Einamieji Genadijaus sopuliai

penktadienis, gruodžio 31, 2010

Ką gero gauname iš žodžio "NE"

Anksčiau logiškai nieko negalvojau apie tai. Ypač kai 'ne' yra susijęs su vaikų auklėjimu. Mano dar kadaise netekėjusios, bet jau atseit įsivaizduojančios, kaip reikia auklėti vaikus, nuomone žodis 'ne' atrodė turi būti pagrindinis ir neginčijamas. Juk tai disciplina, o ji labai svarbi, kai mano mama, močiutė, tėtis, teta yra tikri kvalifikuoti pedagogai, o aš štai su žodžiu 'ne' išaugau perdėm paklusni, neišsišokėlė, netrikdanti tėvų ramybės ir kitokia tai vertybė, žodžiu, ne vaikas (dabar drąsiai į save žiūrėdama, sakyčiau kvaila avytė be nuovokos ir protelio).
Na ką, naivuolei teko žiauriai nusivilti, nes pasirodo, kai mano dukrai "pritrūksta laiko" ir nedaug arba visai neskiriu paprasčiausio mano supratimo ir kruopelytės dėmesio, aš šitą žodį galėčiau žinote kur susikišti sau ir dar ten su džiaugsmu paspardyti, kad giliau sulystų.Na, metaforiškai. Todėl, kad disciplininis šitas 'neimk', 'nedaryk', 'ten neik' padaro visiškai atvirkščią veiksmą mano žiogelio galvelėje. Tiksliau vaikiukas viską vykdo visiškai tiksliai pagal šiuos nurodymus ir su aistra, tik absoliučiai nubraukęs kankinantį priešdėliuką 'ne'.
Kodėl? Todėl, kad tuos visus draudimus mes iš savo mamų ar valstybių išmokome kartoti per dažnai. Mums gal taip kažkada sakydavo ir tai suveikdavo, bet turbūt tai atsimindami, mes sumastom pasilengvinti būtį ir pakartoti penkioliką kartų dažniau. Juk kai AŠ buvau geras vaikas, MAN tai veikė. Ir ką gi dar galvoti, ane? Jei nepavyksta šis 'ne' bajeris savoje šviežioje šeimoje, tuomet jau kaltas atžalos tėvelio charakterio paveldimumas, šiuolaikiniai filmukai, gal dar darželis, dar kas nors, tik ne aš.
Gaila, bet yra visai kitaip. Bent jau mano akimis.Vien jau patyrinėjus savo, pagal metus jau suaugusio žmogaus, patirtį, galiu iki šaknų debesų pajusti, ką duoda mums tas nereikšmingas žodis. Ne, ne nieko. Būtų gerai, jeigu būtų nieko. Per dažnai ir be jokio pasiaiškinimo jį vartojant tik tam, kad vaikas vykdytų mano norus, šitas žodis gali klausantįjį netgi apžlugdyti. Pavyzdžiui, kas gi nutiko man? Užaugau su sveikom kojom, rankom, stuburu ir tikrai veiksnia galva, tik jų kažkaip nelabai norisi valdyti... Nes vis dar bijau išgirsti "Ne, tu negerai padarei", "Ne, tu ten geriau neik, nes..." Dar būna, kad net paaiškinama kodėl "ne" ir na, nesvarbu kas ant daugtaškio sudėta, bet mamos dažnai sako geriau nedaryt vieno ar kito tam, kad apsaugotų vaikus nuo skausmo, liūdesio ar dar kokio baisaus, JŲ manymu, daikto. Mamos teisios, jos juk žino, pačios patyrę. Reikėtų kaip ir klausyti. Bet kas rudžiausia, tai kad tas bveu dažnumo 'ne' kaip koks kazino įsuka ir jį išgirdus tik ir norisi pabandyti, o ar tikrai ne, prieš 35 metus gal buvo ne, ane? Nu va, ir pabandom, ir dar su kokiu užsidegimu net. Kartais mamos net nelabai nutuokia, kaip jų 'ne' "pagelbėjo" nutikti baisiems dalykams. Ar bent jau kokia kilo grėsmė, jeigu ir išsisukom netyčia nuo jos.
Tačiau nėra taip pasakų motyvais kraupu, nes, pasirodo, jeigu esi iš tikrųjų intelektualus - iš tikrųjų, tai ne tik baigtų mokslų dokumentai turi rodyti - ir galvoji KIEKVIENĄ žodį, kurį tari, ar ištarei, tada 'ne' nevartosi pagal daugybos lentelę. Ir tas 'ne' tuomet gali kur nors ir praversti. Pavyzdžiui, prieš draudžiant (na arba būna ir po draudimo) ką nors savo dar mažai dukrai, dar labai smarkiai pamatuoju, ar tikrai tikrai tikrai gyvybiškai svarbus tas draudimas, o jeigu spėju, dar apsvarstau, kaip tai gali turėti reikšmės po keleleleriotos metų ir tada žiauriai sumažėja bereikalingi 'ne'. O gyvenimas pradeda net kutenti iš malonumo.
NORS... daug kam tuomet kyla pavydas, kad aš taip palengvinu šeimos gyvenimą ir skiria man savo brangų laiką paaiškinti, kaip aš mažai disciplinuoju (čia šito reiškinio nepavadinsi aplinkos abejingumu šeimai, jau nesigilinant ar toks rūpinimasis yra tikrai reikalingas). Bet jie nemato, kad vietoj 'ne', aš imu į darba didžiausią smegenų gabalą ir vartau situaciją reikiama linkme, vietoj to, kad kaukti ištisas valandas per parą 365 dienas per metus  vienerių metų žmogui "Ne! neimk nuo eglutės žaisliuko, Ne, nelipk cukraus ant stalo, Ne, nevalgyk saldainio', jeigu tik turiu kantrybės, čiumpu vaiką dominančios kitokios veiklos siūlą ir męs jį tampom be 'ne', arba jeigu nenorim ar neturim laiko duotuoju momentu tokiai veiklai skirti (dažniausiai tai būna pliurpalai su drauge, bet aš savo gyvenimą kartais irgi turiu atsišviežinti), mes tiesiog slepiam į nematomą vietą visus neimamus, negalimus daiktus, savybes ar reikalus. Ir tai galima būtų vadinti vis tiek nieko nedarymu?
Žinoma, juk galėčiau pasistengti aaaaaauklėti labiau, pavyzdui, padėti saldainį ant stalo ir kapoti vaikui nagus, kai tiesia į jį savo žioplą rankelę, kad jis iš kokio jau trečio net karto (suprask, labai greitai) jau suprastų, kad 'ne' reiškia skauda. Ir tuomet jis jau sėdės mandagus viešai prie visų stalo su didžiule pykčio banga ir svajos užaugęs mane užmušti už tai. Ir ar taip toks dresuojamas pilietis kada nors turės motyvaciją PATS sugalvoti ko jam nereikia, ar jis vis lauks kol iš šalies jam kas nors padresuos ir padiktuos: "ne, vaikeli" ir panašiai, m?

ketvirtadienis, gruodžio 30, 2010

I can do everything good, better than anyone! Taip? :D

Just a Mom?


