kol šeima maudosi, mes čilinam :) Žinoma, Paulas rankose ;)
ketvirtadienis, vasario 10, 2011
Tokių bus dar daugiau
Aš būdavau vaikystėj keista. Su bendraamžėm šeimų žvabangų nelabai norėdavau žaist, ten dažniausiai mane skirdavo vaiku, kuriam, kaip žinia, pasakinėdavo, ką vaikas dabar turėtų sakyti. Nes jis juk vaikas, pats nesugalvos... Skirdavo, nes aš pati tų su kablais vaidint nenorėjau, vyriško kvapo neturiu, ką ten dar žaist. Ir ou mai... Po penkiolikos minučių, vaikas bėgdavo sau ir lipdavo į medį, su akmenų pilnom kišenėm, paskui visiems išlaksčius namučių pietučių, išlipdavau ir čiupdavo pagalį vieną arba du, svarbu, kad nešti reiktų abiem rankom, ir ieškodavau kokio stipusio balandžio, kad galėčiau jį deramai užkast, gėlytės, stikliukai, gražu, arba neradusi smaigstydavau sraiges, kad irgi galėčiau tą patį padaryt. Siaubas, kai pagalvoju. Ir dar garsiai diskutuodavau su savimi įvairiom rūpimom temom, nes kitiem nelabai rūpėjo. Mano mama tikrai ne be reikalo baimindavosi, nes aš tokio savo vaiko išsigąsčiau :D
Bet nieko, užaugau švelni supratinga būtybė, kartais nerišliai išsireiškianti (su savimi kalbėjimosi pasekmė), žvengiu iš labai rimtų dalykų, kurie žmonėms atrodo itin svarbūs - turtai, valdžia, nepriklausomybė, apgaulės, "būtinieji" reikmenys buičiai, maistui, bio, eko, vaikiški "privalomi" rakandai (įtakojo balandžių mirtis nuo kačių nagų, sraigės...op...). Svarbu man būdavo, kad tik nereiktų žaist tų intrigų, namo eiti nuobodu, jau geriau smėly mašinėlėm, skolintom aišku, juk namuose lėlės... Likau tokia pati, tik transformavosi į bobiškesnius reikalus :) Žodžiu, beveik normali :D
Dabar svarstau, kas būna toliau iš tokių. Ar tai tęsiasi, ar kinta, ar būna dar gražiau.
Manoji.
1. Nueinu į vaistinę. Gerklytei mikstūrėlės dvimečiams, prašau, tik patarkite, kuri yra kartesnė, maždaug debesylo ar pelargonijų "skanumo", nes saldžią mikstūrą labai sunku įkalbėti išgerti, kaskart vis reikia grasinti, kad supilsim per užpakaliuką, o tai kažkaip nelabai humaniška. Skėsčioja rankom vargšės profesionalės. Kad... nu... vaikam gamina skanias... Ot kvailiai!... O vaikų kas nors klausė, kokių jiem norėtųsi? Tikiu, kad kitam turbūt ir druskingi dalykai patinka, gal trūksta kokio vitamino, o gal irgi nemėgsta tų aviečių "skonio" :D Bet vaistukus gamina Visiems, vadinasi, niekam, nes mums netinka :D
2. Eisiu pas daktarę arba šiandien man dūrė - ėmė kraują, aiškinu, dalinuosi įspūdžiais. Mergaitė: ir aš noriu, patempus lūpą. Nori, kad durtų? Tijp, spindi akys. Pa dakta nioju (pas daktarę noriu). Kokia būna nusivylusi, jei daktarė tik patikrina gerklę ir paklauso plaučių, ji laukia visų procedūrų :D Mat prieš tai išaiškinu visas galimas egzekucijas, kad nebūtų siurprizo, ką su manim darote, o paaiškinimams nebus vietos... Be reikalo turbūt, bet ji bent nedreba pamačius poliklinikos šešėlio, ypač kai sirgimų buvo daug :D Paskui jau lieka pasiaiškinti, kodėl nereikėjo šįkart ir išsišiepę einam namo. Kitam kartui paliekam skausmus :) Optimizmas :D
