Einamieji Genadijaus sopuliai

šeštadienis, gruodžio 14, 2013

Vaikai dar žino...

Emiliūtė išsimaudė visa ir ne tik - dar nušveitė muilu mano veidrodį, sienas aplink vonią ir pačią vonią. (Muilu - na, žinote kaip lieka visur švariai balta :D). Taigi ir klausiu:
-  Kaip čia taip sugalvojai gi...
Tokio puikaus atsakymo nesitikėjau, bet labai pažadino mane:
- Man Dievas pasakė, kad reikia pradžiuginti mamą ir padaryti ką nors gero.
- Kaip? - sakau. - Nusileido ant tavęs Dievo vaizdas ir pasakė, kaip šventiesiems būna?
Na, trumpam pagalvojau, koks užkluptų dabar mus nerimas, jeigu šitaip įvyktų :D
- Eik tu... Ne! Taigi mintimis pasakė ir taip aš sužinojau.

Tikrai, gi nebūtina labai išsipūsti ir laukti nežemiškų Dievo ženklų. Ženklai būna paprasti ir gyvenimiški, ir jie visai šalia, ir visada :) Tereikia pastebėti ;)

Tą vakarą kaip tikra mama šiltai klojau jos kasnakt sysiojamą lovą :D Na, matot, kai kasdien reikia keisti, jau prarandi budrumą patiesti tvarkingai, na, vis tiek sum... Bet tąkart užsimaniau ir aš ką nors gero... Dievas su manim pasikalbėjo per mano vaiką :D Va, kaip sklinda viskas tolyn. Va, kaip nereik nei stebuklingų youtubės muzikinių reklamų apie gėrį :D viską turim :P

Ak, kaip VISADA tai pastebėti! Kaip suprasti visus likusius sunkumus, o saule mano...

trečiadienis, gruodžio 11, 2013

Darbo prasmingumas

Labai puikus įsijautimas į darbą. Yra kur pritaikyti - visur! :D

Gintaro karoliai

Su daug mamų buvom ekskursijoj Gintaro muziejuje Vilniuje (adresas kažkur tai Šv. Mykolo g. 12, prie akmens). Par pusę valandos pasako tai, ką žinome, bet labai malonu, kad ne visi tą patį vis tik žinome, todėl puikiai susideda smegenėlių minipuzlė, nes supratau, kodėl močiutės papuošalinė turėdavo tokį ir ne kitokį mielą kvapą - daug neskęstančio gintaro ten susirinko ;) Daugiausia geltono :)

Bet ne apie tai, nes ten buvo galima išsigraviruoti sau (ar vaikams) mažą gintariuką-amuletuką. Pačiai neteko graviruot, nors labai norėjosi padrožti :), bet stiklinės vitrinos prašėsi akylai prižiūrimos nuo lipnių mažų smailų nagiukų :P Bet amuletėlius turime du vis tiek - charakteringas paprastas kryželis ir žemyn galva kabanti sraigiukė :) Taip, tai mano pravardė, kuri pradeda man patikti ir tikti, ir dar norėti, kad tikti :)

Parnešu namo, dovanoju kryželį Emilijai, kad saugotų nuo pykčio ir gelbėtų nuo pagundų, ir atleistų, ir atneštų karalystę į josios širdį. Neįtikėtina, kokiu jautrumu pagavo mano palinkėjimą - pradėjo melstis (nekrikštas :)) panašiais žodelyčiais tik dar nuoširdžiau ir susikaupus.

Vakare jį užkabino man, kad naktį nepykčiau ant Justino, kai jis bunda :D Kai pasidalini gėriu, jis tiesiog sklinda ir skrenda! Neturėjaau teisės pykti tąnakt nė per kur ir praėjo puikiai ;) Tikrai viskas galioja - stebuklai kasdienybėje galioja, patvirtina sraigė ;) Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėt.

Sraigęlę dovanojau Justinui, kad primintų jam mamą, kurios jam reikia šiuo metu daug, koncentruotai visu veidu į jį be jokių pašalinių minčių :D Netrukdo, juk taip miela ir be to tuoj bus kitaip :)


Taigi, labai smagu, kai galima prie teorijos prisiliesti pirštais - eikit prašyti leisti pasigaminti amuletėlį, gal ir nenešiosite iš "gražumo", bet pačiupinėsite "akmens" minkštumą ir sušilsit ;)

Ai, ir dar supratau, kad amuletas nėra nugludintas beribis elegantiškas grožis, nes jo neišvaizdumas, paprastumas - kaip mūsų nuodėmės. Sunku kam nors parodyti, bet taip arti širdies, kad net imi džiaugtis labiau nei demonstruotinu grožiu :)

Laimingai!


Kūryba iš kasdenio maisto

Nupirkau vaikams saldumyną - saldūs kukurūzų žiedeliai, tatai vadinasi :) Saldūs nelabai (Justinas sako "fšalta nia"), bet labai tikslingi. Mat jais, pasirodo, galima patiuninguoti žaislinę mašiną - draugams tai matosi čia. Paseilini, ir laikosi, kol neužsimanai valgyti ;)

Plastelino gabalėlių tikslas panašus. Love kūryba <3 Love nuobodi kasdienybė <3


Nauja kopija

2013 12 04 kankino nuo vidurdienio, pasirašė 17:00

Bandau prisiminti, ko mokei - 
Meilės:
supratingos, gailestingos, juokingos, išmintingos
griežtai atlaidžios

Linkiu mums abiems paskutinio šitokio gyvenimo
Kartu viską mylint
ir gražios minties.

Dabar tai visiškai netinka,
Turi būti tobula, (tinka).

Prieš kelis mėnesius skaičiau ką sako šventas Paulius savo pirmajame laiške korintiečiams:

Meilė kantri, meilė maloninga
      ji nepavydi;
     meilė nesidžiaugia ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai,
   neieško savo naudos,
   nepasiduoda piktumui, pamiršta,
   kas buvo bloga,
   nesidžiaugia neteisybe,
  su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,
   viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

Matyt bandžiau tuos žodžius tiksliai suprasti per save ir pakartojau kažkokį fragmentą, pridėjus savo žalios spalvos, todėl tai gerokai padarkyta kopija :) Nieko rimto :)

Skiriu tai - viešai tokią ypatingai gražią datą 11.12.13 - jau iškeliavusio tėtuko gimtadieniui - pirma mano tikra dovana... Nors negirdi, atleisk už pyktį, juk myliu. Ir vis dažniau tampa panašiau už meilę ne sau ;)

Priežastis - žmogus, kuris labai panašus gal į mano tėtį (nors nieko konkretaus). Bandžiau suprasti, ką davė tokia didelė didelė dozė meilės, kurios neištvėriau, kaip ir tu :) ir kam tai gali būti prasminga tiek galvoti ir bandyti, jeigu nenaudoju - todėl liu ke...

