Einamieji Genadijaus sopuliai

antradienis, kovo 29, 2011

Dukros atsiprašymas

Buvo labai rimta situacija. Daug žaidėm, sportavom, visą komandą dresiravom daudit maliuką ("gaudyt kamuoliuką" - pliušinį Plutą, plastikinį Boltą, Mijau "katinėlis Miau", du neaiškios orientacijos baibokai su kojom ausim ir net rankom, lyg meška, lyg pelė, bet iš tikro zuikis, dar po tris įvairaus dydžio kamuolius ridenom, mėtėm, gaudėm SU VISAIS BAIBOKAIS ANT RANKŲ, nes, atseit, jie visi čia gaudo kolektyviškai... Žodžiu, lengva (kai iškrenta kuris nors iš rankų) ir smagu (ypač laukti, kol susidės atgal viti (visi) į krūvą).

Nu va, prisižaidėm iki pasiutimo net. Iš džiaugsmo pajutau kaip peša man koltūną, sakau aaaaaaaaaa paleisk, o ji toliau... Nesuprasi, čia trbūt iš meilės žmogiškos, ne dieviškos jau... :D nu, aišku, suklikau, supykau ir išėjau į kitą kambarį (na, pas mus kitas kambarys yra tūlikas-vonia, nes tik ten durys ne visai į lauką dar) :) Į lauką nenorėjau, šalta, tai sėdžiu. Kitam kambary. Ateina apsibliovus pešikė. Dašuto, kad neteisingai padarė iškart, nes nepatogiai žaidimas nutrūko, norisi žaist vėl :D O aš susiraukus, neatleisiu ir eik sau. Prieina nusimindžiusi sau kojas, lūpa iki žemės. Nejaudina manęs. Puola į glėbį staiga ir atsiprašo: "Laba dieeeeeena".

Nu blem :D Būk pikta kiek nori, bet taip nuoširdžiai parinkus žodžius... :DDD kokius tik moka pratęst draugystei ir susitaikyt :D

Man užduotis, plėsti vaiko žodyną :)))

P. S. Kiekvienas tėvų turi savo pliusų ir minusų, kaip ir bet kuris maitinimo šaltinis. :)

pirmadienis, kovo 28, 2011

Misspelling

Love is nowhere.
Love is now here.

Kurį sakinį taisom ar braukiam? Kad abu tiesa kažkaip.

Meilės nepačiupinėsi ir neturėsi pagal užsakymą, todėl jos kaip ir nėra, nes negali gauti. Tu ją jau turi. Visur. Ji yra čia ir visur aplinkui, neapčiuopiama. Meilė vazoninei gėlei irgi yra meilė. Gal net tikresnė ir laisvesnė, nei aistringai moteriai ar savo mamai. Iš gėlės nereikalauji apkabinimų ir bučinių, kai jautiesi silpnas, tiesiog praveri užuolaidą, pasižiūri ir šypsaisi, kaip gražiai auga, arba jei pavyto, čiumpi rūpintis ir laistyt, nelaukdamas, kol ji atsakys tuo pačiu ir nepyksti, kodėl nepražydo, tiesiog toliau ieškai, kas jai nepatinka, gal šviesa, o gal nelaistyt, nepyksti ir durų netrenki. Savaime suprantama, kad suvoki, jog gėlytė tavęs vis tiek nepalaistys atgal, nes neturi nei rankyčių nei kojyčių, bet vis tiek ja rūpiniesi.
Kai myli kitą žmogų, neretai tikiesi, kad ir tau tuo pačiu ar kaip kitaip, bet atsilygins, rytoj ar vakar, bet lauki, turi juk, nes aš tai parodžiau kaip myliu, ir pan. O jei tavo meilė tiesiog želia kaip žėlytė, nesuvoki, kad gal jis irgi neturi mylinčių nei rankyčių nei kojyčių, o gal tą meilę reiškia kitaip, kaip nesupranti, nes neklausai, nes nori taip kaip tu nori, o gal kam nors kitam jis ją reiškia mielai ir natūraliai, pavyzdžiui, lenktynėms su bolidais ar, baisu!, bet gal kitam žmogui :) Ramiai pagalvojus - visai nebaisu :P Love is now here. Myli - laistai, nelauki kol ji pirma pradės tave laistyt, o tada jau galėsi tu, nes tuomet bus lygiosios, nes taip nebus :D Gėlytei daug kainuotų tave palaistyt, daugiau nei tau pripilt vazoniką. Ji myli kitaip.

