Einamieji Genadijaus sopuliai

penktadienis, gruodžio 31, 2010

Ką gero gauname iš žodžio "NE"

Anksčiau logiškai nieko negalvojau apie tai. Ypač kai 'ne' yra susijęs su vaikų auklėjimu. Mano dar kadaise netekėjusios, bet jau atseit įsivaizduojančios, kaip reikia auklėti vaikus, nuomone žodis 'ne' atrodė turi būti pagrindinis ir neginčijamas. Juk tai disciplina, o ji labai svarbi, kai mano mama, močiutė, tėtis, teta yra tikri kvalifikuoti pedagogai, o aš štai su žodžiu 'ne' išaugau perdėm paklusni, neišsišokėlė, netrikdanti tėvų ramybės ir kitokia tai vertybė, žodžiu, ne vaikas (dabar drąsiai į save žiūrėdama, sakyčiau kvaila avytė be nuovokos ir protelio).
Na ką, naivuolei teko žiauriai nusivilti, nes pasirodo, kai mano dukrai "pritrūksta laiko" ir nedaug arba visai neskiriu paprasčiausio mano supratimo ir kruopelytės dėmesio, aš šitą žodį galėčiau žinote kur susikišti sau ir dar ten su džiaugsmu paspardyti, kad giliau sulystų.Na, metaforiškai. Todėl, kad disciplininis šitas 'neimk', 'nedaryk', 'ten neik' padaro visiškai atvirkščią veiksmą mano žiogelio galvelėje. Tiksliau vaikiukas viską vykdo visiškai tiksliai pagal šiuos nurodymus ir su aistra, tik absoliučiai nubraukęs kankinantį priešdėliuką 'ne'.
Kodėl? Todėl, kad tuos visus draudimus mes iš savo mamų ar valstybių išmokome kartoti per dažnai. Mums gal taip kažkada sakydavo ir tai suveikdavo, bet turbūt tai atsimindami, mes sumastom pasilengvinti būtį ir pakartoti penkioliką kartų dažniau. Juk kai AŠ buvau geras vaikas, MAN tai veikė. Ir ką gi dar galvoti, ane? Jei nepavyksta šis 'ne' bajeris savoje šviežioje šeimoje, tuomet jau kaltas atžalos tėvelio charakterio paveldimumas, šiuolaikiniai filmukai, gal dar darželis, dar kas nors, tik ne aš.
Gaila, bet yra visai kitaip. Bent jau mano akimis.Vien jau patyrinėjus savo, pagal metus jau suaugusio žmogaus, patirtį, galiu iki šaknų debesų pajusti, ką duoda mums tas nereikšmingas žodis. Ne, ne nieko. Būtų gerai, jeigu būtų nieko. Per dažnai ir be jokio pasiaiškinimo jį vartojant tik tam, kad vaikas vykdytų mano norus, šitas žodis gali klausantįjį netgi apžlugdyti. Pavyzdžiui, kas gi nutiko man? Užaugau su sveikom kojom, rankom, stuburu ir tikrai veiksnia galva, tik jų kažkaip nelabai norisi valdyti... Nes vis dar bijau išgirsti "Ne, tu negerai padarei", "Ne, tu ten geriau neik, nes..." Dar būna, kad net paaiškinama kodėl "ne" ir na, nesvarbu kas ant daugtaškio sudėta, bet mamos dažnai sako geriau nedaryt vieno ar kito tam, kad apsaugotų vaikus nuo skausmo, liūdesio ar dar kokio baisaus, JŲ manymu, daikto. Mamos teisios, jos juk žino, pačios patyrę. Reikėtų kaip ir klausyti. Bet kas rudžiausia, tai kad tas bveu dažnumo 'ne' kaip koks kazino įsuka ir jį išgirdus tik ir norisi pabandyti, o ar tikrai ne, prieš 35 metus gal buvo ne, ane? Nu va, ir pabandom, ir dar su kokiu užsidegimu net. Kartais mamos net nelabai nutuokia, kaip jų 'ne' "pagelbėjo" nutikti baisiems dalykams. Ar bent jau kokia kilo grėsmė, jeigu ir išsisukom netyčia nuo jos.
Tačiau nėra taip pasakų motyvais kraupu, nes, pasirodo, jeigu esi iš tikrųjų intelektualus - iš tikrųjų, tai ne tik baigtų mokslų dokumentai turi rodyti - ir galvoji KIEKVIENĄ žodį, kurį tari, ar ištarei, tada 'ne' nevartosi pagal daugybos lentelę. Ir tas 'ne' tuomet gali kur nors ir praversti. Pavyzdžiui, prieš draudžiant (na arba būna ir po draudimo) ką nors savo dar mažai dukrai, dar labai smarkiai pamatuoju, ar tikrai tikrai tikrai gyvybiškai svarbus tas draudimas, o jeigu spėju, dar apsvarstau, kaip tai gali turėti reikšmės po keleleleriotos metų ir tada žiauriai sumažėja bereikalingi 'ne'. O gyvenimas pradeda net kutenti iš malonumo.
NORS... daug kam tuomet kyla pavydas, kad aš taip palengvinu šeimos gyvenimą ir skiria man savo brangų laiką paaiškinti, kaip aš mažai disciplinuoju (čia šito reiškinio nepavadinsi aplinkos abejingumu šeimai, jau nesigilinant ar toks rūpinimasis yra tikrai reikalingas). Bet jie nemato, kad vietoj 'ne', aš imu į darba didžiausią smegenų gabalą ir vartau situaciją reikiama linkme, vietoj to, kad kaukti ištisas valandas per parą 365 dienas per metus  vienerių metų žmogui "Ne! neimk nuo eglutės žaisliuko, Ne, nelipk cukraus ant stalo, Ne, nevalgyk saldainio', jeigu tik turiu kantrybės, čiumpu vaiką dominančios kitokios veiklos siūlą ir męs jį tampom be 'ne', arba jeigu nenorim ar neturim laiko duotuoju momentu tokiai veiklai skirti (dažniausiai tai būna pliurpalai su drauge, bet aš savo gyvenimą kartais irgi turiu atsišviežinti), mes tiesiog slepiam į nematomą vietą visus neimamus, negalimus daiktus, savybes ar reikalus. Ir tai galima būtų vadinti vis tiek nieko nedarymu?
Žinoma, juk galėčiau pasistengti aaaaaauklėti labiau, pavyzdui, padėti saldainį ant stalo ir kapoti vaikui nagus, kai tiesia į jį savo žioplą rankelę, kad jis iš kokio jau trečio net karto (suprask, labai greitai) jau suprastų, kad 'ne' reiškia skauda. Ir tuomet jis jau sėdės mandagus viešai prie visų stalo su didžiule pykčio banga ir svajos užaugęs mane užmušti už tai. Ir ar taip toks dresuojamas pilietis kada nors turės motyvaciją PATS sugalvoti ko jam nereikia, ar jis vis lauks kol iš šalies jam kas nors padresuos ir padiktuos: "ne, vaikeli" ir panašiai, m?