Supratingiesiems...


sekmadienis, spalio 27, 2013

Priminimai

„Viešpatie, suteik mums norą pasikeisti, kai klystame. O kai būname teisūs, padaryk, kad su mumis būtų lengva gyventi.“
Peteris Maršalas

„Jeigu nerimo ir rūpesčio paukščiai skraido virš galvos , nieko nepadarysi. Tik neleisk jiems susukti lizdų savo plaukuose.“
Kinų patarlė 

„Nors mes keliaujame po pasaulį ieškodami grožio, jo nerasime, jeigu nesinešime su savimi.“
Ralfas Voldas Emersonas

„Tu nepajausi, kai į tave mes druska, jeigu neturėsi savo kūne žaizdos.“
Lotynų patarlė





antradienis, spalio 22, 2013

Žavumas oželių

Šitas straipsnelis priminė man apie mano vaikelių "ožiukus", kur šitą žodį net purto, kaip sunku tarti arba girdėti. Atsimenu, kaip pati susilaukdavau tokio vertinimo ir kaip po to kildavo noras pasielgti dar šlykščiau, nesvarbu kaip, svarbu, kad keltų tikrai baisų pasibjaurėjimą. Kaip juokinga, ane? Nori pataisyti vaiko destrukcinį elgesį va tokia "naudinga" pravarde, o gaunasi, kad tik paskatini pasielgti dar blogiau. Na, būdamas vaiku stengiesi pateisinti tą pavadinimą, nes juk tėvai mane myli ir sako, kad esu oželis. Turiu būti kaip reikiant didelis ožys tada :D Fun :)

Justinas (2m.), kai neįmanoma patenkinti jo kokio nors įgeidžio, jis pradeda dūdauti (na, gerai, verkti) ir iš baimės įžeisti mane ar dėl kokios kitos priežasties, kad taip stipriai nelaimingas prisidengia lūpas ir stengiasi, vargšas, sustoti :) Aišku, tokį nabagėlį norisi tik užjausti ir pasakyti, kad nieko blogo, jeigu tau nepatinka, bet mes juk galime būti kartu ir kalbėtis arba tylėti (pagal norą ir situaciją), kol skausmas liausis :) so sweeet.

Emilija (4m.) mano mamos vadinama "visišku ožių pasauliu" ir dar ten keletas netekstuotinų pavadinimų, kurie gal ir atitinka vaizdą, bet dargi jį ir pastiprina :) Bet mudvi pamažu siekiame, kiek tik pačios turime syvų (patikėkite, jų mažai būna), kad pavyktų nesukontroliuoti, nesustabdyti ožių reiškinį, bet suprasti, įsijausti ir išsiaiškinti.

Prisipažinsiu, nors buvau idealus, kaip mama sako, vaikas, bet visi užgniaužti ožiai man pasipila pačiai dabar ties trisdešimtmečiu, tik dar pikčiau, nes vis dar bandau juos tramdyti :) Būtų lengviau nebijoti to gyvūno, o tiesiog pažvelgti į save, kaip į vaiką, ir susitikus su oželiu jį pakalbinti :) Galbūt ką nors reikšmingo ir sutarsime, o gal ir ne, bet svarbiausia meilė ir supratimas. O kad tos tikrosios meilės sau ir visiems kitiems aplinkui būtų daugiau ir daugiau, kad net galo neliktų! :)

Beje, tame R. Žilionienės straipsnelyje, ar kaip jį pavadinti, dar labai krito akiratin siūlomas pavyzdys, kad verčiau derėtų su vaikais tartis, bendrauti ir panašiai. Jo :D Mano močiutė pedagogė irgi naudodavo šį patarimą kartais, tik tas pasitarimas atrodydavo maždaug tradiciškai: mes pasitarkime, bet aš nusprendžiau jau :D ir nuoširdžiai net dabar rimtai nesuprastų, ką darė ne taip. Juk tai neįmanoma, viską darau gerai, nes aš mama! :)

Įdomu tai, kad tokiais ir iš vis bet kokiais mokomaisiais straipsniais piktai besielgiančių tikrai neatitaisysi, nei pamokysi, nei atversi kokį neatrastą horizontą :) Bent jau retas žiūrime į save gan kritiškai, dažniausiai badom piršteliu į kitą (o ko ne vaikai :)) :) Gerai yra tai, kad tai pastiprina tuos, kurie ir taip jau bando elgtis, bet susilaukia savo karmą atitinkančių kitų žmonių nuomonę ir tuo suabejoja :) Tai užtvirtinimui šitai gerai sueina, bet nemoko, nes nurodo, kaip mes blogai sakome tik ;) o kai pasako, kad blogai sakome, norisi dar blogiau elgtis :D oželis apsisuka atgal nesvarbu kiek metų bebūtų tavo esybei ;)

Pabaigoje: visada reikia jautriai pagalvoti kaip veiks tavo "gudrus" pasakymas kitą, o be to ir patį tave.


penktadienis, spalio 11, 2013

Klasiškas momentas gatvėje

Numanau, kad mamos profesija panaši į minimum kokio politiko šiais laikais. Bent jau mastelis atitinka. Eini gatve, o tave šaudo ne tik žvilgsniais :D Gal tik kažkoks nežymus skirtumas, kad iš įvykio vietos reikėtų judėti ne vienam pačiam, bet su visu klykiančiu vaiku ant rankų, nors... ir čia galima įžvelgti panašumų, kaip reikia nešt kudašių ginant ir kolegos kailį ar dar kaip nors kitaip kaip norit, plius neįsiveliant į dar didesnes intrigas, jei dar nori bolatiruotis kada nors į prezidentus :D

Žodžiu, po ilgos kelionės po rytinį Vilnių grįžinėjame su Justinu namo. Labai lėtai, beje, nes dar norėtume pastoviniuoti vietoje, peržiūrėti visas (ataskaitas) mašinytes, motociklų linkius pakeliui, gal dar paglostyti namo mūrą ar tiesiog pašokinėti vietoje. Kad mūsų karavanas vis tik pajudėtų iš vietos, pasiūlau vienam "politikui" atsipalaiduoti ir pirstelėti tokiais laiptukais į priekį, o paskui nuo jų nušokti. Tiesiog šiaip sau, kad atitrūktų mintys nuo "reikalų", bet kad judėtume vis tiek į priekį. Žinoma, visai suprantama, įžvelgęs mano klastą, o gal net piktdžiugiškumą, "politikas" atsisako jais laipioti, kaip koks beždžionė ir nejuokais suurzgė (tikrai suurzgė, nes dviejų metų stažo "politikas" dar neišmoko dailiai ištarti "nenoriu"). Na, aš džiaugiausi, kad tik suurzgė, bet nuėjome toliau jau tris žingsnius po šio "žesto", bet džiaugiausi neilgam....

