Einamieji Genadijaus sopuliai

ketvirtadienis, lapkričio 25, 2010

Dukriukas*

Aštriais nageliais įsikibus man į plaukus
Ir ten laikaisi lyg turėklai būtų:)
Paskui straksi, leki greit prie sūpuoklių
Toli pabėgi ten už namo per žolytę.
Atrodo, jau nebeprišauksiu,
Bet atsukusi rimtuolį tą veidelį
Surandi mane ir guviai nusišypsai.

Apsidžiaugiu, kad dar aš tau esu svarbiausia,
Bet jau žinau, kad greitai reiks paleisti.
Norėsi būti jau užaugus protingiausia:)
Oi, dar maža vis... Sugrįžti vėl purvina ir apvarvėjus -
Du keliukus raudonai nudėvėjus
Varvekliukas per skruostuką rieda
Abidvi uždainuojam bintą.

Akurat taip ir tapo

Juokingas vyras
Net mano rimtumus išbaidė šlykščiai netikėtai.
Dar kartą nužvelgiau tau nuo galvos lig rankų.
Na, taip. Atrodo tu protingas.
Toks kaip ir aš.
Jau jai pavydžiu -
Skęstu žaliai. Vaje, ir ko dabar?

Juk jai nerūpi jo stiklinis kūnas,
kuris subarška vos tik pašaukiu.
O gal ir aš iš stiklo?
Bet turiu gi medį - priešybės traukia.
Todėl lyg reiktų nenorėti nieko,
Bet viskas tyčiojasi iš manęs.

Vis tiek sakiau tvirtai, kad my-liu!
Tylu, baugu, gal keista man, kad taip...
Bet tu tik sugaudei kaip vėjas.
Matyt mane prisiminei iš pernai,
O jau tada, žvėrie, laikykis!

Užstrigusi aš, pastebėjau...
Ar ten, ar čia nueiti negaliu.
Baršku kaip vaikiškas žaisliukas.
O apie ką? Sakyk, nes smegenų jau neturiu.

Nei tu, nei ji mylėti turit,
O aš ir tu kvailai taip žiūrim.
Ir ko dabar? Gal varlę prarijai?
Nes aš tai pripažinsiu, gi arklį vakar sutrypiau,
O jis tik atsistojo, žvengti pradėjo...
Sakau, visai nesigailiu, kad išprotėjau.
Kažkas ateina, slėpkis, po velnių!

Taip ir likau sustingus kaip kefyras.
Ir būta ko? Bijau savęs, kai jai pavydžiu,
Nors ji nepastebėjo, kaip tau blogai,
Kad varva šiluma per kaktą,
Kad net drebi, kaip nori prisiliesti.
Tik ne prie jos... tu jai taip ir sakei.

Trauk jį! Pasiimk gi,
neškis kaip voverytė gilę, dabar jau laikas!
Žiopsau. Visko aš nesuprantu.
Ir kam? Kodėl? Per kur praeiti?
Kvaila, medinė, palikau.

Atseit, nueisi į kavinę, sušluosi cukrų, tau atleis
Gyvensi gyvas ir nemiręs
Sapnuodamas varles - tai žalią, tai medinę.
Ten būsiu aš. Smarki ir veidrodinė.
Mane matysi, bet ne visą.
Tiktai per langą kiek parodys.
Tuomet sustingusi tau upė sukrešės,
Toks tirštas slinksi be planų, gal visiškai...

Tiesiog kad būtum, pagalvoju...
Užliejai mano rūbus, sielą
Vėl einu as su tavim. Kokia didžiulė siena!
Mes perkopiam net ją, mhm, kaip keista...
Suskaudėjo. O laimė trykšta miškeliu
Čiurlena vis pajudindama vėją.

Kokia ramybė. O ji už lango žvelgia
Kadais atrado ir dabar tik akį merkia
Savo saulytei, kuri paklydus buvo.
Ir mano baimė savo vietą rado
Visai be pykčio, liovėsi kalbėt

Smagu žiūrėt, kaip jis ją myli.
Kodėl ansčiau ne? Ai, žinau...
Nebuvo žiogo, kad šitą sužinotų.
Tu supratai? Buvau teisi beprotė.
Užaugau aš iki tavęs, tu - lig manęs.

Tavo manęs

Aš pas tave įlindusi mažutė,
Susigūžusi, pikta kažkur kamputy.
Apsiverčiu, jauti kaip suvirpi truputį.
Man nuobodu, lendu i paausį ir kedenu su smilga.
Šiek tiek juokiesi, bet pro ūsą.
Atsimeni turbūt, kad aš pas tave pūpsau.