A woman, renewing her driver's license at the County Clerk 's office, was asked by the woman recorder to state her occupation. She hesitated, uncertain how to classify herself. 
"What I mean is, "explained the recorder,"do you have a job or are you just a ...?" 
"Of course I have a job, snapped the woman. "I'm a Mom." 
"We don't list 'Mom' as an occupation, 'housewife' covers it," Said the recorder emphatically. 

 I forgot all about her story until one day I found myself in the same situation, this time at our own Town Hall. The Clerk was obviously a career woman, poised, efficient, and possessed of a high sounding title like,"Official Interrogator" or "Town Registrar."  
"What is your occupation?" she probed. 
What made me say it? I do not know. The words simply popped out. 
"I'm a Research Associate in the field of Child Development and Human Relations." 
 The clerk paused, ball-point pen frozen in m midair and looked up as though she had not heard right. 
I repeated the title slowly emphasizing the most significant words. Then I stared with wonder as my pronouncement was written, in bold, black ink on the official questionnaire. 
"Might I ask," said the clerk with new interest, "just what you do in your field?" 
Coolly, without any trace of fluster in my voice I heard myself reply, "I have a continuing program of research, (what mother doesn't) In the laboratory and in the field, (normally I would have said indoors and out). I'm working for my Masters, (first the Lord and then the whole family) and already have four credits (all daughters). Of course, the job is one of the most demanding in the humanities, (any mother care to disagree?) and I often work 14 hours a day, (24 is more like it). But the job is more challenging than most run-of-the-mill careers and the rewards are more of a satisfaction rather than just money."
There was an increasing note of respect in the clerk's voice as she completed the form, stood up, and personally ushered me to the door.

As I drove into our driveway, buoyed up by my glamorous new career, I was greeted by my lab assistants -- ages 13, 7, and 3. Upstairs I could hear our new experimental model, (a 6 month old baby) in the child development program, testing out a new vocal pattern. I felt I had scored a beat on bureaucracy!And I had gone on the official records as someone more distinguished and indispensable to mankind than "just another Mom." 

Motherhood!
What a glorious career! Especially when there's a title on the door.
Does this make grandmothers "Senior Research associates in the field of Child Development and Human Relations" And great grandmothers "Executive Senior Research Associates?" I think so!!! I also think it makes Aunts "Associate Research Assistants."

Fantastika, kaip paprasti dalykai gali džiuginti iki guzų :D

Jovitai tiko - tiks visiems :)

trečiadienis, gruodžio 22, 2010

You Raise Me Up

When I am down and, oh my soul, so weary
When troubles come and my heart burdened be
Then, I am still and wait here in the silence
Until you come and sit awhile with me.

You raise me up, so I can stand on mountains
You raise me up to walk on stormy seas
I am strong when I am on your shoulders
You raise me up to more than I can be.



There is no life - no life without its hunger
Each restless heart beats so imperfectly
But when you come and I am filled with wonder
Sometimes, I think I glimpse eternity.

You raise me up, so I can stand on mountains
You raise me up to walk on stormy seas
I am strong when I am on your shoulders
You raise me up to more than I can be.


antradienis, gruodžio 21, 2010



My body is a cage that keeps me
From dancing with the one I love
But my mind holds the key

My body is a cage that keeps me
From dancing with the one I love
But my mind holds the key

I'm standing on a stage
Of fear and self-doubt
It's a hollow play
But they'll clap anyway

My body is a cage that keeps me
From dancing with the one I love
But my mind holds the key

You're standing next to me
My mind holds the key

I'm living in an age
That calls darkness light
Though my language is dead
Still the shapes fill my head

I'm living in an age
Whose name I don't know
Though the fear keeps me moving
Still my heart beats so slow

My body is a cage that keeps me
From dancing with the one I love
But my mind holds the key

You're standing next to me
My mind holds the key
My body is a

My body is a cage
We take what we're given
Just because you've forgotten
That don't mean you're forgiven

I'm living in an age
That screams my name at night
But when I get to the doorway
There's no one in sight

My body is a cage that keeps me
From dancing with the one I love
But my mind holds the key

You're standing next to me
My mind holds the key

Set my spirit free
Set my spirit free
Set my body free

Raganų išmintis

* Visuomet galime rinktis bent iš keturių variantų: "už", "prieš", ko nors per vidurį ir dar - kokio nors varianto tolesniems apmąstymams.
* Elgtis spontaniškai toli gražu nereiškia - kvailai.
* Būti savimi - tai nebūtinai elgtis beatodairiškai.
* Atpažinti intuiciją - viena iš lengvesnių užduočių, tačiau sąmoningai ją išsaugoti ir leisti gyventi tam, kas gali gyventi, bei leisti numirti tam, kas privalo mirti, - kur kas sudėtingesnis, bet drauge ir didžiulį pasitenkinimą teikiantis uždavinys.
* Gamta leidimo neklausia. Žydėkite ir kraukite vaisius tuomet, kada pati norite.

Clarissa Pinkola Estes, Ph.D. "Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose"

O plyta, brangieji, gydo nuo visų ligų. Kazlas :D 
Jovytkins 

pirmadienis, gruodžio 20, 2010

Mano mokytojai vakar du

Mūsų tortų manjakei sukakojo diu. Šeštadienį nupirkusi tortą kartu su tėčiu labai nekantravo jį praryti kuo greičiau, o gimtadienis tik sekmadienį. Komandiškai susimirksėję tėtis su mama, tiesą pasakius, irgi tirpo iš noro pasmaguriauti, todėl vaiko geismai buvo kaip mat patenkinti gabalėliu Ypatingojo torto su 1 žvakele (tarkim tai labai kažkas nedoro ir kantrybės sąmoningas neugdymas, bet jei visi, tai visi retai ir smagiai). Šį šeštadienį vis dėl to buvo paskutiniai vieneri... būtina švęsti! :p
Mūsų tėtis visada stengiasi laikytis tradicijų, todėl prieš užpučiant žvakę priminė (lyg ji būtų tai anksčiau žinojusi kasmet...), kad reikia sugalvoti norą. Žmogelis atvipino lūpą, sukarpė plačiom blakstienom namų atmosferą..., ryškiai pirmąkart girdėjo ir tai ką suprato, nieko nesuprato :D Padėsiu, sakau, paprastesne kalba perfrazuojam. Emilija, reikia sugalvoti ko tu nori. Didysis žmogus atpažino žodį "nori" išsyk (mūsų kasdieninis) ir be abejonės ramiai įvykdė užduotį, pareiškė: "nioju pū" (noriu pūst). Tai žinoma gi. Nereikia sakyti turbūt, kad vaiko noras išsipildė kaip mat, tuo labiau, kad pūst reikėjo tik vieno metelio žvakelę.
Nuo šiol ir aš imsiu pavyzdį norus galvoti ne šimtmečiui į priekį, o tokius norus greitučius, kurie tikrai man pasistengus nesunkiai trumpai trukus išsipildys ir priartins mane linksmesniais žingsniais prie to svajonių gražaus šimtmečio. Ko vaikas ne mokytoja? Tuo labiau, kad mane tikrai dar reikia daug ko pamokyti, kad žinočiau ne tik teoriškai, jog stebuklai - paprastume.
Ir štai atėjo tikroji gimimo diena, tik be torto. Sekmadienis.

