankamai lengvai ištveriu, paprakaituoju kaip traktorius ir še tau namai jau, nu bet vakar... Tėtukas net futbolo nėjo žiūrėt pas draugus, nes žodžių nereikėjo, kad suprastum, kad man kažkokia velniava paskutinioji :( Buvau paleidusi tą paspirtukininkę vieną gatvėmis pereit, kažkas susirūpino vienišu vaiku, mačiau jau net policinei skambyt norėjo :D o aš va tokia visokia nususus, ant viso gyvenimo pašiurpus. A nieks nekaltas, kas baisiausia, tik pati. Tas suvokimas žudo, ... bet ne iki galo.

Šiandien išleidau pusę šeimos vklaikpezdop (į Klaipėdą), ir mes visądien lauke. Einam tokiu tempu, kokiu AŠ NORIU, sustojam tik tada kai Justinas išalksta ar nori pasimankštint. Su vaikais iki metų, na kol dar nepakankamai vaikšto yra gėėėėris. Bet reik man susitaikyt, kad tuoj du aikštelių trepsėtojai lydės mane ir tai nebus panašu į mamos pasivaikščiojimą... :( Teks siųsti ten tėtį su jais kartu, jis vienoj vietoj ganėtinai gerai išsėdi, o man tai klaikus išbandymas. Ypač ketvirtus metus iš eilės be nei vienos vienulytės dienelės atostogų (naktelių irgi mažai buvo). Tiesa, kai 5d. drybsojau ligoninėj 3 savaites prieš Justino gimtadienį - atostogomis nesiskaito. Ten vaikščiot buvo galima reisu - tulikas-palata - kaip kojų ir galvos su visais likučiais nukirtimas.

Emiliukas tremty :))))))))) bet jai ten gerai tikrai. Močiutė saulutė tikrai kantri, žiūrėsim kiek tvers kita močiutė, chichichi :D ar nebus man įsakymo komandiruotis anksčiau laiko ten pas jas kartu su Justinu :/ nenorėčiau dabar :p Kol kas man gerai. Justinui gal nelabai, nes rodo pirštais į vaikus ir sesėm vadina, bet pripras, ypač kai gaus išsimiegot dienomis :D

Atskirai kartais gerai... :) Atostogos šiokios tokios

metas dažytis

Mamyyyyte, aš tave labai myyyyyliu... Žinai, kodėl aš taip meiliai kalbu? Nes pasidažiau lūpas :)

Išfilosofavom su Emiliunsiu, kad vyrai kalba grubiau dėl to, kad nesidažo lūpų, jų balsas storesnis, be to :) o mes laputės snaputės mat ;)
Ech... ką jūs, grubonai nesidažėliai, be mūsų darytumėt :D
Marš prie snukrodžio!

sekmadienis, birželio 03, 2012

Baubės

Tulim vieną Baubę bi keunių :) Paduvanoja pe Kalėdus :)

O man jau akyse tvenkiasi kvailybė... Justinas jau dvi dozes antibiotikų šį mėnesį sugėrė (dažniausiai suvėmė), per šiuos devynis mėnesius, tai jau treti antibiotikai žaliai slogytei, o paskutinė dėželė buvo arkliško gėrio cefuroksimo - žudo viską, anūkų turbūt nesulauksim. Tai turbūt dėl to ir toliau snargliuojam kaip iš pradžių, baubiam :D Tai ką, vėl antibiotikai? Da pašol... Kiaurus metus reikia cypiant kriokiant girdytis vaisteliais, paskui "gerosiomis" bakterijomis, bet vis tiek pirkti plastikines kialnias (tipo procter end gembl pradakšn) triedalams sugerti, nes didesnę pusę antibų ir tų pačių bakterijų išspjaudom ant maikių. Tai kas čia per gyvenimas? Į nosį lašiukus vartoti galima tik 5 d. O sloguojam jau 2 mėn. Tai ką daryt... Pas žmones į svečius, susitikimus eiti negalima, nes juk sergam, vaistininkai džiūgauja, gydytojai vis geresnių metodų išbando iš vaistinės. Šitas adeno virusas sugėrė mums 400Lt! Ir dar ne pabaiga ;) Ir iš kur mes tokie turtingi? Gal laikas pradėt ieškoti priežasčių, o ne tuos simptomus gesinti iki kvailybės absurdiškiausios? Taip gali tik kantruoliai, o man:
Laikas! Baubėms vamzdiec!

pirmadienis, gegužės 28, 2012

Vaikų vežimėliai

Kam patogūs ir naudingi vaikiški vežimėliai (vaikams vežioti):


1. mama gali toliau priauginėti tuos kilus po nėštumo, arba tiesiog jų neatsikratyti, arba lankyti spec. sport klubą. Tuomet tiesiog gražiai apsirengi (paslėpt lašiaką ne juokai) ir eini išdidi miesto gatve, kol vaikas miega - vežimėlis gražus, tu graži.
2. kai vaikas pabudo, geriau jį vežti vežime, kur nusuktas veidu nuo mamos, nes kitaip vaikui žiauriai neaišku, kodėl mama žiūri į tave, bet nekreipia dėmėsio į cypimą :D jei atkreipia, tai paduoda barškutį, buteliuką, kasniuką ir viskas. o jei vaikas nori prisiglaust, nes pabudęs nežino kur yra? :D
3. tarkim cypiantį vaiką ji paėmė ant rankų... tada tenka spardyti į priekį vežimėlį šaligatviu, nes vaikas per sunkus nešti viena ranka (dirba ducepsai, tiksliau, tempia sasugysles ir tiek).
4. miškas su šakotais takeliais skirtas smulkiems smegenų sutrenkimams
5. kad ir gatvėse mieste su vežimu kosmosas kažkoks, eini gatve - bac laiptai auksciausi - vaziuok aplink per aną rajoną, kurį jau praėjai, arba nesk kuprinę, vežimą, vaiką ant kupros jais žemyn, bandyk nepargriūt, aišku :D arba ponkšt - ant pravažiavimo stovi mersas ar bė em vė, nors skrisk per viršų su visa amunicija :D arba nori užeiti i mėgiamą parduotuvę - apsieisi šiandien, na, o dabar į  vaistinę, tenka užsitarabanint su visa transporto priemone vėl laipteliais... 

taip galima ir susinervuoti truputėli :D :D :D

Tai mes tai nieko, yra nešioklės, vaikjuostės, tėčiai, užaugs vaikai, tik žvengsim iš tokių "bėdų", bet rimtai, ką daryt tiems, kurie turi gyvenimu džiaugtis apskritai vežimėliuose. Kaip jiems laipioti tuos laiptus. Nesistebiu šokančiais vežimėliuose. O ką daryt.

Prieš pietų miegelį

Emilija dabar yra ružavų drabliukų kirpėja. Jei esate panašus į tokį ir jums būtinas kirpėjas, prašom...
 
tiesa, nubalsavom: drambliukas dabar yra panašus ne į pliką drambliuką, o į asilą. totalus pasikeitimas.
 
apskabėm ir uodegą. paršiukėlis. man negaila, man taip gražiau, drambliuk...
 
kiškučio eilė. aš jau užsimerkiu.
 
kuo baisesni gyvūnai, tuo mylimesni jie tampa. sunkiau bus išmest :s
 
iš kiškelio dabar kyšo maždaug kažkoks pudelis. tikiuosi ausys nekliudys kailio grožiui
 
tiesiog tylim, kai gimsta kažkoks talentas. iš tikrųjų tai man patinka ta dieviška tyla ir tyras džiaugsmas, net nėra kada šluotą paimt, nes dar ne galas.
 
kiškis panašus į žmogų. atrodo viskas.      