Iš paskos išgirdau moterišką tiradą: "Kapryyyyyzas! Kaip tu jam iki šiol nedavei į kailį va va taip (dar ekspresyviai parodė kaip)!" Na, supratau, kad gaunu rėkt, todėl jaučiau pareigą atvėsinti situaciją (dažnai oficialiai politikams tenka atpasakoti įvykius ir kodėl taip pasielgė/nepasielgė). Paprašiau paaiškinti, kur eina kaprizas, nes aš iš kaltinamojo girdėjau tik urgztelėjimą iš nepasitenkinimo, bet labai daug nekonfliktavęs, jis pasuko eiti toliau ir be laiptelių (kas man buvo dar naudingiau, eiti tiesiai, nesivarginant lipti laiptais, kaip žinote, patogiau ir nereikalauja daug kvapo). Pajutau, kad dar labiau įaudrinau tą situaciją (dažnai pasitaiko, jeigu labai nori pasirodyti rimtas, bet nesigauna, nes trukdo ir emocijos ir vaizduotė ar dar velniai žin kas). Moteriškė nesustojamai klausė, kiek šiam gerb. piliečiui metų ir kas bus po n metų. Aš jau stabo ištikta, nieko negalvoju ir nedarau. Ji puola kaltinamąjį akis į akį: "Kiek tau metų! Aš tave nusivesiu su savim!" Manasis 2 metų stažo "komponentas" nustėręs žiūri į gatvės "teisėją" ir, aišku, nežino ar atsakyti, o gal į kurį klausimą dabar atsakyti pirmiausia :) Galų gale teisėjos povyza atsisuka į mane ir taria: "Kapryzijasi! Duot gerokai reikia  į kailį" nu ir ten dar toliau kažką, kas jau kartojasi, nelabai įsimenama. Maždaug, aš jus jau kelintą kartą matau! Na, taip įsakmiai daugiau gal. Teko amo atėmimo laiką sutrumpinti sau man, tai tarstelėjau: "Jūs nelabai maloniai kalbinate, kad ir aš nelabai žinau, kaip su Jumis diskutuoti".

Kaip stebuklas. Ėmė ir nuėjo mūsų "teisėja" savo keliu. Neatsisukdama. Ramiai. Ačiū visam šito pasaulio Prezidentui, kad tik tiek teko ištverti, bet toliau ėjau jau tirtančiom žiaunom ir zuikelio akim. Panašiai nejaukiai jaučiausi visą dieną.

Štai ką reiškia:
KARMA (ko tik pati nesu panašiai seniai prisidirbusi, kad pati neatseku galo nuo kada),
ŽODŽIŲ GALIA (galima ir palaiminti, tiek pat ir prakeikti labai greitai), nes pirmiausia, man norėjosi iškaršti kailį tai pačiai teisėjai, jeigu atvirai, norėjosi žiauriai pažiūrėti, kaip būtų supratusi Jos kaprizo atauklėjimo būdui čia pat gatvėje :D (gerai, kad nebandžiau, bet neslėpsiu, norėjau iki pat dangaus, bet tas pats dangus mane ir sulaikė),
KAIP ŠAUKSI, TAIP ATSILIEPS (atsilieps gal netiesiogiai šaukiančiąjam, net nežinai kur tau ir kada atsilieps iš vis, o bendrai paėmus, vėlgi karma, gal iš kito kampo) - vėliau tą vakarą pritalžiau savo vyrą pašluostėle, kam jis drįso paklausti, kodėl nepklota lova (tiesiog šiaip paklausė, vienok, gal turėjau laiko ir nepaklojau ar ką);
ir o Dieve, MALDA - tikrai pradėjau melstis mintyse, nes nebežinojau kaip elgtis, tuo labiau, kad labai dažnai užkliūvam tai praeivei kokiai (dažniausiai moterims su patirtimi, nes vyrai pasitaiko ramutėliai, netgi guodžiantys ar pakylėjantys, nors ne 100 proc. ...) :)

Šitai man padėjo pereiti į kitą lygį, tiksliau, per gatvę link namų :) Iki pat nakties dar analizavau, lieku prie stebuklingo įvykio ir šiandien, nes aš moteris :) kuriai "politiko" pareigos yra kaip smūgis vidury gatvės ir didžiulis krūvis, kurį pati užsidėjau :)

Būkim draugiškesni jau, gana įrodinėti skirtingas tiesas. Nuomonių būna daug. Nėra vienintelio būdo gyventi, kitaip jau seniai būtume išmirę :D O dabar mokomės, kad sužinoję suprastume, kiek dar daug reikės sužinoti. Ir niekada niekada nebus ramu. Nebent nušvistume :)

Laimės, meilės, atjautos.

P.S. Teisėjui gyventi nelengva net paprastą dieną. Daugiausia laimės šioje istorijoje linkiu jam.

pirmadienis, rugsėjo 16, 2013

Maloniai užklupta mano meilės

Šiąnakt ryte sielainei

Gaivina liūdesys, kankina džiaugsmas, plėšo šypsena ar skrenda skausmas
Minty tik jausmas kaip teki man venom kaip malda
O aš šilta, mylima, rami, lengva ir viską žinanti

***
Aitvaras:
http://www.youtube.com/watch?v=J_VK-G2wVcs&list=RD02obr-HsPr9ZI

***

Paper blanks
The Lovers užrašai prieš 5 metus

Svetimas

Stoviu kryžkelėj.
- Jūs einat į šitą pusę?
- Taip, - sako žmonės. - Į šitą.
- O kuom šita už aną geresnė?
Žmonės nueina ir aš nudūlinu jiems iš paskos.
Paskui apsisuku ir dūlinu į kitą pusę.
Bet galėčiau ir vietoj stovėt.
Nuo manęs čia niekas nepriklauso.

J. Erlickas

***

Norėjau palikti atkrantę ir nueiti su jūra.
Kaip Kristus. Keli žingsniai teskyrė mane
nuo stebuklo. Supratau, stebuklas būtų
patobulinta realybė. (...) Negalėjau
vaikščioti jūra. Tegalėjau paskęsti arba
žiūrėti į ją. Skęsti bijojau.
[A. Škėma "Balta drobulė"]

***

Popierius nerausta iš gėdos:jis baltas iš baimės, kad neprirašytų nesąmonių.
V. Karalius

Vienintelis pabėgimas nuo klaidos: klysk kūrybingai!
V. Karalius

Iki skausmo pažįstamas chirurgas.

Aš bijau ramybės.
Ji apglėbia mane.
Geriau laimė.
Pragare leidžiama
svajoti apie prarastą
rojų. Taip, reikalingi
didžiuliai katilai;
velniški veidai ir ver-
danti smala; riksmas
ir dantų griežimas; pa-
sišiaušę plaukai iš senų
giesmynų. Ir tada jau
--- pasaka apie rojų,
kuris virto rojumi, nes ne-
buvo prarastas.

A. Škėma "Balta drobulė"

***

Švilpaujam "Lengva ranka":
http://www.youtube.com/watch?v=7SwqHVbuXus&list=RD02obr-HsPr9ZI

šeštadienis, rugsėjo 07, 2013

Žvėrizmas

Emilija keliauja į darželį vėl. Suknia geriausios didelės draugės dovanota, iki žžžžžemėssss, skirta į fortepijono pasirodymą nebent, bet čia irgi šventė. Didesniųjų grupė.