Sekmadienis be torto, todėl teko minkyt mamai molį ir gamint realų tortą su labai stropia padėjėja kiaušinių taškymo ir miltų  drabstymo klausimu. Tiesa, kantrybės tądien turėjau daugiau nei reikėjo, nes kiaušinių dėl visa ko pirkau 30, o miltų buvo pora kilų. Būtina pasiruošti, jeigu tikitės ramybės ir ištverti šią profesionalų kovą. Kas nekeista, po gamybos proceso kiaušinių liko lygiai tiek, kiek parašyta recepte - vadinasi, puiku, viską atlikom teisingai! Miltai gal kiek pasibarstė tik daugiau, bet viskas tik dėl to, kad aš pati sugalvojau juos iš popierinio maišelio supilstyti į indelius. Nieko neapkaltinsi, taip jau turėjo būti. Na ir iškepė be problemų tas rudas su baltojo šokolado skonio įdaru monstras. Bėdelė buvo ta, kad manęs nemokino, kaip reikia išterlioti skardą, kad būtų įmanoma tą iškepėlį išplėšti iš to viedro įsčių... Na, bet argi tai problema, realiai pafilosofavus? Pirmiausias pliusas - tortas gavosi išsyk jau pagabaliuotas, vadinasi, peiliai švarūs, o du-džiausiai, žvakes smeigėm labai fantastiškai.
Daug nesipleiskanojus apie tai, buvo idealus gimtadienis, nes žvakes intuityviai uždegėm lygiai  gruodžio 19d. 19:12... Susmeigėm, uždegėm ir suzvimbo mano telefone priminimas. Gerai tie laikrodžiai su gegute, žinoma, bet garantuoju, kad jei būtume specialiai taikę, nieko nesigautų, nes tuomet trūktų vidinio pasitikėjimo tiesiog.

Tiesa, apsidžiaugę genialumu, pradėjom skaityti Emilijai siųstus sveikinimus. Beje, mano močiutė, tai yra Emilijos prosenelė užrašė labai gražų atviruką. Šiaip ji turi įprotį užrašus taip supaprastinti iki savęs gailėjimosi skurdo, bet šįkart... net man patiko :) Todėl gimtadienis tik dar gražesnis, kai vyksta neįtikėtini dalykai su žmonėm, ane :)

Emilija, pati nežinai, ką darai, bet tu darai gerai ;)
Pasitikiu tavim :*

šeštadienis, gruodžio 18, 2010

Parimk



Klausiau klausiau balabaikių, kol persisotinau ir teko įjungt kažką neįpareigojančio geriau :) Ruošiamės dukros gimimo dienai, vienok, todėl reikia visapusiškai pasiruošti :)

ketvirtadienis, gruodžio 16, 2010

Tinginumas

Taip rimtai ir filosofiskiškai pasvarsčius, tinginystė turėtų būti priverstinai legalizuojama ir viešai mylima. Šiaip nuo seno net vaikams statydavo multikus, kur su pašaipa vertinami tingintieji kokie nors, nevaleikos ir panašūs baubai. Kadangi turiu įsigijusi tokią štai teisę tingėti pati, niekada nebedrįsčiau šios būsenos peikti ir kitaip stengtis ją iškrapštyti iš niekieno kito kailio, nes savu kailiu tiriu, kaip ji savaime įgrista, susmirsta ir nusibosta, nereik nei atžagarios mamos priminimo, kaip tatai yra nesveika, atseit.
Dar ir kaip sveika! Gal ir negražu, gal kam pavydu dėl to, o kas aplamai smerkia, nes į savo darbštuolio sukumpusias akis nuo kompiuterio jis nieko kitko ir nepamatys. Bet kaip tingėjimas išeina į sveikatą iš tikrųjų.
Juk jeigu save baudi ir grauži, kad esi baisiai štai šiuo metu apsileidęs, reikia būtinai kažką daryt, bet kaip faina būtų iki galo apsiknisti lapais, bet ne, tėvynė motina nubaus, žūtbūt reikia daryti kažką bet ką, kad tik niekas nepastebėtu kaip man gerai... Ir ką? Aišku, iš kaltės jausmo jis kažko tikrai imsis ir darys, švokšdamas ir įtikinėdamas save, kad aš tai darau, nes reikia, taip visiems labiau patinka. O įsivaizduokite, jei darytume atvirkščiai.
Leidžiame tinginiui save užglostyti, murrrrr, kaip smagiai nieko "doro" tarsi nedarau, kaip malonu. Antrą savaitę vėl panašiai, tik dar giliau įsijaučiame į tą kaifą. Valgyti nėra ką, nes viskas parduotuvėj, o kam ten eiti parsinešti, jei galima gurgiantį skrandį užmigdyti. Na ir t.t. daug daug dienų taip. Gal per nieko neveikima ima ir šauna minčių mintis! Geniali! Lėta! Bet kokia faina mintis! Rodos iš niekur, tieisog šiaip, iš malonumo būti! Imi, stveri, ieškai, bėgi, darai užsidegęs, be sustojimo, kol padarai, o juozapai, kur dingo tinginys! :D
Va, aš ir sakau. Nejučia. Tinginys ateina, jis tave valdo ir tu tik juo naudokis, džiaukis ir glostyk. Per gerą savijautą užkreti kitą, paskui dar kitą ir dar vieną, o paskui jau nebėra kada mastyti, nes tinginiai visis stumdosi laimingi, krebžda jau, nebe vangiai drybso ir prasideda veikla :p

Drymologija.

Mano mamytei

Mamytės švelnios rankos
Į kuprą užvažiuoja,
O balsas kaip patrankos,
Bet kartais ji dainuoja.

Kadais padovanojau mamai atviruką su šiais nuoširdžiais vienetiniais žodžiais, nes pagaliau įgriso močiutės diktuojami plaštakės lengvumu sudėti žodžiai apie motinos amžiną meilės spindesį.

Gal tos poetų eilės ir skambinančiai gražios, bet jie turbūt rašė savo mamoms, todėl mano mama nei vieno jų nė neprisimena kiek rašiau ... ir dulka jie kažkur, man irgi nė motais tie žodžių kratiniai. O va štai šitas autentiškas ketureilis pataikė jai giliai į visus taškus ir daugiau atvirukų jai nebereikėjo, nes tai tapo tiesiog himnu bet kuria mamos šventės proga :)

O ta jofke, kad ją kur... tuoj mane įkvėpins originaliai kažką sukurti jau šiuolaikiško, kadangi mama jau neberiaumoja, o tiesiog laukia mano skambučių kiekvieną ankstų rytą pasitepdama vazelinu ausis (dėl visa ko abi, nes mes trunkam iki 1-2h).

Tad, mamuk, laikykis!


Mamuko ausys kantrios
"Alio" rytais kartoja,
Nors gali vazelino
Joms tepti neužtekt.

...Siunčiu, tad savo mamai
Nebrangų atviruką,
Kad ji klausą tausotų
Ir man neskambinėtų.

Tavo abonentinė dukra
Su Kalėdom :*

P.S. Kaltę dėl šios rūšies afazijos verčiam Jovitėlei užu jos kvėpuojančią dainą

ir suflerą siųst atviruką mamai. Kokia blanki asmenybė būčiau be jūsų *

Pastoviausias pelnas kasdien - draugas

Kai Jovita reguliariai atvažiuoja pas mane, mano širdelėj uždainuoja

ir noriu gniūžtelt jai sniego už kalnieriaus, kad žinotų, kas yra draugai-ledai *

Va kokia mano ta tyli meilė, tik kuklu prisipažinti kartais, kai ji girta braunasi į mano tualetą ;)*

Čia tas siurprizas!!!!!!! :DDDDDDD

Mūsų Milijonas...