Gera pas močiutę vasarą pabūti

Pas močiutę aš valgiau viską. Ne tik saldainius. Ir kitokį maistą, kitokius saldainius.

penktadienis, gegužės 18, 2012

Mini anonsas, kaip sekasi

"Mama, ar žinai, kodėl tavęs kartais neklausau? Todėl, kad tu manęs neapkabini, kai aš pykstu. "E.
Šaldytuvo priekinių durelių stendo verta mintis šį mėnesį.

Justinas nuo lovos nulipti nemoka, bet ir žino, kad reikia ką nors pasišaukti gan nepastebimai nervų sistemą drąskančiai zirziant, kai reikia nulipti. O pasikvietęs stveriasi į atlapus ir lenkiasi į tą pusę, į kurią prašosi nunešamas. Taip laimi dar ir nemokamą nugabenimą, kol pati neprisimenu, kad šiknūzai! tu gi jau moki šliaužti ir baldais vaikščioti, ką aš čia darau...

Mamos turi suspėti viską. Pavyzdžiui, anądien su savo apiplyšusia tapke įlipau į kaką ant grindų. Žmogutis pliku pumpu lakstė, prisdarė ir dar kažkas įvyko, gal miego užsimanė, kad aš palikau ant tako kaką. Dažniausiai jie patys niekur nedingsta, nedings ir tas. Dingo, tik paskui kartu ir tas plyšenas šliures išsviedžiau kibiran ir ėjau kartu miegot, nes prieš tai atsigėriau vandens iš arbatinuko (bo tai indų niekas neplauna). Juk mama turi viską spėti. Netenku kantrybės dėl savo nevalyvumo ir piktai dundu į miegamąjį, kad visi girdėtų. Pakeliui pamatau atriedant grindis vis arčiau - užkliuvau už pripučiamos valties, po velnių. Kritom minkštai, bet valties karmos sudėtis dabar iš daug keiksmažodžių. Namų aura pakvėpinta.

Labai neskaniai gaminu ėdalą, nes neįsijaučiu ir neteikiu jam meilės jį terliodama, matot. Perlinės kruopos, bulvės ir morkos ne itin puošniai atrodo vandeny su užknisusiu kariu ir bazilikais šventės nesukuria. Mielinės bandelės vietoj šiaip būlkos irgi nuotaikos nepraskaidrina, nes linų sėmenys, saulėgrąžos ir kiti rakandai jų viduj kažkokie netradiciniai. Būtų užtekę tik miltų. Vyrui norisi moliuskų, gal kokoso riešuto vidinio grožio. Parneša picą. Bendradarbio žmona įdeda į darbą vyrui maisto prašmatniausio 4 dienas per savaitę. Pagalvoju, kad jam pasisekė, tik skaipu ta žmona nešvytėjo kaip saulė lygiai tokiu pat skaistumu kaip ir aš. Jos vaikai serga panašiai dažnai, už tai gyvena didesniam inkile. Pagalvoju, ar verta stengtis būtų... didesnis inkilas - daugiau nenušveistų langų. Nusiraminu. Su manim viskas taip kaip ir turi būti :) Kai darysitės valgyt, įdėkit ir man.

Šiandien pati nuėjau po dušu ramiai, ištaikiau momentą viena nueiti. Vaikus palikau kambary, gražūs, žaidžia, tyliai tyliai... Po minutės duše buvom trise. Vaikai išmaudyti. Nespėjau tik pasifenuoti, bet šiandien nebus svečių, neisim niekur, nes mums kažkoks šlykštus užkratas - liūliai žaliai geltoni, 6 bonkutės iš vaistinės ir viskas bus gerai. Justino antakis kažkoks gleivėtas. Žirnių sriubelė turbūt. Emilijos plaukai sulipę - tyrele brolį vaišino. Šiandien maudėmės? Ach, taip gi. Dar kriauklėj prausiau n kartų, n+6 kartą prispaudžiau koją kriauklės kamščiu. Čia šiandien buvo. Paskui ar prieš tai kažko ėjau į kambarį...

Įsimyniau į skiltelę avokado ką tik. Emilija užmigo be vargo  pati - galva į fasuotą obuolių tyrlę lovoj. Prieš tai paprašė stebuklingo Vilniaus vandens iš krano. Supypsėjo duonos išrūgimo laikmatis (kepsiu duoną 2h), Justinas jau "gyvas" 17:30, nors skaičiavausi laiką, kad atsibus tėčiui grįžtant, kokią 19h. Indų keturiomis nesuplausi, geriau pirstelsiu į blogą:

Viskas gerai, valgyti turim sočiai, sveikatos pasitaisys, vyras nusipirko ritę, sumokėjau jau. Turiu 250lt. Liko įsisriegti dantį vietoj ištraukto (gal išsivirsiu sriubos ir prarysiu), nupirkti Justui vasarinę striukę nuo lietaus (gal švies saulė visąlaik), Emkei kojinaičių (o gal vasarą basom), aš išmokau puoštis 3 drabužiais - chalatu ir apatiniais. Oi, dar šliurių turiu sočiai. Virt sriubą būtų galima iš jų.

Viskas liuks, argi nesakiau ;)

trečiadienis, balandžio 25, 2012

Papykau

Vėl užklupo prastas jausmas, kurį baigiu iškalbėti - tai pyktis :) Labai juokinga situacija. Skambinu mamai, ji man papasakoja nereikšmingą įvykiuką, kaip giminės paėmė ir pažvengė iš mūsų šeimynėlės :D Nieko naujo, nes ir aš tai žinau, kad mes rengiamės visokiais skudurais, skonio neturim mat :D Absoliučiai nieko neteisingo ;) Visiškai sutinku :) Džiugu, kad jiem linksma buvo, bet aišku kaip kitaip, pagalvojau, o jau jūs tai... treningų world, tik spalvos keičiasi :D nu ot, gerietė atsiradau, nia... :D

Kaip taip sugebėt tave pašūdinusiam žmogui, pačiam tame šūdely pasimurkdyt nejučia tiesiog, gali net atrodyti natūraliai ir teisingai, o nė velnio :D kam nuo to geriau, ar tai puikios mintys, kurios siunčia daug gerų linkėjimų? Pačiam šūdukas ištepa ir nusėda giliai, kada nors pamačius tą žmogų iškart išknisi, vo, kaip jis čia va kaip pasakėėėė... :D

Tfu tfu tfu. Ir taip įaugę, kad pagalvoju, kokia nesąmonė, kam čia rūpi, ėmė ir pasilinksmino, bet ir vėl: o jie tai jau... :D nu siaubas! :D nuo tokių "smulkmenų" ir kyla karai, o norisi tai ramybės ir lengvumo :) nelogiška būtų spjaudytis ir vis tiek likti didesnio kvailio vietoj, tuo labiau kad visi teisūs pagal save ;)

Viskas, linkiu laimės, lengvos šypsenos, aukštai skraidančių minčių, paprastumo, kam jo norisi, nepaprastumo, kam jo irgi norisi :*

antradienis, balandžio 24, 2012

Grįžau

Gan greitai grįžau vėl į šeimą, morališkai po kelių dienų net :) kur bezdėsi (besidėsi)... :D Reik spręst bėdas, o ne bėgt, ania :s Bjauru, žinoma, bet visai linksma :)

