Einamieji Genadijaus sopuliai

trečiadienis, gegužės 11, 2011


Gražu ir mintinga, kai ne ant tikro bato pado, nebent ne mano :)

Su pavaaaasariu vis dar :)

Darželis, tipo vaikų

Ir vis tiek vis dar nesuprantu, kam gali patikti vaikų darželis ir kaip padaryti, kad jis patiktų. Ar čia tiesiog nesidaro taip? Patinka arba ne ir viskas? Gali būti... O gal ne tas darželis? O koks tada?

Vaizduotės žaidimams - NE
Mano vienintėlė, žinoma man irgi nelengva, bet įsivaizduoja labai vaizdžiai retsykiais. Pati kalta aš :) Pavyzdžiui, eina vaikas su balionėliu, ji irgi nori. Aš tokio nupirkti nei pagaminti kol kas, tarkim, negaliu. Ištiesiu delną ir op op op, sakau, o žiūrėk, pagavau ir tau balioną (tuščias delnas), o tai tau - mėėėėėlynas, su šniūūūūru, jėėėė :D Eina mano pūgžliukas "a banionu", "mėtomės", paskui "sprogsta", "imam kitą"... Dabar mano pamokas suprato ir pati kuo puikiausiai įsijaučia į šuniuko vaidmenį. Vedžiojam po kambarius su antkakliu (aišku ne kiaurą parą - momentais), raudonu, kaip Vapsvos (pažįstam tokią ;) labai gražus ir protingas taxi, negėda lygiuotis :D).
Taip patinka sabakos, kad man net du kartus yra padarius siusiu ant grindų - kaip šuo. Vakarienę kartais valgo be šaukšto, iš bliūdelio nuo žemės, arbatą, ir tą geria lakdama. Įsijautimas - 1000 proc. Kur man nepatogu jau, tai kalbinu, kad jau būtų neblogai turėti Emiliuką vietoj šuniuko. Atsiverčia :) Bet štai po ilgo nebuvimo darželyje dėl ligos, pirmą dieną į jį išsikiautinti tapo sunku ir šlapia, baisu, kad skruostai nenupelytų.
Raminu, nesigauna. Jau tuoj bus metai tokių dienų. Piešti ten nesmagu, dainuoti, pasirodo, irgi nefaina, šokti - sijonas gerai, bet vis tiek graudu, o būti tai iš vis, geriau net neminėti... Akivaizdi truputėlį tragiška kančia ir ėjimas tik dėl to, kad nežinia kam, nes nori būt gera gal, mes liepiam (vis dar suprantu kodėl - nes taip daro Visi, Tai Normalu, Visi Pripranta ir taip Reikia, bet kam mes tai darom, tėtis man nepaaiškina...). Bijau, kad tik nebūčiau jos užkrėtusi ta savo nežinia, nors jai girdint, darželį stengiuosi minėti linksmai, mėtom bajerius, bet vis tiek jaučiasi turbūt, deja :( ir ką ji apie tai galvoja pati, dar kol kas paslaptis.
Žodžiu, šitą vieną pirmą rytą tėtis veda Emiliuką už kelnių užkištu chalato diržu (kaip jau kažkur slabnai anksčiau minėjau). Pati taip sumintijo, gal kad šiek tiek skaidriau kasdienybė atrodytų ar ką. Atsimenu save, kaip aš mamos vedžiojama į kokią neįdomią vietą, įsivaizduodavau, kad aš yyyyyyylgas geltonas autobusas. Mamai ramu, kad aš rami, o aš vairuoju sau. Gal ir nenormali už tai... Ir dabar perdaviau šitą karmą savąjai :( Bet nukirskit man plaukus, vis tiek taip linksmiau nei bliauti ir vis tiek daryti per ašaras kaip prašo suaugusieji, kurie viską Žino, Ko Tu Nori, o paskui nustoti norėti iš vis ko nors, nes niekam neįdomu tu :D Reikia.
Aš nustojau norėti, žinoma :D bet amžiams įgavau vaizduotę ir juodą humorėlį, kartais su manim net darbe būdavo linksma, kai jau visai blogai :)