Nežinau, apie kokius milijonus svajoja neturtingi žmonės, bet mes jį turim net su kojytėm, rankytėm ir dar labai šviesia galvele <3
Žinoma, smulkmena, bet mano širdelė apsivynioja visais pasaulio milijonais, kai pasižiūriu į mūsų Milijoną iš tolo, kaip ne savo, o tiesiog kaip žmogelį. O labiausiai stebina, kokiais mano įrašais ji kartais pasielgia ir taip jaučiu dar didesnę atsakomybę savo elgesyje.

Vakar labai įmantriai pasimaivydama pavojingai užsikabarojau ant sofos krašto, visu ūgiu išsitiesiau ir vaidinu a le katinas, džiaugiaus savo išmone ir artistiškumu. Oi, pribėgo mano rūpestėlis, apglėbė rankutėm ir traukia "Oi oi, mama, bam!" Atseit pavojinga nukristi. Kai nulipau supratus "pavojų" ir "nusigandus", kad tikrai, kaip taip nepagalvojau. Ji mane nuramino: "Niekonieko." su šypsena. Dieviška.

O be to labai mėgstu daužyti kojas į baldus, toks mano įprotis. Su namie esančiais daiktais mes esam sukūrę stiprų ryšį, seniai susigyvenę kartu, nes jie turi jau susiformavusį dvasingą supratimą atsirasti būtent ten, kur aš žadu užkliūti. Žinoma, laikausi nuo komentarų ir mano keiksmai pasipila tik dejonėm iš pirmų raidžių. Mano brangioji, kad ir kur tuo metu bebūtų, ką beveiktų, atbėga ir įjungia savo "vėjelį" ton vieton, kur rodau gavus... :D ir vėl "niekonieko...". Bet tikrai greit nebeskauda! :) O jeigu ilgiau paskauda, dar, žiūrėk, nutipens atnešti auksinio augalo užpiltinės patepti... Žodžiu, kai vaikas šalia, aš saugi!

O įsivaizduokit, jei turėčiau piniginiu vienetu tą milijoną - ohoho, kaip pavojinga, net vaizduotė įšsigąsta, ypač jei apiplėšimo metu būčiau prie to milijono... ar kaip nors kitaip šiuolaikiškai baisiai. Todėl man pasisekė nesvietiškai labiau nei kenio loto.

Dukra - plačiau nei visi dievai *

Dovanojam tai, ką patys norėtume gauti

Graži moteris, tai kažkoks siaubas

:)

trečiadienis, gruodžio 15, 2010

Pasiskolintas virtualus radinys






Atitinka mano laukinę ir gražią sielą :)
Saldžių *

Aš jeigu vairuočiau, tai vairuočiau

Teisių neturiu, bet sapnuoju, kaip vairuoju, bet niekad nesiryžau šito mano noro legalizavimui.
Nugarine atrama jaučiu, kad kiltų visiems daugiametis pavojus nuo tokių vairuotojų. Šiaip esu gan ramios išvaizdos, kartais net kukli, bjaurias situacijas su mažiau pažįstamais žmonėmis sprendžiu diplomatiškai ir su šypsena. Nu bet jeigu kas kėsinasi į paširdžius (neretai būna, kad tik įsivaizduoju grėsmę:D), kantriai palaukiu arba ne, ir draugiškai galiu apmėtyt fejerverkais.Taigi gražu, efektinga ir atsinaujinančiai baisu. Kitąsyk jau žiūrėk žmogui ir pakartojimo nereikia, tampa iškart talentingas pastebėti mano pojūčius, o jei ne, tiesiog nebekvaršina galvos. Sakyčiau, baisi mano savybė, bet naudinga abiems pusėms, jei ne daugiau.

Panašiai save įsivaizduoju ir prie vairo. Važiuoju pačiu kvailiausiu būdu turbūt, gal kartais sulėtintai, nes noriu pamatyt kokį nors eglute margintą balkoną, ar gal kokia graži mama stoviniuoja prie perėjos (man visos mamos dabar pačios gražiausios, nesvarbu kokiais batais)... Jau matau kaip iš paskos varo koks žaibiškai nuostabus vairuotojas, kuris man keletą kritikos garsų išpypsina dėl to. Maža ką, kasdien gal taip ir nedaryčiau, bet moteris gyvena ciklais. Vieną dieną turbūt vienam iš jų bevažiuodama staigiai sustočiau, kad toks greitas, šmurkšteltų man į bagažinę. O paskui jau aiškintumėmės, koks kvailys man perbėgo kelią, kad anas nesilaikęs distancijos mane vargšę sugurino :P

Pikčiurnų kely jau apstu. Kita prisijungs nebent nusiraminus ir super pavydėtinai profesionali ;)
Jeigu ką nors daryt, tai tik gerai, kad kiti turėtų pavyzdį išsižioję tik sekti! O jeigu kiti dar protingi, tai tik dar labiau patobulės. Jau matau, kaip gerėja žmonės...

Drugelis.

Ot keistas dalykas meila... Net neišeis taisyklingai ištarti to nuvalkioto žodžio, nes aš taip niekad ir nesudėsiu į aiškiai įvardintą lentyną su konkrečiu apibūdinimu žmogiškais žodžiais :) ir labai smagu, ačdie :) mėgstu nežinomybės būseną.
O leimė prasidėjo nuo to, kad man buvo eilinis skafandras ir drugelis iš ryto :) Jau, nu gerai, myliu, bet jau pablėsęs tas aistros jausmelis, nei spalvos anksčiau buvusios nebeįmatysi. Skendo paskendo, atrodo, jau tampu  "švari", nebe tokia susireikšminus ir jautri. Myliu ir tiek, nu. Kaip visi... Na, nepaisant to, kad kaip iš filmo to su skafandru, sustingus šiek tiek, nepajudu meilės žabangose net seilės nuryti, bet šiaip gyvenimas kaip ir nepasikeitęs visiems kitiems :D Nėr ką net kalbėt.
Bet ėmiau ir susisapnavau paryčiais, kad skambina kažkas man, paisto kokius vėjus, juokiasi iš manęs, aš nepasiduodu - juokiuos iš to kažko atgal, nepažįstu, keista, bet ko čia nepakikenus. Tikimės ne verslo reikalai. Bet mamukas gi neleidž kalbėt su nepažįstamais anksčiau būdavo :D laikausi prietaro, paklausiu: nu gerai, jau paskelbk iškilmingai asmens kodą ir skirstomės draugiškai... Fone radijas blerbia iš ragelio jo, pas mane čia žmonių sukrutimas didžiausias - kam cepelinų košt, kas nori tarkos prašyt, kam padainuot :D
Be jokios priežasties sulūžusiam ragely (nu žinot, kai sapnas.. nelabai suprasi dėl ko) išgirstu žinomą iki skausmo balsą su trumpu žodeliu tuo kvailu, liūdnu ir dideliu "Myliu". Radija pas jį toliau džeržgia, bet daugiau nieko man taip ir nepasakė.
Gal bliovė į pagalvę įsikniaubęs, kad nesąmonę pasakė, ragelio nepadėjo ir aš iškart atspėjau vardą jam... :D


O vis dėl to, atsibudus kaip vandens paxmielui ištroškau tos anokių laikų meilės, kai jis tikrai sakydavo taip ir lygiai taip nutildavo... žodžiu, akių plaut nereikėjo tąryt, visi turiniai patys tekėjo į šikpopierių... Drugelis...