Justinas pasidaręs mamamamamamama tipo dabar, lipa, ropščiasi, nepaleidžia, gniaužo mane iki skausmo, bet kaip miela... Ant Emilijos pykdavau dėl to, galvodavau kokia cypykla, niekada neatsikabins, o še tau. Dabar jeigu kur nors einam, tai stengiamės kuo atskiriau :D Bando laisvės ribas, pvz., mama tu eik per tą pusę, o aš ateisiu per aplinkui, man nebaisu vienai. Aišku, žmonės pamatę vieną tokią ridikaitę ritinėjantis laiptais žemyn visada pasiteirauja, kur motina :D ačiū jiems, kad rūpinasi :) Kartais net pristato prie mano skverno vienišą vaiką, bet kol kas visada maloniai :) Žinau, kad į pirmą klasę ji tikrai eis be mano sijono ;) Todėl lengviau pernešu Justino mamamamama periodą, nes jis toks pats kaip ir Emilijos :) Nors norėtūsi labiau to atskirumo, kad ir pavalgyti prie stalo laisvomis rankomis ir pan., bet tai ištveriama, kai žinai, kad po metų taip jau nebebus, net jei ir norėčiau :D tiesiog tai praeina savaime, kai žmogus persisotina pakankamai to mamamamama, kad net bėgti norisi :) ir negrįžtamai (kaip smagu)

Anądien (sekmadienį) vaikštinėjom prie Merkio upeliokšnio - aš su pririštu snūduriuojančiu Justinu (mei tajus) ir iš paskos už keliasdešimt metrų (arčiau jau nebesinori :D) Emsi strapalioja su savo dviem lėlėm (dum lelytėm). Ji man išaiškino, kad dviejų vaikelių aš neturiu (o maniau...), nes mano dukrytė jau mama, turi dvi lėlytes (šiandien paslėptoj žaislų dėžėj rado trečią - negriuką) :s Žodžiu, iš tikrųjų panašiai ir jaučiasi. Ji pati sau jau, aš dar su Justinu. Vieną vaiką kol kas dar turiu :D ir tai laikinai :P ir taip gera buvo jį nešiotis miško takeliu, paukštukai firfia, takelis smėlėtas, vietiniai savo pasėlius prišiktais pampersais tręšia (tikiu, kad ir olveisais, brrr...), pušelės smirdž, truputį vėsu, bet mes susiglaudę, rankelės šiltos, apsikabinę mmmm... Ir tai baigsis :) Bus ir kitaip :)

Žodžiu, idilė :) Tėtis atsivežė mus prie upės, pats žvejoja jau 3h, vaikai zirzauja, pradeda lyti, jis vis dar žvejoja, šeimyninis savaitgalis kaip visada... žuvims ant kupros! Tai ir išėjau pasivaikščiot. Gerai, kad kelelis tolimas ir paukštai gražiai gied, tai pusę skausmo nusimalšinau savaime, liko tik paburbėjimas iš reikalo, kad susivoktų žmogus profilaktiškai ;) 30 metų būdama vėl būsiu laisva net ir nuo vaikelių, bet visada prisiminsiu mūsų vaikštynes miškeliais, parkeliais va taip susiglaudus, bučkis kakton, rankelės aplink mano kaklą, nepaleidžia... ir jausiuos tokia laiminga, kad jau pasileido, jau patys daug ko moka :D Malonu :)

pirmadienis, balandžio 16, 2012

Nieko naujo jau milijonai metų

Nu jau sveikstam. Dabar liko tik neįmanomo ilgumo snargliai, dusinantys kosuliai ir kruvinos ašaros. Tiek iškankino mus ligos, tos keturios išterliotos sienos, kad motina nebenusakomos nervų virimo būklės. Kodėl žmonės mano, kad labai jau esam pasikeitę nuo buvusių laikų? Nu juokinga. Net tekstai ir scenarijai išlikę tikrai iš milijonmečio pradžių:

Emkė po velykų parsivežė lobį (močiučių meilė paprasta, nors pasiusk) - kokius 4kg saldainių. Visokių. Šokoladinių, nešokoladinių, čiulpsenamų, rūgščių ir saldžių. Atsirado didžiulė nesantaika šeimoj, nes žiauriai riboju. Negailestingai. Dviejų dantų nebeturi per savaitę saldainių vartojimo, dantų valymas vyksta tik vakare 1k dienoj - 2 dantų nebėr, išpuvo ir nutrupėjo, du priekiniai dar pūva, tai laiko klausimas, kada supūliuos gal. Krūminį vieną skauda, su ta puse nekramto, pataisyti jį kainuoja tiek, kiek neturim. Dar vienas turi skylutę, o kitas krūminis neseniai atsirado su defektu irgi. Padėtis šūdina. Žaibiškai. Ir nesuprantu. Ir tikrai tvirtai susitariam dėl to vartojimo, bet tik tėtis namie... ABSOLIUTI TRAGEDIJA... Nepadėtų net žmogžudystė. Bet ką daryt?

Ateinu į virtuvę, nes jau braška maišelis ir dar šnabžda "mamytė neleido, bet aš tau leidau, tai tyliai suvalgyk". Prieš 5 min aiškinau, kad šiandien saldainių nebebus, valom dantis ir miegot. Braškina jau po kelių minučių ir sąmokslauja. Ateinu, stoviu, šypsosi jie. Ne nu... Tėvui spiriu į užpakalį tiesiogiai ir smarkiai, nes išprotėjau! Jis žvengia. Aš kažko nesuprantu???

O pas gimines nuvažiavus bet kur visi linčiuoja tai MANE!!! - MOTINA BLOGAI AUKLĖJA VAIKĄ, IŠLEPINO, DUODA SALDAINIŲ, TAI DABAR TURISI, CHE CHE.


Skauda, negaliu... O kur tėvo vieta? Jo atsakomybė tik sėklos išvaryme ir jis jau vyras??? Šūdo gabalas. Visiško šūdo. Nepakartojamo šūdo.

Beje, likau kalta:
1. ir dėl to, kad skaitau vaikų auklėjimo literatūrą, nes ėmiau ir b8tent panaudojau smurtą prieš vaikų tėvą (šūdą), net drebėdama pradėjau purtyti vaikus - vyras išdidžiai pranešė tokių knygų neskaitąs, todėl draugiškai gyvenąs. (!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!) Nuo ko prasidėjo tada visas šitas š? Nuo skaitančio. Nežinočiau kaip negalima daryti, nedaryčiau nieko iš vis. Visi liktų laimingi iki suaugęs vaikas pradės daryti totalias nesąmones protu nesuvokiamas. Tada susizgribtų žmonės iš kur toks vaikas??? Iš ten pat i taip ir turi būti, kai darai taip.
2. išmečiau per balkoną visą tą saldainių maišą. Prišiukšlinau, be to, galėjau kam nors ant galvos juk. Bet nesveikai nebežinojau, ką daryti.

Tėtukas ryte pripjovė sumuštinių ir palaimingas išėjo į darbą, kol problemos pačios išsispręs. Pažadėjo nupirkti saldainių.

Ar aš tikrai nenormali?

Viskas. Atsisakau. Palieku šeimą. Jau nebegaliu. Esu per silpna šitai tarybų lietuvai. Išeinu. Visiems bus geriau. Jau 3m tas pats įvairiais būdais, o realiai, kiek žmonija gyva, tiek tas pats. Reiki kažkam stop.

ketvirtadienis, kovo 29, 2012

Sirgoniai saldainių kvapo

Mes kaip visada- jei sergam, tai konvėjeriu. Šįkart liga paprasta - žiaugčiojam turiniu, rudmėsiaujam, tempūrą matuojam ir vaizdelis nekoks, bet gyvybei nepavojinga :) Pirmą sirgimo dieną Emiliukas atrodė tragiškai nugeibusi, žiūrėt skaudu. Mamai paskambinau, tai tuoj pat gavau praktinių patarimų - mirtis, meningokokas, dar amžinaatilsį babytė susapnuota...! Nieko nieko, bet užkabino. Nors nerealu - požymiai visai ne tie (tikrinau iš naujo) :D bet kur moterys su vaikais, ten net ir prieš tūkstantmečius išdžiuvę upeliai patys prisimyža, nepaisant didžių mokslininkų tyrimų išvadų, kad upeliai sysioti nemoka...

