Vaikai kilę iš dangaus...

Šiaip čia yra vėlgi mamų knygos John Gray knygos pavadinimas, seniausiai perskaičiau, bet kad pavadinimas daug žavingesnis net už turinį, kad jau tikrai... Pozityvūs auklėjimo metodai ten ar kas buvo aprašinėjama, bet realiai pačiupinėjus ne vien tų mūsų mažūjų  išminčių auklėjimą, o tiesiog įsijautus į juos, iš tikrųjų įmanoma beveik pačiupinėti, kokie jie yra stebuklingi tarp mūsų didelių.
Ir kokie mes vis dėl to maži tie dideli, palyginus su vaikais. Pavyzdžiui, pamatom, patapšnojam, ar užuodžiam sniegą ir sakom - tai sniegas! Kokie šaunuoliai mes. Žinom. Patyrę juk. O tu įsijausk į vaiko kailį, kai jis pirmąkart jį mato, žino gan daug žodžių, bet nežino kaip šitas va vadinasi, tas kur va nu toks.
Fainas būtų žaidimas - pamatyk, bet pavadink kitaip, negu normaliai mes vadinam, bet kad perteiktum prasmę panašią, į tai, ką matom :D tik abejoju, ar mes, su nusistovėjusiais dogmais ir kitais cat'egorais išmastysim ką nors verto nuoširdaus susižavėjimo ir juoko, ir meilės, ir apkabinimo, ir ašaro, ir pasaka...

Šitas įkvėpimas mane užkvėpavo, kai Jurgita (mano pusseserė) paskleidė džiaugsmingą žinią, kad mūsų Gabi ant sniego sušuko va taip: Lauke putos! Daug putų.

O manoji didžioji irgi paliejo man perliukų jau :) nupirkau skanaus patriotiško šokolado su nesmulkintais riešutais. Na, įsivaizduojat jau? Apverskit tą šokoladą apatine puse į viršų, pamatykit, dabar pabandykit įvardinti tai. Nepavyksta? Pasirodo - tai Šokoladiniai Papai!

O kaskart kai jau manau, kad laikas pradėti jai paaiškinti eismo taisykles vaikui pamažu. Taigi, vaikštom visada per perėjas, šviesoforus. Ji dažniausiai nori bėgti stačiai, žinoma - ar raudona, ar blauzgana juoda, jai nė šmotais.  Iš to ir kilo mintis žmogui paaiškinti mūsų pasaulį. Sakau: žiūrėk. Dega raudona. Kai dega raudona, eiti negalima. Kai užsidegs žalias toks pats rutuliukas ten žemiau, galėsime eiti per gatvę. (aišku visiem, ane?) Ji pasimuistė, rodo už puskilometrio gi kitas šviesoforas stovi - ten dega žalias, man sako su džiaugsmu - Aim! (Einam!). Nu. Atrodo jau suprato... Tik truputį savaip. Gerai, kad bent pasako dabar, kaip :D O kitas vaikas gal linksėtų galva, sakytų, jo, aišku. O į kurią jam pusę aišku, jau liktų nutylėta :D
Baisu, bet ir fantastika, kaip suverčia man darbo pabandyt įsijaust, kaip iš tikrųjų ji supranta, tą, kas man suprantamai vienaip, o jai kitaip galbūt. Tik pažadu - niekada nebūna taip kaip aš galvoju, kad tikriausiai taip yra :D

Būna, kad žmogus pasakoja anekdotą ir jau maždaug gali pačioj pradžioj įsivaizduot kuom jis baigsis ir jau akurat taip ir būna, net nebeima juokas, nebent tik pasididžiavimas, koks aš jau visažinis... tipo :) o su vaiku - niekas niekada visiškai neaišku :D
Netgi yra toks žaidimas (anoj Nekrasovų* knygoj rašo): nupieškite ant lapo kelias geometrines figūras įvairiose lapo vietose. To piešinio nerodykite kitam. Duokite jam lapą, rašantį daiktą ir pasakokite TIK ŽODŽIAIS, kur ir kokio dydžio, kokios formos daiktą jūs nupiešėte ir liepkite jį atkartoti jūsų piešinį. Įsivaizduojat? Jaučiu kad net geriausi draugai ar baisiai mylinčios mamos vienodų piešinių taip ir nenupieštų niekada :D va, ką reiškia suprasti, vienas kitą, ką sakom. Kiekvienam atrodo savaip net ta pati mintis.

Myliu kažkaip viską šiandien, ir kodėėėl... ir kokias iš to reikia padaryti išvadas... :) <3

* Zariana ir Nina Nekrasova "Liaukitės vaikus auklėti - padėkite jiems augti"