Einamieji Genadijaus sopuliai

penktadienis, rugpjūčio 29, 2014

Diplomatija, ambasadoriaus

Plunksna užgauna tavo pėdsakas.
Ramu, tylu, gilu, švelnu, kaip pasaka.
Tai ne tu, kažkas toliau, kas nori man priminti
Kur turi būti mano akys ir kaip turiu gyventi

Šešėlis. Linksmas, bet baugus.
Vis dar ne tu. Žmogus taip negali...
Žmogus būna kvailas - nuožmus.
Vaidenasi. Atsisėdusi sau ant kelio...

Skeptikas negali būti protingas.
Jis tiesiog iš esmės nelaimingas.
Jau geriau tikėti tragikomiku.
Ar bent ironija, tik ne kronika.

Gudresnis tas, kuris turi vaizdą pilną.
Ne tik skausmą ar tik vieną laimę.
Tas, kuris pamatė ir suvokia visą kalną,
Daug labiau įtikina, nei tas tiktai pakalnėj.

Silpna

Mes kvailiai
Gal tik aš viena...
Juk mane lengvai galima apgauti
Vien iš mano balso galima spręsti-
Esu sukalbama.

Bet gal ir ne.
Ne visada.
Juk tau įkalbėti nepavyko :)
Nors buvo labai stipru ir malonu-
Tau nepavyko.

pirmadienis, rugpjūčio 25, 2014

Viskas, kas esu be tavęs, vis tiek esu tu

Ochrą! Kartais žybteli kokia tavo nuotrauka interneto sumaišty ir aš atkrentu. Mintis, sapnas... Ir negerai. Skęstu. Bet jau išmokau sustabdyti upę. Išlipti ir padėkoti.

Mokausi susisapnavus tavo šaltumo nebeprisiminti ir negalvoti apie tai ryte. Atrodo daugeliu atveju pavyksta (nutylėjus stiprų nedaugelį). Nes jau žinau, kad tai nesuteikia nei jėgų, nei ramių minčių, svarbiausia kenkia sveikatai. Ne tik mano, o visų, kas su manim ir net, jaučiu, tų, kurie nieko nežino ;) tau negerai. Turiu pasistengti, kad nejaustum to pelėsio.

Nemėgstu dainų. Ilgai net neskambėjo mano namuose niekas. Nebent vaiko žviegimas ir sproginėjantys elektros laidai. Vėliau perėjau prie muzikos be žodžių, nors irgi paplėšo kartais. Pastebiu, kad tai į gerą, nes muzikinis skonis išlavėjo :) pasidarė spalvotas, guvus ir meilus visokiems neįprastiems  sprendimams :) Pliusas!

Filmai. Kartais ieškau specialiai panašiai sukrečiančio, koks buvai tu. Ar aš ten. Nebežinau. Kodėl. Dar nepaklausiau. Galbūt dėl to, kad prėskai gyventi irgi kenkia savimonei :) Manau, gyvybei būtina bent taip sau priminti vis tiek, kas svarbu ar skaudu. Juk kaip rašė Beata: kai rankinukas sunkus, gyvenimas lengvesnis :) še tau :) aš ne tik rankinuką prisikraunu...

Pradžioje net silpna būdavo pagalvojus, kad tavęs nėra, nebus nebus nėra, ar tikrai!! ir nelabai suprantu, ar tikrai buvo. Už tai galiu suprasti savo vaikus, kai jie netenka ko nors norimo ar svarbaus ir jiems sunku su tuo susitaikyti. Ir aš ten buvau. Esu. Traukiu juos dėl to žemyn. Minusas.

Daug daug įdėjau kurdama neaišku ką. Mintyse. Gyvenau toliau vis tiek tavim. Ir net nepastebėjau, kad visur vartojau tave. Atleisk. Vartoju iki šiol. Tai dabar tapo daugiau nei tu. Nusiramink :p

Daugiausia to vartojimo vaikuose. Per tave pajutau gerumą pirmiausia sau. Mokau juos ne verslumo, o supratimo (savęs, kitų, kurie nekalba arba sako kitaip, nei jaučia). Kai tu pirmą kartą mane supratai labiau nei aš pati, mane pažadinai. Užsimaniau verkti. Nepasakysiu tau niekada "iš pirmo žvilgsnio". Su tavim buvo " iš pirmo supratimo". Ką dabar... Patiko. Jamam. Turbūt tai buvo tavo talentas tuo metu.