3. Vaikams reikia visokių žaislų, spalvotų, lavinamųjų, džiuginančiųjų, sienas reikia perdažyti, viską keisti ir taikyti prie vaiko, kad jų vaikystės prisiminimai būtų kuo ... daiktiškesni? Emalas man parodė su kuo vaikai mėgsta žaisti. Spalvų, taip, ji neatsisako - merliukas su drambliukais labiau priversdavo maskatuoti kūdikiškom rankom, vaikišką telefoną ji pasigamina iš bet ko po ranka, netgi smuiką susikonstravo iš kažkokių dviejų pagalių detalių (smičius truputį labai perlenktas į viršų, bet panašumo, iš toli žiūrint, yra) - laiminga man demonstruoja, su kuo dabar pokalbis telefonu, nusilenkia ir padėkoja "atiū bai", pagrojusi instrumentu. Tiesa, dūdeles ji gamina iš pasibaigusio tualetinio, rankšluostinio popieriaus tūbelių ;) Žaislai, daiktai tik suaugusiems.
Ir visa tai ne išskirtinumas, pasigyrimas ar genialumas anaiptol. Absoliučiai visi vaikai atsineša savitą supratimą apie juos supančius reikalus, tik mes juos norim nuleisti iki mūsų lygmens ir uždėti inkarą, kad nepajudėtų. Nes juk mes... visi tokie patys. Jeigu vaikas parodys savo veidą, bus truputį gėda, kad nedresuojam pagal vieną kurpalių, gal dar vaidenasi, kad "kitoks" žmogus neišgyvens, visuomenė jį suės už "nemokšiškumą" ar dar ką :D
Gerai, kad užklumpa įvairiausia visuomenė ir finansinės krizės, tuomet perskaičiuojam, kokių brudų mums iš tikrųjų nereikia. Mamuli, kiek aš išleisdavau pinigų ir nieko daugiau, tik pinigų, kai atseit kažko "reikia būtinai", dviejų dalių kremo, savaitgalio atsipalaidavimo mokamam klube ar daugiasluoksnio užpakaliuko aliejuko :D ir tik todėl, kad turėjau visko daug, tik ne intuicijos, kaip puikiai spalvojasi gyvenimas be šitų verslingų pasiūlų. Aišku, gerai, jei jos padeda kam nors atsipalaiduoti ir pajusti gerą gyvenimo tėkmę, tik vargu bau ar visapusiška laimė ir pilnatvė išlenda tada visa esatim.
Ir vėl odė vaikams ir milijonams puikių idėjų, kurias jie turi (kol dar turi, nes jie tampa vėliau irgi suaugusiais) ir dalinasi nemokamai, kad būtume tik geresni, savarankiškesni ir gudresni :)
Bet nieko, užaugau švelni supratinga būtybė, kartais nerišliai išsireiškianti (su savimi kalbėjimosi pasekmė), žvengiu iš labai rimtų dalykų, kurie žmonėms atrodo itin svarbūs - turtai, valdžia, nepriklausomybė, apgaulės, "būtinieji" reikmenys buičiai, maistui, bio, eko, vaikiški "privalomi" rakandai (įtakojo balandžių mirtis nuo kačių nagų, sraigės...op...). Svarbu man būdavo, kad tik nereiktų žaist tų intrigų, namo eiti nuobodu, jau geriau smėly mašinėlėm, skolintom aišku, juk namuose lėlės... Likau tokia pati, tik transformavosi į bobiškesnius reikalus :) Žodžiu, beveik normali :D
Dabar svarstau, kas būna toliau iš tokių. Ar tai tęsiasi, ar kinta, ar būna dar gražiau.
Manoji.