Einam toliau. Pamirkiau kojas meilėj man žinomoj, apsiaunam batukus ir vėl straksiu per laukus kaip kasdien, nes pastebėję kiti tai pavadins seilėm ar dar kaip negražiai.

Noriu visada prisiminti drugelį. Tai man.

antradienis, gruodžio 07, 2010

IĮ "Olšauskaitei Kava"

Mano vyras kažkoks unikal (ne unitaz). Pats nei lašo kavos nėra paragavęs nei šaltos, nei keptos, nei su kefyru, nei iš vis "Noukofas" visą gyvenimą. Didžiausia kava tai jam nebent žalia arbata. O štai viena ištrauka iš ankstaus mano vyro eilinio ryto: Skambukas telefonu. Bendradarbiai. Atvažiavo jau prie laiptų laukia pasiimt jį į darbą vežtis. O mano vyras jiem piktai atšauna: "Kvailiai! Paskambina, kai jie jau čia! Aš nepasiruošęs, reikėjo prieš atvažiuojant skambint, pranešt, dabar gausit laukt - aš kavą darau. Laukit." Pokalbis baigtas.
Pro ūsą vypsau... Kavą tai ne sau gi, o toks atkaklumas ir šiluma... Aišku galbūt labiau dėl savęs, nes žmona su patiekta kava paskui visą dieną būna minkštesnė ir dar net kartais pagiria dėl kokios smulkmenos. Žinoma, jei kava buvo atitaikyta.
Mat aš pati labai mėgstu balintą kavytę, kurią pati pasigaminus sau neatsistebiu. Galėčiau pardavinėt net.
Kava laužo skonio.
Kava su pelėsiu.
Kava kavos kvapo, bet prisvilusio puodo skonio.
Vandeny kažkur kavos...
Kava, cukrus, pienas, kur jie?
nu ir panašiai gardu.
O kai pagamina visiškas negėrovas kavos, kažkoks kaifas, tėra tik vienas pavadinimas: Olšauskaitei kava. Va taip aš vertinu tikrą kavą. Nesvarbu kiek man to pieno ten įvarvina ar padruskina, absoliut visada nuryt liežuvį pavojinga.

IĮ "Olšauskaitei kava"

Koks įkyriai fainas niekšiukas :D

Jeigu tik užteks kantrybės ir naivumo peržiūrėt filmelį iki galo...



Ir aš esu gavus žmogiuką, kuris vis vertė ir vertė mane tai įkyriai, tai neskoningai, tai iki koktumo pamilti save iki pat šaknų. Aš vis nepasidaviau, juk aš niekam tikėlis, mama ir visi kiti taip sakydavo, nes neruošdavau pamokų, esu tragiškai nestropi jokiu klausimu, niekuo nesidomiu ir man belieka tik tyčiotis iš savęs arba smagiau - iš kitų. Bet jis vis kalė ir kalė man galvon, kad taigi čia tu, tu tokia, va tokia, nemylėt neįmanoma ir panašias blevyzgas, kurios gal ir pataikė man į ego pakutenimą, bet iki širdies nepraleidau, buvau neapgalvotai žiauri su savim. Kai jam trūko kantrybė ir teko įsitikinti, kad aš visiškai nevaldoma ir nepasiduodanti kvailutė, akurat, visi buvo teisūs ir pan., o jis štai tik rožinius akinių rėmelius teturėjo, ačdie jie jam sprogo... O mano lėtas kaklas, praradus meilės pagrindinį šaltinį... vis tiek danešė jo pirmiausiai skleistą naudingą man informaciją - meilę didelę meilę sau, paskui ji tik plečiasi ir dalijasi, ir dauginasi kaip žiurkiukai visiems nepaliaujamai :D. Tiksliai jaučiu - mano trūkumai yra patys didžiausi pranašumai, į kuriuos privalau atsižvelgti. Žinoma, finansinės naudos tie trūkprivalumiai dar neatnešė, gal per pasyviai juos rodau, o gal tai neįkainojama. Argi tai problema? Dar tik pradedu, nes pradedu tai naudoti kaip skaniausią pyragą. Emilija tau irgi padėkotų, jei suprastų, kas čia vyksta.
Būtinai ateis toks laikas, kai tu didžiuosiesi ir nesigailėsi man tiek daug skyręs. Bent jau būsi pastatęs ant tvirtų kojų mane, o visa kita... viskas yra paprasta ;)

Stebuklai paprastuose dalykuose, kaip pas keistuolių teatrą :*

Koks jautrus ir trapus menas tas smėliukas... per tą merginą

Tik pamanyk, nėra rankyčių ar kojyčių? Nėra kada seilėtis, valdom ką turim! :)

Keista, kokias 2 min nė nepastebėjau, kad mergina tai irgi be rankytės... Bet gražiausia buvo, kaip vienas kitą  ant įsivaizduojamų pagalvėlių nešioja už sprando, padeda klibinkščiuoti ir kaip naudingai panaudojamas ramentas užsilipti ant galvos, o kaip įvaldyta technika! :)

pirmadienis, gruodžio 06, 2010

Džemas :)

Marė :)

Vaikai kilę iš dangaus...

Šiaip čia yra vėlgi mamų knygos John Gray knygos pavadinimas, seniausiai perskaičiau, bet kad pavadinimas daug žavingesnis net už turinį, kad jau tikrai... Pozityvūs auklėjimo metodai ten ar kas buvo aprašinėjama, bet realiai pačiupinėjus ne vien tų mūsų mažūjų  išminčių auklėjimą, o tiesiog įsijautus į juos, iš tikrųjų įmanoma beveik pačiupinėti, kokie jie yra stebuklingi tarp mūsų didelių.
Ir kokie mes vis dėl to maži tie dideli, palyginus su vaikais. Pavyzdžiui, pamatom, patapšnojam, ar užuodžiam sniegą ir sakom - tai sniegas! Kokie šaunuoliai mes. Žinom. Patyrę juk. O tu įsijausk į vaiko kailį, kai jis pirmąkart jį mato, žino gan daug žodžių, bet nežino kaip šitas va vadinasi, tas kur va nu toks.
Fainas būtų žaidimas - pamatyk, bet pavadink kitaip, negu normaliai mes vadinam, bet kad perteiktum prasmę panašią, į tai, ką matom :D tik abejoju, ar mes, su nusistovėjusiais dogmais ir kitais cat'egorais išmastysim ką nors verto nuoširdaus susižavėjimo ir juoko, ir meilės, ir apkabinimo, ir ašaro, ir pasaka...

Šitas įkvėpimas mane užkvėpavo, kai Jurgita (mano pusseserė) paskleidė džiaugsmingą žinią, kad mūsų Gabi ant sniego sušuko va taip: Lauke putos! Daug putų.