Nu va, prieinam prie antraštukės italics. Einu pasiimt savo aktorės iš darželio :) Auklėtoja taip linksmai pasakoja: žinot, vakar pirmą dieną kai atėjo, buvo liūdna, verkė dvi minutes, bet paskui aš ją SuGėdinau, kad čia yra mažesnių vaikų naujai atėjusių, o tu čia senbuvė... Žodžiu, nebliauk. Nebebliovė. (Tądien pasiimant ją radau kieme ant mašinėlės sugižusiu veidu with no movement, mane vos atpažino, o atpažinus iš 4 karto spruko man į glėbį, atsisukus į visus kartojo - čia mano mama, mano, 3 kart apkabino, ir vėl mano mama). Pripratus jau, nebliovė...
Sakau: taip, žinau, mes vakar liūdėjom, bet šiandien atradom būdą, nu ten tą - su šniūreliu, šuniukas...
O, viešpatie! Siaubas! Emilija! Tu juk ne šuo, tu žmogus!
Voba, tikrai ir aš sunerimau, rimtai nenormalu juk įsivaizduoti ką nors mielo, mielesnio už... Ją... :D
Emilija mirkt mirkt, reakcijos nolius. Einam į parką su šniūreliu... Paskui suprantam, kad šniūrelis ne iš patogiausių - teplus labai, už kelnių užkištas nesilaiko ilgai, greitai einant sprūsta, reik rankoj nešt - netikras šuniukas, sulankstėm, ėjom kaip žmonės toliau.

Viskas gerai savaime gavosi be Gėdinimo (nebent pasąmonėj liko gal, neišmanau aš turbūt jaunutė nieko). Pasitiesėm dekį ant Taurakalnio, sušveitėm sumuštinių, razinų Kaip Žmonės, apsidairėm į aplinką - gyvenam Vilniuj, Lietuvoj, pačiuožinėjom, pažaidėm. Grįžom kaip žmonės. Žaidėm su vaikais gaudų (gaudynių) :) Vaišinomės Romkos šiaudeliais. Tiksliau vardinant, Emilija vaišinosi, aš sakiau ačiū, nes Emilija Tuji Eikalū (turi reikalų, negali pasakyti ačiū (anksčiau būdavo - Netuji ankų- neturi rankų, tačiau dabar labiau prūstam), bet šiaudelių nori dar dar dar, nors ir nedėkoja). :) Vaikai žvengia - kokių čia reikalų, o mes nežinom, paslaptis - kol kas ačiū sakysiu aš :)

Žodžiu taip: niekam neprasitark, ypač daržely, kad žaidžiate vaizduotės žaidimus, o jei auklėtoja pastebės - bus gryna gėda, nes tave sugėdins su visais šunim.

Kitas nepatogumas
Pasirodo, išaiškėjo dar kita darželio nesąmonė, kurią teko ir man prisiminti. Išmoko pagaliau vaikas papasakoti, tai bent kiek ramiau man, nes kažką jau žinau, kas ten vyksta. Tuoletinių reikalų puodas gi! :D Atsimenat tokį mažą mėlyną puoduką su nutįsusia nusususia rankena. Žaislinis, sakyčiau, ne kitaip. Pati prisiminiau juk :D Sėdiesi ant jo, o jis virsta. Sėdiesi su labiau į šonus kojom, kad išlaikytum lygsvarą (nu pz, myžimo dviratis, ne kitaip), o tas puodelis toks siaurutis, kad tavo sysiukas varo ant žemės jau ir drabužių :D (na, čia mergaitėm trbūt, berniukam nžnau kaip būdavo). Suglaudi kojas, kad pataikytum į puodelį - virsti į šoną. Komedija, bet kai ateina laikas reikalams šitiems, gali ištikti stresas ir dabar aš tik suvokiu, kodėl man kietėdavo viduriai, o myžalus laikydavau kol apsemia smegenis! šitą įprotį įgavau ilgam gyvenimui ir pati ilgai nesupratau, kodėl aš taip dariau :D dašuto :D MK, tu stebuklas paprastume. :)

Išeitis - pripirkti darželiui visam naujų sysio puodelių, paskui pakeisti lentynas, kur tie mini puodeliai laikomi. Svarstytinas klausimas, ypač jeigu kitiems tai netrukdo, ania :D tik mums vis negerai kas :))) tai vaizduotės nevertina, tai ne tuo žodžiu pasakė "SuGėdinau", vietoj kokio nors "mes pasikalbėjom" ir paprasčiau mieliau, tai šikanas netobulas :D


Turim reikalų, besmegeniai.