Visažiniai

Taip surėdyta, matyt, kad visi, kurie čia dabar esam, galvojam, žinom, po to vėl galvojam, kad viską žinom ir darom amžinai gerai. Ir visada taip ir bus. Ale man, pavyzdžiui, Emilija parodo kasdien, kad tikrai yra mažesnių ir milijardiškai vienetų protingesnių kur kas labiau, nei bet koks kitas suaugęs žmogus, kuris, tariasi, viską žino geriau už mažą.
Todėl pradedu pagaliau manyti teisingiau, kad viskas, ką žinau, ką galvoju, kad žinau, tikrai pasikeis ir reikės dar daugiau sužinoti, gal viskas net bus ir atvirkščiai, nei manei. To negalėjau suvokti nei mokydamasi, nei dirbdama. Ačiū mūsų dideliam vaikui. Be pamokslų, be prievartos ji man tiesiog tai įdiegia :) ir diegia vis daugiau vertingų programų, net kai nelabai noriu aš tų "mokslų" jau, juk daug žinau... bet kartais pamirštu ir man primena, kaip nesusireikšminti, kaip nepsichuoti :), kaip susitaikyt, kaip būti laiminga dėl nieko ir dėl visko visko, net dėl šalto varveklio ar šlapių murzinų iki stangrumo nuo balų kelnių (mat kol grįžti iš toliau, purvas stingsta, atrodo, kad atrodo fuj, bet realiai tai linksma! Svarbu turėti paskui ūkinio muilo, nu arba jei ne purvas ten, tada šiukšlių dėžę, na ir kas) :) kurioj mokykloj to išmoksi...
***
Tos pamokos man kartojasi kasdien net ir ne tik ant manęs. Pavyzdžiui, Emilijos protingasis tėtis:
- Emilija, klausyk mūsų ir daryk, kaip mes sakom, nes mes žinom geriau, ko tu nori.
Pabandyk dabar perfrazuoti šitą sakinį sau, kad tu jį iš kažko girdi. Idiotiškai skamba, ne? Turbūt pultum į atlapus tokiam kvailiui - žino jis, ple... :D Tai kam iš to ar kito vaiko tyčiotis, lyg jis būtų kokia nesąmonė... Ir pykti ant jo, jei jis netiki tavim :D ačdie netiki! Vadinasi, mąsto! Kažkas žino, ko tu nori... wtf, pdf. Filosofija čia? Manau, gyvenimas - realus ir tikrų tikriausias.
***
12m mergaitė klijuoja dabar labai populiarius lipdukus į fotoalbumą, visi taip daro jie dabar, toks užsiėmimas. Paskui mainosi, keičiasi susitikę, giriasi. Va. Ir man pasakoja. Va mano sesė dabar 1m, kai ji užaugs, aš jai perduosiu šitą albumą ir ji galės šitą turtą mainytis. Jau šitas vaikas, matosi, užaugęs. Link suaugusių. Žinoma, sesei trbūt bus malonu toks praeities dalykas turėti "skrynioj", tik kaži, ar jos laikais tom senovėm kažkas dar norės mainytis... Turbūt būtų skaudu tai dvylikametei sužinoti dabar, kad jos šitas vertingas daiktas, greičiausiai (nors... nebūtinai, žinoma, bet tikėtina LABAI), kad net po metų jau ar dviejų, nebeteks tokios šiandieninės vertės ir iš sesės laimės ašarų paveldėjus dulkėms rinkti daiktą turbūt neišbyrės. Geriausiu atveju bus tik "O, ačiū, kaip gražu", blogiausiu - viskas suplėšyta, išmėtyta. Skaudu? Ne. Juk viskas keičiasi. Ypač jei nesitiki.
Kuo labiau nesitiki, kad tavo patirtis bus niekam nereikalinga, tuo bjauriau sureaguoji į tą "a la niekšelį, kuris taip nevertina ir taip su manim, tipo, neteisingai pasielgė"- kokie nejautruoliai ir pan., kaip mano vaikystėj to nebuvo! Pamanyk tik... O čia nėr ko pykt - evoliucija visada buvo, ne stebuklas čia. Tiesiog kam bagažas šūdo, jei dabar galima nusiskinti vaisių nuo medžių...

Va, kodėl mažų vaikų informacijos man atrodo siektiniausios, kad ir koks didelis ir gudrus bemanytum esąs. Nes jie gyvena Dabar (dabartistų ežių reklama, ou mai...). Senolių era nyksta, jei nėra tokia vertinga, kad išliktų. Nors būna, nesiginčijų, ir vertingos išminties ir jos daug, tik mes nelabai skiriam nuo šlamšto, nes juk mes tokie visažiniai, cha :D
nes mums dabar atrodo, kad:
1. Tik baigti universitetą yra vertinga,
2. tik vergauti darbdaviui yra teisinga, net jei nenori, nes juk sakė, kad reikia, nesvarbu kaip šūdinai jautiesi (čia mūsų tėtukas vis kala emilijai kodėl reikia eiti į darželį (aš irgi einu į darbą, nors nenoriu, ir tu eik į darželį...). Ne crap?,
3. Tik gražią mašiną ar šukuoseną reik turėti, ir
4. Tik su durnių kalykla (oj, mokykla, kur viską reikia drausti, bausti ir neleisti) mano vaikas užaugs protingas ir neišpaikęs. Ką tas išpaikęs reišk, ne visi vienodai sutaria. Vienam išpaikęs, nes ieško gyvenime sprendimo be jokių taisyklių, kitam - nemokantis ieškoti jokių sprendimų. Tai kurie ką nors žino ir kurie nieko nežino? Turbūt visi kaip kam šviečia. Tai iš kur gali būti žodyne tokie vienareikšmiai žinojimo sprendimai. Tas žino, o tas ne. Juk būna, kad visur yra kažkiek tiesos, tikrai visur.
O kitam vaikui gal tų punktų nereik, nes jų nejaučia? Jis gal protingesnis už mokytoją ir boikotuoja jo blatną informaciją? Visiškai sutinku, kad vaikai žino daugiau už mokytoją, bet mokytojas to nenori suvokt, už tai ir gaunasi - blogi vaikai, kad nesimoko (šlamštas - tada kodėl nei vieni moksliukai negyvena idealiai???), vaikai "šiais laikais" labai pikti ir mušasi - va pažiūrėkit kaip, o mes tai jau labai geri... (aha, įdomu iš ko vaikas išmoko pykti ir muštis, iš savęssss, cha!??? Jis iš tavęs, vadinasi, nerado ko geresnio pasimokint, susitaikyk su savo netobulumu ir pradėk mokytis vietoj sugrybėjimo nuo visko žinojimo. Taikytina troleibuso ir kitų eilių laukimo bobutėms - jūsų pavyzdys ne tobulesnis).

