Einamieji Genadijaus sopuliai

penktadienis, sausio 28, 2011



Thanks to LiaDa, primena vaikystę, kai dar būdavo laidelės vaikams kiekvieną vakarą... :) ech!


Kaip puiku, kai prie prikolo prirašo žodį prikolas ir tada tiksliai žinai, kad paklausius tai bus žiauriai neprikolas :D

ketvirtadienis, sausio 27, 2011

Maistelis mažulyčiams

Oi, negaliu :D Kaip aš irgi kažkadais pirmuosius kartus atradus, kaip maisto prekybos sfera tyčiojasi ne tik iš mūsų vėžinių ląstelių, bet tuo labiau iš mūsų mažiausiųjų, su savo pieno miltais ir biosferiškom mėsos (tiksliau kaulų, odos ir gyslelių skonio-kvapo) tyrelėm, kaip aš tada siautėjau :D Ot žulikai, nu. Iš mažutėlių bizniai tik sukas :) O dabar man juokas :) ir iš savęs ir iš kitų dabar atrandančių ir pradedančių burbėt.
Pala, galvoju. Tai čia visai už šposą dabar jau priimu. Būčiau aš toks prekybos biznininkas, tikrai ne kitaip elgčiausi. Gi šūdelis tas tavo nususęs kūdikėlis, jeigu nesugebi pati maitinti jo krūtim ir išmakalioti savom rankom košelės, o perki pieno, mėsos miltų, tai ko čia purški. Tipo čia naujiena, kad masinės gamybos prekės nėra sukurtos jokiam individui patenkinti jo sveikatą. Tai daroma tik tam, kad užkištų prakiurusį skrandį. O mamukės, kurios tingi ir jom negražu maitinti kūdikį savo porno krūtim, pakeičia natūraliausią produktą kuo - koksu kūdikiams iš plastiko dėželės, tai valio. Baisus čia daiktas. Gal kiek nepatogumų paskui vaikui bus šaibom išrūkęs skrandelis ar skylėta kepenis, o gal išporėjusi tulžies pūslelė. Pofig juk. Šitie organai nėra svarbiausi, ir juos išoperavus įmanoma išgyvent bent 10 ir daugiau metų :) Tad kodėl nepasilengvint sau gyvenimo ir neatsikratyt tais savo mažutėliais kuo anksčiau, jie juk velia tavo karjeros planus, daugiau jokios naudos, paskui net šiukšlių nepriprašysi išmest :D baikės :D Beje, į tą pienmiltį juk deda kartais omega vitaminų, taigi labai sveika smegenims sako. Gal bus biškį kūniškai invalid žmogutis, bet jau protingas... :D irgi gal, čia žiūrint nuo požiūrio, jeigu tik tuo tikėsi, taip ir bus :) maždaug kaip homeopatija - tik patikėk :)
Net nežinau ar čia reik ant tos masinės prekybos pykt, juk jie visai netyčia. Jie juk asmeniškai man pakenkt tikrai nesiruošė, jie tiesiog uždirba pinigus iš manęs. O jeigu aš buka, tai ką kaltint, gal kitus? :D Nematau tragedijos ir ant prekybininkų nei kiek nepykstu, netgi ploju, nes tik jų vitaminai E, modifikatoriai ir kiti skanėstai privertė mane kept duoną namuose, kas labai skanu ir kvepia ir malonu ir kaifas. Tik jie paskatino mane kramsnot mėsos kvapo ir skonio mėsą iš pažįstamo ūkininko, nuo tos mėsos net geležies kiekis kraujyje pakyla, ne šiaip sau vandeniu ir tirpikliais plautas šmotas. Ačiū tiems izrodams, be to, manau jie ilgai neišgyvens, masinė prekyba kris ir visi varysim į kaimus patys grūdus pjaut. Nematau blogio iš vis tame :D Nuo kada gamta ir tikras darbas su akivaizdžia, gal ir nefinansine, bet nauda yra blogai? :)
Va man baisiau yra kai savi draugai, giminės ar kaimynai tyčiojasi vieni iš kitų, iš jų vaikų, iš nėštumų kiekių, kaip skaičiuoja kitų turimus pinigus, galvoja kaip pakišt jiems koją, apšmeižt kitų akyse, kad tik anas neužsidirbtų papildomai, neduok die dar baisiai praturtės. Va čia tai vimdo. Čia tai šlykščiau už nerūšiuotas šiukšles ir net kūdikio kepenų cirozę nuo ultra visiems bet kam vaikam maistuko. Nes šitų savo savybių mes nelabai linkę pastebėti, nes patys sau esam teisingiausi ir geriausi, o kiti siekia tik pasipelnyti. Iš kur tokios fantazijos... Argi taip kas auklėjo :D

