IĮ "Olšauskaitei Kava"

Mano vyras kažkoks unikal (ne unitaz). Pats nei lašo kavos nėra paragavęs nei šaltos, nei keptos, nei su kefyru, nei iš vis "Noukofas" visą gyvenimą. Didžiausia kava tai jam nebent žalia arbata. O štai viena ištrauka iš ankstaus mano vyro eilinio ryto: Skambukas telefonu. Bendradarbiai. Atvažiavo jau prie laiptų laukia pasiimt jį į darbą vežtis. O mano vyras jiem piktai atšauna: "Kvailiai! Paskambina, kai jie jau čia! Aš nepasiruošęs, reikėjo prieš atvažiuojant skambint, pranešt, dabar gausit laukt - aš kavą darau. Laukit." Pokalbis baigtas.
Pro ūsą vypsau... Kavą tai ne sau gi, o toks atkaklumas ir šiluma... Aišku galbūt labiau dėl savęs, nes žmona su patiekta kava paskui visą dieną būna minkštesnė ir dar net kartais pagiria dėl kokios smulkmenos. Žinoma, jei kava buvo atitaikyta.
Mat aš pati labai mėgstu balintą kavytę, kurią pati pasigaminus sau neatsistebiu. Galėčiau pardavinėt net.
Kava laužo skonio.
Kava su pelėsiu.
Kava kavos kvapo, bet prisvilusio puodo skonio.
Vandeny kažkur kavos...
Kava, cukrus, pienas, kur jie?
nu ir panašiai gardu.
O kai pagamina visiškas negėrovas kavos, kažkoks kaifas, tėra tik vienas pavadinimas: Olšauskaitei kava. Va taip aš vertinu tikrą kavą. Nesvarbu kiek man to pieno ten įvarvina ar padruskina, absoliut visada nuryt liežuvį pavojinga.

IĮ "Olšauskaitei kava"

Koks įkyriai fainas niekšiukas :D

Jeigu tik užteks kantrybės ir naivumo peržiūrėt filmelį iki galo...



Ir aš esu gavus žmogiuką, kuris vis vertė ir vertė mane tai įkyriai, tai neskoningai, tai iki koktumo pamilti save iki pat šaknų. Aš vis nepasidaviau, juk aš niekam tikėlis, mama ir visi kiti taip sakydavo, nes neruošdavau pamokų, esu tragiškai nestropi jokiu klausimu, niekuo nesidomiu ir man belieka tik tyčiotis iš savęs arba smagiau - iš kitų. Bet jis vis kalė ir kalė man galvon, kad taigi čia tu, tu tokia, va tokia, nemylėt neįmanoma ir panašias blevyzgas, kurios gal ir pataikė man į ego pakutenimą, bet iki širdies nepraleidau, buvau neapgalvotai žiauri su savim. Kai jam trūko kantrybė ir teko įsitikinti, kad aš visiškai nevaldoma ir nepasiduodanti kvailutė, akurat, visi buvo teisūs ir pan., o jis štai tik rožinius akinių rėmelius teturėjo, ačdie jie jam sprogo... O mano lėtas kaklas, praradus meilės pagrindinį šaltinį... vis tiek danešė jo pirmiausiai skleistą naudingą man informaciją - meilę didelę meilę sau, paskui ji tik plečiasi ir dalijasi, ir dauginasi kaip žiurkiukai visiems nepaliaujamai :D. Tiksliai jaučiu - mano trūkumai yra patys didžiausi pranašumai, į kuriuos privalau atsižvelgti. Žinoma, finansinės naudos tie trūkprivalumiai dar neatnešė, gal per pasyviai juos rodau, o gal tai neįkainojama. Argi tai problema? Dar tik pradedu, nes pradedu tai naudoti kaip skaniausią pyragą. Emilija tau irgi padėkotų, jei suprastų, kas čia vyksta.
Būtinai ateis toks laikas, kai tu didžiuosiesi ir nesigailėsi man tiek daug skyręs. Bent jau būsi pastatęs ant tvirtų kojų mane, o visa kita... viskas yra paprasta ;)

Stebuklai paprastuose dalykuose, kaip pas keistuolių teatrą :*

Koks jautrus ir trapus menas tas smėliukas... per tą merginą

Tik pamanyk, nėra rankyčių ar kojyčių? Nėra kada seilėtis, valdom ką turim! :)

Keista, kokias 2 min nė nepastebėjau, kad mergina tai irgi be rankytės... Bet gražiausia buvo, kaip vienas kitą  ant įsivaizduojamų pagalvėlių nešioja už sprando, padeda klibinkščiuoti ir kaip naudingai panaudojamas ramentas užsilipti ant galvos, o kaip įvaldyta technika! :)