1. Nueinu į vaistinę. Gerklytei mikstūrėlės dvimečiams, prašau, tik patarkite, kuri yra kartesnė, maždaug debesylo ar pelargonijų "skanumo", nes saldžią mikstūrą labai sunku įkalbėti išgerti, kaskart vis reikia grasinti, kad supilsim per užpakaliuką, o tai kažkaip nelabai humaniška. Skėsčioja rankom vargšės profesionalės. Kad... nu... vaikam gamina skanias... Ot kvailiai!... O vaikų kas nors klausė, kokių jiem norėtųsi? Tikiu, kad kitam turbūt ir druskingi dalykai patinka, gal trūksta kokio vitamino, o gal irgi nemėgsta tų aviečių "skonio" :D Bet vaistukus gamina Visiems, vadinasi, niekam, nes mums netinka :D
2. Eisiu pas daktarę arba šiandien man dūrė - ėmė kraują, aiškinu, dalinuosi įspūdžiais. Mergaitė: ir aš noriu, patempus lūpą. Nori, kad durtų? Tijp, spindi akys. Pa dakta nioju (pas daktarę noriu). Kokia būna nusivylusi, jei daktarė tik patikrina gerklę ir paklauso plaučių, ji laukia visų procedūrų :D Mat prieš tai išaiškinu visas galimas egzekucijas, kad nebūtų siurprizo, ką su manim darote, o paaiškinimams nebus vietos... Be reikalo turbūt, bet ji bent nedreba pamačius poliklinikos šešėlio, ypač kai sirgimų buvo daug :D Paskui jau lieka pasiaiškinti, kodėl nereikėjo šįkart ir išsišiepę einam namo. Kitam kartui paliekam skausmus :) Optimizmas :D
3. Vaikams reikia visokių žaislų, spalvotų, lavinamųjų, džiuginančiųjų, sienas reikia perdažyti, viską keisti ir taikyti prie vaiko, kad jų vaikystės prisiminimai būtų kuo ... daiktiškesni? Emalas man parodė su kuo vaikai mėgsta žaisti. Spalvų, taip, ji neatsisako - merliukas su drambliukais labiau priversdavo maskatuoti kūdikiškom rankom, vaikišką telefoną ji pasigamina iš bet ko po ranka, netgi smuiką susikonstravo iš kažkokių dviejų pagalių detalių (smičius truputį labai perlenktas į viršų, bet panašumo, iš toli žiūrint, yra) - laiminga man demonstruoja, su kuo dabar pokalbis telefonu, nusilenkia ir padėkoja "atiū bai", pagrojusi instrumentu. Tiesa, dūdeles ji gamina iš pasibaigusio tualetinio, rankšluostinio popieriaus tūbelių ;) Žaislai, daiktai tik suaugusiems.
Ir visa tai ne išskirtinumas, pasigyrimas ar genialumas anaiptol. Absoliučiai visi vaikai atsineša savitą supratimą apie juos supančius reikalus, tik mes juos norim nuleisti iki mūsų lygmens ir uždėti inkarą, kad nepajudėtų. Nes juk mes... visi tokie patys. Jeigu vaikas parodys savo veidą, bus truputį gėda, kad nedresuojam pagal vieną kurpalių, gal dar vaidenasi, kad "kitoks" žmogus neišgyvens, visuomenė jį suės už "nemokšiškumą" ar dar ką :D
Gerai, kad užklumpa įvairiausia visuomenė ir finansinės krizės, tuomet perskaičiuojam, kokių brudų mums iš tikrųjų nereikia. Mamuli, kiek aš išleisdavau pinigų ir nieko daugiau, tik pinigų, kai atseit kažko "reikia būtinai", dviejų dalių kremo, savaitgalio atsipalaidavimo mokamam klube ar daugiasluoksnio užpakaliuko aliejuko :D ir tik todėl, kad turėjau visko daug, tik ne intuicijos, kaip puikiai spalvojasi gyvenimas be šitų verslingų pasiūlų. Aišku, gerai, jei jos padeda kam nors atsipalaiduoti ir pajusti gerą gyvenimo tėkmę, tik vargu bau ar visapusiška laimė ir pilnatvė išlenda tada visa esatim.