antradienis, sausio 25, 2011

Kita nuodų porcijukė

Dabar labai priimta būti labai pilietiškais ir demonstratyviai subjektyviai šališkais paaiškinti praeiviams arba šiaip savo aplinkos žmonėms, kaip jie turėtų elgtis su savo vaikais, kaip jiems atrodo, reikėtų ir kaip turbūt jūs esate nelabai geras tėvas ar motina savam vaikui, nes, na, kiekvienas gyvena pagal savo iliuzijas.
Dėl to dažnai supykstu, bet ir esu dėkinga, kad padeda man permąstyti savo atrodymą viešąjame sektoriuje ir stengtis taisyti klaidas, kurios kliūva kitiems ir po to skaudžiai suvokti, kad aš vis gi elgiausi teisingai pagal save prieš tai, o ne dabar pagal jūsų nuomonę.
Nes aš jaučiuosi nejaukiai ir ne savimi, o vadovaudamsi tarybiniais neveiksmingais ir kenksmingais metodais, kai pasąmonėj nusėda kokia nereikšmingai tarta frazė mano daržan. Pavyzdžiui, konkrečiu atveju, Emilijos darželio auklėtojos... Tiksliau dviejų auklėtojų nuomone, kuri dažniausiai nesutampa su manąja jokia logine jungtimi, bet štai pasąmonėj veikia patys nekalčiausi ir nieko tokio, jų turbūt manymu, žodžiai: "Kažkaip Emilija daržely su mumis jokių ožių nerodo, viską daro, ko prašom, nesiginčyja, o va kai ateina tėtis ar mama, Emilija totaliai pasikeičia ir nebeklauso. Tėveliams reikėtų tai permąstyti, kas čia kaltas... "
Aš atsakiau, kad savo kaltę visada pamatyti sunkiausia, nes sau esi pats geriausias kiek tik gali. Jos tik nusijuokė ir labai apsidžiaugė mano nuovoka. O mano tikslas buvo kaip visada mandagiai suktas ir gan tiksliai atsakantis į klausimą, neįžeidžiant. Akcentas buvo "sau esi pats geriausias kiek tik gali." Žodžiu, aš šioje situacijoje įžvelgiu tai, kad mano žmogiukas tarp ne šeimos narių niekada nerodys savo slaptų emocijų ir, kaip supratau savo nusiminimui, atsisakys net savo karštos nuomonės apie bet ką, kad tik įtiktų aplinkai ir netektų su ja konfliktuoti, vis tiek žino, kad pralaimės. O su šeima, ji žino, kad mes jai leidžiame diskutuoti, galbūt net išskirtiniais atvejais pamąstę, nusprendžiam, kad jos pasiūlymas, vis dėl to įmanomas svarstyti (tarkim, galbūt mes ir galim ne taip greitai renkgtis ir sprukti iš darželio, o dar čia ramiai aptarti įvykius, kas per dieną buvo, kas patiko, kas ne, kokius darbelius nuvekėt. Žinoma, tai vyksta visada tik koridoriuje, nes į grupę vaikams su tėvais įeiti nevalia. Tokios taisyklės, nes kiti tėveliai irgi norės eiti, o tai sunku suvaldyti. Todėl darželis valdo kaip jam lengviau ir patogiau. Na, bet čia jau atskiras punktas. Jų darbas toks. Susitaikysiu. Tėveliam domėtis darželio aplinka netinka, nes kiti verks, bet gali dalyvauti dovanėlių pirkime, finansinės padėties pagerinime ir kituose pintuose dalykuose. Žinoma, jie svarbūs, sutinku.
Na išgryninus, mes šeimoje leidžiam diskutuoti, ginčytis, nesutikti, svarstyti ir nutarti kartu. Nes tik kartu geriausiai išeina. Darželyje su 15 individų tokia praktika aš tikiu, kad per sudėtinga, gal kam atrodo, kad ir vaikai per maži, bet kita vertus, o kodėl vaikai turi aklai pasitikėt suaugusiais? Negi jie tokie jau šaunūs. Na taip, sutinku dėl saugumo, gyvybės ir dar kokiais svarbiais klausimais vaikai turėtų pasitikėti tik suaugusiu, kol pats išmoks analizuoti, bet už tai mes ir analizuojam tuos ne itin griežtos ribos ir skubos reikalaujančius klausimus, kad būtų kaip pratybos vėliau paaugus tiems svarbesniems dalykams. Maždaug mano politika aiški man pačiai sau ir mano akimis, geriausia, ką iki šiol išmąsčiau kol kas ir matau mažyčius rezultatus. Jie man kartais nepatogūs, nes kai aš noriu skubėti ir tiesiog bėgti, man tenka pasukti galvą ir palaukti. Gal ir per daug aukos, bet man ji priimtina, nes įžvelgiu naudą ne tik vaikui, bet ir sau, kad ir paprastuose žmonių tarpusavio santykiuose. Įžvelgiu, kad teisių pusių būna ne viena tikrai.
Na, bet sugrįžtant prie to auklėtojų juokelio, man pasisėjo mintis, kad aš tikrai nesusitvarkau su vaiku, nes jis man 100 proc nepaklūsta jokioje situacijoje ir man susivaideno, kad reikia imtis lenino, stalino, hitlerio suvaldymo taktikos :D
Viešoj vietoj (tai prideda scenos grožio situacijaj, believe you me) mano neidealiai paklusnusis žmogelis man ištaisė sceną, kad ji nori bristi per pusnis, laikydamasi man už rankos, bet aš į pusnį bristi atsisakiau, nes mano batai kiauri ir prisems drėgmės, liepiau pusnis taršyti savarankiškai. O savarankiškai žiogas nenori šokinėti, nes klimpsta ir sunku atsistoti, reikia mamos brendančios kartu. Aš vėl atsisakau ir konstatuoju jos savarankišką veiklą - į pusnį bristi gali, bet be manęs, ačiū. Turbūt vis dar jautė savo jėgą leidimui ginčytis toliau, todėl krito it lapas ant žemės ir nė krust, ji taip išsireikalaus ko jai reikia, nes aš išsigąsiu, atseit. O aš sakiau kadangi, vyksta toks terorizmas, aš taip nemandagiai nebenoriu veltis į ginčą, einu ant sūpynių, supsiuos, jei nori prisijunk, jei negali išsirinkti iš mano pasiūlyto varianto savarankiškai bristi arba nebristi visai. Ji atkakliai liko gulėti nejudėdama, aš išėjau, kur žadėjau. Neateina. Mano terorizmas mat irgi gal mandagesnis, bet lygiavertiškai užsispyrėliškas ir tapo karas. Žiūriu pro šoną - guli kaip niekur nieko 5 min, 10min. Sniege. Sudiegė pavojus, kad tikrai sušals, nušals, minimum plaučių uždegimas, ligos, vaistai ir nebeištvėriau plano savo. Parodžiau savo valdžią nusinešdama ant rankų žemyn galva kriokiančią visų siaubui. Dar prie laiptinės paskubinau žingsniuoti pačiai, nes jau pradėjo sutraukinėti pilvą benešant, aiško ko ir tikėjausi - nesutiko, suklupo. Žodžiu, baisiausi pykčiai, tik vaikas nelabai suvokė kame problema. Aš tik sniege gulėjau, ane :D 2 metų dar neturi priežastinio, pasekminio mąstymo idealaus, o motina čia drąskosi, nes jai ausyse skamba žodžiai, kaip tėveliai nesusitvarko su savo dukryte, tik išoriškai atrodo tik šiaip pablūdo, matyt jai taip visada, gal kokia su nervais. Nu tokia šykart buvau... :p
Tik nusiraminus apsvarsčiau situaciją, kaip elgiausi, kaip galėjau elgtis. Nu ir greičiausiai per daug leidžiu ginčytis, turbūt... Tik norėčiau, kad ji tai darytų jai visose nepalankiose situacijose, ne tik šeimoje :D Nenoriu, kad ji būtų kaip aš - nusileidžianti pavojingose situacijose dėl šventos ramybės, bet jos gyvenimo užduotis turbūt ne tokia kaip mano, reik atvėsti ir apsiraminti taip toli bemąstant. Gal to rytoj visai nebus, kuris iš mūsų gali būti tikras? Reikia dovanoti sau šią dieną smagią, toliau sukti smegenis šiai situacijai, kaip smagiau kad būtų daugmaž abiems. Trūksta tolerancijos ir man, iš kur vaikui tai turėt iš nieko :(
Tik vis dar manau, kad džiaugtis perdėm paklusniu vaiku tikrai ne man. Muškit mane, gabalėliais pjaukit, nu netikiu, kad tai gerai pačiam vaikui. Suaugusiam - taip, tai paprasčiau, kai vaikas besąlygiškai pritaria, bet aš geriau išmokysiu save ne taip dramatiškai ir tikrai protingiau sukurti planą, kaip susitarti abiem šalims naudingai. Tai sunku, daug nervų, jėgų ir kitų žvairų akių, net nu, linkėčiau kuo toliau, tuo dažniau prieš tariant tradicišką žodį, patiem sau pasvarstyti jo prasmę. Jeigu ji jums atrodo teisinga ir priimtina, taikykite, stebėkite, kas iš to išeina. Sau. O aš ir visi kiti turi savo tradicijų.Pasitikėkite kitais, kad jie elgiasi sau geriausiai kaip tik sgeba, nei daugiau nei mažiau. Dėl to tik bus mažiau žodžių susitikus, ypač jei nesutinkate su jais arba daugiau peštynių ir visi vis tiek liks sau teisūs. O energiją galima būtų ir naudingiau taškyti kur kitur :)
Dabar mano užduotis sau atleisti už tą "Lapė snapė mane neša, lapė snapė kuodą peša" stiliuką ir išmokti likti atspariai ir toliau nesutikti besąlygiškai su kito nuomone :P net ir pasamonėj...
Milžiniškai smagu :)