Jos kaimynas Ge liko senojoje grupėje dar. Emkės šypsena baisybinė... Aš didesnė, lenktynės laimėtos. Kraupu žiūrėt, norėtųsi pamokyt, bet žinau, kad gale dienos ji pati pasimokys, kas yra laimė. Ne kartą esu save užsigesinusi taip pati, be niekieno pagalbos :D Tragiškai reikalingas pojūtis, kartais daug kartų, kad suprastum, kad neverta pirsčiot į viršų, jei nežinai kur dangus ;)

Grįžo papasakoti man savo sėkmės istorijos. Kaip ją visi gyrė su ta suknele, rytoj vėl eis su ta pačia, kad girtų... Kaip Ge pasiliko tarp "mažylių". Koncertas, vėl pagyrimai dėl suknelės. Bet pirst ir laimė sugedo, nes visi aplink mes jai pasirodėm prastuomenė, be suknelių :D Žodžiu konfliktai, laukiu noriu vakaro, gult, sudėtinga mokykla.

Kitą dieną reikėjo rengtis kitą suknelę, truputį tik blizgančią, neypatingai verta pagyrimo. Vaikai grupėje visi penkerių, o jai vienai keturi. Pralošimas totalus. Vakare ugnis! Sakau, kas tau neduoda ramybės, gal darželyje kas... Taip! Nei karto niekas nepagyrė! O ar padarei ką nors tokio, kad turėjo tave girti ir pamiršo tai padaryti? Ne! Suknelė negraži, už tai ir nepagyrė. Reikia daugiau gražių suknelių pirkti ir turėti!

Kaip fantastiška, kad žmogus nuoširdžiai prisipažįsta nesigėdydamas. O tokios amžinos suaugusios bėdos. Kažin ar mes dar pagalvojame apie tikras tikras savo rūgščios nuotaikos priežastis. Be pasiteisinimų, be aplinkkelių. Žodžiu, baisios maždaug trys dienos... Ketvirtą jau sloga, bet penktą dar liepiu eiti, nes toks planas.

Šeštadienis. Aš silpna. Visi malasi namuose, tinginiauja, negaliu žiūrėt, nes irgi noriu tingėt ir tingiu ko nors dar norėt :) Kojinių ji neranda. Va, aš radau, maukis. Šitos nepatogios. Oooo mammmmamia! Nesimauk, eik basa. Neisiu, tėtis liepė kojinies maut. Tai maukis, ieškok kitų. Nėra. Nesimauk tada. Reikia, tėtis liepė. Va, kaip nėra, dvi kojinės kitos, mauk. Va, yra dar keturios! Užteks, kam man grūdi, turiu jau dvi! Aaaa, eik pas tėtį, pradžiugink, kad jis praleis šiandien dieną su vaikais vienas!

:D :D :D Va taip kvailiai kariauja pasaulio karą :D :D :D Kas silpnesnis, tas ir žvėrukas :) kiek dar tobulėt... 


penktadienis, rugpjūčio 30, 2013

Justino pasitikėjimo žiedeliai

Galvoju, kad Justinas be manęs vis dar neužmiega :) Naivuolė :)
Su tėčiu pagastroliavo, grįžo namo, manęs nerado. Liepė padėti nusiauti batukus ir griuvo į lovą pilvu. Vsio. Suaugęs :)

***

Pats nemaloniausias darbas paliekant vaikus tėčiui - atsisveikinti su Justinu. Klykdavo iki pamėlynavimo, brrr. Vieną dieną kaip visada sakau viso, išeinu, sugrįšiu ir pan. Jis verkdamas pasiprašė apsikabint. Apkabinau, paturėjau. Atsistojo ir pastūmėjo mane - eik. Ramiai nuėjo savo reikalais. Atverkė, lauks :)

___

Miela, kad viskas pamažu, be prievartos, pačiam norisi trumpo atsiskyrimo ir tai pats inicijuoja :) Jau visas žmogus <3 Ramu, dzen :)

Šiandienos anekdotas

Emilija šaukia mane iš kiemo, lendu į balkoną:
- Kąąąąąą...
- Mama, aš nusibrozdinau kelį, kraujas bėga.
- Tuoj išmesiu raktą. (turiu omeny laiptinės durims atrakinti, kad galėtų grįžti žaizdą apžiūrėt)
Šypsosi:
- Tai gal geriau pleistro išmesk :)

ketvirtadienis, rugpjūčio 22, 2013

Emilijos jausmų didumas

Justino antras gimtadienis buvo pastovaus mergaitiško cypimo fone. Jis dėl to nepergyveno, žaidė mašinytėmis visiškai susikaupęs, bet aš jo pavydinčią sesutę norėjau smarkiai išgąsdinti, kad ji, kaip galvojau, liktų nuo to labai tyli :D Emilija man paaiškino, kad jei aš tikiuosi, kad ji nuo to užsičiaups... tai kvaila, nes išsigandusi ji tik garsiau šauks. Dieve, kaip ji visada tiksliai apibūdina pasaulį! Taip! Kaip gali tikėtis ko nors nelogiškai antgamtiško, net jei pati nelogiškai antgamtiška buvau :D

Trumpai tariant, brolio gimtadienis jai buvo žaizda. O tėtis dar pasakė: "Neliesk Justino dovanos, čia JO!". Visi žaislai ne jai... Nors Justinas gavo tik vieną žaislą - plastikinį mašinų garažiuką, o ji naujutėlaitį dviratį :D bet mes neskatinam skaičiuoti turto... Užjaučiam, guodžiam, skaičiuojam jos gimimo datą, prisimenam jos antrąjį-ketvirtąjį gimtadienį, paskui prašom nustoti lieti šaulio ašaras, galiausiai aš jau nebegaliu, delnu dengiu jos rėkynę.

Kokie mes, tėvai, nesupratingi, nes ji prisipažįsta, kad kaip ji galinti neverkti, kai ją prieš tai įžeidėme, tik ji neatsimena kaip. Nu tikrai būna, kad kažkaip šlykščiai jautiesi, nors nieko konkretaus. Na, gerai, moterims taip būna ;) Ji tokia tobula mergaitė.

Uždegam Justino žvakę ant arbūzo, ji garsiausiai ir ilgiausiai išdainuoja "Su gimimo diena", pagiria mane ir tėtį, kaip gražiai sudainavom kartu tą dainą, liepė pakartoti tai abiems :) Pavyzdingai pasveikina brolį šia proga ir vakare jau nebeverkia, tik glaudžiasi šalia ir marksto blakstienas iš nevilties, kad gimtadienis dar ne jos :) Miela ir tikra. Ir nieko, pasirodo, nereikia daryti, tik būti šalia, o kartais atrodo taip koktu būti su verkiančiu. Bet reikia, kad pasveiktų.


Justino širdis

Vakar vakare, po Justino antrojo gimtadienio, trukusio nuo pat ryto viešose vietose, neleido man išlipti iš lovos :) stūmė atgal gulti, jei tik pamatydavo šmėžuojant prie neplautų indų. Šiandien indai tikrai vis dar neplauti, kaip ir rytoj :D Patiko ;)

Ryte didysis žmogus pasilinksmino su papukais, atsistojo, parodė į pagalvę, ant kurios jis gulėjo ir sakė "Nia", paskui įbruko man į rankas mano mėgiamą "Rakto" numerį :) įprotis.

