Kaip gerai, pagalvojau, štai vieną kartą gyvenime gera turėti ne vieną vaiką, o, pavyzdžiui, du, tris ar dar net daugiau.
Kai turi vieną vaiką, "kultūrintis" eini pagal jo amžių, einama į beibiplay kokį nors (neesmė pavadinimas), juk gi neisi ten dažniausiai į kokią rimtą meno galeriją lipdyti meno dirbinių su, tarkim, 6 mėn. kūdikiu, ar kad ir metų vaiku. Proto reik neturėt, juk jie tokie ten nelipdys, o švaistys viską. Ir nesišvieti taip. Eini į leliukų programėles ir pats degraduoji, ypač jei negaudai prasmės, kad stebuklai paprastuose dalykuose.
O jei yra šeimoje vyresnėlis, eini dėl vyresnėlio kur nors į istorinį muziejų, kalbi, domiesi, o jaunėlis, jeigu nelieka namuose, nori jis ar nenori iš šalies (kaip ir ne jam, bet su juo) mokosi, kas yra kas. Kartais net geriau įkanda dalykus, ko vieninteliam vaikui, atrodo, skiepyji, o jis vis tiek nė bum :D Žodžiu, tėvai pradeda gyventi iš tikrųjų ir be nervų, nes žino, jei vienas nepaims, tai kitam pritaikysim :) ir viską srebia į save, o paskui panaudoja :)
Kuo daugiau žmonių, tuo skalsiau vyksta darbas.