Liūdno suvokimo diena

Kaip nesmagu įtarti, kad kažkam turbūt galėjai arba gal net ir padarei kažką ne itin malonaus gyvenime per savo kvailą liežuvį ir 'kažkada draugų' intrigas ar tiesiog jų tokią vadinamą protingą ir gudrią pasaulėžiūrą: "gelk kitam pirmas, kol tau neįgėlė ir žiūrėkim su džiaugsmu, kaip kapanosis" :( Gaila ir dėl jų, nes taip greičiau surandami priešai, kurie gali atgal tada jau be sąžinės nuskriausti, kai tik pasitaikys proga, dažniausiai labai nemaloni, nepalanki tau, kai esi pats silpniausias :s Bet gal toks gyvenimas spalvotesnis gali atrodyti, kaip konkurencinė žūtbūtinė kova ir laki vaizduotė, kaip reikia su pasauliu kariauti, kol jis tavęs nenukovė. Nu, jau kartojuosi, nes esu praktiškai nei tai šoke, nei tai pasitikėjimo vertoje situacijoje :(
Sunku. Bet čia tik eilinis ženklas (ir nebe pirmas, deja), kad tyla gera byla viiiisuomet. Net jei atrodysi kažkam nedraugiška dėl to ar kitokia, tiesiog taip lengviau sau. Atleiskit iš anksto, kad braukau draugų sąrašus vis dažniau, blogiausiu atveju jų pareigas pažeminu iki pažįstamų, kol gal visai išnyks, bet čia tiesiog vaistai man. Ne dėl Jūsų. Noriu padėti sau daugiau nebesijausti kvailai * Bent jau praretinti tas būsenas, kol išmoksiu vengti visai :)

pirmadienis, sausio 24, 2011

Virtuvinis gangsteris

Kai mane mama su močiute auklėjo ir bandė parodyt man kryptį, joms iš to nieko nesigavo ir jos man vis grąsino, kad mano ateitis beviltiška, nes aš ne tokia kaip jos. Buvau tuo patikėjus - tvarkytis man nereikia, kepti nuobodu, nes nesigaus ir taip aišku, kam nors padėti, pagelbėti - ne mano kompetencija, nes tai ne man, trumpai išvertus - visiška nevykėlių pabaisa ir dar piktybiškai. Pačiai net nejauku :)

Bet atėjo mano išganymas ir šiandien aš kepu bulką. Pati. Iš MIELIŲ! Prieš tai šeima ir bendradarbiai gardžiavosi mano mielinėm cinamono bandelėm, paskui farširavau koldūnus, tiesa, pyragai dar nesiseka, bet duona kažkada net gavosi!

Žinoma, tvarkytis vis dar nepabudo mano asmens varovas. Visas butas jau porą mėnesių gąsdintų net plėšikus. Gerai, kad jie tausoja savo nervus ir čia neužsuko kol kas. Patariu jiems to plano ir toliau laikytis. Bet neįmanoma juk būti puikiam visur, ką. Reik palikt vietos ateičiai, kam persiplėšt. Į šeimininkių konkursą eiti ne man, aš gi ne Pizolda kokia, kad reiktų įvertinimo kaspinu ant plaučių. Tiesiog šiaip...