Žodžiu, jei nesupranti dabartinių vaikų ir diegi savo nukaršusią programą, savo baimes (oi, nenukrisk, oi neišsitepk, oi neik, pargriūsi ir dar nebėk, nes dar baisiau), vadinasi, esi nemastitas ir žinoma, taip paprasčiau, nereik daug galvot, kas vertinga, o kas ne.  Tegul bėga tas vaikas, tegul tepliojasi. Grįš ir pasakys, mama, bliamba, buvau kvailys, bėgau išsitepiau... Skauda... Reikės dabar bėgt per kitą pusę, gal pavyks :D jau geriau taip tegul pats eksperimentuoja, nes antraip bloga ir savęs pasidaro klausytis - oi neimk, nes tas ir tas, oi neik, nes taip ir anaip, kol galų gale vaiks bijo iš vis krutėt, nes oi! Juk sakė. Ir stingstam. Paskui tą patį kitai kartai perduoda. Reikia to? Gražu? Naudinga? Nu jo, sėdi, neina, nesusitepa. Nu ir? Ir nelaimingas, nes kažko lyg norėtųsi... bet susitepsiu... Nemalonumai, rėks... Arba, ot ir darysiu, ot tyčia ir dar baisiau.
Jau geriau tada aš mokinsiuos sakyti, aha, iki, sėkmės! :* Jei pasiseks nenukristi - valio! Laimėjom! Nukritai? Hm, užklijuojam kažkuo, užlopom, žygiuojam toliau. Kaip norėtum žygiuoti? O gal ir įdomu... Ir gal dar taip, ane?... fainai būtų taip, mano manymu. Ir nereik vaiko sekti, nes žinai, kad grįžęs sakys taip, kaip buvo, nes žino, kad jam padėsi, jei galėsi, paguosi, jei negalėsi padėt, bet vis atlėgs skausmus, net jei viską reik tverti pačiam.

Užaugs mano pumpurėliai ir man praneš - juokinga tu, mamutai, čia ir labai dar be to neteisi :D pasakys, kaip reikėtų gal. Pasitarsim ir turtėsim vieni iš kitų. Daug maloniau nei "žinojau, kad taip bus, sakiau juk, o dabar va ateini, tvarkykis pats, nes aš tau sakiau, neklausei, bla bla bla" ir sėdi visi susiraukę, tiek žinotojai, o tuo labiau nežinotojai, nes jaučias kalti. Kam ta kaltė. Ir be jos būna skauda, kam dar kažkokį inkarą sausumoj užsivožt, ypač jei varai automobiliu...

Logiška? Turbūt daug kam atrodo bull shit dabar, nes realybė kitokia, fakin, nieko jum neišeis, pamatysi... bet realybė kuriasi per mus, mažuliai, ne atvirkščiai, žinokit. Tik pamąstyk. Kaip manom, taip turim. Vienas pamatęs tarakoną cypia ir panikuoja, sako, kad neįmanoma jų išvaikyt, gyvena su bjaurastim jau n metų su m mėnesių ir dar taip blogai,  kitas tokioj pat tarakašo situacijoj sutraiško jį tapke, išpurškia viskuo, kuom žino, nepavykus, eina ten, kur nėr nei vieno tarakono ir niekad nebus. Sunku daiktus persinešt į kitą vietą, bet argi nelengviau viską susumavus? :D
Ne veltui Japonai daugiau galvoja, nei šneka ir be to neturi žodžio "ne". Mes su jovke bandėm išsireikšti porą dienų be "ne". Tik atrodo neįmanoma, bet kažkaip vertėm tą "ne" kaip mokėjom, pasirodo... Sunkiai siaubingai, nes mažiau žodžių privebleni, mažiau piktumo išreiški, nes galvoji kaip neapsiteršt, suvoki, kad anksčiau vien šūdais laisteisi ir žiauriai, nes esi įpratęs taip. Visi taip daro. O nafig. Kam gražiau sava galva, o kam visi sumakalioti į vieną.