Aš pas tave apsigyventi nežadėjau,
Bet taip - tu man tinki. Net suirztu.
Esu pikta ir patrepsiu kojytėm.
Sudunda tavo visas žavesys.
Tu su manim, nes aš ten sulindau.
Nebegalėtum vienas, ne dabar, o tuo labiau paskui.

Papūsiu tau į nosies kraštą.
Jauti kaip oro lyg pritrūktų?
Tu tyčia nekvėpuoji, nori kad įpūsčiau dar
Gyvumo tavo plastiko širdutėj.
O aš žaidžiu, uilym - tu krizeni.
Taip, per mane, nes aš kukliai ten laukiu sau kamputy

Susivyniok į mano pusę, kur aš nusėdau.
Nereikalauk atsakymo tuoj pat.
Tiesiog pabūk, tik būk ir pasilik
Mane savy, aš netrukdysiu.
Gali ir plaukt, aš nenuskęsiu.
Tik apkabink akim ir tau aš liksiu

Mano Ežiuk

Norėčiau praryti ežį, visais spygliais į priekį
Arba visą puokštę adatų, smailumu į širdį,
Kad pagaliau sunaikinčiau tave savyje
Bet vos tik tai padarau, tu iškart nieko nelaukęs,
Apvynioji visus smaigalius šilta, minkšta vata -
Iš skausmo telieka švelnūs pūkai ir plunksnos.

Plazda man po visą kūną iš vidaus, kutena, baik!
Sukelia juoką, nors juoktis nežadėjau.
Norėčiau sustoti, bet tuomet iškristum iš manęs,
kaip ir norėjau. O dabar nebenoriu. Pati tave užklosiu,
kad kuo ilgiau ten pasiliktum. Ir dar prarysiu pagalvę,
kad patogiau įsitaisytum prie raudono upelio, pulsuojančio namo.

Kaip atrodai man

Vakar būsiu namas be langų,
Net durys tokios siauros
Ir neturėjau skersvėjui naujienų,
Todėl susivyniojau visą geležį
Ir išvykau toli į tavo vidų:

Ten taip gražu! Žolytė blizga,
Kai laša pumpurais ant voro žemės.
Nereik nei staktų, slenksčių mėlynų.
Raudonas vabalas, jo akys gal septynios
Sukiojas į visas puses - jis viską žino.
Žiūrėk! Rupūžė nustraksėjo,
Kokia šmaikšti, ausytės lapsi:)

Sėdžiu pakabinta širdimi,
Net plautį gaudžia: (O jeigu... leistum pasilikti čia?
Galėčiau visą upę išvalyti, ką?...
Tokia liūdna, grakšti vingiuoja -
Jai reiktų pasakos ir džiaugsmo,
Tuomet ir tu galėtum pažadėti,
Kad žuvys vaikštančios dangum
Ir susilieję žvaigždės girtos
Kvailios kaip mes, kai buvom...

Mano meile, žinok



Dienos palieka lyg paukščiai
Ir amžinybėj ištirpsta jų aidas
Ir jei pamatysi rasą ant skruosto
Ji ne dėl skausmo
Mano meilė kažkur šalia

Skristi kai jau negalėsiu
Sparnus tik į dangų išeisiu ištiesęs
Bet aš nepravirksiu tą valandą tylią
Širdim iki galo
Mano meilė kažkur šalia

  Mano meile, žinok, dar laiko yra
  Mano meile, tikėk, nors manęs nebėra
  Mano meile, mylėk, esi man viena
  Mano meile, tikėk, dar laiko yra



Gaila, sudeginom viską
O būti, būti galėjom
Bet aš nepravirksiu tą valandą tylią
Širdim iki galo
Mano meilė kažkur šalia


  Mano meile, žinok, dar laiko yra
  Mano meile, tikėk, nors manęs nebėra
  Mano meile, mylėk, esi man viena
  Mano meile, žinok, dar laiko yra

  Mano meile, tikėk...
gražu būtų mokėti išsaugoti meilę,
net kai jos nebe taip ir jautriai jauti.

Panašiai kaip paskraidžiojus nuo kalnelių ir sušalus
žiemą bandai prisimint
kaip vasarą alpai nuo karščio
ir tikiesi vien nuo tos minties ir sušilti :)