Še tau ir batonas maždaug kaip visada receptas:

50g šventų mielių
250 ml virinto vandens
250 ml šalto pieno
1 v. š. sviesto
1 a. š. druskos
1 a. š. cukraus
neįsivaizduojamas kiekis kvietinių miltų
4 delnai alyvuogių aliejaus

Atsipjaustau aš tų mielių atatinkamą kiekį arba kraunu, kiek liko nuo Jono picos, užberiu tą šaukštelį cukriuko, pasmulkinu mieles su cukrum, užpilu vandens-pieno mixą ir įmerkiu šaukšto didumo sviesto. Liurlinu, tiiiirpsta, atseit ten viskas.
Šitos tešlos valgyti nelabai norisi (turiu tokią maniją, kai žali dalykai skanesni už keptus ir sunokusius), nes nėra tokia saldi kaip desertinėms bandelėms, todėl bulka gausis normalaus didumo.
Tada kraptelim šaukštelį druskytės. Tada barstom miltų kažkol kažkiek, kol tešla bus ne šaukštu liurbinama, o jau savo dvi pečių ataugas be žiedų ir papuošalų galėsit sumerkt. Aišku ir kvailiui, kad reikia čia prisiminti aliejum pasišlakstyt minkymo priemones. Tol šlakstysit saujom, kol išminkysit padorų kepsniuką tokį.
Mh, kaip pasakoj. Tiesiu sviestinį popierių be ceremonijų, dedu peraugusį pagranduką ant blėkos, dar paforminu kaip man gražu. Šaunu į 50 laipsnių oro kaitiklį pusvalandukui kokiam. Kyla, plečiasi, dauginasi rupūžna.
Tada tik OBA! be įspėjimo ir paglostymo patemperatūrinam iki 210 laipsnių, žinoma plius, ne minus. Pasiciklinau 15min laikui. Po 10 min jau yra kvapas, kad aš buvau čia kažkur virtuvėje. Paskui jau sužadinus pypsiukui po tų 15 minutų, apsimetam, kad nebe taip pykstam - atitirpdau orkaitę iki 200 laipsnių 20 minių.
Puffff išjungiu. Pavėsinam, turbūt, papjaustom, pirma porcija vietoj pyrago su pieneliu, vėliau jau tiks ir sviesto užsitept sekančiai dienai, jeigu liks to gyvatos :p

*Pumpiec Maximai ir jos aldehidams ant pokučių... Man vežkit tik Extros miltų. Gal kitąkart įsikvėpsiu ties barankom.
*Draugai, dovanų, tepaliukų, žaisliukų, pinigų iš manęs nesitikėkit kaip ir iki šiol. Nebent būsit pagerbti kepiniukais, jeigu bus man ant jūsų nuotaikos vėl ;)
*Vaikai, jei ne jūs, dabar konstruočiau toliau net ne Sau, demonai žino kam, lentelę Exely tą pačią, paskui tą pačią kitą, Wordą drebinčiau, daugų daugiausiai režisuočiau telefonų skambučius vadovo renginiui - pliauškinių apie nesuvokiamų kainų prekes ir idėjas, skaityčiau nevėkšlišką naujienų portalą apie žmogžudžius ir analizuočiau savo giminių horoskopus, nes mano pačios neaišku ar tas ar anas. Tada eičiau ieškot šokolado ir laukčiau savo ciklinio išprotėjimo. Dar būtinai įsivelčiau į tarpžmoginį ginčą su kolega apie sąskaitų nerašymo problemą. Nu, gal gal nukeliaučiau iš nuobodulio į kokį seminarą nereikalinga tema ir nieko ten praktiškai nepanaudočiau. Ir tai žmonės vadindavo profesiniu tobulėjimu, kurio nevalia nutraukti "bukinančiais" vaikiškais reikalais. Kitaip maximoj nenusipirksi nuodų bei pasaulio ekonomika ir moterų autoritetas finansuose kris... Aha, gąsdina, uj. NOT!

Bet tik dabar aš suvokiu, kokia aš žaviklis ir linksmiklis ir užsispyręs noriklis gauti pasitenkinimo veikla ir gauti atsakymą: "mmmm, niu, bai atiū" (mmmm, skanu, labai ačiū). Čia daugiau nei atsakymas ar sąskaitos apmokėjimas. Nes už viso to slypi mūsų santykiai, sutarimas, padrąsinimas ir žingsnelis po žingsnelio kažkokiai idėjai...Ir ne tik virtuvinei, mhm ;)

Panašu į tiesą, cha!

Laiškas Sutvėrėjui
Brangus Sutvėrėjau ! Rašo tau Laima Z. iš Kauno. Aš labai norėčiau būt laiminga! Prašau, duok man mylimą ir mylintį vyrą, kūdikį nuo jo, berniuką, ir tuomet aš, bala nematė, neieškosiu naujos darbovietės, kurioje didesnis atlyginimas ir būtų patogiau nuvažiuoti. Pagarbiai, Laima.

Brangi Laima! Jei atvirai, aš truputį sutrikau, pamatęs eilutę apie darbovietę. Net nežinau, ką pasakyt. Laima, tu gali ramiai ieškot naujo darbo, kol aš ieškosiu tau vyro. Sėkmės! Tavo Sutvėrėjas.

Gerbiamas Sutvėrėjau! Dėkoju už tokį greitą atsakymą! Bet... močiutė sakydavo: kam daug duota, iš to ir bus paprašyta. Jei staiga aš gausiu ir vieną, ir kitą, ar už tai nesulaužysi man kojos paslydus einant šaligatviu? Ne jau, geriau taip – aš randu naują darbą, gaunu vyrą, tačiau už tokią laimę sutinku su savo mylimuoju visą gyvenimą nuomot butą sename blokiniam name. Kaip tau toks? Тavo Laima Z.
 
Brangi Laimute! Kvatojau, perskaitęs apie koją. Močiutės posakio esmė visai kita: kam duota daugiau talento, gebėjimų, žinių ir išmonės, iš to žmonės daugiau ir tikisi. Tu gi jau pasitaupius dviejų kamabarių butui kažkur šalia Kauno. Tai ir pirk į sveikatą, o koją pasilik sau J Tavo S.
  
Brangus Stvr! Iš principo, aš apsidžiaugiau, perskaičius apie koją. BET: aš turėsiu vyrą, kūdikį, butą, ir koją. T.y. abi kojas. Ką būsiu už tai tau skolinga ? Laima.

Laima! Kodėl tu kalbi su manim, kaip su žydu? Manęs paprašo – aš išpildau. Aš tau kur nors, kada nors kalbėjau apie įsiskolinimus? S-ėjas.
 
Taip! Tai yra ne. Paprasčiausiai taip negali būt, kad būtų ĮMANOMA, jog viskas bus gerai, supranti??? Aš šiąnakt verkiau visą naktį: atidaviau pirmą įnašą už butą. Geras, su vaizdu į Nemuną. Bet tur būt vyras bus už velnią baisesnis. Rėžk atvirai. Galima sakyt, aš tam pasiruošus. Laima.
  
