Vėl užklupo prastas jausmas, kurį baigiu iškalbėti - tai pyktis :) Labai juokinga situacija. Skambinu mamai, ji man papasakoja nereikšmingą įvykiuką, kaip giminės paėmė ir pažvengė iš mūsų šeimynėlės :D Nieko naujo, nes ir aš tai žinau, kad mes rengiamės visokiais skudurais, skonio neturim mat :D Absoliučiai nieko neteisingo ;) Visiškai sutinku :) Džiugu, kad jiem linksma buvo, bet aišku kaip kitaip, pagalvojau, o jau jūs tai... treningų world, tik spalvos keičiasi :D nu ot, gerietė atsiradau, nia... :D
Kaip taip sugebėt tave pašūdinusiam žmogui, pačiam tame šūdely pasimurkdyt nejučia tiesiog, gali net atrodyti natūraliai ir teisingai, o nė velnio :D kam nuo to geriau, ar tai puikios mintys, kurios siunčia daug gerų linkėjimų? Pačiam šūdukas ištepa ir nusėda giliai, kada nors pamačius tą žmogų iškart išknisi, vo, kaip jis čia va kaip pasakėėėė... :D
Tfu tfu tfu. Ir taip įaugę, kad pagalvoju, kokia nesąmonė, kam čia rūpi, ėmė ir pasilinksmino, bet ir vėl: o jie tai jau... :D nu siaubas! :D nuo tokių "smulkmenų" ir kyla karai, o norisi tai ramybės ir lengvumo :) nelogiška būtų spjaudytis ir vis tiek likti didesnio kvailio vietoj, tuo labiau kad visi teisūs pagal save ;)
Viskas, linkiu laimės, lengvos šypsenos, aukštai skraidančių minčių, paprastumo, kam jo norisi, nepaprastumo, kam jo irgi norisi :*
trečiadienis, balandžio 25, 2012
antradienis, balandžio 24, 2012
Grįžau
Gan greitai grįžau vėl į šeimą, morališkai po kelių dienų net :) kur bezdėsi (besidėsi)... :D Reik spręst bėdas, o ne bėgt, ania :s Bjauru, žinoma, bet visai linksma :)
Justinas pasidaręs mamamamamamama tipo dabar, lipa, ropščiasi, nepaleidžia, gniaužo mane iki skausmo, bet kaip miela... Ant Emilijos pykdavau dėl to, galvodavau kokia cypykla, niekada neatsikabins, o še tau. Dabar jeigu kur nors einam, tai stengiamės kuo atskiriau :D Bando laisvės ribas, pvz., mama tu eik per tą pusę, o aš ateisiu per aplinkui, man nebaisu vienai. Aišku, žmonės pamatę vieną tokią ridikaitę ritinėjantis laiptais žemyn visada pasiteirauja, kur motina :D ačiū jiems, kad rūpinasi :) Kartais net pristato prie mano skverno vienišą vaiką, bet kol kas visada maloniai :) Žinau, kad į pirmą klasę ji tikrai eis be mano sijono ;) Todėl lengviau pernešu Justino mamamamama periodą, nes jis toks pats kaip ir Emilijos :) Nors norėtūsi labiau to atskirumo, kad ir pavalgyti prie stalo laisvomis rankomis ir pan., bet tai ištveriama, kai žinai, kad po metų taip jau nebebus, net jei ir norėčiau :D tiesiog tai praeina savaime, kai žmogus persisotina pakankamai to mamamamama, kad net bėgti norisi :) ir negrįžtamai (kaip smagu)
Anądien (sekmadienį) vaikštinėjom prie Merkio upeliokšnio - aš su pririštu snūduriuojančiu Justinu (mei tajus) ir iš paskos už keliasdešimt metrų (arčiau jau nebesinori :D) Emsi strapalioja su savo dviem lėlėm (dum lelytėm). Ji man išaiškino, kad dviejų vaikelių aš neturiu (o maniau...), nes mano dukrytė jau mama, turi dvi lėlytes (šiandien paslėptoj žaislų dėžėj rado trečią - negriuką) :s Žodžiu, iš tikrųjų panašiai ir jaučiasi. Ji pati sau jau, aš dar su Justinu. Vieną vaiką kol kas dar turiu :D ir tai laikinai :P ir taip gera buvo jį nešiotis miško takeliu, paukštukai firfia, takelis smėlėtas, vietiniai savo pasėlius prišiktais pampersais tręšia (tikiu, kad ir olveisais, brrr...), pušelės smirdž, truputį vėsu, bet mes susiglaudę, rankelės šiltos, apsikabinę mmmm... Ir tai baigsis :) Bus ir kitaip :)