Žodžiu, mokytis... afigienai įdomu, kai darai tai ne pagal taisyklę "taip daro visi, nes taip lengviausiai", "neišrasi jau dviračio". Tiesa, bet sunkiau gyvenant juk daugiau išmoksti ir įvairiau, o be dviračio gali išrast ir dar ką nors gražiau - tarkim, supranti, kad žiemą stipę visi medžiai, pavasarį atgimsta. Čia joks dviratis tiek laimės neteiktų, patikėk. Net ir tobula įranga. Įsivaizduok, jei tie medžiai taip ir liktų neatgiję, čiūju, net dviratis su paminkštintom pirštinėm tau tiek pasitikėjimo nesuteiktų tokioj šūdinoj situacijoj. Galų gale, tik besimokydamas, daug uždirbsi ir galėsi nusipirkti tą ir aną dviratį. Ir turėti dar kažką. Ir dirbti, net jei nenori, nes reikia nupirkti... Nu ir ką pirksi? Spintą? Graudu. Aišku gražu ir faina, įsigysi fabriko spintą, dėsi ten daiktus, bet jei pasidarytum ją pats... Numanai tą pasididžiavimo ir vertės jausmą ;) Nusipirkt galėsi ir tris, o pagamint dar ir kitiem pajėgsi dvidešimt, jei mokėsi. Kaifas ne? :) nu, gerai, nupirkt galėsi ir kitam, bet jei jis norės meilės, ne spintos, ką tada pirksi. Balioną? Mh...

Galima galvot ir skleistis daug daugiau, o mylėt iš vis viską, ne tik savo vyrą ir vaikus ir viską dėl jų daryti persisukus :) Galima mylėt ir tą atstumiančiai gražų girtuoklį šleivojantį per gatvę ir neduoti jam nė cento. Jis pyks, negavęs "laimės", bet tu juk jį myli ir linki visko kitaip. Jis to net negirdi ir nežino, bet jaučia, tikiu, kad jaučia. Negi dabar girsiuos, kad aš jį myliu, tada bus ne meilė, o pasigyrimas. Tegul jaučia. Tai daugiau.

Nieko nežinau ir nenoriu žinot. Kas už mane gali geriau tai žinoti :)

šeštadienis, kovo 19, 2011

Ištraukta iš "bėgančios su vilkais"

Esama daugybės būdų ir galimybių gyventi santarvėje su instinktyviąja prigimtimi; be to, ir mes pačios, ir pasaulis nuolatos kintame, o sykiu kinta ir atsakymai į pačius svarbiausius mūsų užduodamus klausimus, todėl negalima sykį ir visiems laikams pasakyti: "Daryk taip ir taip, pirma tą, o paskui - aną, ir viskas bus gerai." Tačiau ilgą laiką stebėdama vilkus, aš vis mėginau išsiaiškinti, kaipgi jiems pavyksta didžiąją gyvenimo dalį šitaip harmoningai nugyventi. Todėl dėl šventos ramybės pasiūlyčiau jums tučtuojau pradėti nuo bet kurio iš toliau pateikiamo sąrašo punkto. Toms, kurios dėl ko nors kovoja, geriausia būtų pradėti nuo dešimtojo.

DEŠIMT VILKŲ GYVENIMO TAISYKLIŲ

1. Maitintis
2. Ilsėtis
3. Protarpiais bastytis
4. Saugoti ištikimybę
5. Mylėti vaikus
6. Dūkti mėnesienoje
7. Laikyti ausis pastačius
8. Rūpintis kaulais
9. Mylėtis
10. Dažnai staugti

penktadienis, kovo 18, 2011

net jei ir nebegrįžtum
tu man buvai didesnis
nei dabar aš tau

nieko rimto, tik limfmazgis :)

Išgyvenimo teorija ir praktika

Literatūrinė pasaka:
Jaunoji karalienė prieina šulinį. Jai pasilenkus pasisemti vandens, jos kūdikis įkrinta į šulinį. Jaunajai karalienei ėmus klykti ir šauktis pagalbos, pasirodo dvasia ir klausia, kodėl ji pati negelbėjanti savo vaiko. "Aš juk neturiu rankų!" - aimanuoja karalienė. "O tu pamėgink", - sako jai dvasia. Ir kai berankė mergelė sukiša savo strampus į vandenį, siekdama vaiko, jos rankos tą pačią akimirką atauga, ir kūdikis laimingai išgelbėjamas.

Ištrauka iš Clarissa Pinkola Estes, Ph. D. "Bėgančios su vilkais".