Žodžiu, motinos, o vėliau didžio tėvo drąsai užvešėjus, į medikus nesikraipom, susitvarkysim. Vakare aš kiek supanikavus, bet atėjo rytas ir mūsų pirmasis nukankintas žvirblis kakuonėlis kaip naujas mechanizmas veikia. Išsisukom nuo medikamuzikų. Tik trys nemiegotos naktys, visapusiškas oro trūkumas - išlaidos čia minimalios tikrai. Antrasis barsukas dar žvengus, atrodo negresia. Išsiunčiu melžt pieno iš ožio - t.y. Emilija su tėtuku į polikliniką, susiveikit darželiui pažymą iš tos instancijos ;) Viskas gerai kaip visada. Tėtis nežino, kokios spalvos kakas, daktarė pasikeiksnoja, bet realiai paleidžia. Grįžta šeima. Emilija nespėjus laiptinės durims suvirpėti, jau kniaukia: "Maaaama, ką sakė daktarėėėė. Tu nepatikėsi. JI SAKĖ, KAD REIKIA VALGYTI SALDAINIŲ!". Taip, tiesa. Dar sakė gerti vandenį, litrais ir turbūt valytis dantis, bet čia jau nepasakosi kaip gero taip garsiai...

Nu va. Antrasis begemotukas ant to žodžio ėmė ir pravimo :D Strapaliojau lygiai DAR 1 parą (maniausi jau paskutinę...). Mano poreikiai ir bėdos su sloga staiga pranyko. Sloga neišnyko, bet kaku irgi turiu nenorėt. Kai tokie stebuklai dedasi...

Esmė tame, kad liga nebjauri - kakučiai linksmai limpa prie delno (reikia trint ūkiniu), aš kvepiu karamele, saldainiais ir cukrumi. Emilija vykdo gydytojos "receptą" be nuorodų (saldainiai! nešokoladiniai? tokius ir mėgstu labiausiai!), Justinas glamžo popierėlius ir tepa ant mano kakloskruostokaktosausiesdantiesplaukų... Žavu

P.S. Tėtis grįžta iš darbo anksčiau. Pamaniau, fainas mano vyras gi, padėtį suvokia vis dėl to, nesimaivo, kad dirbs smarkiai ;) Pasirodo, nusiauna batus ir ant pagalvės. Pilvuką raižo, virpu, lyg pabezdu... ... ... ... .. . . . ... .. ..

TAI KA!

trečiadienis, kovo 28, 2012

Kiek tikrų krikščionių Lietuvoje

Krikščionybė, pats kaip daiktas, turbūt, gal ir geras dalykas vietomis. Viskas ten tiesa. Viena bėda: koks dogmatikas užrašinėjo tą bibliją, kad taip ir norisi "prasikalsti". Jau vien tonas "Nedaryk, nesakyk, nevalyk". Vienintelis apsakymas, kurio gal kiek klausome, tai sekmadieniais nedirbt :D pirmadieniais irgi. Ir iš vis, ar žinom, kas tas "nedirbk"? Nu pavyzdžiui:

1. Babos keliaklūpsčiauja ten sugriuvę toj šaltoj bažnyčioj mintinai beria eilėraščius "Sveika Marija,... tupi girta tarp moterų", išėję iš tų dvasios užniurnėjimų vietos, baksnoja pirštais į kitus ir jų nuodėmes - skaitosi jos jau be šapelio...

Yra ir kita kategorija krikščionių.

2. Lekiam tuoktis bažnyčion, gimusius vaikus tik krikštyt. Nu gerai, apsiforminom, geri daba jau... ir sėdim. Vaikam ką nors pasakojam? Patys vadovaujamės bent kuo? Nežudyk nebūtinai tai reiškia pažodžiui, be to, tai gal seniai nebesilaikom tų įsakymų? Daugų daugausia krikščionybės mūsų namuose per Kalėdas, ir tai - kiek litų išleist šitam dovanai, ko prikept ar papjaustyt, kad būt gausus stalas. Ypač antrai dienai, kai ateis kaimynė, kaip prieš ją tuščiomis pasirodysi, ką pasakys... Nu ir dar Velykas - ar spėsiu nudažyti kiaušus tris? o kad tik sumuščiau visų kitų kiaušus ir mano tvirčiausias!

Kur ta krikščionybė ir ką sakyt vaikams pakrikštyjus :D Vyras sakė, kad Dievas danguje. Tikrai? Emiliukas klausia, tai ką, jis paukštis? Dar vyras bandė išaiškint, kad dievas viską girdi ir mato (vadinasi, turi akytes ir ausytes) - taigi čia Kalędų senelis! Kaip klausyt Dievo, jei vaikas nežino, ar jis turi sparnus ir per kur jis kalba, jei be burnos. Tie dogmatiniai apibūdinimai man pačiai sunkiai suvokiami, todėl galvoju savaip. Bet tikiu Dievu kaip protu. Bet ir vėl ne taip pasakysi vaikui :)

Mamų karoliai-lipučiai

Kasrytą pasipuošiu vis. Vdrug eisim kur, ar kas į svečius, tai reik tvarkingai gi. Su pižama ar treningais nevaikščiosi. Su vaikais nežinia kada gali tekti greit kur lėkt, kai tik pasitaiko proga. Tai va, suknytė visad tvarkingai, kartais karoliai, bet ne visada, nes būna, kad staigiai nukabina kuris nors smalsutis vietoj barškučio. 3min. Ne, viena turbūt. Ateina liūtas su skrebučiu rankoj, kimba į plaukus, atlapus, kvarklius, ar kur tik kimbasi su tom skrebučiuotom rankelėm su šypsena (pasigirt, kad moku stovėt) ir še. Mano puošmena visada - lipučiai. Žmonės mano turbūt, kad nevala, negaliu normaliai išsiskalbt, apsirengt. Bet kam persistengt jau!

Lipučiai kai kabo, tai nelyg kokie svarovskiai, kristalai, perlai. Ir kaskart jie dauginasi su lig kiekvienais pusryčiais, pietumis, pavakariais ar nereik net užkandų... Neturi reikšmės, namuose aš ar lauko koncerte. Visad gaiviai šviežiai palipučiuota.

Gaila, kad tie laikai taip trumpai trunka...

Liūtinis charakteris

Jau gan senokai Justinas pramoko ropinėt. Bet tai darė tik lovoj. Ant grindų ropot nevalia. Visi ten ant dviejų vaikšto! Todėl zirzė visaip ant žemės pasodintas. Jis ne kirmėlė! Ten kur visi dvikojai, jis neropinės ir gana. O taip nori teleportuotis visur, moka kaip ropot, bet ne. Principas. Aš neprastas, neroposiu, ir vsio. Mačiau ropoja tik lovoj žmonės. Tai ten galima. O čia ne.

Ramus vaikinas. Neropojo tol, kol neišmoko atsistot. Dabar padėtas ant žemės, ne kvailys, per 0,0001 sek greit nusikapsto repečkom prie pirmo įsikibimo punkto ir greit greit stojasi, kol dar niekas nepamatė, kad lūūūūtas ropojo... :D

"Aš stoviu bent jau". "Tikrai visiškai neropoju ant žemės". "Liūtai prastesni nebūna už nieką" :P

Nuovargis

Naktį Justinas krebždėt pradeda. Aha, matyt nebesausas :) bet kaip tyngiu... Ai, duosiu eliksyro, gal pamirš, kad šlapias. Keliu ant kito šono, kojos užsikabina už kaldros, o sunkus... Nu šiaip ne taip pasiguldau šalia, nusiplėšiu žabangas nuo krūtų, išsitraukiam eliksyrą, užsimerkiam, viskas gerai. Minta rupūžokas. Minta ramiai, bet vis tiek girdžiu, kad pūkščia, vartosi. Atsimerkiu, nu ne, guli ramiai, punta. Užsimerkiu - pūkščia. Kas čia daba yr per mistika? Atsimerkus guli ramiai, bet girdisi, kad pūkščia.