Supratingumas.

pirmadienis, birželio 24, 2013

Kempiniai obuolių saloje

Tai va, atėjo penktadienio vakaras, grįžo tėtukas ir išlėkėm 21 val. į kempingą "Obuolių sala". Žemėlapio prieš tai nenagrinėjom, turim GPS, bet neturim adreso, kempingas dirba iki 22 val. Žinom tik tiek, kad jis kažkur apie Molėtus. Aš, žinoma, kaip tikra žmona vyrą padrąsinau - tai ką, erkių pievoj nakvosim, ot atostogos, benzo bakas pilnas, o ėst nereikia, gprs nevaldysiu, nu ir panašiai vykusiom palaikančiom mintim. Na, tikri vyrai, turintys tikras moteris tuos gyvenimo pyragėlius žino. Man pasisekė, kad mano vyras nevožia man atgal, o kantriai laukia pabaigos (įrodo veiksmais, kad vyras viską gali), o paskui nesielgia moteriškai ir neprikaišioja :D Vis dėl to, galėčiau būti ir protingesnė moteris, kuria kažkada ir tapsiu, nenustoju tikėti. Bet neesmė :D

Atvykome 21.45 į sibiro uodų glėbį (tiesiog šiaip gausus spiečius, maždaug 1000 smeigiančių vabalų viename kvadratiniame centimetre, taip kad jų zvimbimą galima būtų įrašyti į diktofoną, tik kam paskui reik? :)), sutemus pastatė vyras palapinę, kurios instrukcijos nieks nežiūrėjo, nes nusipirko šiandien, o įskaityti tamsu :D Žodžiu, mes su Emilija jos tėtį vadiname Didžiuoju Karaliumi, visų situacijų ramus pirmautojas, nepaisant jo moterų baimės :)

Taigi, ten plytėjo gausus vandenynas (Emilija visas didesnes nei mūsų vonia upes, ežerus ir jūras taip vadina), dvi trys palapinės be mūsų, pilna sala obelų (dar tik užuomazgos obuoliukų, tai neteko valgyti, tik ragauti :P), vaikų pavojų aikštelė, teniso kortai, kurių nenaudojom, už teritorijos kitam krante Algirdo baras - ledai po litą, kažkiek maisto produktų net, alus didelis 3lt. Be to ten pat bare galima perpus pigiau išsinuomoti valtelę, tik ji siūbuoja tokio siaurumo kaip kanoja - man norėjosi sėdėti ant žemės, nes vaikai norėjo tai išlipti, tai vandenį pasiekti, tai išgelbėti mirkstančias lelijas, paskui jas mirkyti ir atkandus spjauti - beveik vandens rabarbarai cukruje... Aišku, jokių skendimo liemenių ten nebūta... saloje liemenių irgi nėra, nes su vaikais valtimis turbūt negalima pliaukt pagal ES paskaičiavimus, nes vaikai tai kažkokios itin... būtybės, veik porcelianas, tad mes - sėkmės kūdikiai tiesiog, net išgelbėjom beskęstantį karkvabalį, o po to iškėlę jį į krantą netyčia sumindėm - mirties neapgausi, matyt. Toks tas pirminis įvaizdis sumakaliotas :)

Išvados - kam keliauti, jei galima minkštai miegoti lovoje: svetimoje vietoje, iškyloje, per atostogas nuo savęs toli nepabėgsi, bet geriau pamatai, kas esi per paukštis ir gali kažką svarstyti ir imtis, kad gyvenimas gerėtų, arba nieko nesvarstyti ir apsimesti violetiniu brokoliu, kai tesi paprastas obuolys ir klausinėti, kodėl visi tokie blogi kartu su gyvenimu. Tada geriausia nieko nedaryti :D bet mes vis atgavę ramybę - darome, pykstame, bet paskui jaučiamės labai laimingi kažkodėl :) Tai va, ką sužinojome, kokie mes tobuli:

1. tendencingai Emilija (dabar 4.5 m.) susiranda draugų tik mokyklinukų tarpe. Deja, ne todėl, kad ji labai protinga ir bendrauja aukštomis frazėmis, bet dėl to, kad vyresni jai nusileidžia ir ji gali būti pirma :D patys ir durni tie vyresni, ir taip jai ir reikia, kai ji pati bus vyresnė :D
2. Justinas vandenyje pliuškentis mėgsta tik vonios platumo - ežerai, vandenynai, baseinai ir kiti nebliūdai vaikino nežavi, net ir matant kitų linksmuolių besišypsančius šlapius veidus vandeny.
3. kai vyras paprašo pakept lauže dešrelių, į jį žmona dažnai išpūtusi akis pasižiūri (tipo tu ką, aš kapot malkų neketinu, tu didelis, pakentėsi, pavalgysi rytoj, nors valgei tik vakar paskutinįkart).
4. tai nėra tos atostogos, apie kurias nežemiškai svajojame - gulėsim, nesirūpinsim niekuo, darysim ką norim. Šiaip niekada tokių atostogų nebūna, bet su vaikais tai jos dar labiau nebūna :D bet dėl to ir džiaugiuosi, nors tada tai nervino: prisėdu pagliaudyt moliūgų sėklų - "mama, noriu kaku", kitas "noriu papo ir paskui kaku", "kada eisim prie vandenyno, einam dabar", "ką veikt", gerai, kad dar vyras neprašo nieko, tik kantriai tikisi aistringos nakties ant kieto dugno kemperių akivaizdoj.
5. Vyras galvoja, kad vaikams valgyti užtenka vieną kartą per parą ir kam tie vaisiai, užkandos, išpalaidavimas visai! Vaikai būna laimingi net išlipę iš vandens vidury smagumo tik pradėjus įsijaust ir viską daro kaip kareiviai - ką paliepi supranta lazerio greičiu ir viską vykdo neklausinėdami. Jam sunku buvo irgi, gal net žmona dėl to kalta, išlepino... :D
6. grįžus (sėdim dar mašinoje) prie palapinės sutinkame naujus kempiniautojus, kurie galvoja, kad ne mes čia buvom įsikūrę, spardo mūsų malkas ir kažką burnoja, man pasidaro įdomu. Kęstutis išlipa ir sako: "jeigu trukdo, mes patrauksime tas malkas", prieš tai siautėjanti moteris sako: "ne ne netrukdo, viskas gerai" pamikčioja ir nueina šalin :D galvoju, ot durna boba! :D panaši į mane :D
7. Šeštadienį suvarė tiek kiaulių su palapinėm, kad joninių jau nebešventėm, susilankstėm viską ir išnykom, mat, jie naktį geria alkoholius prie mano tokių švarių minčių (nes kai geriu aš, tai nieko tokio, situaciją, atseit, valdau, nes geriu tik taurę vyno :D optimistė idealistė), rūko (kažkada tai buvo irgi mano laimė, bet kai neberūkau, kiti irgi turėtų sinchroniškai mesti tikriausiai), keikiasi (nes aš tai tik labai įsijautusi į pyktį keikiuosi, tada tai galima :D), klykauja visokias nesąmones (nes aš tai visada enciklopedines tiesas šneku ir visišką dorybės prasmę, matyt). Iš viso šito pagaliau pamažu dašunta, kad mano rimtumas juokingas :D bet labai pamažu... nes vis dar noriu užmaskuot savo blogybes kitų netobulybėm, lyg man tai padėtų jaustis geresnei (bet nebūti).
8. Justinas užsimanė tūnoti vidury gamtos mašinoje. Pragaras ugnyje, o jis nori ir garsiai. Sakau: "karšta čia, nėra kuom kvėpuot", jis staiga sureguliavo ventiliavimo sistemą: "Va", sako "tia mim" (reiškia "čia imk") :D nors žmogus kalba ribotai, bet apgauti sunku :D
9. Kad ir kokios idealios atostgos... Vis tik norėtųsi surasti, kur savaitgaliai švenčiami be svaigalų, linksmai ir dar ko nors išmokstant.