Brangi Laima! Vyras, aišku ne Alenas Delonas, bet už tai ir į veidrodį rečiau žiūrės. Visai normalus vyriškis. Artimiausiom dienom susitiksit. Taigi, atsakau į tavo klausimą: yra ĮMANOMA, kad viskas būtų gerai. Jei atvirai, man visiškai tas pats, gero ar blogo manęs prašoma. Lai tik žmogus žino, ko nori. Stvr.
  
Gerbiamas Stvr. O ar galima, kad gera būtų ILGAI ?.... Na tarkim, jei penkis metus tai tęstųsi, aš sutinku, kad naujam bute vanduo iš krano kapsės … Bučiuoju, Laima Z.
  
Laimute, aš tau atsakau sąžiningai – yra visiškai įmanoma, kad gera bus ilgai. ILGAI ir VIENODAI – ne. Viskas keisis, nekinta tik tai, kas negyva. Ir kai keisis, tau atrodys, kad viskas blogai. Kurį laiką. Bučiuoju, stvr.
  
Stvr! Тik ne koją. Jau geriau tegu vyras truputį į kairę nueis.
 
Laima, baig su manim derėtis. Kaip turguj, nu garbės žodis! Aš likimui nevadovauju. Tai jau kito skyriaus kompetencija. Mano reikalas – duoti žmogui visko, ko jis nori. Sąskaitos tau nieks nepateiks. Jei jau taip nerimauji, galėsi kasdien su vyru keiktis rusiškai, kai taps neištikimu. Juokaunu, keiktis nereikia J ! Turiu tik vieną prašymą: kai jau būsi visai-visai laiminga, išlaisvinsi savo jėgas/gebėjimus. Tuomet prisimink, kad moki puikiai siūt. Užsiimk skiautelių siuvinėjimu, tavo pasiūti užtiesalai papuoš bet kuriuos namus ir žmonės džiaugsis. Pagarbiai, S
 
Mielas mano S! Aš šiandien šokinėjau iš džiaugsmo. Žinoma! Aš padarysiu viską kaip sakai. Aš TIKRAI neliksiu tau skolinga? ... Мan pasiūlė dar šaunesnį darbą, o tas bičas iš kavinės pakvietė mane pasimatyman. Jėėėes !!! ...taip nebūna... taip nebūna! ...nusipirkau siuvimo mašiną! Bučiuoju tave!
  
Brangi Laima! Viskas gerai. GALIMA daryt viską, ko tik nori, tik nesipyk su sveiku protu ir nepažeisk Baudžiamojo kodekso. Ir tau nieks negresia. Priešingai. Jei neerzinsi dejonėmis, visas mūsų skyrius (nr 4562223) tik džiaugsis. Dejuotojai didina entropiją, tur būt pati žinai. Ir terlionės su jų prašymais daug. Mane nuo jų, sąžiningai prisipažįstu, beria. Tad sėkmės tau! Aš kuriam laikui atšoku, nes gavau užsakymą vienos lyties trynukams. Tik kad vėl derisi, savo sveikatą mainais siūlo. Kuriem galam man jų sveikata ... Tavo Stvr. Saugok koją! Bajeris!
 
Sutvėrėjau, labas, kaip ten tau sekas? Dukrelę pavadinom Agne, tsakant, tavo garbei. Pasiuvau patį gražiausią pasaulyje užtiesalą iš skiautelių, užėmiau pirmą vietą parodoj. Tai dabar pakvietė į tarptautinį rankdarbių mėgėjų kongresą Balio saloj. Skrisim visa šeima. Nubundu rytais, paukščiai čiulba, ach ... Aš retsykiais mąstau – už ką man tokia laimė? Tavo Laima. P.S. Linkėjimai nuo vyro!
 
Labutis, Laimute! Šiek tiek sutrikęs esu ir pripažįstu, kad truputį nepataikiau su su sūnum, kurio tu norėjai, bet ..., matau, tu ir taip džiūgauji! Būti laimingu yra normalu. Priimk tai ne kaip dovaną, nuo kurios netenkama amo (arba žado. O kuo jie skiriasi?), o kaip savaiminį tavo gyvenimo foną. O žado netenkama retsykiais ir nuo tokių smulkmenų, kurios kiekvienam atitenka be jokių prašymų: ne mano darbas – priverst paukščius giedot po tavo langais. Tai pagal nutylėjimą priklauso kiekvienam. Bazinė komplektacija, tsakant. Tavo reikalas juos išgirst ir pajaust tai, ko trokšti ... Šie gebėjimai ir padaro žmogų laimingu. Viskas. Toliau varyk pati. Jei ką – rašyk. Ir kaip pas jus Kaune sako – liekam geruoju J ! Tavo Stvr.
 
Galbūt aš nenuėjau ten, kur ketinau, bet už tat sustojau ten, kur norėjau...;-)

Asilas ir Muzika

Šiąnakt dalį nakties sapnavau, o kitą dalį kažkodėl galvojau. Tik nelabai skiriu, su kuo galvojau ir kam, bet tai neesmė, jeigu bent kiek juokinga. Vos laikiausi nesukikenus kokį dvidešimt kartų, mat neaiški priežastis liepė man sugalvoti būsimam šuniui vardą. Dar net nežinau, ar toks kada nors iš vis bus, nes pradžiai reiktų mums namelio, bet šunims vardus jau turiu, vadinasi, einam jau realesniais žingsniukais svajonės link, maždaug... :)

Tokie juokai gimsta turbūt ne iš baisios meilės, bet nuotaiką kelia. Užduotis buvo - harmoningas skambesys ir kilminga prasmė.

Pirmiausia sumąsčiau vardų kažkodėl kalei:

Jeigu pudeliukė - Elektra. Nu, tipo, garbanota.
Jeigu baisiai loja - Muzika. Dar reiktų padresuoti, kad pasakius "ką grojam" pradėtų skalyti :)
Jeigu daug keliausim - Spinta. Vis tiek pusę jos susikraunu, o čia kaip simboliška visur tokią viename kūne vežiotis.


O jei šuniukas vyrukas...