O manoji didžioji irgi paliejo man perliukų jau :) nupirkau skanaus patriotiško šokolado su nesmulkintais riešutais. Na, įsivaizduojat jau? Apverskit tą šokoladą apatine puse į viršų, pamatykit, dabar pabandykit įvardinti tai. Nepavyksta? Pasirodo - tai Šokoladiniai Papai!

O kaskart kai jau manau, kad laikas pradėti jai paaiškinti eismo taisykles vaikui pamažu. Taigi, vaikštom visada per perėjas, šviesoforus. Ji dažniausiai nori bėgti stačiai, žinoma - ar raudona, ar blauzgana juoda, jai nė šmotais.  Iš to ir kilo mintis žmogui paaiškinti mūsų pasaulį. Sakau: žiūrėk. Dega raudona. Kai dega raudona, eiti negalima. Kai užsidegs žalias toks pats rutuliukas ten žemiau, galėsime eiti per gatvę. (aišku visiem, ane?) Ji pasimuistė, rodo už puskilometrio gi kitas šviesoforas stovi - ten dega žalias, man sako su džiaugsmu - Aim! (Einam!). Nu. Atrodo jau suprato... Tik truputį savaip. Gerai, kad bent pasako dabar, kaip :D O kitas vaikas gal linksėtų galva, sakytų, jo, aišku. O į kurią jam pusę aišku, jau liktų nutylėta :D
Baisu, bet ir fantastika, kaip suverčia man darbo pabandyt įsijaust, kaip iš tikrųjų ji supranta, tą, kas man suprantamai vienaip, o jai kitaip galbūt. Tik pažadu - niekada nebūna taip kaip aš galvoju, kad tikriausiai taip yra :D

Būna, kad žmogus pasakoja anekdotą ir jau maždaug gali pačioj pradžioj įsivaizduot kuom jis baigsis ir jau akurat taip ir būna, net nebeima juokas, nebent tik pasididžiavimas, koks aš jau visažinis... tipo :) o su vaiku - niekas niekada visiškai neaišku :D
Netgi yra toks žaidimas (anoj Nekrasovų* knygoj rašo): nupieškite ant lapo kelias geometrines figūras įvairiose lapo vietose. To piešinio nerodykite kitam. Duokite jam lapą, rašantį daiktą ir pasakokite TIK ŽODŽIAIS, kur ir kokio dydžio, kokios formos daiktą jūs nupiešėte ir liepkite jį atkartoti jūsų piešinį. Įsivaizduojat? Jaučiu kad net geriausi draugai ar baisiai mylinčios mamos vienodų piešinių taip ir nenupieštų niekada :D va, ką reiškia suprasti, vienas kitą, ką sakom. Kiekvienam atrodo savaip net ta pati mintis.

Myliu kažkaip viską šiandien, ir kodėėėl... ir kokias iš to reikia padaryti išvadas... :) <3

* Zariana ir Nina Nekrasova "Liaukitės vaikus auklėti - padėkite jiems augti"

Myliu Erlį :)

Kai mums 99-eri. Meilės daina

Aš tavo ramentus išmesiu pro langą
Vežimėlį nustumsiu nuo laiptų
Vaistinėlę padegsiu
Nuplėšiu pampersus


Atimsiu klausos aparatą
Ištrauksiu dirbtinius žandikaulius
Nukirpsiu žarneles
Ir atjungsiu deguonį -


Kad mane prisimintum…

J. Erlickas
P.S. Čia moterų meilės vyrams himnas galėtų būt oficialiai skelbiamas. 


Išlaimingėjimai

Laimė – kai gali aiškinti kitam, kaip tapti laimingam. Kuo ilgiau aiškinsi, tuo labiau anas jausis nelaimingas. O tu – atvirkščiai.
Mat laimės indai – susisiekiantys. Kiek atimsi iš kito, tiek ir atitenka tau.