Ar jautėmės laimingi? Tuo metu nevisai, kaip matome. Bet kai grįžom, pamaniau, kad tai ir buvo tai, ko reikėjo, kad iš naujo įvertinčiau savo lovą, vandentiekį, šeimą, save :)
Man patiko :)
Kęstučiui buvo išbandymas, kad pykstant ant mūsų, mes tobuliau nesielgiame, reikia mums nuo A viską ramiai pasakoti, kitaip reikės dar kartą patirti panašias atostogas su visu gyvenimu toliau :D
Justinas turėjo "niam" mano maudymuke, tai sąlyginai laimingas, nes dar norėtųsi pačiuožinėti tuo pačiu taku be galo, be jokių "einam jau, gana".
Emilija buvo labai nelaiminga: kodėl vaikams nieko negalima? Viskas draudžiama?! Todėl netyčia pasikalbėjom Justinui miegant. Ir tai buvo pokalbis tas iš tobulųjų ir retas :) Papasakojau, kaip aš vaikystėje pliuškendavausi jūroj iki lūpų mėlynumo, neklausiau mamos, ji pyko, maniau ji pati blogiausia, kaip ir tėtis, bet užaugus didelei man, vis tiek viskas negalima :D

Taip sakant, visada turim ribas - maži ar dideli, vis tiek netobuli. Emilija paprašė DAR ką nors papasakoti apie meilę (man atrodė, kad dar nekalbėjau apie meilę, bet anas pokalbis, pasirodo, toks ir buvo, nors galvojau, kad jis apie mane ar praeitį), o jei nežinau daugiau tokių istorijų, tai iš naujo tą patį papasakot. Tiksliai gi apie meilę. Ir labai labai svarbu. Kasdien. Bent po vieną meilės istoriją.

Prasmingų, lengvų atostogų ;)
Atsipalaiduokime ir būkime protingi-netingi :)

penktadienis, birželio 21, 2013

Pobūvis kaime

Pabuvome tikrame kaime net keturias dienas. Emilija, kaip visada pažėrė tiesmukiškų tikslių klausimų ir apibendrinimų :)

- O tau patinka va taip va gyventi ir čia žiūrėti į šitą arklį?
Atsakymą galite susigalvoti pagal save ;) visaip bus įdomu :D

- Nesakyk vištoms "rupūže", "gyvate tu" - jos gali įsižeisti.

- Tai tu taip ir dirbi šitaip kiekvieną dieną?
- Nu taip, kaime tokie darbai dažniausiai.
- Nesąmonė kažkokia... :D
O man atrodo ir dar kaip sąmonė :) Labiau sąmonė nei mieste, bet kaip kam ką pripratęs, matyt, ir kieno kokios svajonės :)

- Norėčiau turėti tikrą jodinėjimo arklį juodą arba oranžinį.
Mama rinktųsi oranžinį su viltimi, kad tokio nerasime,  nes tam kambario pas mus nėra, o jei ir rasime, jis turėtų kvepėti bent jau apelsinais...

antradienis, balandžio 30, 2013

Primynimas sau ant didelių ausų

Noriu užsifiksuoti pati sau, jeigu dar bent kartą suabejočiau :) Galbūt kam nors taip pat pravers, ypač kai dauguma mano kitaip (ir garsiai, kartais ir su nervais :D).

1. Atsiprašyti vaiko nėra silpnavališka ar gėda. Vaikas vėliau pridirbęs kiaulystę (o jos neišvengiamos) ateina pats, prisipažįsta ir atsiprašo, nes jau yra matęs kaip.

2. Kai vaikas pavargęs (net jei demonstratyviai tik) ir tu jam padedi užsisegti batus, apsivilkti paltą ir apvynioji šaliką net ir tada, kai jis, tavo manymu, tikrai gali pats, tai irgi ne manipuliacija. Ateis vaikas ir apvynios tau šalikėlį, palaikys batus, kad apsiautum, nes tu tokia būni pavargusi vakarais... :D o būna vasarą, kad ir smėlį nuvalo nuo kojų, kad nereikėtų lenktis.

3. Maitinti vaiką krūtimi VIRŠ vienerių metų nėra kažkas nešvaraus, kitaip, kodėl mes tuo "nešvarumu ar seksualumu" (sunku man tai įsivaizduoti, bet didelė dauguma taip mano) vis dėl to maitiname tuos vaikus IKI vienerių? Jie ką, tuo metu tokie durni, kad galime bet ką?! Žodžiu, greičiau iškrypimas galvoti, kad gamta sukūrė krūtis kam nors kitam nei maitinimui.

4. Priglausti vaiką, kai jam skauda ar graudu nėra lepinimas. Jo tokie dabar jausmai, kad jam reikia pagalbos, jis negali su tuo susitvarkyti pats, nes neturi patirties. Sulaukęs supratimo ar pagalbos, jis greičiau taps pats sau padėjėju. O gal net ir kitiems.

Punktų yra marios. Svarbiausia neišklysti iš kelio, ar bent išklydus vėl sugrįžti ;)

Su meile ir pagarba <3

širdžių rūšys pagal slanytę

Kai vaikas būna pilvelyje dar mažas, jis jau turi ten širdelę, su kuria paskui ir gimsta. Pavyzdžiui, aš turiu mergaitišką širdelę, Justinas berniukišką, tu, mama, turi moterišką, o tėtis stiprią.

Man tėčio širdis geniali atrodo čia :D sutinku ;)

Lengviau auginti berniuką ar mergaitę

Man šitas klausimas yra panašus į: ar lengviau būti vyru, nei moterimi? arba Kam sunkiau - vyrui turėti žmoną, ar žmonai vyrą? Na, čia kad aiškiau įsivaizduot situaciją tiesiog... ;) Jeigu rimtai, tai nei vienas, nei kitas nėra paprastesnis. Situacijos gal klostosi kitaip, bet nei vienam ne alyvos, tikrai tuo tikiu, bet ir ne rakštis. Tiesiog žmonės gyvena, kiekvienas su savim ir su kitokiais savais.