Žodžiu, idilė :) Tėtis atsivežė mus prie upės, pats žvejoja jau 3h, vaikai zirzauja, pradeda lyti, jis vis dar žvejoja, šeimyninis savaitgalis kaip visada... žuvims ant kupros! Tai ir išėjau pasivaikščiot. Gerai, kad kelelis tolimas ir paukštai gražiai gied, tai pusę skausmo nusimalšinau savaime, liko tik paburbėjimas iš reikalo, kad susivoktų žmogus profilaktiškai ;) 30 metų būdama vėl būsiu laisva net ir nuo vaikelių, bet visada prisiminsiu mūsų vaikštynes miškeliais, parkeliais va taip susiglaudus, bučkis kakton, rankelės aplink mano kaklą, nepaleidžia... ir jausiuos tokia laiminga, kad jau pasileido, jau patys daug ko moka :D Malonu :)
Justinas pasidaręs mamamamamamama tipo dabar, lipa, ropščiasi, nepaleidžia, gniaužo mane iki skausmo, bet kaip miela... Ant Emilijos pykdavau dėl to, galvodavau kokia cypykla, niekada neatsikabins, o še tau. Dabar jeigu kur nors einam, tai stengiamės kuo atskiriau :D Bando laisvės ribas, pvz., mama tu eik per tą pusę, o aš ateisiu per aplinkui, man nebaisu vienai. Aišku, žmonės pamatę vieną tokią ridikaitę ritinėjantis laiptais žemyn visada pasiteirauja, kur motina :D ačiū jiems, kad rūpinasi :) Kartais net pristato prie mano skverno vienišą vaiką, bet kol kas visada maloniai :) Žinau, kad į pirmą klasę ji tikrai eis be mano sijono ;) Todėl lengviau pernešu Justino mamamamama periodą, nes jis toks pats kaip ir Emilijos :) Nors norėtūsi labiau to atskirumo, kad ir pavalgyti prie stalo laisvomis rankomis ir pan., bet tai ištveriama, kai žinai, kad po metų taip jau nebebus, net jei ir norėčiau :D tiesiog tai praeina savaime, kai žmogus persisotina pakankamai to mamamamama, kad net bėgti norisi :) ir negrįžtamai (kaip smagu)
Anądien (sekmadienį) vaikštinėjom prie Merkio upeliokšnio - aš su pririštu snūduriuojančiu Justinu (mei tajus) ir iš paskos už keliasdešimt metrų (arčiau jau nebesinori :D) Emsi strapalioja su savo dviem lėlėm (dum lelytėm). Ji man išaiškino, kad dviejų vaikelių aš neturiu (o maniau...), nes mano dukrytė jau mama, turi dvi lėlytes (šiandien paslėptoj žaislų dėžėj rado trečią - negriuką) :s Žodžiu, iš tikrųjų panašiai ir jaučiasi. Ji pati sau jau, aš dar su Justinu. Vieną vaiką kol kas dar turiu :D ir tai laikinai :P ir taip gera buvo jį nešiotis miško takeliu, paukštukai firfia, takelis smėlėtas, vietiniai savo pasėlius prišiktais pampersais tręšia (tikiu, kad ir olveisais, brrr...), pušelės smirdž, truputį vėsu, bet mes susiglaudę, rankelės šiltos, apsikabinę mmmm... Ir tai baigsis :) Bus ir kitaip :)