Ir vėl odė vaikams ir milijonams puikių idėjų, kurias jie turi (kol dar turi, nes jie tampa vėliau irgi suaugusiais) ir dalinasi nemokamai, kad būtume tik geresni, savarankiškesni ir gudresni :)
Šis rytas
Kiek mums su Emi būna diskusijų... Šįryt ruošiant į darželį jau maniau nebeteksiu kantrybės. Dantis išsivalėm, nusiprausėm, išsirinkom ką rengsimės (aš rinkau, turbūt tame ir esmė buvo, ji juk savo nuomonę ilgą turi dėl aprangos ir aišku, labai gražią, maždaug kaip aš) :D Viskas turėjo eitis, kaip aš norėjau, bet ši man pareiškė, kad šiandien bus plika (Mija pika bū). Šaunu. O reik suspėt į darželio pusryčius per 10min, nes ėst neturiu ko duot pati :D O ji pika, taškas. Kaip moviau aš jai maikę ant galvos, sugrūdau per jėgą, kol vyniojau kelnes, ji išsinėrė rankoves ir jau vėl pika. Prieš tai prašiau tėčio, kad įkalbėtų rengtis. O jis tik žiūrėjo. Nu nachalas, galvoju, kaip visada :D Tipo jau čia mano reikalas vaikus rengt, šūdžius! Jau net karšta iš piktumo :D Nu ne, sakau, nesinervuosiu, tėtis su dukra varot per duris, abu :D nors ir pliki :D
Ir tada pamačiau vaizdą su ramiu garsu :)))
Tėtis: Nenori rengtis ir būti plika?
Mija: Tijp.
Tėtis: Aišku, tu namie gali parėjus būti plika, pas mus šilta, bet į darželį eiti per lauką bus tikrai šalta ir nesmagu. Juk ir aš apsirengęs, visi žmonės daugiau mažiau su drabužiais. Duok, aš tau padėsiu šitą apsimaut.
Mija: Tijp... Mama niango Mija. Mija pika nioji bū. (Mama aprengė Emiliją. Emilija plika nori būt).
Tėtis: Mama norėjo, kad tau būtų šilta ir kad nepavėluotum į darželį. Dabar šiltas kelnes...
Širdelių nepiešiu, bet, bliamba :D Kai esu GEROS :) nuotaikos, žinoma, ir mes su Emsi taip aiškinamės socialines problemas, tai manau, kad aš ją mokau suprasti savo norus ir pareigas, palaikyt tarpusavio supratimą. Bet kai tėtis prabilo... Aš ir jį mokau :D Pašnekėjo toookiais tekstais, kad ir aš užsimaniau kalbėtis :D Gal ir įmanoma dviems susitarti su trečiu (ir ketvirtu) :D svarbu, per greit negaruoti :D nu bet fantastika :) net šluot grindis pradėjau su vėjeliu šiandien :D tiek tereikėjo...
Mat man vis nusvyra rankos, kai darau taip kaip ne visi ir neretai gaunu kritikos, kaip lepinu vaiką, reik vanot per nagus ir gana, tada susiraukiu ir galvoju, nu tikrai, blem, šneku, kuriu, psichoanalizuoju, sudėtinga..., ypač jei laikas skaičiuojasi, ne visada vyksta taip kaip aš noriu, va, užsispiria, kad jėgų nebeliek ir reik perleist darbus kitam :D Kokia nevykėlė ir bandau tuos senoviškus būdus, kur reik paklust :D žinoma, jie neveikia nei per 10min, nei per ilgiau, nes vaikis lieka nesuprastas, motina pikta, situacija kritiška, visiems aplink labai smagu - netikęs auklėjimas, o mano va vaikai kai bus, tai taip nebus... :D Graudu. Bet visas tas piktumas ir kyla iš
1. nesuradimo, kas mane geriau palaiko, o ne taršo,
2. mano pasirinktas būdas yra labai sudėtingas, bet, pasirodo, vis dėl to prasmingas, ačdie.