Jo. Emiliukas gavo dozę, pasirodo :D net nesumirksėjo! Irgi!  :D Punta sau kaip profesionalas :D o seniai jau nebežinojo, kaip :D Pasirodo, pasąmonėj dar likę įgūdžių net ir po pusės metų :D

Su Justinu viskas gerai. Nustebus pakeičiau šlapučius, pamaitinau jau iš tikrųjų ir jį. Bet dar kelias dienas negalėjau patikėt, kad tas sunkus ilgom kojom vaikas, tai mano peraugęs pirmagimis, kuris ir šašlykus su kečupu mielai kremta, bet paėmė ir krūtį nė nesiginčydama, o ryte net neprisiminė, ar kas nors buvo :D

Mamytė pavargus akivaizdžiai... Iki sąmonės netekimo

ketvirtadienis, kovo 22, 2012

Liūdna net baisu

Šiandien diena, kai mano egoizmas (girtis vaikais :) ) gauna per smegenis kaip reikiant. Aš vis stengiuosi pasidžiaugti gerais savo šeimos pasiekimais, pamatyti šviesiąją pusę, bet šiandien atsitiko, kas ir turėjo būti. Nebegaliu nuslėpti susidariusio blogio. Nei nuo savęs, nei nuo kitų. Ir tai gerai... Reikia raitotis rankoves ir spręsti, veikti, dirbti tuoj pat. Nemalonu, neskanu, kaip vaistai.

Rezultatas - Emilija pradėjo nežmogiškai siautėti. Nes prieš tai siautėjau aš :( Ji pasižiūrėjo į mane :( ir viską kartoja :( su dar didesniu entuziazmu :( 50 kartų šlykščiau ir žiauriau :( nieko nėra liūdniau :(

Pasekmės - pirma, mano vyro dovanota gėlė per Meilės dieną (ne šiemet, žymiai seniau) liko be lapų :( gėlėms meilės nejaučiu, aš jų nesuvokiu kaip gyvių, jas laisto mano vyras, bet Net Aš verkiau šiandien :( Kadangi Justinas daug dėmesio sugeria nejučia, Emilijai teko parodyti viską ką sugeba. O ką jai daryt. Sudrąskė gėlę neatpažįstamai :( Atrodo, kad net jaučiu pati, kaip jai skauda tuos nuluptus stagarus :( Ašaros tvenkiasi :( Neįsivaizduoju, kaip tos gėlės atsiprašyti, ir kas bus toliau. Amo netekau ir Emkės adresu... Gniaužia gerklėj. Noriu šaukti ir gąsdinti, gal net trenkti per ausį, bet žinau, kaip tai neveiksminga ilgalaikei perspektyvai, o be to, žinau, kas kaltas - AŠ, tik aš :(
Antra, bijojau tokių mūsų siautulingų santykių šią savaitę, bet vis tiek ryžausi į mamų klubą. Tai gavau kaip verdančiu vandeniu, tiesiog. Norėjau, turbūt. Emilija viena pati žaidė su balionėliais Visais, kamuoliukais, žaisliukais, stumdė linksmai nusiteikusius vaikus, spjaudė. O man garai kilo ir ji tą jautė, todėl dar linksmiau tai darė, nes pagaliau sulaukė mano dėmesio. Va tokio bent, pikto, šūdiniausio. Bet tai buvo dėmesys tik jai...

Parėjau namo. Žliumbt. Gėlė miršta, mano vaikas tiek puoselėtas integralaus pasaulio idėjomis tampa nusikaltėliu. Kol kas mažu. Greit bus ir didelis. O dar turim kitą vaiką, kuris ima pavyzdį... Nors ant bėgių... Va pajutau, kaip beviltiškai žmonės jaučiasi, kurie pasiryžta ant bėgių pasibaigti :( Gal tai ir geras jausmas - užuojauta. Nebekaltinsiu.

Veiksmai iki To - Ji mėgsta pliurpti. Iki apsiš..... :D Ir cypti kaip žiurkė, jeigu neišeina bato apsiauti, jei ji sugalvoja, kad kažkas jai kažką sakys nemalonaus. Retkarčiais dažnai tikrai lengva nekęsti savo vaiko dėl to... Todėl viską darau taip kaip mano mama, nes kadaise labai pykau ant jos. Turbūt negaliu to pykčio atsikratyti iki šiol :( Nepateisinu jos, elgiuosi kitaip, bet štai išnyra jos elgesys su manimi, ir aš čia pat jį panaudoju tik dar žiauresniais efektais. O Emilija moka dar tragiškiau. Taip ir tobulėja kartos. Arba... per geras mano gyvenimas, kad tingiu gražiai išspręsti blogėjančius reikalus, dėl to jai tenka cypti, ir... visas kitas siaubas viršuje.

Ateities Vaizdas. Maždaug įsivaizduoju dabar apčiuopiamai ir vėl, kokia atsakomybė būti žmogum. Ir ugdyti žmogų šalia savęs. Jie su kitais elgsis dešimt kartų (jei ne daugiau) stipriau, nei elgeisi su jais tu. Nesvarbu, darei tai blogai, ar gerai. Dažniausiai blogai... va iš kur mes tokie pikti ir piktėjam. Priežastis kaip ant delno, bet sunku sustoti, ar ne? Nežinom, o kaip kitaip? Gana. Čia ir būtina sustoti. Ir veikti kiTaip.

Duok, Dieve, man daugiau žmonių pavyzdžių, kaip reikia geriau elgtis. Noriu juos mėgdžioti ir taip augti.
Atleisk, mama, ... ir tėti, man už tą pyktį ant jūsų.
Padėk atleisti.

Ar dar galiu padėti tai gėlei

šeštadienis, kovo 17, 2012

Grįžo tėtis (tęsinys Blic)

Pagaliau grįžo tėtis, išsimiegojo kaip realybės šou kokiam, nes kai jis grįžo, emsi buvo išslinkusi iš lovelės ant žemės, o ten ir prisisysiojusi. Jis dar penkias minutes bandė akciją - ištraukime ją iš balos, bet ji taip saldžiai miegojo, kad pasiūliau supermenų nebevaidinti, vienok, juk naktis, dar duoną kepti. Užmigo.

Po pusvalanduko atliuoksėjo šlapias apsimyžėlis (sakau, kad niekur nedingsim, vis tiek ateis, tai kam vargintis prieš laiką:)). Vis tiek keltis 6:30, pusryčiaut ir taip iki vakaro visaip.

8h ryto. Tėtis pramerkė akį, Emsi cypt, mušt brolį, ginčytis. Tėtis komanduot. O kol jis miegojo, viskas sekėsi geriau :D Tėti miegok dar, kol nepavargai :D

Vis dėl to keltis reikia. Tėtis eina tualetan: "Kas čiaaaa!!!! Siena aplipdyta!" Na, taip, duonelė... Vis tiek reikės dekupažuoti sieną, nuraminu. mano teisybė, šiaip, nes tikrai jokio grožio iš tų sienų ir taip :D imsim peilio vienąsyk.

