Nu ir pavargau nuo savęs. Klaikiai.
Visą savaitę kaip neretai, bet šią kažkodėl ypatingai skausmingai, praleidom kartu su dukra (bronchitai, miksūrėlės, žaisliukai, kantrybė, vaizduotė, trepsėjimas, tarakono teatras, nesutampantys pageidavimai). Nesakau dukrele ar kokia kita "-ėle" nebevadinu, nu, nes tikrai... baisiai mum išsitekti vienoj teritorijoj sunku šįkart patapo :)
Jei gaminam valgyti, tai kėdė, ant kurios pasilypėja mano vyriausia, taps per aukštai, tuo pačiu per žemai (nors laikraščių netiesėm), šaukštas per didelis, po sekundės tas pats šaukštas jau per mažas (plečiasi/traukiasi tikriausiai nuo darbštumo), rankos neklauso, nes nusviro arbatinuko rankenėlė, ant puoduko fekališkų ir skystesnių reikalų jau nebepataikom, nes tėtukas su šaliku, Indrutės gimtadienis, ar panašios nesusiję priežastys konfliktams.
Jeigu pramogaujam, tuomet motina vėl bus kalta, kad apelsinas nors ir įsivaizduojamas, bet labai rūgštus. Jeigu vaidinam, kad per mano nematomai skutamas bulves ropoja Ryškiai Matomas keturlinkas Tarakonas (suprantat, mano piktas Milijonas), tai jis būtinai paskelbs Girdimu Balsu, kad ne į tą pusę nematomas lupenas šveičiu. O dirbu tai aš viena! O man to vabalėlio nurodymai skrenda ypatingai griežti ir neatlaidūs be galo! Kaip man jaustis - tokia ideali, o va štai nuosavas vaikas... (Aišku močiutės tik ploja katučių, mat atkeršyja ir čia gerai...)
O jeigu pajuntu, kad kaistu ir riaumoju kartu, tada pykštelim senosios animacijos "rrrrrrrrr miau, ja lyžū y lyžū y na solnušką glyžūūū", kuri padeda paskutinį tašką ant mano susivokimo. Nioju tiūtą, titą nenioju (noriu liūto, bet šito nenoriu). Tiun Mikaką (įjunk Mikę Pūkuotuką), nioju tiūtą (bet jau vėl noriu to liūto...).
Velnias... Nejaugi ir aš taip vadovauju, kaip ji man čia rodo :D
Šiandien jau pamoką supratus iš kažkurios sau mielos pusės jau elgiuosi kitaip. Ir žiū, visai neblogai sutariam, kai aš nusileidžiu :D ką darysi, dėl gerų santykių, reik aukotis, kol neišsimiegosim ir nesugalvosim gudresnės taktikos :) Bet tik spėjau apsidžiaugt... Iš mažo zuikio vėl išlenda Didysis AŠ ties pusiaudieniu...
Nieko sau studijos man čia... Kolis, egzas, kolis, egzas viens paskui kitą, net medžiagos nėr kada įsisavint. Ir jai nesvarbu ar vasara, ar viduržiemis - ji mane tikrina be įspėjimo, be pažymių, bet jau taip atsakingai!
O kas kvailiausiai mieliausia, aš jai dėkinga iki pat ausų riešutų, nes taip auklėti manęs net mama nebūtų sugebėjus :D
Moral: Darbuotojus į savo įmonę priimsiu tik turinčius vaikų žmones. Neretai jie būna patikrinti, žemiški, vaizdingi ir storpūs. Jie juk namuose turi pačius griežčiausius ir teisingiausius vadovus visaaaam laikui. :)
Į darbuotojo atranką prašom ateiti su vaikais, jie bus bilietas, kad nereikės pas mane rašyti kontrolinio testo ir atsakymas bus akivaizdus abiem pusėms po valandos ir greičiau ;)
P.S. Jovita, Silva, tiks ir šuniukas :D
P.S. kitas: siautėjimo reali pagrindinė priežastis - rūpestis dėl mano neteisingos taktikos bei nuotaikos :) juk žinau, kad į vaikus reikia įsiklausyti ir juos suprasti, bet užmigau ant pipirų krūmo... Taip man ir nereikia :P