Visada norėjau šunį vadinti Šuniuku. Angliškai būtų bent jau Dog.
Dėl kelionių - Garderobas. Tik labai ilgas, tektų gėdingai trumpint Robu, kas galėtų atrodyt irgi biški prasmiška - plėšikėlis toks Roberis.
Bet visų principingiausias iš ko ir kikenau iki pat ryto - Asilas. Pvz., einam į miestą su Asilu? Kur tavo Asilas? Asile, fu! Asilai, pas mane. Atvarau aš su Asilu iki tavęs, ok? Asilas namie? :D Nu žodžiu, šitas laimėjo vardas vienareikšmiškai, reiktų tik išdrįst :)

Vis tiek reikės dviejų šunyčių, nes mūsų šeima irgi ne po vieną asmenybę, todėl kariuomenei sudaryt ir šunų nereik skriaust po vieną. Skriausim mažiausiai porą :D Tereikia namelio prerijose. O kaip smagu bus svečiams... Ateitų dažniau pasityčioti, net jei ir įsikurtume toliau nuo dabartinio centro :)

Svajonės man gražu :P

penktadienis, sausio 21, 2011

Dieviška ir tiek
Esu Oželytės mėgstėja, nes yra atlapa beprotė ir sunkiai nepatogi teisybės gleizotojams :)
Kaiiiip man kančios būdavo tos istorijos pamokos. Visos pamokos. Tikrai. Mintinas kalimas pagal Lenino mokslo formulę, o jau atseit nauji laikai, pfff. Ir ne tik istorija taip dėstoma, visi dalykai tokie. Tik neturėjau žodžių tai paaiškinti, nes neturėjau kada, reikėjo pažymį gaut pirma. Cha :) Kur man dabar tas pažymys groja? Net paslėpsniai į pažymius man dabar nesureaguotų. Ožiukų skaičiavimas kas 45 minutes.
Ir štai Oželiuko kalba mane papildo ir džiaugsmina, kad ne aš viena tokia varna mokymosi ir visais kitais bukinimo klausimais. Mokiausi blogai ir tuo didžiuojuos mažutė :), nes ten nebuvo ką išmokt. Kuo toliau tuo mažiau.O kas išmoko, dabar gali nebent tik pacituoti kažką, pavegetuoti ir įrodyti, kad ilgąją atmintį išlavino. Tik savų žodžių ten mažai.
Ne tik istorija kaip mokslas yra neegzistuojantis. Žiūrėkit kaip gyvenime mes kartais susitikę su draugu tuoj skalbiam kokį bendrą pažįstamą, kad štai gyvena kaip neprotingai, galėtų taip, o jo, koks jis kvailys. O gal tas pasakotojas paėmė tik vieną faktą iš ano žmogaus pasakojimo dalies ir nežino dar daugiau detalių, bet jaučiasi teisus skalbdamas kito nedorybes ir panašiai. O istorija yra tas pats, tik kad ten viskas pateikiama vadovėlio forma, atseit, rimtesne forma :)
Ir kaip aš galėsiu reikalauti iš Emilijos dorai išmokti istorijos faktus? Reikės man mokytis kartu su ja, kad galėtume laisvalaikiu maždaug aptarti juos nemokykliška didaktika. Jeigu mokslo reforma (200 proc.) dar nebus įvykusi totaliai. Taip aš ir protingėsiu, jei anksčiau nesugebėjau ir nemačiau prasmės :)

Ką reiškia 'childish', ar ne? :)

Ką suaugę žmonės gero davė pasauliui? Karus, nešvarias politikas, baisias ideologijas? Žiūrėkit, ką duoda pasauliui vaikai... Maždaug taip Adora Svitak pavaro :).
Nuostabi jaunuolė, kuri moksliškai paaiškino, kokia vieta priklauso mums, peraugusiems suaugusiems :)  Vienas malonumas klausyti, bent jau man :D Net pridurti ar ginčytis būtų sunkiai nebeprotinga :D
Na, taip, žmonės mano, kad vaikai yra naivūs, kažkodėl gimsta iškart blogi ir jaukiantys tobulų suaugusių planus, ir be klausimų priimta nuo seno, kad vaikus reikia tik mokyti tų nešvankumų, kokius išmoko tie nuostabieji suaugėliai. Taip, ironiškai noriu iš mūsų pasityčiot atvira širdim ir šių žodžių nesigailiu. Esu gan smarkiai savikritiška ir man negėda, nes taip pripažįstu, kad dar toli ruduo ir man tik mokytis ir mokytis. Be to, pamąsčius ir bent kiek analizės įdėjus tyrinėjant suaugėlių veiklos ir darbų padarinius, šiurpsta oda, ar ne? :) 
Taip kad, atėjo laikas mokytis to "childish", idealieji, kas man netgi labai labai labai prie širdies :) Mielai! Aš su jumis, ir tik vaikais tikiu! Beprotiška gal, bet tai suteikia diiiiidelius sparnus, tad kodėl netobulėt? ;)

Dar besilaukiant mūsų Milijono, kartojau visiems ir žinojau, kad ji bus mano mokytoja, ne atvirkščiai. Savaime atėjo tokia mintis. Tuo metu tai nebuvo labai populiaru mano aplinkos rate. Bet čia, pasirodo, aišku kaip dieną ir nėra ko didžiuotis :)
Suaugę yra riboti ir tiek. Gal kam atrodo kitaip? Todėl ir žvengiu :D

trečiadienis, sausio 19, 2011

Vyrai tarp moterų

Jie dažniausiai pasimetę. Nesvarbu ar jaunystėj, ar senatvėj, bet jie lieka naivūs, tikėdamiesi meilės perlipus šeimos sienas. Atseit žmona nebetenkina, tai patenkins kita ir dar geriau. CHACHACHA :D
Patenkins tikrai ta kita ir dar su kokia energija, kol jai bus naudinga. O paskui vėl reikės meilės ieškot, nabagėliui, jeigu meilės neturi savyje. Su jaunesne gali pabandyti. Tik ta jaunesnė irgi užauga, istorija kartojasi. O būtų dėdė likęs savo vietoj, sugalvotų kokį siurpriziuką žmonai, pagirtų ją, žiū ir žmona ne tokia bjauri būt ir lakstyt kiek energijos sutaupai. Aišku, su žmona gali būti rečiau įdomu, nes ji jau pažinta per kiek ten laiko. Bet visas moteris anksčiau ar vėliau pažysti ir gaunasi, kad jos vis tiek panašios savo emocijom, gal kita šiek tiek raštingesnė ar maloniau elgiasi, bet pasirodys, kad kasdienybėj ji taip pat būna ir liūdna, ir kerštinga, ir nieko tu, berniuk, nelaimėjai loterijoje. Tik dabar jau turi reikalą su keliom furijom, vietoj to, kad būtum gyvenęs su viena truputį paprasčiau. Tačiau jei adrenalino karuselėse nepakanka, tada ieškok, Martynai.
Meilę reik susikurti, ją įsivaizduoti, stengtis gaminti, palaikyti, prisiminti. Ne pardavimų cechas čia ar keitykla. Seną teliką gali išmesti, o visų praeities bobų taip paprastai susėmęs neatsikratysi. Bet kuris tai patyręs pasakys. Viena tai vaidenasi, tai parašo nei iš šio nei iš to laišką be prasmės, kita ateina drąskytis ir atsiimti savo nuosavybės...
Sunkenybė su tais senais vaikščiojančiais gražiais rakandais.
Mylėk žmoną.

Išsiauklėkime save

Man labai juokinga, kai žmonės postringauja, kaip ta nemokėjo išsiauklėti sūnaus/dukros, kaip šitie nemoka auklėti, kaip užsiaugina sau ant galvos :) Nu džiugu man, vienok, ir tiek :D
O kodėl darbdaviai neišsiauklėja sau darbuotojų idealiai juos atitinkančių, juk galima - paspaudi kažkokį mygtą ir va jau - išauklėtas pagal visų norus ir principus.
Geriausia kai apie "išsiauklėjimą" kritiškai svarsto vyresni, tie kurie savuosius jau išsiauklėjo, tik kažkodėl nelabai lengva su jais vis tiek susikalbėti, su tais jau išauklėtais jų, pagal juos... Gal ne nuo auklėjimo reik pradėt, jeigu nežinai ką ten auklėji ir kam?
Jei auklėji sau, kad būtų pagal tave, tada tavo vaikas labai ribojamas, nebent jautiesi labai jau tobula tokia :) Ypač jei tokia jautiesi, vadinasi, nebeturi kur daugiau kilti, o kuo nusikalto tavo vaikas, jei jis bus toks kaip tu nebepakylantis?
Aš laikausi minties, kad mano vaikas mokinasi ir ima iš manęs tai, ką mato. Aš matau, ką ji paima. Kartais valio, o kartais deja :D Tuomet turiu prabangos apmąstyt save ir kažką imti auklėtis savyje, kad ji galėtų pamatyt, kad ne viskas būna tik vienaip, kažkas gali ir pasikeisti.
Kuris auklėjimo variantas sunkesnis? Abu. Nes kai auklėji vaiką, tikiesi iš jo, kad puikiai jam viskas suguls, jis išmoks ir pademonstruos per šventes giminėms ir draugams. Tik dažniausiai žiauriai stipriai nusivili savo vaiku, nes vis tik jis namo parneša toli gražu ne tuos pažymius apie kuriuos svajojai besilaukdama :) ir ačdie! Taip gali pereiti prie dar sunkesnio auklėjimo - savęs. Vadinasi, aš jau pirmąjį auklėjimo variantą mačiau dviejose kartose savo giminėj, matau, kad nė velnio nepavyko :D netgi labai blogai, nes žmonės beauklėdami ir dresuodami pamiršta, kad svarbiau yra supratimas ir šilti santykiai. Tik per juos gali ką nors gero pasikalbėti.
Be to, kiekvieną situaciją mes labai mėgstam visus sustatyti į lentynėles - tas nusikalto, tas geresnis, o šitam nieko nereikia. O dažniausiai viskas būna kur kas sudėtingiau nei tik taip ir ne.
Reik save išsiauklėt, kad patiktume sau, pradžiai. O kiti tik ims pavyzdį iš tavęs, kokio jam reikia ir kas jam gražu.

penktadienis, sausio 14, 2011

savaitgaliui Silvos užrodymu :)

čia

Vestuviniai marš'ai

Ot mano paslaptingoji jovitiena įkvėpė mane ištraukt iš savęs staigiai vestuvių temą. Buvau dar maža prieš du su kiškiu metų, kai mane išgyventinis nusprendė pakankinti ir nusitraukt 5000 nuotraukų albumui, tradiciškai sutupdyt prie ėdalo bliūdų visus, tuo metu, draugus, padainuot su vešliais antakiais ir garmoška apie kaimiškus dalykus (esu pakylota miestietė, dažniausiai buvau buka geriems, gal nuoširdiems dalykams), palaikyt nemiegojusias senutes už sprando prie taurelių (turbūt, kad anksčiau žmonės norėdavo, kad taip greičiau gal nusibaigtų jos, o man buvo gaila jų jau vietoj esant). Dar be to žinant mano vidinę padėtį, nesuvokiamo didumo laikini materialumai, organizavimo kokybė, fotografo potencija, patiekalų poreikis, gėrimų spiritumas, draugų sodinimo reikalas (gal ir nusipelnė jie to) man buvo kaip jofkės povas naguose čia
Kadangi buvau jautri viskam, kiekvienam žvilgsniui, minčiai ar žodžiui, buvau smarkiai suvilkėjusi, po to irgi. Kažkokia nuskriausta, nors niekas nelietė. Būna tokių būsenų. Data parinkta tobulai atseit, net nežinojom, skaičių derinys puikus :D ale kaip juokinga man tai :D man viskas juokinga, kas žmonėm atrodo svarbu, būtina ir rimta :) visą gyvenimą! Bet vyras sako, kad taip negalima, nes rimti dalykai rimti juk. Gal ir gerai, nuleidžia ant žemės svajoklį. Nors svajoti yra apie ką. Tik nusileidžiu ne visa, deja ;) Palieku vietos ir sau :P
O dabar tiksliai žinočiau kokių vestuvių man būtų buvę reikėję. Tada aš tokių svajonių neturėjau iš vis, nes neturėjau apie ką greičiausiai. Dabar neturiu apie ką, bet kaip malonu... Gal kam kitam patiks kokia detalė :)

