24 m. neišnešiotukas Indrė (mano sesutė)

Prisirpo. Ačiū vienai Astai už porą žodžių, kaip tūlas pilietis supranta apie "visuomenei nenaudingus" žmones. Neišnešiotukų asociacija... Privertė mane išjausti seną tą pačią mūsų šeimos istoriją. Taigi, neišnešiotukas Indrė.

Besilaukiant mano mamai labai skaudėjo galvą. Nežinau, ar tai buvo tik vieną kartą, ar visada, bet kad laukėsi mano sesutės, tai tikrai. Ryškiai prisimenu epizodą gulint ją lovoje, mano tėtis jai kažką nešė, jai skaudėjo. Triukšmauti buvo uždrausta. Prisimenu, kad kasdien turbūt klausdavau, kada man bus 5 metai, smagiai laukiau. Mamai, įsivaizduoju, jau nusibodo man aiškinti, nes lygiai taip pat mano neišnešiotukė Emilija (gal čia šeimos bruožas :D) dabar manęs klausinėja, kada jau bus tie 4 metai :D Bet atsakyti 20 000 kartų tą patį ir kitaip nesunku, tai ne kančia :)

36 sav. (nėštumas turėtų trukti ~40 sav.) 1989m. gruodžio 2 d. gimė mano sesutė. Man jau buvo suėję tuomet 5 m. Detalių tikrai nepamenu, tik atraižas, kurios gan netikslios, bet žinau mintinai, kaip tada jaučiausi, niekuo neištrinsi, nebent tik kartu su manimi, bet tada irgi liks šitas rašinėlis, epizodai gali būti ir ne iš eilės pagal tikrą gyvenimą :).

Epizodas 1: Aš, tie lemti mano svarbūs 5m. :) Mama turbūt ilgai su naujagime sese gulėjo ligoninėj (neišnešiotukus ten labai prižiūri, tiria, kol išrašo), bet to neužfiksavau, ar laukiau, ar kentėjau. Prisimenu tik kaip mama su tėčiu grįžo dviese (sesė liko intensyvioje priežiūroje, o mamą, matyt, išrašė), tiksliai nežinau. O gal tai buvo jau vėliau... Nesvarbu, įsivaizduokite, turite mažą savo kūdikį, paliekate jį ligoninėje, nesvarbu kokios būtų priežastys: liga, atsargumas dėl sveikatos, vaiku rūpinamasi daktarų, jūs tiesiog grįžtate namo, kaip žmonės sako - pailsėti... Be kūdikio. Turbūt paklausiau naiviai tarpdury, nes labai laukiau, man niekas nieko nesakė kas ir kaip bus (tėčiui tema savaime suprantama, nepliurpsi kaip boba, močiutei turbūt ir taip skaudu, norėjo mane pasaugot nuo skausmo, dar maža, nieko nesuprasiu): "O kur ta sesė?". To užteko, kad visi rūbai gultų ant žemės su pakabomis, išlūžo mūsų koridoriaus pakabinamų paltų spinta per kelias sekundes :) Tėtis mamai aiškino: "Raminkis tu!". Suvaldė. Kaip mokėjo... Tą spintą išmetėm. Po kokių 10-15 metų, prieš tai kiek pataisę vis.

Epizodas 2:  tėčio pinta iš vytelių kvepianti lovytė. Joje mano sesutė, tokia graži, negaliu atsiplėšti, žiūriu, nepasitraukiu, labai graži, atsinešu kėdę, kad galėčiau ilgiau pasilipusi ar atsisėdusi per vytelių tarpelius ją stebėti, ji miega :) graži graži maža.

Epizodas 3: Aš kambary su mama. Gal triukšmavau, nepamenu. Mama: "Tu visai nemyli sesės, gal dėl to ji ir serga tokiom ligom!". Užsimojo, užlindau už fotelio, verkiu, rėkiu, kad "myliu gi, ką tu sakai, aš ją myliu labiausiai"! Gan didelė atsakomybė būtų kaip didžiajai sesei, bet pabandykite neįsiskaudinti kaip mama, turinti antrą ne tokį sveiką kūdikį, kaip per televizorių rodo, knygoj apie vaikų priežiūrą rašo... Žinau, kad mano sesutė siaubingai sunkiai užmigdavo tiek dienom, tik naktim. Negalima nei sutraškėti, kad tik numigtų dar... Labai ją mylėjau, stengiausi tylėti, ji tokia gražutė, mažutė, bet ar įmanoma be garso būti :) Netiesa, mylėjau ją net už mamą ir tėtį labiau.

Epizodas 4: mama, aš  ir močiutė vasarą mūsų sode Jūrėje. Rytas, išmiegojom sodo namelyje, saulytė, rasa, kažkas neramaus, atvažiuoja taksi kažkur... Sesutė buvo pasilikusi su tėčiu namuose. Kūdikiui 7 mėn. Dieną miegojo balkone. Kažką, matyt, sapnavo, trūkčiojo, kaip tėtis sakė. Po ilgesnio laiko pažiūrėjus labai smarkiai jau trūkčiojo. Traukuliai. Užsitęsęs epilepsijos priepolis, berods. Reanimacija. Paskui epizodų tokių daug, įvairių. Lyg mes, lyg daktarai kalti... Kažkokia punkcija ar kas :) Vaikams iki kelių metų kažkokios procedūros atlikti negalima, bet kai būtina, tai atlieka ir anksčiau. Po jos judinti negalima, tik gulėti, sesutė atnešė ją ant rankų stačią, gal jau buvo praėjęs tas laikas nuo procedūros. Nieko realaus. Turim taip kaip yra.