Jeigu kažkas nemėgsta netvarkos, tegul skaitykit "Blic". Kasdien. Kol priprasit. Jei neprirpantat, teks melstis arba pats tiesiog kentėsit.

penktadienis, kovo 16, 2012

Blic

Kokia pasiutusi dienelė... Gaila, neturiu fotoaparato, tai sunku kam nors būtų įrodyti savo meilę ir kantrybę vaikams. Bet jeigu kantrybė yra, jos rodyti ir nereikia, ji šviečia iš toli :D Tik kai kas (daug kas) sakytų, kad per daug lepinu ar dar kažkaip ten kažką nedoro darau :) Gerai, jau pripratau...

Vienu sakiniu pradedant, tėtis nusprendė daug dirbti, kad turėtume iš ko nusipirkti sėklų duonai kepti. Motina visiškai a-versliška, reiškia, uždirbti pinigų ji nedrįsta, nes bijo sumenkinti vyro galimybes, tarkim. :P Už tai reikia parodyt, ką galiu ne versle :D o moku aš... kantrybės (retai, bet kai jau tikrai visko per akis ir kai giminių nėra aplinkui, įsijungia tas stebuklas, ačdie, kantra) :)

Rytas buvo nieko... Tris kartus pavalgėm, o aš taip ir pamiršau, kaip visada. Nes man svarbiau nusiprausti. Nors nežinau, kam tą procedūrą vis dar atlikinėju, man vis tiek devyni prakaitai nuvilnija su mano mini mini mini darželiu.  O nuvilnija todėl, kad pagalvojau..., o kodėl ir kas man taip sako ir verčia visur viską suspėti. Vienai. Gi yra jau pusantro vaiko... Nu va... Taip ir prasideda kantrybė, kuri mane skraidina, nes tai sunku be galo.

Komanda duota apsirengti. Varysim į kiemą čia pat pabraidyt po lietų su naujais guminiais (mintis - kažkas bus įdomaus, nes leisiu lipti į balą). MM - Mažoji Madam ramiai rengiasi: "AAAAAAAA, man šitas nesigauna! UuuuuuuuuuuuhuhuhuhUUUUUUUUU, neužsiiiiiisegu!" Waaahaa, vėl kas nors.... Tuo tarpu aš arba maitiniu, arba kakoja, arba nu kažkur be rankų tiesiog. Pabandyk iš kitos pusės gal pavyks. Pasistenk, jei nepavyks tau padėsiu. Šitą gali ir iš priekio............ Pagaliau įveikėm, jei neskaitysim, kad kitas MM - Mažasis Mister visą tą laiką irgi žviegė ir spurdėjo, nes jo išgyvenimo instinktas sako, kad marškinius rengtis skauda, kepurė kažką baisaus simbolizuoja, kelnės sako tiesiog verskis ir bėk, o kombinezonas una trauma tahedija nomer uno... Mes susitvarkėm be problemų. Tik pamiršom sauskelnes atsargines... Mat jas velniai. Išėjom svarbu.

Einam su kastuvėliu, grėbliuku ir kitu kastuvėliu (jei sutiksim draugų - pasidalinti) kasti sniego. Ir aišku, tai yra tas sezonas, kai sniego ką tik buvo, bet jo nebėra, o smėlio dar neatvežė jokiam rajone. Svarstom, ką daryt. Ogi sugalvojom - eisim ant Tauro kalno. Ten Emilija matė sniego (prieš dvi savaites). Sakau turbūt nebus, nu... bet einam, kol dar neišsimaudė baloj prie pat durų, nes leidau lipti į balą.

Tas "einam" tai žinai... Omamaokasčia, pasižiūrėkimvavatenai, okodėlšitasrudasbetžalias, oatsimenikažkadačiabuvo... ir taip... tip top į priekį taptaptaptaptaptaptap atgal, tipo top į priekį irrr.... daėjom kalną tą. Pažvengėm dar, kad kalnas tai Tauro (pažįstam vieną), o Tauro tai nėr :D Žiūrim kas yra. Ogi purvynas, jėėė. Žodžiu, aš aplink apsuku su vežimu, kur užlipau ant keturių purvynų vietoj to vieno didelio, o ta mano stebuklas su naujais guminiais taigi kiaurai per purvyną, nes dar ledas kažkur buvo pasilikęs, neužšalęs, betgi panašu į sniegą. Tp saknt, ji laimėjo VIENAS NULIS dėl to sniego ant tauro kalno. Mh. Stengiuosi nežiūrėti ir negalvoti kur bėgs mano eko skalbimo milteliai...
Dar kažkas išbėgęs iš zakso paklausė, ar neturiu prisidegti... Keistai nuskambėjo, bet šis mano periodas, maniau, jau pamirštas minimum prieš 10 metų jau, bet kitiems žmonėms prieš pasirašant, reikia... Fainas klausimas, vienok. Drąsus ten žmogus buvo :)

Einam toliau. Emsi sugalvojo, kad reik į parką. Kol išsiaiškinom, kad parke mes jau esam, jį visą jau apėjom ir jau va kelias namo, o ji, pasirodo, galvojo, kad parkas tai yra ant sūpynių, kurios... (nu gerai, nepasakosiu kaip toli ir kokiais tip topais ėjom...), einam... Šnekam, kaip gali būti ten murzina, teks traukti namo... ;) kaip žymimos perėjos ir kurioje kelio pusėje statula "angeliukas", kokio žalumo langais tas stiklinis pastatas, už kurio:

Parkas! T.Y. sūpynėėėės. Po galais. Lija gi nu. Supasi kažkokia mergina, o mano mergina nuščiuvo: matei, sakiau tau, kad pažiūrėsim, kad nepriliję... DU NULIS. Nesureikšminam. Supkis. Beveik išmoko pati judint kojas, laiminga patenkinta. Ant kitos sūpuoklės pati įsisuko (ratuku toks vamzdynas prakliatyj), ten kadangi pati moka suktis, atsirėmus su keliu į purvą, tai ir įkrito į tą dar kitą purvą, žvengia, keliasi, toliau suka, dar bac... oi... nu matyti geriau nereiktų, einu pažiūrėt karietos princo ar dar miega, kol sugalvosiu ką protingo... Miega. Mantra: "Dievuli, tu nuostabus. Bent tas miega. Bent dabar. Myliu". Atsisuku, jau stovi išsiskėtus sustingus sukasis. Bala po kojom, į botus. Nu Jo. Prisisiusiojo iš laimės. Blemba... Šalta. Iki namų tip topai dar mažesni, nes išsiskėtus daba ir murzina ir šlapia... Nei neši, nei veši... Rūko prie advokato kontoros viena šyva - miela visai mergina, šypsosi iš mano peruoniuko. Draugiškai.

Einam. Priėjom vėl tą žaliais langais pastatą, vėl angeliuką, liko dar 20 kvartalų ir namai, o ji... :D Pavargau :D Dar ne vakaras, reik kažką galvot. Kairę kairę, viens du trys, kairę kairę viens du trys - žinai, kas taip sako, Emilija? Nea... Nu ir pasilenkus (nes mašinos ūžia, kitaip nesusišnekėsi) visą kelią pasakojau apie dėdęsauliųkariuomenęmoteriskariuomenėjkariuomenėspatiekaluskariuomenėsrežimąkądarpasakojosauliusdaugdaugdaug...  Kol nepastebimai pralėkė laikas ir mums jau liko 18 kvartalų :D Juokauju. Mes jau šalia namų.