Aš:
Trumpai nupasakosiu, ką padariau :D Ogi skaitydama straipsnį, kaip reiktų valdyti vaikų isterijos priepuolius, po jo na tokio lakoniško, bet, mano manymu, gan teisingo teksto, perskaičiau patyrusių moterų komentarus. Ogi pasirodo visiems vaikų "ožiams", "neklusnumams", "žaislų nedalyboms", "vaiko išlepinimo ant mamos rankų", "vaiko nenorėjimo lankstytis kiekvienai nukaršusiai bobai, kuri nori jį paimti ant rankų", na ir pan. "problemoms" spręsti, pasirodo, jų logišku išmanymu, reikia būtina ir kitaip neįmanoma - čiupti diržą ir vanoti. Vienoms pakanka silpniau užvožti, kitos turi prarasti sąmonę betalžydamos, "kad vaikas įsikirstų", ką daryti ir ko ne. Tokių buvo kone 120. Vien tik taip manančios. Na, ką. Emilijos mamukas, pati patyrusi šiokį tokį diržą, turinti gan reiklų vaikėzą, išbandžiusi net ir diržą (kurį tenka ačdie mest lauk kiek tik galma toliau), nusprendė (nors nieko nesprendė...), ėmė ir apsireiškė, atsakydama į vieną bandramintės komentarą į tų 120: "kraupu skaityti...". Mat jai atrašė tuoj pat viena veržli mosuotoja: "Tai kas čia tau jau taip ne taip. Ką nori pasakyt!" . Žodžiu, kabineto ieškojimas (nuo žodžio "kabinėtis"), nori diskutuoti. Daviau jai. :D Gavau atgal, mat mano šeimos "gilių" :D tradicijų (2m 2mėn. dukra ir 18 sav. pilvelis) informacija tame puslapyje yra vieša, kai nori. Nesiplečiant, jos žvitria akies skvarba išaiškino, kad esu naivuolė ir ką aš galiu kriokt su tokiu mažu vaiku ir plius dar kitu savom rankom nevaikštančiu :D. Tp saknt, užaugyk, o paskui giedok, ane. Nu teisybė. Tik studijuoju iki šiol savarankiškai įvairiausius auklėjimo metodus ir galų gale man šviečiasi mažulytis spindulėlis, kaip galima išvengti smurto. Žinoma, tai tragediškai kartais sunku, net akys blanksta, nes reik ištisai galvot, net naktį, ką daryt. Pasilengvinčiau sau darbą, čiupdama kokį skaudesnį daiktą, pritariu. Bet ne man. Ir ne Emilijai. Man negražu, nesveika ir nematau tolko. Tiesiog. Turiu daug argumentų, bet manau, kas mano taip kaip aš, jų dėstyti net neverta, o kas nemano, čia jo kelias. Nebent jam kiltų tas didysis klausimas, kaip tiem, kas mano iš vis ką nors.
Taigi, šiek tiek pasišakojusi, kad nepasirodyčiau absoliut padangių teorijų svaigintojasi, bet ir kad žinau daugiau, jeigu norės pulti. Ir nebeskaitysiu toliau eigos ten tų komentarų. Atsirado dar kelios, kurios parašė man net po asmeninį laišką, kad elgiuosi ir žinau teisingai. Net gavau pliusą už tai, kad drįsau kišti savo plaukus padrąskyt. Tiesą sakant, nežinau kam taip dariau, tiesiog širdis kaukė, kad reikia tas kitokias kakarynes bent minimaliai prarėkti. Na, kad nesam mes, kaip viena rašė "kosmopolitanų aukos" ir žinom, ir toliau mokomės, ką darom ir kur tai veda.
O muštynių (nors ir retų, aišku, gal, na tikiuosi, kad vaikų subinės nemėlynuoja kasdien, tik retais atvejais, bet vis tiek) gerbėjoms - aš jas suprantu irgi iki kaulų smegenų. Nebeturi variantų, galimo pavyzdžio, sunku knaisiotis ir ieškot, ką daryti, gal dar vyrai nepadeda, gal dar kas zyzia galvą, tiesiog sunku kitaip elgtis, nei visi kiti tavo "rojono" piliečiai. Nenori būti išsišokėlės. Skelia ausų ir tiek. Pačios gavo. Joms gal padėjo (stačiai akivaizdu, kad meška).

Nejučia užtikus šitos pasakaitės detalę - berankė mergelė, įsikniaubusi savo negalios įsivaizduoja, kad nieko negali (tik diržas), bet pasirodo, kad ji daugiau verta, nei pati mano, ją tik reikia patikinti tuo... Man mamų pykčio pagailo ir siunčiu meilės, kurią surasti paprasta lygiai taip pat kaip ir sunku, tik reikia pradėti vaikus gelbėti, net ir nuo savęs, jei reikia...
Net jeigu vaikas netobulas, ne toks, kokį norėtume parodyti giminėms, negalime juo pasigirti kaip mocartu ar puikiu ūkininku, VAIKAS nuostabiausias, koks tik sugeba būti ir kokiu leidžiame jam būti, kai kur padrąsindamos, kai kur subardamos, bet visa širdim mylėdamos net ir kito rajono suaugusius, kurių dar nepažįstam.

Galų gale mes visi - NEIŠKARTOJAMI. Ir mūsų nuostatos, ir bejėgiškumas, ir žinios - visų skirtingi matavimai. Ir visi teisingi, tik su atskiru keliu ir pakalne. Kišk tuos stabarus į vandenį, trauk kiek gali, nepasiduok. Kai visai nebegali, gal dvasia ir padės, jeigu ji nuspręs, kad tikrai negali, bet jeigu lauki ir ji niekaip neateina, stenkis pati - vadinasi, tu tikrai gali, dvasia tavim tiki :)

Ir kiekvienas vis gi turim savo stilių, nepakeisi vienu stryktelėjimu, nes ir nereikia. Svarbu suprasti pačiai, kad esi vertinga čia ir dabar.

