Šitas straipsnelis priminė man apie mano vaikelių "ožiukus", kur šitą žodį net purto, kaip sunku tarti arba girdėti. Atsimenu, kaip pati susilaukdavau tokio vertinimo ir kaip po to kildavo noras pasielgti dar šlykščiau, nesvarbu kaip, svarbu, kad keltų tikrai baisų pasibjaurėjimą. Kaip juokinga, ane? Nori pataisyti vaiko destrukcinį elgesį va tokia "naudinga" pravarde, o gaunasi, kad tik paskatini pasielgti dar blogiau. Na, būdamas vaiku stengiesi pateisinti tą pavadinimą, nes juk tėvai mane myli ir sako, kad esu oželis. Turiu būti kaip reikiant didelis ožys tada :D Fun :)
Justinas (2m.), kai neįmanoma patenkinti jo kokio nors įgeidžio, jis pradeda dūdauti (na, gerai, verkti) ir iš baimės įžeisti mane ar dėl kokios kitos priežasties, kad taip stipriai nelaimingas prisidengia lūpas ir stengiasi, vargšas, sustoti :) Aišku, tokį nabagėlį norisi tik užjausti ir pasakyti, kad nieko blogo, jeigu tau nepatinka, bet mes juk galime būti kartu ir kalbėtis arba tylėti (pagal norą ir situaciją), kol skausmas liausis :) so sweeet.
Emilija (4m.) mano mamos vadinama "visišku ožių pasauliu" ir dar ten keletas netekstuotinų pavadinimų, kurie gal ir atitinka vaizdą, bet dargi jį ir pastiprina :) Bet mudvi pamažu siekiame, kiek tik pačios turime syvų (patikėkite, jų mažai būna), kad pavyktų nesukontroliuoti, nesustabdyti ožių reiškinį, bet suprasti, įsijausti ir išsiaiškinti.
Prisipažinsiu, nors buvau idealus, kaip mama sako, vaikas, bet visi užgniaužti ožiai man pasipila pačiai dabar ties trisdešimtmečiu, tik dar pikčiau, nes vis dar bandau juos tramdyti :) Būtų lengviau nebijoti to gyvūno, o tiesiog pažvelgti į save, kaip į vaiką, ir susitikus su oželiu jį pakalbinti :) Galbūt ką nors reikšmingo ir sutarsime, o gal ir ne, bet svarbiausia meilė ir supratimas. O kad tos tikrosios meilės sau ir visiems kitiems aplinkui būtų daugiau ir daugiau, kad net galo neliktų! :)
Beje, tame R. Žilionienės straipsnelyje, ar kaip jį pavadinti, dar labai krito akiratin siūlomas pavyzdys, kad verčiau derėtų su vaikais tartis, bendrauti ir panašiai. Jo :D Mano močiutė pedagogė irgi naudodavo šį patarimą kartais, tik tas pasitarimas atrodydavo maždaug tradiciškai: mes pasitarkime, bet aš nusprendžiau jau :D ir nuoširdžiai net dabar rimtai nesuprastų, ką darė ne taip. Juk tai neįmanoma, viską darau gerai, nes aš mama! :)
Įdomu tai, kad tokiais ir iš vis bet kokiais mokomaisiais straipsniais piktai besielgiančių tikrai neatitaisysi, nei pamokysi, nei atversi kokį neatrastą horizontą :) Bent jau retas žiūrime į save gan kritiškai, dažniausiai badom piršteliu į kitą (o ko ne vaikai :)) :) Gerai yra tai, kad tai pastiprina tuos, kurie ir taip jau bando elgtis, bet susilaukia savo karmą atitinkančių kitų žmonių nuomonę ir tuo suabejoja :) Tai užtvirtinimui šitai gerai sueina, bet nemoko, nes nurodo, kaip mes blogai sakome tik ;) o kai pasako, kad blogai sakome, norisi dar blogiau elgtis :D oželis apsisuka atgal nesvarbu kiek metų bebūtų tavo esybei ;)
Pabaigoje: visada reikia jautriai pagalvoti kaip veiks tavo "gudrus" pasakymas kitą, o be to ir patį tave.