Galų gale, berniukai sysioja, mergaitės irgi, jie netgi valgo ir miega, tik, savaime suprantama, tai daro ir mąsto savaip. Ne tik mergaitės ir berniukai, tai daro, netgi dvi mergaitės būna skirtingo būdo. Finito klausimito! Niekada :)

Odė vystyklams

Dabar, kai jau Justinas baigia savo vystyklystės amžių, supratau, kad jo buvę kakoti ar sysioti vystyklai yra ne šiaip sau užpakalio suvyniojimo procedūros priemonės, o kaip pirmieji naujagimio rūbai - neįkainojami... Kol bandžiau įvairius variantus (pradžioje nežinojau, kas mums patiks ir tiks), rengiau fotosesijas, išfotografavau veik 80proc. mūsų naudotų variantų. Aišku, tuomet man buvo gražu paveiksliukai, dėliojau pagal grožį ir progas, tuštutė :D. Dabar vertinu paprastumą kaip tiesiog vertybę neišsišokti, likti savo vietoj. 

Pūpso štai kalnelis išaugtų merliukų, vystyklėlių, kelnaičių ir parduotuvinių, ir mamų siūtų, ir atrodo man kaip relikvija, kurios net nesinori niekam duoti :D Pilna atsiminimų, kaip iš vienų pirmąkart bandžiau nukrapštyti kakutį ir nepavyko, labai jaudinausi, kad liks "plėmė" kaip gėda prieš įprastas popieriaus sauskelnes ir reikės išmesti, kad niekas nematytų, kad bandžiau :D, o netekusi vilties dar vis tiek įmečiau į skalbyklę tiesiog nebetrynus rankutėm ir viskas - vėl šviežia, pasirodo :D nėra baisu! Šiais laikais viskas išskalbiama ir net paprastais skalbikliais, vos ne kaip bobutės prieš šimtus metų, ariel nė iš tolo nereik :)

Kas įdomiausia, naudodama vystyklus, supratau, kad kūdikiai daro gamtinius reikalus iš tikrųjų :D žinojau tai ir su pirmagime, bet juk keisdavau pampersus pagal valandas, o ne pagal sysiojimus ir net nesupratau, kad ji būdavo verkė tik dėl to, kad nori paprasčiausiai šlapintis, o ne dėl to, kad ji reiklus vaikas :D.

Tikrai, pirmąkart su Justinu man daėjo, kad vaikas gali verkti prieš norėjimą tuštintis (bent jau Justinas dažniausiai verkdavo, o per miegus muistydavosi ir keldavosi, atseit maisto, o pasirodo...). Kiek nervų būčiau sutaupiusi su pirmagime, jei būčiau žinojusi. Kur tu žinosi, reklamoj to juk nesako per jokią televizijos programą :D ir nesakys ;) aversliška būtų, jei mamos numautų pampersą ir neštų ant puodo naujagimį, ir taip sutaupytų vaiko nervus :D geriau jau tegul vaikas riogso nekrutinamas, kad a la netraumuotume jo nešimu, tegu ir šika po savim ramiai, kad paskui galėtum panaudoti šlapią servetėlę, o nuo jos nusitrynusioms genitalijoms paskui patryt įvairių rūšių kremų. Aišku, verslas nenori mūsų bukinti, nes verslas yra negyvas daiktas ir jis sąmokslų neorganizuoja, bet iš to gero gyvenimo, iš to buities supaprastinimo, atseit, pasidarom meškos paslaugėlę, deja. Tokia smulkmena, bet kūdikystėj nekreipimas dėmesio į gamtinius reikalus, sudaro daug problemų pratinantis ant puoduko, nes juk visą gyvenimą myžus po savim, paimk ir persiorientuok, kad sukakus tiek metų reikia žygiuoti ant puodo. Kodėl tik dabar ir dar staigiai?

Ką tik dar susivokiau, kodėl pinigai net neturi nešti laimės - nes jie ne vystyklai :D nes jei apmauni reklamuotais sausais pampersais vaiką, vis tiek nesijauti tokia rami per naktį, kaip ten sako, nes vaikas vis tiek nubunda ir niurzga... Ir nifiga jis kelionėje nesijaučia sausas, nes, pavyzdžiui, Justinas su pampersu lygiai tokiu pat garsumu praneša, kad jis jau nori terlioti skudurus dar gerokai prieš šitą veiksmą :) trijų savaičių (o gal ir dar mažesnis, nedrįsau, nebandžiau) kruopa sugeba net pakentėti, kol ją išrengsi ir nuneši iki iškrovos vietos, jei prieš tai esi įpratinusi ir pradeda šaudytis tik ištarus sutartą ženklą, pvz. "sssss"... Man tai buvo kone stebuklas, bet tai yra paprasta ir natūralu.

Žodžiu, nekalbant apie suvyniojimo tipus, o apie moralines vertybes jas naudojant, aš bent supratau, kad jeigu kada nors turėsime dar nors vieną ar du kūdikius, varysiu į šitas lankas dar giliau, nes tai kaip muzika, daugiau sužinau net apie save pačią, savo gebėjimą tinkamai spręsti apie vaiko reikalus ne tik ėsti, bet ir kas, ir kada vyksta po to :D, o ką jau kalbėti apie džiaugsmą, kai atspėji, kas vyksta su vaiku. Plius, prie išlaidų - niekada nereikėjo jokio šudokremo, nes kelnes keitėme nelaukiant, kol ten kas nors sušoks į gabalus ar netgi ne po dviejų valandų nuo apmovimo, o iškart sudrėkus bent lašeliu, nes tai paprasčiausiai matosi ar jaučiasi.

Dėl kvapo irgi - apmovus medžiagėle nėra to dyzelio kvapo. Nors, išsiduosiu vieną nemalonumą, jei pamiršau kas antrą bent savaitę pavirinti medžiagines sauskelnes, po sysio padarymo, jaučiasi aitrus amonjako kvapas... Bet ne dyzelio, ir ne visą laiką, o tik prisiusiojus! :D Tiesa, dyzelio kvapo maunant vienkartines sauskelnes, kai tai darydavau kasdien, nejaučiau, bet kai pradėjau naudoti savas medžiagas, vienkartinės kvapas (kur ten kvapas, dvokas, kaip juo galima leisti mano vaikui smirdėti...) man labai išryškėjo.

O ką sakyti apie lietimąsi su medžiaga, kur su štampais tais. Et... Ir vien beveik dėl to, norėtųsi galvoti, kad dar turėsiu vaikiukų, dar ne pabaiga :P Aišku, nežinia, kaip bus, bet tikrai pakeitė mąstymą visomis prasmėmis. Kada gi dar galėsi va taip va paprasčiausiai džiaugtis džiaudama skalbinius ir dar padžiovus pažiūrėti, ar nesusiglamžę kabo :D nes tai gražu ir kvepia šitu kūdikiu, kuris užauga nepastebimai, palyginus su visu gyvenimu.