J. Erlickas
Idealu... :D 

Mano pamokos man

Savo draugų pagalba, įgijau dar mažiau knygų iš knygynų. Mažiau, nes kaskart ten apsilankius palieku dar daugiau norimų perskaityt, bet dar neįgytų šitų lobių... Anksčiau negalėdavau ramia širdim praeiti pro kanceliarines prekes, veik kasdien geriau neėsdavau, bet kad tik kokį fainulką tuškį nusipirkt. O dabar, žiū, brangsta mano priklausomybės :) vadinasi, viskas gerai - tobulėju :)
Kaip viena draugė prisiminė, kad buvo mano kokia tai sukaktis ir tradiciškai norėjo paerzint "Tai jau pasenai...:P" ir man tik šast geniali mintis! "Taip. Ir aš dabar dar protingesnė už tave, mažut." :) Ji išsyk suskato skaičiuoti, kad jau nebedaug ir jai iki manęs - vos keli mėnesiai... Cha! Likau patenkinta savo greita orientacija neakivaizdžiai išmokyt mandagaus elgesio! :) Tik štai, kuo daugiau tų knygų išskaitau, tuo labiau suvokiu, kad mano deimantiniai krisleliai sunkiai uždirbami (man tą patvirtina mano dukružėlė. kasdien. tik ji ir verčia mane griebtis medienos verslo produktų, interneto negana) ir persidžiaugt iš anksto neverta :P Bet aš ne apie tai.
Apie tai: "vaikas (mano pastaba: o kam nors gal vyras arba šuo, nesvarbu kas, svarbu kas) - tai toks žavingas žmogutis, nuo kurio negalite atitraukti akių, o jeigu atitraukėte - tai patys kalti." Žodžiu išsirinkau savo stiliaus knygą, už tai ir noriu pasigirt :)
Arba apie tai: "Dvi minutės tylos vaikų kambaryje gali reikšti įkvėpimo šuorą, per kurį jūs neteksite ir naujos sofos, ir naujo lūpdažio: tai, ko gero, didžiulės meilės visam pasauliui pasekmė, - na kam gi dar ateitų į galvą šokoladukais maitinti videomagnetofoną?" :D Kartais norisi tokią klaužadą iškoneveikti, bet kai suvoki jos poelgių priežastis, užsimanai visais decibelais kaukti "kokia tu fantastiška! niekad nebūčiau taip sugalvojus!", o po džiaugsmo, žinoma, einam tvarkyti įkalčių ir kurpti protu paaiškinamas visokiausias rišlias priežastis tėčiui, nes grįžęs jis nebūtinai tiesiogiai, bet greičiausiai su alkanu liūdesiu paklaus: "Ar mums tikrai nereikalingas šitas daiktas... buvo??? Rrrrrrrrr." Na, kažkaip taip. O dar sako, kad mamos "sėdėdamos" namuose su vaikais tik kvailėja! Šitiek protinio, fizinio, nervų glaistymo darbo turbūt jokiam protingiausiam diplomatiškiausiam ofise nerasit, ypač jeigu darbas susijęs su "kvailais klientais". Ten tokius durnius, gali sau taip ir išvadinti tiesiai akin ar aplink, o namuose mylimo žmogaus tikrai neišvadinsi, nes tada reikš, kad pats tokia. Ir tenka ieškot sunkių, bet vertingų sprendimų.
Gal atrodo ir niekis, bet jūs tik pabandykite kas sekundę, kai, švelniai tariant, gyvenimo patyrimo vaikas mokinasi jūsų akivaizdoj, prisiminti:
1. bet kokie sunkumai - laikinas reiškinys.
(Sunkumas - jau pravėsęs ir jau nebe labai skanus pudingas mažų delnų platumu paskleistas ant mūsų tėtuko garbinamo stalo. Žinoma, kad apgalvotai ir tyčia! Kai nurijus garą atvarau su padrėkinta pašluoste tvarkyti, man sava kalba dar paaiškina, kad šedevras nebaigtas ir man tenka galvoti, kaip gi gražiai į tą meną įsiūlyti vis gi tą nuostabią pašluostę... Galų gale, baimės, pykčio atsikratėm abi ir jau turim netgi daugiau, nei tvarkingai būtume valgę pagal taisykles, į patirtį įdėjom, kaip galima gražiai piešti pirštais, kaip pašluostė puikiai tausoja pirštus ir su ja dar įdomiau piešiasi (sulenkus pusiau - plonesnė linija, dar pusiau - storesnė), kaip pašluostė iššluoja nebešvarumus, kai jau pabosta piešti ir po to galima pradėti piešti jau kitaip, gal net ant popieriaus ir pieštuku, o visa tai mes papasakosim kai grįš tėtukas visas pailsėjęs nuo mūsų iš darbų, atseit, plius dar ir kalba lavėja po to ir pasakojamasis menas! Sunkumai ištverti nesusipykus - ne tik laikinas reiškinys, bet dar ir visakeperiopiškai naudingas, kad net tik spėk susivokt.).
2. su vaiku galima susitarti. VISADA! 
(kai labai jau kažkur kantrybė, atrodo, užtruko, ir tas mano mylimiausias žmogysta dabar neįmanomas suprasti, kodėl ji nenori rengtis kelnių ir verčiau eis basa... per sniegą... palauki... patyli, dar palauki, nusisukus pavartai akuliorus, surauki kaktą, atrauki, pamiršti, kaip nervuoja, gal net eini pati mautis savo kelnių... - voila! Susitarti ji pati atėjo po minutėlės kai tik nusiraminau, be to, puikiai apsisprendusi, kad ji vis dėl to mausis kelnes, bet tik šitas, kur ji nusprendė. Taip ji mane mokina nesikišti į jai svarbius aprangos reikalus ir kitus reikalus, kurių nenori daryti tik dėl to, kad MAN taip reikia tuo metu. O kodėl jai daryti, iš tikrųjų...
Tad kartais būna, kad į parduotuvę išsiruošiam po kailinukais ant visos mano siūlytos aprangos viršaus dar apsigobusios ryškiai kyšantį geltoną rankšluostėlį su tigro kailio imitacijos kapišonėliu... Arba laukdamos svečių, iš visų siūlytų variantų suknyčių ji išbraukia Viską ir išrauna iš spintos buvusio baltumo turbūt vis dar megztukėlį su viena sagele (šiaip grindų skudurėlis sakyčiau). Rengiamės jį, žinoma, kad ant plikos bambos. Kompromisą radom, man gal ir nelabai gražu, bet pažiūrėjus kitom akim - visai juokinga, kodėl visa tai vėl ir ne aš sugalvojau :D Taip pradedu atsiskenuoti "svarbius" ir "ne tokius svarbius" dalykus, kuriuos reikia man "sukontroliuoti" ir padėti smulkmenas į šalį, kai yra pats svarbiausias reikalas - kalbėtis ir išsiaiškinti, ko viena iš kitos reikalaujame ir ar tas reikalavimas tikrai būtinas žūt būt griūt. Ar mes spyriojamės vien dėl to, kad tai svarbu, ar dėl to, kad reikia būtinai kažkodėl laimėti. Pasibučiuojam po to, arba šiaip palydim palaikymo žodžiu, kad jeigu kas nors juoksis iš tavęs, aš žinau kodėl, bet tu man gražiausia VISADA :D
3. iš bet kurios situacijos visada galima rasti išeitį - ir netgi ne vieną.
taip... jau sakiau :) svarbu atsikratyti savo "žinojimo, kaip turi būti", fuj... arba "nes kiti...", bwee. Nesupras jie ar ką? Paaiškinsim, jeigu gudrūs. O jei ne - vėl nesupras, o ar mes turim taisyti jų mąstymo bėdas? :P Mes laimingos!

Nors šiaip kyla (drįsčiau suvisuotinti - kiekviename žingsnyje) įvairiausi bjaurūs trukdžiai ugdant nuostabų žmogų. Jų net trys pagrindiniai:
1. kaltės jausmas
2. mūsų pačių vaikystės chimeros
3. mūsų pačių gyvenimo patirtis (kuri, tiesą sakant, ne visada tinka mūsų vaikams).
Šitai suvokiant irgi galima pasidaryti normalesniu žmogum, mama, žmona, drauge, dukra, sese, anūke, darbuotoja, gyventoja... ir taip ir ne taip toliau.



"Meilė be sąlygų - ta dirva, kurioje išauga pačios gražiausios gėlės" (visos citatos šios ir kitos čia, yra iš dabartinės mano akiraty Zariana ir Nina Nekrasovos šeimyninės knygos "Liaukitės vaikus auklėti - padėkite jiems augti. Tėvams, mokytojams, psichologams, gydytojams: naujieji vaikai jau atėjo").
" Yra tik dvi tėvų meilės rūšys: besąlygiška ir nerimastinga"

penktadienis, gruodžio 03, 2010

Bananų vs. Cinamono varškės apkepas

Rašau sau, kad nepamesčiau šito bjauraus recepto :)
Gaminam iš ko turim. 0,5 stiklinaitės manų kruopų užpilam 0,5 stiklinės pieno (pieno neturėjau, tai užvožiau keliais šaukštais grietinės, gal dėl to skaniau gavos nei visada :P), kol gaminsim tešlą, manai ten brinksta. 2 pokučius 9proc. ri...ebumo varškės sutraiškom su 4 kiaušinio tryniais ir žiupsnis druskelės, keli šaukštai cukraus. Sutarkuojam bananą, pabarstom cinamono, dar vožiau mažulytį žiupsnį imbiero su E621, žinoma ;).
Kiaušių baltymus plakam atskirai mikseriu, nes tingim rankutėm, sumakaluojam viską į tešlą, šaunam į pyrago formą patepliotą sviestu (mano buvo su skyle tokia spec. forma, gal keksui ten skaitos.. niznam. Žodžiu, jei forma didesnė, trbūt reiktų padaugint produktų atitinkamai trbūt, kad nesigautų tik ant dugno blynas) :).
Ir kepam 30 min apie 200 t. 