Šokas po šoko namuose. Mama nedirba. Slaugo sesę. Kažkas gatvėj pusiau pažįstamas sutiko: "Tai nedirbi, tai ką ten su tuo invalidu, nieko negali, kodėl ne į internatą?" Maždaug, gal tinginė :D Reikia kas rytą žirglioti į tokį darbą kaip visi, uždirbti, o ne pašalpą gauti iš tokių darbščių :D Daugiau užsidirbti, "normaliai" gyventi :) Ar tikrai prasmė atiduoti merdėti savo kūną ir sielą valstybei, pačiam apsimesti, kad gyvenu prasmingai, nes gaunu "algą", ne "išmoką" :D Tikrai tas pavadinimas duoda Viską - prasmę, esmę, gėrį, Dievą?

Jei mama būtų atsisakiusi savo vieno vaiko invalido va taip - internatas ar panašiai, kaip apie tokius invalidus galvočiau aš, kita mano sveika sesė? Kiek gyventų Indrutė, ar jai reikia būti laimingai, gal ji tik mėsa? Irgi..., nėr iš jų darbo jėgos - išmesti. Vis tiek mėsos gabalas. Ekonomikai nekyla... nuo tokių... valstybė nelobsta :D Tikrai tam mes čia visi šitoj žemėj? Tik tam? Rimtai rimtai? Leiskit, bent mandagiai pasišypsosiu :) ne visi taip greitai auga. Žodžiu, iš pradžių skaudino tokie žodžiai mus visus. Nesinorėjo kam net prasitarti. Dabar tik laimės jums visiems linkim. Sau, visiems, viskam. Namaste.

Gruodžio 2d. jai bus 24 metukai. Vis dar slaugo mama, padeda mamos mama. Nuo epilepsijos dažnų mažų ir didelių, dažnų priepoliukų ryte geria 5 tabletes. Vakare tris. Arba atvirkščiai :). Ji stipri, nes šiaip turėtų "užsivilkti" bent jau kepenys. Vaikšto kiek pasukiotom kojelėm, šneka robotuko kalba "Mama, kavyte pridarik" - labai mėgsta Latte :) "Va, siasė" - visada manęs laukia, nors aš kitame mieste, dainuoti prašo tas dainas, kurias aš moku, mamos prašo dainuoti tai, ką ji dažniausiai moka. Paskirsto roles :) Prisimena visas tetas, vardina vardais, nors matė prieš 15-20 metų. Labai sunkiai kvėpuoja, prisiglaudžia pavargusi ilgai eiti per kiemus. Kikena, kai pasakau: kuti kuti kuti :D Jau didelė, tokios nesąmonės tik mažiukams, juokiamės :)

Nors, žinau, mano mamai iškyla pašmėsteli mintis į baisią vienišą senatvę :), kam ji visa tai darė ir daro, tai varo iš proto, gi galėjo tikrai "atiduoti", gyventi, dirbti. Va taip tiesiog. Bet žinai, mama, tu bliauni dabar, bet mums parodei, kad mes Žmonės, net jei mūsų gerklės užrištos. Mes jaučiam laimę ir skausmą, net jei turim tik akis tam išreikšti, o kartais ir tų neturim. Tai MILŽINIŠKAS DARBAS, ŽINGSNIS, kas tik nori gali vadintis. Vienu paprastu veiksmu (nesvarstant, negalvojant priimti sprendimą, kuris palies mus visus, net tuos, kurie mūsų nepažįsta) pasakyti, išdėstyti labai svarbią pamoką, kad kitas pajaustų, suprastų be žodžio, be užuominos, be kančios, kasdien! Paprasta, nedaug, bet kaip malonu, ania :)

Mano vaikai dabar daro visokias išdaigas, reikia juos kažko išmokyti, nelipti, elgtis, kartais tenka ginčytis, susimti už plaukų, šluostyti dvidešimt kartų išpiltą vandenėlį ar sysių, gydyti nuo slogos, priglausti, kai tuo metu nori viena pagulėti vonioje, kai mintys išsitaršę, nesinori nieko mylėti ar reikia atsisėsti ir tik parašyti rašinį (kai gali tai padaryti iškart per 10 min., darai tai 5 dienas, užsaugai, pamiršti, bandai iš naujo kažką panašaus, gaunasi ne į temą), paskaityti kokį niekutį, bet nesusikaupi, nes kažkas bijo tūlike tamsos, reikia eiti kartu, nemiegoti naktį, girdėti jų riksmus, šurmulį, raminti, kai pati esi neramiausia pasaulyje, kartais išgirsti tokių žodžių "tu pati blogiausia motina" :D ir vis tiek jaustis laimingiausia, kad viskas, ką turiu yra viskas ir dar daug galiu :)

Nu, "papūsk į sieną", kaip sako Indrutė :) Viskas yra esmė ir prasmė, kurią perduodam tam, kas bent supranta, o jeigu perima... :)