Visiškas namas. Svarbiausia jame - stogas, kad netarškėtų skarda.
Jame bus vyras, kuris mane bučiuos ne pagal taisyklę: labas, brangi mūsų, ką veikiat, aš namie, (griūkit iš meilės) :* arba, nu ate, mmmuo :*
Mano stiprus noras būti bučiuojamai be grafiko ir nebūtinai - skruostas - lūpos - kaklas+dar gal žemiau ar ką. Tas planas... grafikas... Aaaaa!
O noriu taip - noriu būti vadinama netyčia ir ne vardu. Pavyzdžiui, kodėl gi kasdien neturėt vis kito vardo. gyvenimėlis trumpas, kad būtų vienodas. Jei tiksliau: ne brangi, mylimiausia, nuostabi ar koks nušiuręs su kilmės dokumentais gyvunėlis, o tiesiog paprastai - pirštuotas raganiukas ar makaronas stemplėj (kai pyksti), čiuožianti tarka, mirksinti vyšnia. Nu panašiai į mano planą, tik ne tiksliai, prašau maldauju. Nes čia mano vaisius, davaj turėk savo.
Noriu gauti tris-septyniolika bučinių ne iš pareigos, kad aš taip noriu, nes sakiau. Nenorėčiau jaustis nepaslaptinga. Reikia mane apdalinti meile, ypač, tarkim, jei nusišnekėjau taip stipriai tiesiai tau svarbioj viešumoj, kad tau net paraudonavo kakta dėl mano kvailystės. Dabar tau turbūt tai grės nekarjera :) bučkis ;)*
Svaičiojantis mustange, taip bus niekada, taškas. Tavo skardinis stogas tarška kažkur Majamyje. To garso pakęsti negaliu. Mano namai laukia neperliejamos, nepersningamos, nepaveikiamos išorinės apdailos, viduje su kepamų sausainių kvapeliu, jokios plastmasinės elektros.
Puikiai tinki šioms pareigoms, priimčiau, bet turi milijardą trūkumo.
Tu viską darai, kaip liepta. Tiksliai taip. Mane tai žudys, kaip ir tave pervažiuos traktorium.
Esi įpratęs kam nors priklausyti. O man nepriklauso niekas, net mūsų vaikai. Jie visiškai laisvi grįžti iš lauko pakramsnoti blynų, ar pasilikti su šutve kurti muzikos, ar laižyti savo gamybos snieginio agurko ledų. Man pakanka tik žinios, kad visi gyvi, sveiki ir svarbiausia - laimingi, kiek patys gali, nors ir be manęs.
Svarstau nusikirpti šukuoseną, kad suvoktum mane kitokią nebe tokią. Jei nesimato vidum, gal išore pamatysi.
Negalėjau atsakyti ir nenorėjau ir neketinau nei į vieną tavo tradicinį skaitmeninį klausimą. Niekada neįprasiu pranešti, kur aš ir kada būsiu. Jei nerasi manęs pagal laikrodį, aš būsiu ten, kur man norėsis ir nori nenori, taip tave kankinsiu net nesusimąstydama apie blogį. Tiesiog man taip šviečia, įžeist neketinu. Mylėsi, rasi mane nors ir Afrikos kairėj.
Turėdamas mane, privalai į mano psichosituacijas reaguoti su meile ir ramiu dėmesiu. Galbūt ir pasveiksiu. Atšliaušiu pas tave keturiom, bet tau manęs nereikia, todėl nešliaušiu.
Turiu prisipažinti, esu išlepus nepastebimai ir savarankiškai durna. Į mane telpa juodžiausios spalvos, kurių dar nematei, todėl nebūk toks tikras mano stebuklais. Dabar jau ir nesi :) Keletą triukų jau matei, bet tai tebuvo mažas neįpareigojantis kvailumas, nors nesigailiu. Esu tu. Esu šilta gyvatė. Įgeliu ir kartais net atsiprašau. Bet gali likti randas visam gyvenimui klaustuko formos ir jis bus pas mane.
Tikrai turėjo tapti pamažu bloga nuo manęs, o to aš neištverčiau. Per daug Liu. Gali užkimdamas kartot prieš tai, kad viskas atvirkščiai, aš netikėsiu, negaliu. Nebent tai man įrodys pats gyvenimėlis, bet tau nereiks pratart nei žodžio. Tik tada tikėsiu tavim.
Dabartinė nebūtis, kurios nesupranti, irgi yra tikra Aš. Vadinasi, jau pirmo susidūrimo su manim neištvėrei. Todėl neverta net tolesnio lygio aprašinėt. Supykai? Vadinasi, tu pyksi ant manęs visą gyvenimą. Tas man skauda, todėl matyt girdėt tave... nereikia, kaip matai :) Tu ne antžmogis ir aš savo beprotybę nešiuosi su savim. Man ji patinka.
Tu susidūrei su laisva durne, todėl niekam ir nepasakok, verksi.
Nespingsuliuok per tel, skaityk per kom. Kada ryt, kovo 12 ar birželį.
2009-ieji, ne baisiai seniai... :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą