Šiandien parsivedu savo bedievius iš daržo. Labai pasiilgau. Manęs irgi. Įlapnojam pro namų duris ir visas ilgesys ir meilė užklumpa mane visu bliūdu:
- O! Tu man nupirkai batukus. Bet jų šniūreliai per ilgi. Aš taip rišti nemoku! Va! Dar kiek vietos pirštams lieka!
Aš Naivuolė, bandau įkvėpti optimizmo. Sau, aišku:
- Bet kaip gerai, kad ne per maži, nes kitaip niekada negalėtum jų dėvėti. Raištelius patrumpinsim.
Sėdam prie vaisių, uogų.
- aaaa! Uogos per rūgščios kažkokios! Nektarinai skanūs, bet jų sultys bėga! Aaaa!
- Uogų gali nevalgyti. Nektarinus papjaustysiu, nevarvės.
- Bet man karšta!
- Tai renkis, po dušu lįsk. Atvėsi.
- Kam praustis, vis tiek murzina tuoj pat būsiu!
Rimtai? Vyrai, aš jus tikrai visus labai myliu, kurie ištveriat tokias "tragedijas" su jomis ir dar visą gyvenimą, kaip pažadėta... Kažkoks košmaras, kai tai darau ne aš.