Stuktelėjo. Atrodo, ką tik išperėtas kukulis, vos begalintis atplėšt akis, o atplėšęs veizi daugų daugiausia tik šešėlius ar nesuvokiamus vaizdus, analizuoti jų nesugeba (ir ačiū D... nes pasibaisėtų :D), o pralėkus šešiems mėnesiams... jis mąsto panašiai kaip mes (jeigu mes valgom ledus, o jam paduodam tik džiūvėsiuko, stačiai supyksta taip kvailinamas), lavina sėdėjimo, vaikščiojimo gustelėjimus. Kertat? 6 mėnesiai. Žmogelis per tiek laiko išoriškai ir visaip kaip praktiškai jau kitas žmogus - nebejėgis. Nors ir naujagimis, aišku, nėra bejėgis. Juk jis, iš velniai žino kur, žino, kad tam, kad išgyventų, jis turi gauti maisto, ir ieško, ieško pienelio, prašosi išalkęs, net tuštinasi pranešdamas tai! :D Gyvas viskuo. Ypač noru išmokti visko, ką daro aplinkiniai.
Nu va. O ką galvojam apie save? Tuos didelius? Kurie įsivaizduoja visko susižinoję ir dabar ima tą "patirtį" dalyti vaikams. Patys toliau nebetobulėdami :D Išmokom vaikščioti, krč, gal dar kokio "Excel" ar kitokio kompo žaidimo, ir jau mokytojai :D O ko mes tuos vaikus mokinam? Vaikščioti? Žinot... vaikai instinktyviai patys mokosi vaikščioti, gal stebėdami, kopijuodami, bet... šito mokinti specialiai nereikia. Pavyzdžiui, aš neaiškinu: va dėk koją čia, dabar perimk lygsvarą ant kitos galūnės... :D o pati visą pusdienį sėdžiu ant užpakalio, realiai, jeigu jau taip žiauriai iš savęs pasijuokus :D
Dabar taip. Ko totaliai naujo aš, tokia didelė, išmokau ir kaip pasikeičiau per pastaruosius 6 mėn.? Nu, gerai - 3 metus :D Mmmm... Skaičiau kažką... Klausiau paskaitų... Stebėjau... Raminausi... Voila! Atradau, ko man žūtbūt reikia išmokti. Ramintis. Dar neišmokau, prisipažinsiu. Peace, calm, kai besimokantis "nemokantis piešti" terlioja nuostabų mano stalą (kas tas nuvalomas stalas, palyginus su kaskart tobulėjančiu procesu ir laime dovanoti vienspalvį piešinį) :D Peace, calm, kai mažoji demonytė netelpa kambary pravažiuoti su grand vežimu pro mūsų 39 kvadratus, pilnus skalbinių ir baldų (o ji cypia šaižiai iki kaulų smegenų... :s) :D Praėjo daugiau nei 6 mėn., prabėgo trys metai su uodegėle, o aš vis dar mokausi to paties - peace, calm...
Argi nenuobodu ir ar aš išmoksiu pagaliau daugiau nei jau mokėjau? O Emilija pati pasitrupina valgyti ir nusimaudo jau seniausiai, aprūpina brolį žaislais, moko jį "diplomatijos" (išlupus iš brolio letenų mėgiamą žaislą pakeisti jį kitu, nė vienu punktu ne prastesniu), kasdien ji vis sužiba kokia naujiena, o Justinas jau nebegulintis ir net nebesėdintis vietoj vaikas, nemėgstantis neteisybės (jis irgi nori kotletų! arba baikit juos patys ėsti)...
Pys kam. Kodėl dideli taip mažai auga ir kodėl jiems nemokšoms stabarams priklauso tada ta valdžia? :D