Jaučiu, kai sykiais žiūriu į savo piktą zuikį - tai zirs, kad ne laiku, kad nevyksta, kad nemoka pasakyt, kad bando, o aš neskiriu raidžių :D Nervuojas, aš nervuojuos, nervinas ir tėtis, kiti kreivai linguoja - va va... :) ir tada man pokšt! Prakirto. Aš taip nervuojuos dėl to "va va, ką sakiau..." daugiau, negu dėl to, kas vyksta dabar MAN, ČIA ir kad reikia GELBĖTI, o ne graužtis ir taip nelikusių rankų.
Kas jas vis pakapoja...? Nekaltinsim. Reikia Gelbėti ir kitiems nekapot.

aha, taip

trečiadienis, kovo 16, 2011

Tvarkdarkys

Mano kol kas mažoji dar vis pavaro ant tvarkos :) Ir iš kur ji tokia darbšti, nes pavyzdys tai ne mano :D Vakar visą pusvalandį darbavosi ir per jį ji spėjo daugiau nei aš per mėnesį:

1. Pirmiausia nuskutė bulbą labai rimtu veideliu. Skuto, tiksliau daužė skutuku, paskui badė, bet nesikeikė (keista), o galų gale kando ir spjovė. Išvirė pati skaniausia kramtyta bulvė pasaulyje :D Didžiuojuos :)))
2. Dudžiausia, puolė indų plaut. Net apvožė puodelius ontrep, visai kaip aš, kad išdžiūtų nešluosčius :) Gražu žiūrėt, kaip aš darau, pasirodo :D ir viską rimtai rimtai taip reik daryt, susikaupus. Antrąkart neploviau, tegu... tėtis nematė, kas plovė ar neplovė :D
3. Trečiausia, su pagaliu šlavė grindis. Švyst, pliūpst žaislus į šonus pagaliuku (na, vaikiškos šluotos juk neturim, o juk čia daugiau kaip žaidimas, tai tiko ir pagaliukas - Jovkės dovanota lūžusi burtų lazdelė. Naudos iš jos vis tik yra, kaip matome - žaisliukai kampuose, jau nebe ant tako... ir mamai lengvėliau...). O be to, kai pagalvoju, ji juk pati sugalvojo, nieks neliepė ir neprašė, tai kokios būtų mano teisės kištis...

Jau net nebeskaičiuoju, to, kad pati išpila pridarytą savo puodą nuo pat jo naudojimo pradėjimo laikų. Ir ne visada ant žemės jau... Tobula beveik. Kilimėlis skalbiam tik kas šeštą kartą. Pirmus tris - kenčiam, kitus - abejojam :D ne tragedija.
Kartu su dantų valymo procesu, dantų šepetėliu dar ir sienas išvalo. Kiekvienąkart. Jau net nebegrandau - lai trupa, kai nudžiūva, juk nuvalius, vėl ateina vakaras. Kažkodėl nieks taip nedaro pas mus jokiom progom, bet gal čia taip originalu? Kas vakarą. Rytą tai nea. Reik leist reikštis, gal kažkas bus, gal gimnastė. Niekad nesi tikras lobiais, kam juos naudosi.
Kad būtų žaislų dėžės tvarkingos, švarios, žaislai visada turi būti papilami ir nuklojami žemėn. Visada. Taip irgi juk lavinasi koordinacija, kai reik neužmint ant ko nors smailo ir skaudaus, o jei jau būni užmynęs - cha, susivėlei, error. Pakeiti daikto vietą su koja, kad vėl laviruotum kitaip jau. Nereik įprast vienoj vietoj nemint. Reik tobulintis pastabumą.
Šveičia dar ir balkono langus su šikano šluotele ta, tik dar žinoma nė sykio pagal tikrąją paskirtį nenaudota. Manau, ir nenaudosim, kad nesusimaišytume vieną saulėtą dieną. Nors... rezultatas ir dabar jau ne blizgantis, vienok.
Kai grįžti iš lauko, nusirengi paltus visus ir šalikus, pirmiausia juos drebi ant žemės. Paskui, kai jau nori, gražiai sukabini. Turbūt irgi ne tėtukas... Ir čiumpi skėtį į kambarį su džiaugsmu. Smagu būti savarankiškam ir pačiam spręsti, ko tą minutę labiausiai tau reikia. Vertinu.
Oi, dar sekmadieniais valom batus. Vienas indelis batų tepalo - vienam kartui trims batams. Po to kai jau pradeda ieškot ketvirto, pasiūlau draugiškai išskalbti pirštines, kol ne vasara. Pirštines muilu įtrinam gerokai penkiskart. Vienąkart perplaunam, nes taupom vandenį. 

Tokiais "tvarkos" momentais panašus vaikas iškart gautų kritikos kaip minimum, kad žinotų, kas ta civilizacija ir jos reikalavimai gyvenimui, o kitas dar ir užpakalį gelbėtų nuo diržų, jei sugalvotų nevykdyti paliepimų, o aš nenormali :D man gražu :D Visiškai ydinga ir netobula, siaubingai, kankinančiai kartais net. Bet myliu nesąmones su visa Emilija ir visais kitais savo ir ne mano vaikais. Myliu tada, kai pykstu ir riaumoju. Myliu, kai ne laikas. Tikiuosi taip mylėti sugebėti ir kai bus pirmasis ar kelintasis "du" :))) Juk dar niekas nieko neišmoko neklysdamas :) o tie pažymiai... Nu nenusipirks ji kažkokio daikto su neidealiu išsilavinimu gal, bet gal bus geros nuotaikos, kuria užkrės piktuolius :D 'gal' visada būna pastovus :)