Žodžiu, idilė :) Tėtis atsivežė mus prie upės, pats žvejoja jau 3h, vaikai zirzauja, pradeda lyti, jis vis dar žvejoja, šeimyninis savaitgalis kaip visada... žuvims ant kupros! Tai ir išėjau pasivaikščiot. Gerai, kad kelelis tolimas ir paukštai gražiai gied, tai pusę skausmo nusimalšinau savaime, liko tik paburbėjimas iš reikalo, kad susivoktų žmogus profilaktiškai ;) 30 metų būdama vėl būsiu laisva net ir nuo vaikelių, bet visada prisiminsiu mūsų vaikštynes miškeliais, parkeliais va taip susiglaudus, bučkis kakton, rankelės aplink mano kaklą, nepaleidžia... ir jausiuos tokia laiminga, kad jau pasileido, jau patys daug ko moka :D Malonu :)
pirmadienis, balandžio 16, 2012
Nieko naujo jau milijonai metų
Nu jau sveikstam. Dabar liko tik neįmanomo ilgumo snargliai, dusinantys kosuliai ir kruvinos ašaros. Tiek iškankino mus ligos, tos keturios išterliotos sienos, kad motina nebenusakomos nervų virimo būklės. Kodėl žmonės mano, kad labai jau esam pasikeitę nuo buvusių laikų? Nu juokinga. Net tekstai ir scenarijai išlikę tikrai iš milijonmečio pradžių:
Emkė po velykų parsivežė lobį (močiučių meilė paprasta, nors pasiusk) - kokius 4kg saldainių. Visokių. Šokoladinių, nešokoladinių, čiulpsenamų, rūgščių ir saldžių. Atsirado didžiulė nesantaika šeimoj, nes žiauriai riboju. Negailestingai. Dviejų dantų nebeturi per savaitę saldainių vartojimo, dantų valymas vyksta tik vakare 1k dienoj - 2 dantų nebėr, išpuvo ir nutrupėjo, du priekiniai dar pūva, tai laiko klausimas, kada supūliuos gal. Krūminį vieną skauda, su ta puse nekramto, pataisyti jį kainuoja tiek, kiek neturim. Dar vienas turi skylutę, o kitas krūminis neseniai atsirado su defektu irgi. Padėtis šūdina. Žaibiškai. Ir nesuprantu. Ir tikrai tvirtai susitariam dėl to vartojimo, bet tik tėtis namie... ABSOLIUTI TRAGEDIJA... Nepadėtų net žmogžudystė. Bet ką daryt?
Ateinu į virtuvę, nes jau braška maišelis ir dar šnabžda "mamytė neleido, bet aš tau leidau, tai tyliai suvalgyk". Prieš 5 min aiškinau, kad šiandien saldainių nebebus, valom dantis ir miegot. Braškina jau po kelių minučių ir sąmokslauja. Ateinu, stoviu, šypsosi jie. Ne nu... Tėvui spiriu į užpakalį tiesiogiai ir smarkiai, nes išprotėjau! Jis žvengia. Aš kažko nesuprantu???
O pas gimines nuvažiavus bet kur visi linčiuoja tai MANE!!! - MOTINA BLOGAI AUKLĖJA VAIKĄ, IŠLEPINO, DUODA SALDAINIŲ, TAI DABAR TURISI, CHE CHE.
Skauda, negaliu... O kur tėvo vieta? Jo atsakomybė tik sėklos išvaryme ir jis jau vyras??? Šūdo gabalas. Visiško šūdo. Nepakartojamo šūdo.
Beje, likau kalta:
1. ir dėl to, kad skaitau vaikų auklėjimo literatūrą, nes ėmiau ir b8tent panaudojau smurtą prieš vaikų tėvą (šūdą), net drebėdama pradėjau purtyti vaikus - vyras išdidžiai pranešė tokių knygų neskaitąs, todėl draugiškai gyvenąs. (!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!) Nuo ko prasidėjo tada visas šitas š? Nuo skaitančio. Nežinočiau kaip negalima daryti, nedaryčiau nieko iš vis. Visi liktų laimingi iki suaugęs vaikas pradės daryti totalias nesąmones protu nesuvokiamas. Tada susizgribtų žmonės iš kur toks vaikas??? Iš ten pat i taip ir turi būti, kai darai taip.
2. išmečiau per balkoną visą tą saldainių maišą. Prišiukšlinau, be to, galėjau kam nors ant galvos juk. Bet nesveikai nebežinojau, ką daryti.