Nežinau, koks talentas tavo dabar. Nenoriu/noriu žinoti. Gerai, kad žinom abu tai, kad pavojinga. Kam to reikia. Nenada. Net jei kraujas sustojo. Jaučiu, kad kažkas ten sustingo. Pilna baimės. Nerandu, kur išjungt. Bet gal jau geriau.

Imu tai, ką davei. Gal ne tu davei. Gal pamačiau ir neklaususi išsinešiau. Kokia siaubinga ragana. Pamačius tave dabar matau, kad tu ne mano. Tada irgi taip buvo, bet matyt reikėjo kažko iš tavęs pasiimti. Ką davei pats, neišsaugojau. Tyčia. Nepatiko.

Konfliktas. Vis tiek kažkas dega makaulėj. Turbūt tu buvai mandagesnis ir iš manęs nepaėmei nieko, graužia. Grąžinti, ką pati paėmiau neketinu. Sakau, pavojinga, nereikia. Tebūnie. Teesie.

Teateinie. Kas? Dar nežinau. Laisvai dar galima kartoti aa maldeles, nes sergu. Sergu sunkiai tavim. Apsinuodijau. Tau tas pats. Tiksliau, taip pat. :) žinau, nesakyk, nesakysiu. Dabar visur juk rašo "Įsijunk šypseną". Daryk, net jei sprogsi.

Tai gerai. Mano vaikai, kurie yra ne tavo, kartais taip parodo pirštu... Be žodžių... Matyt aš... Perėmiau. Prisimenu tavo vaikišką nuotrauką. Pamėgdžioti niekad nepavyks :D bet smulkmena. Viską pamiršau, tik prisimenu. Ot...

Vienybė. Dorybė.

Šaltis ar karštis, atnešei man naudą. Gilią, širdingą. Tai kur dabar dėti tą ateitį, kuri staugia. Reikia daug dirbti. Susitraukti jau nebenoriu. Jau pradėjau dalinti nedrąsiai, ką man primeni. Atsargiai. Neužkliūk. Noriu, kad liktum...

Nelengva, bet ir nesunku. Viskas taip, kaip turi būti. Jaučiu, kad tai man. Lygis atitinka žaidėjo sugebėjimus. Būk.

Tai štai kam reikalinga ta mano charakterio savybė, kuri su viskuo susitaiko ir nesiima jokių veiksmų, o tik apmąstymų, išmąstymų ir prisitaikymų. Niekada neateisiu pas tave, nes bijosiu trukdyti. Vis tik esu mandagi.

Radau būdą gelbėtis. Leisti sau liūdėti, jeigu taip yra. Džiaugtis, jei surandu kuo. Sielvartauti laisvai. Ne per ilgai, bet supratimas, kad tai nejuokas - padeda. Tai reikalinga. Nereikia nei tablečių :) gerai

trečiadienis, rugpjūčio 13, 2014

Beviltiški

Prisiminiau, kad vakar siaubingai susisielojau tarp vaikų kieme :)

Dviem berniukams perskrido kamuolys per tvorą į mūsų kiemą. Jiems, aišku, teko lipti per viršų, nes niekas neperduos. Visi užsiėmę savo reikalais, tame tarpe ir aš kontempliuoju tik :) Jie jau lipa per tvorą, kai viena pas močiutę pasisvečiuoti atvykusi užsienietė mergaitė susiprato jiems paduoti kamuolį. Bet jie tik aprėkė ją: "Padėk į vietą! Neliesk!"
Matyt bijojo, kad pasiims sau. Dar bandžiau jiems paaiškinti, kad mergaitė nemoka lietuviškai gerai, bet ji tik norėjo jums paduoti. Jie nesuprato.

Kartais žmonėms nereikia pagalbos.
Arba
Jie labai įskaudinti, kad net nesupranta, kad niekas jų skriausti net neketino, o tik padėti, paduoti... Paprasčiausiai nieko neprašant.