ketvirtadienis, kovo 10, 2011

mano nenuoramai ;)*

Dievas neduoda Jums žmonių, kurių Jūs norite, Jis duoda Jums žmones,

kurių Jums REIKIA - padėti, įskaudinti, palikti, mylėti ir padaryti

Jus tokia, kokia Jums buvo skirta būti. Viešpatie Dieve: moteris,

skaitanti šitą laišką, yra graži, elegantiška, stipri, ir aš myliu

ją. Padėk jai pilnai gyventi savo gyvenimą. Skatink ją ir priversk

pranokti kitų lūkesčius. Padėk jai švytėti tamsiausiose vietose, kur

neįmanoma mylėti. Apsaugok ją visada, pakylėk ją, kai jai labiausiai

Tavęs reikia ir pasakyk jai, kai ji eis su Tavimi, kad ji visada bus

saugi. Mylėk savo Seseris!!!!

antradienis, kovo 01, 2011

Bankas su laiko galu

Visiškas namas. Svarbiausia jame - stogas, kad netarškėtų skarda.

Jame bus vyras, kuris mane bučiuos ne pagal taisyklę: labas, brangi mūsų, ką veikiat, aš namie, (griūkit iš meilės) :* arba, nu ate, mmmuo :*
Mano stiprus noras būti bučiuojamai be grafiko ir nebūtinai - skruostas - lūpos - kaklas+dar gal žemiau ar ką. Tas planas... grafikas... Aaaaa!

O noriu taip - noriu būti vadinama netyčia ir ne vardu. Pavyzdžiui, kodėl gi kasdien neturėt vis kito vardo. gyvenimėlis trumpas, kad būtų vienodas. Jei tiksliau: ne brangi, mylimiausia, nuostabi ar koks nušiuręs su kilmės dokumentais gyvunėlis, o tiesiog paprastai - pirštuotas raganiukas ar makaronas stemplėj (kai pyksti), čiuožianti tarka, mirksinti vyšnia. Nu panašiai į mano planą, tik ne tiksliai, prašau maldauju. Nes čia mano vaisius, davaj turėk savo.

Noriu gauti tris-septyniolika bučinių ne iš pareigos, kad aš taip noriu, nes sakiau. Nenorėčiau jaustis nepaslaptinga. Reikia mane apdalinti meile, ypač, tarkim, jei nusišnekėjau taip stipriai tiesiai tau svarbioj viešumoj, kad tau net paraudonavo kakta dėl mano kvailystės. Dabar tau turbūt tai grės nekarjera :) bučkis ;)*

Svaičiojantis mustange, taip bus niekada, taškas. Tavo skardinis stogas tarška kažkur Majamyje. To garso pakęsti negaliu. Mano namai laukia neperliejamos, nepersningamos, nepaveikiamos išorinės apdailos, viduje su kepamų sausainių kvapeliu, jokios plastmasinės elektros.

Puikiai tinki šioms pareigoms, priimčiau, bet turi milijardą trūkumo.
Tu viską darai, kaip liepta. Tiksliai taip. Mane tai žudys, kaip ir tave pervažiuos traktorium.
Esi įpratęs kam nors priklausyti. O man nepriklauso niekas, net mūsų vaikai. Jie visiškai laisvi grįžti iš lauko pakramsnoti blynų, ar pasilikti su šutve kurti muzikos, ar laižyti savo gamybos snieginio agurko ledų. Man pakanka tik žinios, kad visi gyvi, sveiki ir svarbiausia - laimingi, kiek patys gali, nors ir be manęs.

Svarstau nusikirpti šukuoseną, kad suvoktum mane kitokią nebe tokią. Jei nesimato vidum, gal išore pamatysi.

Negalėjau atsakyti ir nenorėjau ir neketinau nei į vieną tavo tradicinį skaitmeninį klausimą. Niekada neįprasiu pranešti, kur aš ir kada būsiu. Jei nerasi manęs pagal laikrodį, aš būsiu ten, kur man norėsis ir nori nenori, taip tave kankinsiu net nesusimąstydama apie blogį. Tiesiog man taip šviečia, įžeist neketinu. Mylėsi, rasi mane nors ir Afrikos kairėj.

Turėdamas mane, privalai į mano psichosituacijas reaguoti su meile ir ramiu dėmesiu. Galbūt ir pasveiksiu. Atšliaušiu pas tave keturiom, bet tau manęs nereikia, todėl nešliaušiu.

Turiu prisipažinti, esu išlepus nepastebimai ir savarankiškai durna. Į mane telpa juodžiausios spalvos, kurių dar nematei, todėl nebūk toks tikras mano stebuklais. Dabar jau ir nesi :) Keletą triukų jau matei, bet tai tebuvo mažas neįpareigojantis kvailumas, nors nesigailiu. Esu tu. Esu šilta gyvatė. Įgeliu ir kartais net atsiprašau. Bet gali likti randas visam gyvenimui klaustuko formos ir jis bus pas mane.