MINUSAS - šitokį suvalgius porciją užsimanai žiauriai mėsos... :D
PLIUSAS - Paveiksliukas skanus, nebeliko net ką fotkint, Darkai sueitų išsyk toks be duonos, o be to reiktų kepti tada du :D

Children Full of Lessons

Nu ir pavargau nuo savęs. Klaikiai.
Visą savaitę kaip neretai, bet šią kažkodėl ypatingai skausmingai, praleidom kartu su dukra (bronchitai, miksūrėlės, žaisliukai, kantrybė, vaizduotė, trepsėjimas, tarakono teatras, nesutampantys pageidavimai). Nesakau dukrele ar kokia kita "-ėle" nebevadinu, nu, nes tikrai... baisiai mum išsitekti vienoj teritorijoj sunku šįkart patapo :)
Jei gaminam valgyti, tai kėdė, ant kurios pasilypėja mano vyriausia, taps per aukštai, tuo pačiu per žemai (nors laikraščių netiesėm), šaukštas per didelis, po sekundės tas pats šaukštas jau per mažas (plečiasi/traukiasi tikriausiai nuo darbštumo), rankos neklauso, nes nusviro arbatinuko rankenėlė, ant puoduko fekališkų ir skystesnių reikalų jau nebepataikom, nes tėtukas su šaliku, Indrutės gimtadienis, ar panašios nesusiję priežastys konfliktams.
Jeigu pramogaujam, tuomet motina vėl bus kalta, kad apelsinas nors ir įsivaizduojamas, bet labai rūgštus. Jeigu vaidinam, kad per mano nematomai skutamas bulves ropoja Ryškiai Matomas keturlinkas Tarakonas (suprantat, mano piktas Milijonas), tai jis būtinai paskelbs Girdimu Balsu, kad ne į tą pusę nematomas lupenas šveičiu. O dirbu tai aš viena! O man to vabalėlio nurodymai skrenda ypatingai griežti ir neatlaidūs be galo! Kaip man jaustis - tokia ideali, o va štai nuosavas vaikas... (Aišku močiutės tik ploja katučių, mat atkeršyja ir čia gerai...)
O jeigu pajuntu, kad kaistu ir riaumoju kartu, tada pykštelim senosios animacijos "rrrrrrrrr miau, ja lyžū y lyžū y na solnušką glyžūūū", kuri padeda paskutinį tašką ant mano susivokimo. Nioju tiūtą, titą nenioju (noriu liūto, bet šito nenoriu). Tiun Mikaką (įjunk Mikę Pūkuotuką), nioju tiūtą (bet jau vėl noriu to liūto...).
Velnias... Nejaugi ir aš taip vadovauju, kaip ji man čia rodo :D

Šiandien jau pamoką supratus iš kažkurios sau mielos pusės jau elgiuosi kitaip. Ir žiū, visai neblogai sutariam, kai aš nusileidžiu :D ką darysi, dėl gerų santykių, reik aukotis, kol neišsimiegosim ir nesugalvosim gudresnės taktikos :) Bet tik spėjau apsidžiaugt... Iš mažo zuikio vėl išlenda Didysis AŠ ties pusiaudieniu...
Nieko sau studijos man čia... Kolis, egzas, kolis, egzas viens paskui kitą, net medžiagos nėr kada įsisavint. Ir jai nesvarbu ar vasara, ar viduržiemis - ji mane tikrina be įspėjimo, be pažymių, bet jau taip atsakingai! 

O kas kvailiausiai mieliausia, aš jai dėkinga iki pat ausų riešutų, nes taip auklėti manęs net mama nebūtų sugebėjus :D

Moral: Darbuotojus į savo įmonę priimsiu tik turinčius vaikų žmones. Neretai jie būna patikrinti, žemiški, vaizdingi ir storpūs. Jie juk namuose turi pačius griežčiausius ir teisingiausius vadovus visaaaam laikui. :) Į darbuotojo atranką prašom ateiti su vaikais, jie bus bilietas, kad nereikės pas mane rašyti kontrolinio testo ir atsakymas bus akivaizdus abiem pusėms po valandos ir greičiau ;)

P.S. Jovita, Silva, tiks ir šuniukas :D
P.S. kitas: siautėjimo reali pagrindinė priežastis - rūpestis dėl mano neteisingos taktikos bei nuotaikos :) juk žinau, kad į vaikus reikia įsiklausyti ir juos suprasti, bet užmigau ant pipirų krūmo... Taip man ir nereikia :P

ketvirtadienis, gruodžio 02, 2010

kiek minučių dirbam per dieną :)

http://www.youtube.com/watch?v=5XD2kNopsUs&feature=player_embedded#!

Ištraukiau ištrauką :D nu tikrai... :)

Staigmenų mano mergos nori :)


ruošiuosi... :p tiksliau pati ir kalta :D lažybos...

Šviežutėlė čiolytė Jau :)

Šiandien ne tik mano Indrinė sulaukė 22, bet ir viena iš čiolių išsilukšteno į dar mažesnę čiolinukę :)
Moterų gvardija papildyta dar tvirčiau :) Baisiai norėčiau jas pamatyt, bet geriau siunčiam poilsio, nes atsimenu, kaip negalėjau ilsėtis tokį darbą atlikus, ir ryškiai matomą fėją žaliai aprėdytai panelei :* tėčiui... žinoma, nusiraminti, tiktai nusiraminti, kaip sako karlsonas :D tu dabar supakuotas - turi meiles dvi, nežinia, kuri didesnė ir taip didėja jos abi kasdien, kaip sako mūsų kantriausias pasaulyje tėtukas :) Kantriausias todėl, kad turbūt visi ir naujai, ir senai kepti tėčiai žino kodėl :D
Kad ir kaip, mes moterys, bandom savo hormonų pliūpsniais išvesti jus iš pusiausvyros, netgi sakyčiau tyčiotis iš jūsų, mes tikrai netyčia... ;) jūs dabar esat Vieninteliai, Geriausi, Šūdžiausi ir Tvirčiausi žmonų su "naujom pareigom" ramsčiai, ramintojai, gaivintojai ir svarbiausia Mylėtojai. Jokios švelniausios mamos, jokios mieliausios tetos ar mažos-didelės draugės taip nepadės mamukams, kaip pats kantriausias ir vyriškiausias mažiuko tėtis.
O mažoji... Jau turbūt akivaizdžiai jauti, kad yra vis dėl to gyvenimas po gimimo, ania? ;) toks diiiiidelis ir platus, truputį smarkiai nesuprantamas ir kartais netgi konfliktiškas.
(kaip šiandien mums su Emilija, tik nežinau ar noriu pasakot, nes tai nesuvokiamai gražu, kaip mažas padarėlis priverčia tokią suaugusią tvirtą "visažinę" pripažinti, kad tėra visiškas paprastas begemotas, kuris bijo ir nesupranta nei skiepų esmės, nei grafiko, nei ... nieko :) :D o kai begemotas kažkurią detalę paskui supranta (jeigu)... jaučiasi kaip po maratono bėgimo atliuoksėjęs pirmas, nors užtruko ilgiau nei kiti :D )
Žodžiu, mažas žmogau, tu net neįsivaizduoji koks tu didelis ir kiek tu daug padarai visai šeimai ir už jos ribų :*
Laukiam susipažinimo su tavim, didžioji ;)

P.S. Savo šiandien piktam Milijonui pranešiau, kad pykti nėra ko, nes mes turim dar vieną mergaitę, kurią reikės labai mylėti ir saugoti. Atrodo, kad suprato ką reikės daryti - išpūstom akim nulėkė prie savo plastmasinio šuniuko, pasičiupo ir rėkia "Au au nedioda meytė", verčiant paraidžiui: šuniuko neduosim mergytei (žodžiu... labai saugosim ir mylėsim savo pliką šunelį nuo tavęs) :D realybė...
ir ką daugiau gražaus nebepridursi... :D

Artista blog sako





pas mus tvarkelė ;)

Gražus daiktas nuo Jofkės :)


Atseit gėlėta pautienė :)