Einam namo, ten jau 4h. Pietų nepamiegojo... ir aš vis gailiuosi, kad mes ne kaime, neturim daržų, gyvulių, nes kai ji tokios Būsenos... jai reikia darbo, kad pamirštų, kad nemiegojo... Einam, Emiliukai, kepti duonos, atsimeni, ketvirtadienį ar kada čia užmaišėm tešlą, šiandien minkysim. Minkysim. Minkė, o Justinas nebemiegojo... Žodžiu, Emsi minkė tešlą viena. Ble..., jau gan švelnus žodis šiaip. Gerai, nebežiūriu. Tegul nervuojasi tėtis, prie ko čia aš... Iškeps ta duonelė, pridžius tas daiktas ir nugramdysim. Nuo visur. Nuo kėdės, nuo grindų, nuo dujinės, nuo orkaitės, nuo kėdės kitos, nuo įėjimo į vonią (paprašiau kad nusiplautų rankas pabaigus duoną minkyt), nuo kriauklės, nuo vonios, nuo kūno (likučiai iki alkūnių, nea, iki galvos plaukų), ai... Tikrai, grįš tėtis...

8h vakaro, Vaikai sumigę, duonos tešlą pagramdžiau. Velniop. Fotiko neturiu. Reik rašyt, nes jei pamiršiu, tai nebus iš ko juoktis :D

Pabudo Justinas dar. Papuko. Aš galvoju apie blogą, jis papuką meta, bet nori, aš galvoju apie sakinį į blogą, jis meta papuką bet nori ir taip nnnn kartų, kol apie blogą nebegalvoju... Linkiu laimės jam, koks šaunus kantrus vaikas (apsišiko tris kartus - pirmasis žmogšūdukas realiai, nes tik vakar pradėjo su noru valgyti normaliai:D). Papuko ramiai pakniuksėjo, grįžtu prie žodžiko (žodžiofotiko).

Dabar sysios 1h, kaip tik pašausiu duoną į orkaitę (paminkius tešlą, 8h turi kilti) 45 min, paskui pamažint ugnį ir kept 1,10min. Turbūt vėl bus pasysiojęs. Paskui ištraukt duoną, aptraukt polietilenu ir rankšluosčiu, kad suplėktų ir ryte valgysim naminės duonos sumuštinių...

Tai va, vyreli. Skaipu klausei kaip šiandien sekėsi? Atsakau. Ai...

Viskas, šiaip, fun. Nes jei pradėčiau senoviškai galvot, kaip reik vaikus į kampus, numirčiau. Tikrai nebematyčiau prasmės :D :D :D o dabar bent smagu :) :) ;)

penktadienis, kovo 09, 2012

Mano diena - kovo 8d.

Kadangi ši moteriškai geniali šventė vyko mano veiklią dieną - kelionė super dviaukščiu traukinuku į Kauną ir atgal su reikalais ir ne tik jais, bet ir abiem vaikiukais, mūsų "ekipažas" atrodė gan įspūdingai. Sulaukėm daug dėmesio - vienas vaikinas pririštas prie manęs, kita didelė moteriškaitė drybso vežime, ant kupros kuprinė, vežime kiti rakandai, trumpai tariant, gražūs indėniški-benamiai turistai, neaišku, kur ir kodėl. Ypač pagyvenę vyrai stojo prie mūsų ir "žavėjosi". Bet medalio negavom, net šokoladinio. Akivaizdu, kad vaizdelis šokiruojantis vidur baltos dienos, nes... mes buvom išsišiepę lig ausų :D šiaip sau dėl visa ko :D

Aišku, be visa kito, mus pasveikino "su šventėm!" gatvėj praeinantis profilaktiškai išgeriantis žmogus... :) pasveikinau jį atgal kažkodėl :s Norėčiau viešai jo atsiprašyti, neprisiminiau iškart kokia čia ta šventė :D 

O nuosavas vyras pasitiko su tulpytėm man, mano draugei ir 3m. dukrai - ždž, visom moterim po gėlę :) Mažoji džiaugėsi: "Mama! Šiandien mano diena! Gavau tulpę, ir man net nebereikia ledų!" Ir mane užkrėtė džiugesiu šešiasdešimt kartų labiau :D :D

sekmadienis, kovo 04, 2012

Kodėl dideli nebeauga

Stuktelėjo. Atrodo, ką tik išperėtas kukulis, vos begalintis atplėšt akis, o atplėšęs veizi daugų daugiausia tik šešėlius ar nesuvokiamus vaizdus, analizuoti jų nesugeba (ir ačiū D... nes pasibaisėtų :D), o pralėkus šešiems mėnesiams... jis mąsto panašiai kaip mes (jeigu mes valgom ledus, o jam paduodam tik džiūvėsiuko, stačiai supyksta taip kvailinamas), lavina sėdėjimo, vaikščiojimo gustelėjimus. Kertat? 6 mėnesiai. Žmogelis per tiek laiko išoriškai ir visaip kaip praktiškai jau kitas žmogus - nebejėgis. Nors ir naujagimis, aišku, nėra bejėgis. Juk jis, iš velniai žino kur, žino, kad tam, kad išgyventų, jis turi gauti maisto, ir ieško, ieško pienelio, prašosi išalkęs, net tuštinasi pranešdamas tai! :D Gyvas viskuo. Ypač noru išmokti visko, ką daro aplinkiniai.

Nu va. O ką galvojam apie save? Tuos didelius? Kurie įsivaizduoja visko susižinoję ir dabar ima tą "patirtį" dalyti vaikams. Patys toliau nebetobulėdami :D Išmokom vaikščioti, krč, gal dar kokio "Excel" ar kitokio kompo žaidimo, ir jau mokytojai :D O ko mes tuos vaikus mokinam? Vaikščioti? Žinot... vaikai instinktyviai patys mokosi vaikščioti, gal stebėdami, kopijuodami, bet... šito mokinti specialiai nereikia. Pavyzdžiui, aš neaiškinu: va dėk koją čia, dabar perimk lygsvarą ant kitos galūnės... :D o pati visą pusdienį sėdžiu ant užpakalio, realiai, jeigu jau taip žiauriai iš savęs pasijuokus :D

Dabar taip. Ko totaliai naujo aš, tokia didelė, išmokau ir kaip pasikeičiau per pastaruosius 6 mėn.? Nu, gerai - 3 metus :D Mmmm... Skaičiau kažką... Klausiau paskaitų... Stebėjau... Raminausi... Voila! Atradau, ko man žūtbūt reikia išmokti. Ramintis. Dar neišmokau, prisipažinsiu. Peace, calm, kai besimokantis "nemokantis piešti" terlioja nuostabų mano stalą (kas tas nuvalomas stalas, palyginus su kaskart tobulėjančiu procesu ir laime dovanoti vienspalvį piešinį) :D Peace, calm, kai mažoji demonytė netelpa kambary pravažiuoti su grand vežimu pro mūsų 39 kvadratus, pilnus skalbinių ir baldų (o ji cypia šaižiai iki kaulų smegenų... :s) :D Praėjo daugiau nei 6 mėn., prabėgo trys metai su uodegėle, o aš vis dar mokausi to paties - peace, calm...

Argi nenuobodu ir ar aš išmoksiu pagaliau daugiau nei jau mokėjau? O Emilija pati pasitrupina valgyti ir nusimaudo jau seniausiai, aprūpina brolį žaislais, moko jį "diplomatijos" (išlupus iš brolio letenų mėgiamą žaislą pakeisti jį kitu, nė vienu punktu ne prastesniu), kasdien ji vis sužiba kokia naujiena, o Justinas jau nebegulintis ir net nebesėdintis vietoj vaikas, nemėgstantis neteisybės (jis irgi nori kotletų! arba baikit juos patys ėsti)...

Pys kam. Kodėl dideli taip mažai auga ir kodėl jiems nemokšoms stabarams priklauso tada ta valdžia? :D

antradienis, vasario 28, 2012

Bailiai

Nu va kokių netamonių papakojau... čiauška mano mažoji malūnas :D

O šiaip tai tikrai kokią tiesą ji man papasakojo. Pagalvojau nugi tikrai.