Tikrai turėjo tapti pamažu bloga nuo manęs, o to aš neištverčiau. Per daug Liu. Gali užkimdamas kartot prieš tai, kad viskas atvirkščiai, aš netikėsiu, negaliu. Nebent tai man įrodys pats gyvenimėlis, bet tau nereiks pratart nei žodžio. Tik tada tikėsiu tavim.

Dabartinė nebūtis, kurios nesupranti, irgi yra tikra Aš. Vadinasi, jau pirmo susidūrimo su manim neištvėrei. Todėl neverta net tolesnio lygio aprašinėt. Supykai? Vadinasi, tu pyksi ant manęs visą gyvenimą. Tas man skauda, todėl matyt girdėt tave... nereikia, kaip matai :) Tu ne antžmogis ir aš savo beprotybę nešiuosi su savim. Man ji patinka.

Tu susidūrei su laisva durne, todėl niekam ir nepasakok, verksi.

Nespingsuliuok per tel, skaityk per kom. Kada ryt, kovo 12 ar birželį.

2009-ieji, ne baisiai seniai... :D

Mylima kiaunė arba Svajonių rozetė.

Tundra, pasilipus ant kėdės trim lūžusiom kojom, neįsitikinus, kad elgiasi viešai gerai. Net piam procentų.

Įsikandus kaktuso pūką kramto smėlį iš po savo subinės.

Įsitikinęs teisumu trim procentais, bet gali puikiai tai paaiškinti, tačiau tik sau.
Tad išsiaiškinom, kad kiaunė kalbasi tik su savimi, kai tu su tavimi.
Atšliaužčiau nors dabar nusvilus pas tave.
Bet mes šnekėti rašėm, o supratom ką?

Tu toks lengvutis
nepakelsi niekad mano griuvusio vidaus.
Su tavim pasenau visu penkmečiu.
Su savo sunkumu ir dar tiek pat.
Todėl dabar esu šiek tiek atsargesnė
ir nukvakus dar mažiau.

~vak

Mirtina kaitra - Juta

Ilgai dar matysiu Tavo akis,
kurias užmerkei į mane įsikniaubęs.
Suprasiu Tavo lūpas, tąkart pritvinkusias gailesčio,
prispaustas, neabejotinai, tik mano drėgniems skruostams.
Nosis netelpa širdy, net matos iš toli, kad vos laikosi (gal dar kabo).
Plaukų galiukai dryksta virpančiuose naguose.

Kaip skaudžiai baudžiu:
vertinau, kad nesudegtum.
Nieko svarbiau už apsaugą.

Šviesi ugnis suskaldo langus.

Oro balionais sprogsta lašas Tavo veido.
Nepamačiau už akių dugno dar gilesnio supratimo -
Neperšviečiamas migdolas gesino tavo sprandą.
Bet nesiteisinu...

Plaučiai prilimpa prie sėdynės,
Žvaigždėm suraukta kakta.

Lobiai

Visi keliai veda į priekį, bet eidami priekin, ilgainiui atsiduriam užpakaly.

Pamaniau, kad keliais negalima pasitikėt, todėl ėjau nepaleisdamas kelio iš akių ir vis primindamas kojom.

Kai kiti muilo burbulus pūtė, aš muilą nešiau, bet...

IŠTRAUKOS IŠ GYVENIMO IR KITŲ VIETŲ

Prie stalo sėdėt - nuotykis

Žinai, kiek yra neprivalgančių... Todėl valgydamas niekad nepamirštu ir truputį pabadauti. Paprastai tai darau tarp I ir II patiekalo, bet kartais - ir prieš III, II. Tai labai nuskaidrina sielą.

Vyras gali suviliot nebent alkaną smauglį.

Recidyvistams - išbobinimas.

Politinis pasitenkinimas... Štai kas vyrams puikiausiai atstoja lytinį.

Vienas gyvenate?
Vienas, bet su žmona...

Buvo sunku, bet lengva

duodu prišikt, kad tai Erlis :D

Kažkas rašė, kadais užsirašiau, bet nežinau kas, gal ne taip ir svarbu, kas atrodo svarbu, jeigu man patiko

Laimė sudega
per tris sekundes
Iliuzija

***
SIELŲ PRASMĖ

Štai žiedlapiu tupdau
Tave
ant delno
plaštakių virpesių vilionėj
pabiręs
mintimis skrajoju
tik šiluma -
esu šalia
ir neberūpi veidas kitas
tik Tu tapai
svajonė - kūnu
rieškučiomis geriu
kerus
pakilęs vėl iš sutemų
kaip išnarą palikęs kūną
Tave jaučiu
širdim tarp dūžių
alyvų kvapo aromatas
grakšti ranka. Tik ji temato
iš mielo judesio šnekos

nesu - sakai
girdi kaip trūkinėja
išdžiūvusi mano oda ---

***

Ant balkstienų krenta rūko trupiniai

Kai rytais nubundu kietame savo guoly,
Suprantu - aš didžiausia turtuolė.

~trūkstama sielainė~

Menas to begin

Traktoriukas kerėplioja
per skrandelio sieneles man.
Alkis. Reikia tręšt.

***
Lietuviškas haiku:

Purvynai trykšta,
taškosi širdis.
Zebras.

***
Gandriukai kleketuoja,
lapeliai laša žemėn.
Sąskaitos jau čia.