Tėtukas ryte pripjovė sumuštinių ir palaimingas išėjo į darbą, kol problemos pačios išsispręs. Pažadėjo nupirkti saldainių.
Ar aš tikrai nenormali?
Viskas. Atsisakau. Palieku šeimą. Jau nebegaliu. Esu per silpna šitai tarybų lietuvai. Išeinu. Visiems bus geriau. Jau 3m tas pats įvairiais būdais, o realiai, kiek žmonija gyva, tiek tas pats. Reiki kažkam stop.
Emkė po velykų parsivežė lobį (močiučių meilė paprasta, nors pasiusk) - kokius 4kg saldainių. Visokių. Šokoladinių, nešokoladinių, čiulpsenamų, rūgščių ir saldžių. Atsirado didžiulė nesantaika šeimoj, nes žiauriai riboju. Negailestingai. Dviejų dantų nebeturi per savaitę saldainių vartojimo, dantų valymas vyksta tik vakare 1k dienoj - 2 dantų nebėr, išpuvo ir nutrupėjo, du priekiniai dar pūva, tai laiko klausimas, kada supūliuos gal. Krūminį vieną skauda, su ta puse nekramto, pataisyti jį kainuoja tiek, kiek neturim. Dar vienas turi skylutę, o kitas krūminis neseniai atsirado su defektu irgi. Padėtis šūdina. Žaibiškai. Ir nesuprantu. Ir tikrai tvirtai susitariam dėl to vartojimo, bet tik tėtis namie... ABSOLIUTI TRAGEDIJA... Nepadėtų net žmogžudystė. Bet ką daryt?
Ateinu į virtuvę, nes jau braška maišelis ir dar šnabžda "mamytė neleido, bet aš tau leidau, tai tyliai suvalgyk". Prieš 5 min aiškinau, kad šiandien saldainių nebebus, valom dantis ir miegot. Braškina jau po kelių minučių ir sąmokslauja. Ateinu, stoviu, šypsosi jie. Ne nu... Tėvui spiriu į užpakalį tiesiogiai ir smarkiai, nes išprotėjau! Jis žvengia. Aš kažko nesuprantu???
O pas gimines nuvažiavus bet kur visi linčiuoja tai MANE!!! - MOTINA BLOGAI AUKLĖJA VAIKĄ, IŠLEPINO, DUODA SALDAINIŲ, TAI DABAR TURISI, CHE CHE.
Skauda, negaliu... O kur tėvo vieta? Jo atsakomybė tik sėklos išvaryme ir jis jau vyras??? Šūdo gabalas. Visiško šūdo. Nepakartojamo šūdo.
Beje, likau kalta:
1. ir dėl to, kad skaitau vaikų auklėjimo literatūrą, nes ėmiau ir b8tent panaudojau smurtą prieš vaikų tėvą (šūdą), net drebėdama pradėjau purtyti vaikus - vyras išdidžiai pranešė tokių knygų neskaitąs, todėl draugiškai gyvenąs. (!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!) Nuo ko prasidėjo tada visas šitas š? Nuo skaitančio. Nežinočiau kaip negalima daryti, nedaryčiau nieko iš vis. Visi liktų laimingi iki suaugęs vaikas pradės daryti totalias nesąmones protu nesuvokiamas. Tada susizgribtų žmonės iš kur toks vaikas??? Iš ten pat i taip ir turi būti, kai darai taip.
2. išmečiau per balkoną visą tą saldainių maišą. Prišiukšlinau, be to, galėjau kam nors ant galvos juk. Bet nesveikai nebežinojau, ką daryti.
Tėtukas ryte pripjovė sumuštinių ir palaimingas išėjo į darbą, kol problemos pačios išsispręs. Pažadėjo nupirkti saldainių.
Ar aš tikrai nenormali?
Viskas. Atsisakau. Palieku šeimą. Jau nebegaliu. Esu per silpna šitai tarybų lietuvai. Išeinu. Visiems bus geriau. Jau 3m tas pats įvairiais būdais, o realiai, kiek žmonija gyva, tiek tas pats. Reiki kažkam stop.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)