Kaip svarbu vaikus mokinti meilės, supratimo, kad jie tai pastebėtų savo gyvenime dažniau nei skausmą, kurį patys iš tėvų ir per savo nesupratimą iš įpročio susikuria.

pirmadienis, rugpjūčio 11, 2014

Moteriškės raganizmas

Šiandien parsivedu savo bedievius iš daržo. Labai pasiilgau. Manęs irgi. Įlapnojam pro namų duris ir visas ilgesys ir meilė užklumpa mane visu bliūdu:
- O! Tu man nupirkai batukus. Bet jų šniūreliai per ilgi. Aš taip rišti nemoku! Va! Dar kiek vietos pirštams lieka!
Aš Naivuolė, bandau įkvėpti optimizmo. Sau, aišku:
- Bet kaip gerai, kad ne per maži, nes kitaip niekada negalėtum jų dėvėti. Raištelius patrumpinsim.
Sėdam prie vaisių, uogų.
- aaaa! Uogos per rūgščios kažkokios! Nektarinai skanūs, bet jų sultys bėga! Aaaa!
- Uogų gali nevalgyti. Nektarinus papjaustysiu, nevarvės.
- Bet man karšta!
- Tai renkis, po dušu lįsk. Atvėsi.
- Kam praustis, vis tiek murzina tuoj pat būsiu!

Rimtai? Vyrai, aš jus tikrai visus labai myliu, kurie ištveriat tokias "tragedijas" su jomis ir dar visą gyvenimą, kaip pažadėta... Kažkoks košmaras, kai tai darau ne aš.

antradienis, rugpjūčio 05, 2014

Inteligentai

Tėti, kad ir koks šlamutis esi bebuvęs, kad ir kaip stengeisi bristi kuo žemiau į dugną ir žvengti iš šventų Kalėdų, vis tiek aš užaugau visokia.

Atrodo, kartais kalbėdama su žmogumi jaučiuosi tokia prasčiokė ir neklaužada. Visai ribota kaip ir tu savo duobėje.

Kartais jaučiu, kad elgiuosi su savo vaikais taip, kaip ir tu - grasinimas ir iškart sprogdinimas neišgirdus atsakymo.

Kartais man vaidenasi, kad ir aš niekada taip neišbrisiu iš ten, kur makaluojiesi ir sėdi tu.

Ir kai visiškai esu prastos nuomonės apie save ir savo auksinę ateitį, kas nors pasivaiduokliauja ir man paskelbia:

- Ai... Šita va inteligentė, už tai jai ir gerai... - žmogus beveik su nusivylimu, kad jo mergos geltonas tiuninguotas fiesta ne toks fainas, kaip mano vyro legacas.

Arba:
- Kaip gražiai, bet ir griežtai auklėji savo vaikelius.. - atrodo, apie tai tik skaičiau knygoje ir svajojau kažkada, kad man nors truputį pavyks, nors jaučiausi visiška padugnė.

A na va, truputį ir pavyko trumpam :) Žinau, kad tame pavykime yra ir netiesos :P Labai daug :D bet blogai nebe man ten.

Ir visiškai nėra nieko iš vienos spalvos. Yra šešėlių ir peizažų, ir musių ant nosių.

Tėti, nesilaikyk įsikibęs vien žemės. Gali niekur ir nelipti, jei nejauku gyventi lengviau. Gali drybsoti, bet tada bent tik truputį akį pakelk ;) kad ir kas...

Tavo negražuolė - atlėpusiom ausim, per ilgais plaukais,
Kvaila, įkyri, nepagarbi, šlykšti... Ve, net mažai atsimenu, kokia bloga :)
Bet žinau - mylima, nes vieną kartą tikrai apgynei :P o tikriausiai buvo ir daugiau, tik mintyse, nepagavau ;)

Kažkada taip jau buvo

Iš negalėjimo, kad prie manęs kas nors prisiglaustų,
Aš nešioju kailį su kas antru spygliu, nors nesivadinu ežiukas.
Net ir ne velnias. Aš tik saugau kailiuką svarbiam glostymui.
Ne bet kam. Ne bet kaip. Greit raukiuosi. Nepyk.