Naudojantis netikėtais (nemaximiniais) sprendimais pakeičia ne tik situaciją, bet ir požiūrį į visus kitus klausimus. Stebuklai ir laimė, žinoma, tik paprastuose dalykuose, <3, va taip. Per tai ir mano gyvenimo kredo šiuo metu toks visais klausimais :)


sekmadienis, balandžio 28, 2013

Darbinykė Emilija

E: Dabar turiu tris darbus. Kranininkė, Maximoj darbuotoja ir lėktuvininkė.

Visus šiuos darbuotojus esame matę ir truputį kalbėjomės ne profesiniu klausimu, žinoma. Dar daug rėvelių galvelėj teks užpildyti :) kaip parodyti žmogui kiekvienos profesijos kasdienybę, kad jis rimtai pasirinktų? Emilijos galvelėje taip pat rėveliai ryja darbą kasdien jau dabar nuo pat pradžių :D


penktadienis, kovo 01, 2013

Mamos darbas

Negaliu. Artėja laikas išsirinkti naują darbą, nors jaučiu jau atradusi savo amžiną darbą - būti su vaikais, o reikia tą darbą ruoštis taip imti ir palikti. Galbūt visam laikui palikti. Kaskart gaudau momentą.

Kur aš rasiu geresnį vadovą nei dabar. Juk dabar mano vadovas dažnai Emilija. Ne dėl to, kad ji man sako ką daryti :D visai kitos jos pamokos - ji labai nuoširdžiai išreiškia visus jos širdies skausmus čia ir dabar, ir aš juos turiu pagauti ir dar žinoti, ką su tuo daryti. Sunku nerealiai, nes ir žmonės mane smerkia, kad nemušu dėl emocijų :D, reikia atstovėti tiesiai net aršius puolimus savų "mylinčių" žmonių, o aš vis tiek savo - studijuoju jos temas ir elgiuosi taip, kaip mums reikia. Pirmiausia gydau save, bandau keisti savo sustabarėjimus. Tai baisu, bet taip miela. Kas kitas mane privers tai padaryti daugiau.

Darbiniai rytai. Atsimerkiu ir aš jau darbe. Nėra kamščių :) šokam iš patalų ir davaj... šluota, mankšta, švara, vonia, valgiai, laukas, bėdos, reikalai, valgiai vėl, sprendimai, nežinomybė, kančia kopti kalnus, mažytis momentinis atsipalaidavimas ir vėl "trasa".

Pavyzdžiui, šiandien supratau, kad mano bendradarbiai - vaikai - geriausi nei kada nors gyvenime turėjau. Kažkas sutriko, ar atsitiko, nežinom, ką daryti, pasigarsinom relax fm ar įsijungėm vaikų ir paleidom bėdą šokdami. Šokti su bendradarbiais nieko negalvojant, žvengiant ir jaučiant tokį nesibaigiantį gėrį. Amžiams pasiilgsiu viso šito.

Koks nuostabus darbas manęs laukia, o aš laukiu jo. :)

sekmadienis, sausio 20, 2013

Draugystės

Iščiuožė dalis šeimynėlės ant kalnų pajodinėt. Tėtis, du vaikai. Grįžo sūnus rėkiantis - nori miego, tėtis rėkiantis, nes sūnus rėkia, dukra irgi bliauna. Jai irgi nesėkmė, ant kalnų mojavo vaikams, norėjo draugauti, o jie nei vienas nekreipė dėmesio :( Įsivaizduoju, kaip nemalonu... Nesusirasi čia taip paprastai draugų :) Reikia kažko daugiau, matyt ;)

Išsiauklėsiu

Emilija vis auklėja brolį - tempia už rankos paskui save ir liepia jam daryti tą, ką JI nori. Anas neklauso, spyriojasi, "auklėjimui" nepasiduoda. Čiupo tada Emsa vienerių Agotėlę, tysia už rankos, ana žvengia, jai kaip žaidimas, o Emilija jai sako:
"Einam mažutėle, aš tave pasiauklėsiu sau..."

Toks ir gyvenimas :D Arba pasiduodi kažkieno užgaidoms arba esi blogas :)

Policininkai

E: O policininkai, tu sakai, geri?
Aš: Tai taip, nes jie juk suima nusikaltėlius, nubaudžia juos, pasodina į kalėjimą vėliau.
E: Tai kaip jie gali būti geri, jeigu taip elgiasi?

mhm... ane? :)

šeštadienis, sausio 12, 2013

Sudėtingoji Emilija

Arba tiklsiau - mano ir tėčio veidrodis. Ji turi pravardę - isterikė. Aš irgi - niekam tikusi mama, nes lepinu, todėl isterikė. Žiauru :D Bet niekas neprarasta, atvirkščiai :P

Isterikuoja ji, nes aš pati nesugebu savęs valdyti, o ji tiesiog mėgdžioja ir tiek :D Ką daryti? Pasižiūrėt į save ir jei taip nesinori, veikti, kad taip nebūtų. Ką veikti? Dresiruoti save. Nes tik per pavyzdį... Vienintelis kelias.

Sėdi vaikas antrame lovos aukšte, šukuoja lėles. "Mama, aš taip džiaugiusi, kad tu esi, kad tave turiu, man net ašarėlės trykta". Realus kasdieninis atvejis. Tėėėtis... :D

Žodžiu, baisu. Blogis - tai tik aš. Pasiduodu ir ne. :)

Frankenvynis

Geras filmukas. Daug ką paaiškina. Pavyzdžiui, jei kažką darai ne su meile, nesistebėk, kad išsigimė laimė. Dabar net aišku kodėl "šiuolaikiniai" vaikai "tokie" ar anokie netokie. Bet daryti kažką turime, savaime monstrai nepraeis :) Todėl geriau prieš tai viską priimti su meile, ne su nuostatomis.

Okei, truputį SMARKIAI vargstu, prisipažinsiu :) Bet bent žinau į kurią pusę krypt (taip ir dariau, bet abejojau) ir kad krypti tikrai reikia, nepaisant bedievių nuomonių :) Tik pirmyn.

Pakartojam - geras filmukas, puikus mokytojas, verčia susimąstyti :)

Nepratinkite

Nepratinkite vaikų prie nieko, nes užlips ant galvos paskui - ištisai nagrinėjama tema :) Juntu, kad tai tiesa. Nėra ko laukti tų dvejų ar pusantrų. Justinas nuo gimimo "pratinamas" (tiksliau natūraliai suprantama, kad myžti po savim nėra normalu) atlikti nešvarius reikalus ne į pampersą. Jis jau dabar žino, kad sysiojama ne į kelnes, o jei vis tik į jas, bus pasekmės - šlapia, vonia, reikia daryti kažką prieš tai :) Dažniausiai rėkti ir vesti mamą į vonią :)

Rėkia ir veda į vonią ir naktį :) O miegoti norisi... Dabar baisiai pikta esu :D Prisipratinau :D

Maukite pampersus. Juokauju ;) Tik pagalvokite kiek prarandama supratimo su jais - visus smegenų likučius, neva "ant puodo per anksti" :)

Tiesiog teks eiti gulti laiku ir susigrąžinti nuotaiką, gana naktinėti, o paskui visus aplink kaltinti, va taip. :)