Kažką ten, žodžiu, tauškė apie bėgantį uždususį Reksą, jis ten išsigando ar ką, mušėsi... Va prie mušėsi jau iš tikrųjų suklusau. Ko jis sakau ten mušėsi, ko jis bėgo, gal pavargo jis ir pamiegot reikia, kad nesimuštų :D Taigi ne, sako, mama. Jį vijosi bailiai! Bailiai? Taip, bailiai. Nu žinai, tokie pikti žmonės, kurie vagia, grobia, muša.

Joooo... Kai pagalvoji taip ir yra. Juk kai ir pačią užklumpa kokie piktumai, tai jei pakanalizuoji, pasirodo, aš čia purkštauju dėl to, kad bijau. Visi blogi, pikti darbai tik iš baimės.

Tai va. Pas mus požeminėj automobilių stovėjimo aikštelėj jau gal 5 kartą per metus apskausmino keletą auto šeimininkų. Bailiai... Kas jiems padės nebijoti?

pirmadienis, vasario 27, 2012

Kasdienis pokalbis

Atrodo, gali kalbėti ką tik nori vaikams, aiškinti, auklėti, brukti net, kaip mums atrodo reikia/nereikia elgtis, bet visa esybe vis dažniau susigriebiu, kad ne tai auklėja...  Jie gali ir neišgirsti, nes tuo metu galvoja apie kokį nors vorą, gali nepagalvoti, kad tai svarbus sakinys, nes dabar nukrito pieštukas, maža ką, ania! Neretai nirštam, kad vaikai neklauso, ką sakom. O turėtų klausyt?

Žodžiu, taip. Mažylė užsimanė svetimoj klėty į tualetą: "Eisiu tik su mama. Tetšio nenoriu". Nu gerai. Nuėjus "š..." kartu, nei sekundės nepasigailėjau :D sužinojau daugiau apie savo dukrą. Tiksliau gal daugiau apie save... 8) Tai intymu... gal kiek nemalonu viešinti, bet kodėl? Juk tai yra tai ir tiek :)

E: Mano p... neplaukuota, nes aš maža dar. (veidelis rimtas rimtas...) :) Kai užaugsiu, bus plaukai ten...
Aš: Taip... (nebežinau, kaip toliau tęsti, nes kartais glumina paprasta tiesa, laikau mylimąją savo ant dideliųjų puodo, mano akys į šikano nuleistuvą, jos į tūliko langą, gerai kad...)
E:  Ir dar kai užaugsiu, turėsiu diiiiiidelius papukus kaip tavo... (na, atkakli tema, jau nebepabėgsiu :D ir gerai :))
Aš: O taip... Tik jie bus tavo, gal kiek kitokie. O ką darysi su jais?
E: Maitinsiu savo vaikus, būsiu mama Vieva.
Aš: (protas padiktavo įsiterpti dar :s gerai, kad nepasipriešino :D per maža :)ždž, mždg tp kžkp išsireiškiau nerišliai suglumus kžkk) ir turėsi vyrą, taip kaip aš turiu - tavo tėtį. Jis mano vyras. Bus vestuvės (kažkodėl norėjau vestuves prieš vaikus pažymėti :D). Su vyru reikia kalbėtis, kiek vaikų abudu svajojat turėti, paskui susituokti bekalbant vis dar... :) O kiek tu norėtum jų turėti?
E: Tvirtai atsako: Du. (kažkuo primena mūsų šeimą, a?)

Na, ir t.t. papliurpėm... Aš tiesiog gal daugiau klausiau paskui, kaip aš atrodau maždaug, nes ką bepridėsi... apie tas vestuves kai pašnekėjau ne pri čiom, pvz... kvaila pačiai net klausyt, kai pati to nedariau, ką aš galiu aiškint :D faina... Ne viskas gražu pas mus, žinoma, bet papukų panaudojimas man atrodo tikslingas ;) negalvodama duodu nekenksmingą pamoką vienoj sferoj :) aišku, taip atrodo man. Kiti gal kitaip galvoja, kitaip viskas ir vyksta.

Mintis: ji ateity badys daryti taip kaip aš dabar, nesvarbu ką aš sakyčiau, ką ji galvotų, bet štampas jau sudėtas. Kraupu, nes aš nekasdien galvoju apie tai, ką ir kaip darau, sakau, einu. Nesvarbu gerai, ar blogai. Vis tiek ji turės kodą - kaip mano mama, kaip mūsų šeimoje, kaip tėtis... reiktų būti atsargiai neperžengti pavojingos linijos, smegenyse net dūūūūūūzgia braška trankosi. O, vargeli, taip man ir reik :)

P. S. Tiesa, kažkada ji žvengė - taigi mamos nemoka vairuoti, kaip čia dabar sakai - sės ir atvažiuos su mašina! :D Turėjau galimybę paaiškinti, kad ne visos mamos tokios, kaip aš - ir būna tokių mamų, kurios vairuoja ir pan. :) Gal man pradėt pagalvoti ir apie vairavimą...
Bet aš esu ta mama, kuri nevairuoja. Kol kas ;) kol neiškilo būtinybė, kol visur galiu kojom nueit (čia mano gyvenimo kaifas, malonumas - atimk vaikščiojimą, reiškia, nukirsk man galvą, mždaug), kol kas nenoriu, dabar nereikia, kodėl su vairuojančiomis lenktyniauti, jei mūsų šeimoje dar nėra spiriančio reikalo :) Vien dėl lenktynių būti tokiai kaip kitos..., galiu ir pasidaryti pikta, jei darysiu ne tai, ką manau dabar reiktų daryti :D o piktumas dėvi mano gerumo plėvelę :P Nea, dar nevairuosiu :D

Žodžiu, pokalbis prasidėjo p. plaukeliais, pasvarstymas baigėsi vairavimu - temos susiję :D "nieko nėra svarbiau už nieką" pasitvirtina :)

antradienis, vasario 21, 2012

Tyla visad baigiasi panašiai

Žinot, kai vaikai zuja, burzgia, gyvena... o paskui stoja kažkokia spengianti tyla ir ramybė :) Ta tyla būna dieviška, nes atėjus pasižiūrėti, kas vyksta "įdomaus" visada kažką atrandi :D Tai va. Pasižiūrėti nėjau tyčia :) Laukiau, ar manimi gali vaikas pasitikėti ir ateiti prisipažinti pats :D

Atėjo :D Baaaaaaaaaaau! Aš baisaaaaa! :D

Na, taip. Žalia nuo plaukų šaknų iki alkūnių, ko ir galima buvo tikėtis.

Juk taip ir sakė prieš tai išdidžiai - dabar Tepliosiu, bet tik ant popieriaus, gerai mama? :) su guašu, šį kartą ne akriliniais :D bet vis tiek reikėjo merkti visą :D

Deja, po to, kaip visada ir būna po tos tylos, teko nugiedoti graudžią giesmę, mat tėtis juokėsi iš jos... ;) Nuraminau, bet čia pat čiupau bonkę šampūno :D Sakė daugiau niekada niekada nebepaišys plaukų :D Vadinasi kažkada reikės giliau ausis ir plaukus praust :D kaskart gi būna vis "gražiau" nei prieš tai ;)

... ir tai niekada nesibaigia, net jei jau tampi suaugusiu, tik terlionės būna įvairesnės, kartais net nesimato nei ant kūno, nei ant sienų ;)

Žodžiu, šiandien turėtų būti užgavėnės. Kaukė padaryta - antakis vis tiek žalokas :D atrodo lyg mušta, praustis jau nėra kada, jei norim spėti į pusryčių ceremoniją daržely :D

Žiema išsigąs, prižadu ;) Tikiuosi, kad vaikų teisės atskirs dažus nuo tikrų mėlynių :D