Jei pavyks, būsi kantrus, kaip niekad nemoki
Jei pasiseks, mokėsi palaukti, kol suprasi
Jei gyvensi, kaip niekad neketinai ir niekas nenori
Galėsi sakyti man viską, o aš jau šypsosiu

Būti norėti

Dar atsimenu kaip nukraujavo mūsų santykiai iš lėto,
Nors gimė taip greitai, bet tik dėl to, kad abudu žaizdoti.

Gydėm supuvusias skyles viens kitam, bet neturėjom vaistų.
Todėl išputojo skausmai, supūliavo jausmai, užsikrėtėm nežinia.

Atidaviau, atplėšiau nuo savęs tave kaip mažą vaiką, nesuprantant.
Akys nupilko, širdis susiraukšlėjo, kojos susmuko, užgeso namai.

Atsinaujino oda. Galiu, vis dėl to galiu ir be rankų, be galių
Pamiršti, kas mane laiko, kai skrendu. Bandau skleistis

Atleisk, kad užmyniau tau purvinu sportbačiu ant srūvančių žaizdų.
Tada nežinojau, nemokėjau elgtis, ir nebežadu, kad kada nors dar išmoksiu.

Atsimenu dar. Ir dar. Ir dar eisiu. Dairysiuos aplinkui,
Kai reikia tik tiesiai. Nes bijosiu, kad oda dar ne mano.

Ir mušiu pagaliu daktarus, kurie irgi nežino, kodėl aš nežinau,
Kaip atlikti operaciją savais nagais. Jie neturi svarbiausio.

Jiems irgi skauda, nes atsinešė raizginius smegenyse, kurių nevaldo.
Atsisukusi vėl viskam dėkosiu, kad aš našlaitė, kad myliu šešėlį

Savo pačios. Mano Aš. Lieku spektaklyje. Paskui Namie. Su laime.
Su tavim vaiduokliu. Kasdien dėkodama, kad viskas toli

Dažniau pamirštu tavo ranką, nes reikia daug nešti. Ne ne, nevargstu.
Myliu viską. O prisėdus geriu. Kaip mylėjau, kuo tapo

Kūrėjas, kokie jo dažai ir šmaikštumas. Panašus į mane.
Ir gal aš? Jau galėsiu pavilkti savo maišus nuo lietaus.

Viską pati, bet ne viena, nes tu buvai. Tu atėjai. Kaip vaiką
Pagyrei, pamatei, kad silpstu. Pamokei užsikurti ugnį.

Kepu, verdu, plaunu, vėl žiebiu. Kaip gerai
Kad ne visas išėjai. Palikai, kas svarbiausia.

Daktare, žinau, kas svarbiausia! Neturi tu ausų ir manai -
Tai svarbiausia. Ne kūno dalys neveikia. Tu jų nevaldai.

Laukiu, kol daktaras išsistudijuos tai, ką jau laikau ir nešu jam.
Tada galėsime juoktis. Gailėti ir gy(dy)ti. Tu su žiniom, aš be pastangų.

Laukia didžiuliai darbai. Mieliausi. Kai pavargsim, mes pasijuokę
Nueisim miegoti. Kaip slibinas dvigalvis. Tik geras geriausias.

Dvi galvos, dvi čirvos. Pilnos kąstinių žaizdų, kurių nesimato.
Kaip oras. Esi reikalingas. Prisiminti ne šiandien

Pabudę vėl skrisim pūkeliais.
Nieko nemato,
Bet mato niekas.


penktadienis, rugpjūčio 01, 2014

Atostogų skaičiavimai

Kadangi jaučiu, kad pati smarkiai vis perkalbu ir nusišneku, tai daug mieliau klausytis kaip čiauška didesni žinovai.

Šį kartelį pralinksmino atostogų tema Emilija. Turime vieną savaitgalį aplankymui močiučių ir visų kitų giminių. O ji ir skaičiuoja:
- Tai žiūrėk, kiek atostogų turime: vienos atostogos - viena diena pas močiutę, antros atostogos - tėčio giminės, trečios atostogos - vienas vakarėlis Tauro gimtadieny.

Va tau ir optimizmas! Kai kada mes turime net keturiolika atostogų vienu metu ;) šįkart NET trys! Vis geriau nei viena atostoga ;)