Einamieji Genadijaus sopuliai

ketvirtadienis, gruodžio 16, 2010

Tinginumas

Taip rimtai ir filosofiskiškai pasvarsčius, tinginystė turėtų būti priverstinai legalizuojama ir viešai mylima. Šiaip nuo seno net vaikams statydavo multikus, kur su pašaipa vertinami tingintieji kokie nors, nevaleikos ir panašūs baubai. Kadangi turiu įsigijusi tokią štai teisę tingėti pati, niekada nebedrįsčiau šios būsenos peikti ir kitaip stengtis ją iškrapštyti iš niekieno kito kailio, nes savu kailiu tiriu, kaip ji savaime įgrista, susmirsta ir nusibosta, nereik nei atžagarios mamos priminimo, kaip tatai yra nesveika, atseit.
Dar ir kaip sveika! Gal ir negražu, gal kam pavydu dėl to, o kas aplamai smerkia, nes į savo darbštuolio sukumpusias akis nuo kompiuterio jis nieko kitko ir nepamatys. Bet kaip tingėjimas išeina į sveikatą iš tikrųjų.
Juk jeigu save baudi ir grauži, kad esi baisiai štai šiuo metu apsileidęs, reikia būtinai kažką daryt, bet kaip faina būtų iki galo apsiknisti lapais, bet ne, tėvynė motina nubaus, žūtbūt reikia daryti kažką bet ką, kad tik niekas nepastebėtu kaip man gerai... Ir ką? Aišku, iš kaltės jausmo jis kažko tikrai imsis ir darys, švokšdamas ir įtikinėdamas save, kad aš tai darau, nes reikia, taip visiems labiau patinka. O įsivaizduokite, jei darytume atvirkščiai.
Leidžiame tinginiui save užglostyti, murrrrr, kaip smagiai nieko "doro" tarsi nedarau, kaip malonu. Antrą savaitę vėl panašiai, tik dar giliau įsijaučiame į tą kaifą. Valgyti nėra ką, nes viskas parduotuvėj, o kam ten eiti parsinešti, jei galima gurgiantį skrandį užmigdyti. Na ir t.t. daug daug dienų taip. Gal per nieko neveikima ima ir šauna minčių mintis! Geniali! Lėta! Bet kokia faina mintis! Rodos iš niekur, tieisog šiaip, iš malonumo būti! Imi, stveri, ieškai, bėgi, darai užsidegęs, be sustojimo, kol padarai, o juozapai, kur dingo tinginys! :D
Va, aš ir sakau. Nejučia. Tinginys ateina, jis tave valdo ir tu tik juo naudokis, džiaukis ir glostyk. Per gerą savijautą užkreti kitą, paskui dar kitą ir dar vieną, o paskui jau nebėra kada mastyti, nes tinginiai visis stumdosi laimingi, krebžda jau, nebe vangiai drybso ir prasideda veikla :p

Drymologija.

Mano mamytei

Mamytės švelnios rankos
Į kuprą užvažiuoja,
O balsas kaip patrankos,
Bet kartais ji dainuoja.

Kadais padovanojau mamai atviruką su šiais nuoširdžiais vienetiniais žodžiais, nes pagaliau įgriso močiutės diktuojami plaštakės lengvumu sudėti žodžiai apie motinos amžiną meilės spindesį.

Gal tos poetų eilės ir skambinančiai gražios, bet jie turbūt rašė savo mamoms, todėl mano mama nei vieno jų nė neprisimena kiek rašiau ... ir dulka jie kažkur, man irgi nė motais tie žodžių kratiniai. O va štai šitas autentiškas ketureilis pataikė jai giliai į visus taškus ir daugiau atvirukų jai nebereikėjo, nes tai tapo tiesiog himnu bet kuria mamos šventės proga :)

O ta jofke, kad ją kur... tuoj mane įkvėpins originaliai kažką sukurti jau šiuolaikiško, kadangi mama jau neberiaumoja, o tiesiog laukia mano skambučių kiekvieną ankstų rytą pasitepdama vazelinu ausis (dėl visa ko abi, nes mes trunkam iki 1-2h).

Tad, mamuk, laikykis!


Mamuko ausys kantrios
"Alio" rytais kartoja,
Nors gali vazelino
Joms tepti neužtekt.

...Siunčiu, tad savo mamai
Nebrangų atviruką,
Kad ji klausą tausotų
Ir man neskambinėtų.

Tavo abonentinė dukra
Su Kalėdom :*

P.S. Kaltę dėl šios rūšies afazijos verčiam Jovitėlei užu jos kvėpuojančią dainą

ir suflerą siųst atviruką mamai. Kokia blanki asmenybė būčiau be jūsų *

Pastoviausias pelnas kasdien - draugas

Kai Jovita reguliariai atvažiuoja pas mane, mano širdelėj uždainuoja

ir noriu gniūžtelt jai sniego už kalnieriaus, kad žinotų, kas yra draugai-ledai *

Va kokia mano ta tyli meilė, tik kuklu prisipažinti kartais, kai ji girta braunasi į mano tualetą ;)*

Čia tas siurprizas!!!!!!! :DDDDDDD

Mūsų Milijonas...

Nežinau, apie kokius milijonus svajoja neturtingi žmonės, bet mes jį turim net su kojytėm, rankytėm ir dar labai šviesia galvele <3
Žinoma, smulkmena, bet mano širdelė apsivynioja visais pasaulio milijonais, kai pasižiūriu į mūsų Milijoną iš tolo, kaip ne savo, o tiesiog kaip žmogelį. O labiausiai stebina, kokiais mano įrašais ji kartais pasielgia ir taip jaučiu dar didesnę atsakomybę savo elgesyje.

Vakar labai įmantriai pasimaivydama pavojingai užsikabarojau ant sofos krašto, visu ūgiu išsitiesiau ir vaidinu a le katinas, džiaugiaus savo išmone ir artistiškumu. Oi, pribėgo mano rūpestėlis, apglėbė rankutėm ir traukia "Oi oi, mama, bam!" Atseit pavojinga nukristi. Kai nulipau supratus "pavojų" ir "nusigandus", kad tikrai, kaip taip nepagalvojau. Ji mane nuramino: "Niekonieko." su šypsena. Dieviška.

O be to labai mėgstu daužyti kojas į baldus, toks mano įprotis. Su namie esančiais daiktais mes esam sukūrę stiprų ryšį, seniai susigyvenę kartu, nes jie turi jau susiformavusį dvasingą supratimą atsirasti būtent ten, kur aš žadu užkliūti. Žinoma, laikausi nuo komentarų ir mano keiksmai pasipila tik dejonėm iš pirmų raidžių. Mano brangioji, kad ir kur tuo metu bebūtų, ką beveiktų, atbėga ir įjungia savo "vėjelį" ton vieton, kur rodau gavus... :D ir vėl "niekonieko...". Bet tikrai greit nebeskauda! :) O jeigu ilgiau paskauda, dar, žiūrėk, nutipens atnešti auksinio augalo užpiltinės patepti... Žodžiu, kai vaikas šalia, aš saugi!

O įsivaizduokit, jei turėčiau piniginiu vienetu tą milijoną - ohoho, kaip pavojinga, net vaizduotė įšsigąsta, ypač jei apiplėšimo metu būčiau prie to milijono... ar kaip nors kitaip šiuolaikiškai baisiai. Todėl man pasisekė nesvietiškai labiau nei kenio loto.

Dukra - plačiau nei visi dievai *

Dovanojam tai, ką patys norėtume gauti

Graži moteris, tai kažkoks siaubas

:)