3. ne visi taip gali ir nori, ir nelabai žino. Juk vis tiek visi banditais užauga, tai kam dar stengtis, neatsidėkos.
4. nenorės neatsidėkos, bus tokia, kokia norės būti, gal mokysis negerai, gal net rūkys kaip Nu Pagadi, bet jau aš būsiu padariusi viską pagal savo galvą (ne babos ir ne valstybinės įstaigos ir ne reklamos) ir galėsiu patvirtinti, kad man pavyko arba ne.
5. Reikia tik įgusti pasitikėti.
6. Tėti, nu fantastika...
Smulkmena, bet kaip miela :)
Ir tada pamačiau vaizdą su ramiu garsu :)))
Tėtis: Nenori rengtis ir būti plika?
Mija: Tijp.
Tėtis: Aišku, tu namie gali parėjus būti plika, pas mus šilta, bet į darželį eiti per lauką bus tikrai šalta ir nesmagu. Juk ir aš apsirengęs, visi žmonės daugiau mažiau su drabužiais. Duok, aš tau padėsiu šitą apsimaut.
Mija: Tijp... Mama niango Mija. Mija pika nioji bū. (Mama aprengė Emiliją. Emilija plika nori būt).
Tėtis: Mama norėjo, kad tau būtų šilta ir kad nepavėluotum į darželį. Dabar šiltas kelnes...
Širdelių nepiešiu, bet, bliamba :D Kai esu GEROS :) nuotaikos, žinoma, ir mes su Emsi taip aiškinamės socialines problemas, tai manau, kad aš ją mokau suprasti savo norus ir pareigas, palaikyt tarpusavio supratimą. Bet kai tėtis prabilo... Aš ir jį mokau :D Pašnekėjo toookiais tekstais, kad ir aš užsimaniau kalbėtis :D Gal ir įmanoma dviems susitarti su trečiu (ir ketvirtu) :D svarbu, per greit negaruoti :D nu bet fantastika :) net šluot grindis pradėjau su vėjeliu šiandien :D tiek tereikėjo...
Mat man vis nusvyra rankos, kai darau taip kaip ne visi ir neretai gaunu kritikos, kaip lepinu vaiką, reik vanot per nagus ir gana, tada susiraukiu ir galvoju, nu tikrai, blem, šneku, kuriu, psichoanalizuoju, sudėtinga..., ypač jei laikas skaičiuojasi, ne visada vyksta taip kaip aš noriu, va, užsispiria, kad jėgų nebeliek ir reik perleist darbus kitam :D Kokia nevykėlė ir bandau tuos senoviškus būdus, kur reik paklust :D žinoma, jie neveikia nei per 10min, nei per ilgiau, nes vaikis lieka nesuprastas, motina pikta, situacija kritiška, visiems aplink labai smagu - netikęs auklėjimas, o mano va vaikai kai bus, tai taip nebus... :D Graudu. Bet visas tas piktumas ir kyla iš
1. nesuradimo, kas mane geriau palaiko, o ne taršo,
2. mano pasirinktas būdas yra labai sudėtingas, bet, pasirodo, vis dėl to prasmingas, ačdie.
3. ne visi taip gali ir nori, ir nelabai žino. Juk vis tiek visi banditais užauga, tai kam dar stengtis, neatsidėkos.
4. nenorės neatsidėkos, bus tokia, kokia norės būti, gal mokysis negerai, gal net rūkys kaip Nu Pagadi, bet jau aš būsiu padariusi viską pagal savo galvą (ne babos ir ne valstybinės įstaigos ir ne reklamos) ir galėsiu patvirtinti, kad man pavyko arba ne.
5. Reikia tik įgusti pasitikėti.
6. Tėti, nu fantastika...
Smulkmena, bet kaip miela :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)