Žodžiais taip. Draugauji labai nuoširdžiai. Kai pikta, pyksti ir išsakai, kad dingtų, triokšt keberiokšt be galvojimo, kas ką pagalvos ar pasakys. Kai pasakys, tada ir parodysi vietą nevietoj. Kai gera, prisiglaudi kaip oda, apsivynioji, ką čia dar sakyt, bo išgaruos kaip ir pyktis. O tikslas - chemiškai išgarinti pyktį, kad liktų natūral produkt meilė. Per tokį ryšumą, gali sutūpus štai keliese ir pasvajot, kaip būtų, jeigu būtų, jei panorėtum. Paslapčiom tavo kėslus kai kas įsimena po truputį. Pašlifuoja prie savęs, kad liptų. Nesiginčyja!, bet pasako apie save tiesiog. Nevisai rimtai sprendžiam sau pasikikendami. Dangus? O ko žemė, jei norisi dangaus?
Toliau vyksta taip. Kalėdos kokios nors nemėgstamos ar kokia kita bedievių šventė. Geriausia be progos. Tada bent tikrai svarbus jautiesi, ne proginis kaip savaiminis tortas. Ateina mano senis su manta, sako rėdykis, tu labai graži, varom. Atvarom. Mano planas dar tik bus, o jo jau vyksta. Išsišiepę pasirašom va tyčia pravardėm ant špargalkės, kurios greičiausiai niekam daugiau nebereikės, nebent žmogui. Siurprizai man patinka. Ypač kur nežinau kaip man elgtis :D bet taip maloniai. Svarbiausia, kad būtų vietos kur išsišiept. Tam reikia labai apgalvoti ir paskaičiuoti.
Fotografai atsakau atvirai: eina į kiemsynus bičių fotkint, įkyrios musės ar blynų. Gal jie ir gražūs ir geri, bet tądien tokius reik vyti šalin. Pestaklis nebent po daug metų galės būt, bet ir tai kam... Kam žiūrėt į save koks buvai, jeigu tu esi čia dabar? Palyginti, paverkt ar pasidžiaugt kaip pasikeitei. Tam yra istorijos vadovėliai. O grožis yra dabar su tavim. Tu saugus. Mėgaukis. Ne visai mano mintis, bet jeigu gera, čiumpyk, jei pats nesugalvojai geriau.
Ateina ateina eilė ir man ne žioplam pasirodyt. Sakau: einam. Va, jau klausimas tau, kur, kas čia, negi ir tu bjaurus daiktas? Aišku. Seniai tai žinojai. Varau išsišiepus :) tau šakės. Einam į eilinį mišką - mergaitės į kairę, berniukai į dešinę. Pavarpeliuojam. Atsipalaiduojam. Kurpaitės apsitraiškė rudeniniu tokiu žemėtu reikalu, nes truputį drėgna. Kam rūpi. Laimingi :) Eik, sakau. Kur? Nu eik, rink akmenus, ką, gal pirmokas? :p pati niznam kam, sugalvosim gi. Renka, pluša. Iš pradžių pagal grožį, paskui jau iš pykčio. Kai jau pasiunčia mane, ok, tada sakau.
Prisidirbai dabar. Neik dabar - šuoliuojam. Sėsk. Šlapia! Sėsk ant patiesimo, sakau. Akmenai. Visi. Ojemziau kiek mažai, tingėjai. Tik 80 gal. Pffff, nu gerai... Kaip pasiklosi... Užduotis: 80 akmenų užduočių, kurias reik įvykdyt būnant šitoj katorgoj. Ir linksmai. Pradedam! Vardinam. Fiū... Sunku. Kitus paliekam rytojui net. Visų linksmybių nereik iškart ištaršyt, tai kas, kad taisyklės buvo kitokios :p Gal mes žmonės, galim ir interpretuot, galvas tai turim. Dedam kitus 40 į kišenę, galvosim, kai užsuks ūpas. Atsimeni tuos anuos 40? Blankiai? Nieko, svarbiausia, atsimint tą proceso smagumą ir paprastumą. Daugiau nieko. Ten buvo tik treniruoklis, repeticija. Maždaug įkirtai kaip dirbsim?
Nori miego 21h? Skelbiam laikiną pabaigą. Jamam raskladuškę, varom miegot. Tiesa, valgei? Jo. Meilės. Bet jos dar reikės. Akmenukams.
Geriausia yra tai, kad viską susvajotą tikrai pamiršiu, garantuoju :) Aš jau viską kitką pamiršau. Gal kažkas ir liks, bet išgirdus, girdėsiu kaip pirmąkart. Ir labai gerai. Ne faktai džiugina. Tiesiog mintis.

Blogiausia, kad viskas taip ir bus. O jeigu čia ne tobula, a? ;) Nėr kvarklių, draugų, mėsų, tradicijų, šiltų kraštų. Viskas taip, kaip nori.

Tau ir aš. Šiltas turi būti ne tik kraštas. Karšta turi būti visur, kur esi.
Kad besivėdindamas užkliūtum už kitų, kurie irgi be mėsų...
Ir dar ne pabaiga, kol aš :p



Pataikyk man taip :)

ketvirtadienis, sausio 13, 2011

Pakvapnučiai

http://www.laikas.lt/lt/info/2443/lietuvos-kvapas-kvepalai-kvepiantys-lietuva/

Štai kokia pasklido naujiena per visą platų kvailą pasaulį... Amerikonai žvengia :D ir aš su jais :) tik man dar liūdna biški, nes aš iš tos tėvynės kaip ir
Citata:.  "Laikas.lt pirmieji sužinojo," Turbūt kniso, vargo, keikėsi vieni ant kitų, papirkinejo, greičiau greičiau naaa... kol sužinojo..., nabagai, nieko. Visa ko rezultatas tik pasigirt pirmam sakiny, nes kitaip nieks nebūt pastebėjęs tų pirmųjų.
PIRMIEJI. O kiti, kurie bus šeštieji, sužinoję, parašys kur kas geresnį straipsni apie tai  ir apie tuos pirmuosius dar pridurs. Nes vietoj idiotiško drąskymosi, jie kurs tinkamą skaitymui tekstą.
Šitas straipsnis ar kas čia rimtai parašytas debiliukams, ar jie mus tokiais ir laiko! Citata: Kad užsieniečiai, pajautę šį kvapą pagalvotų  "O, pažįstu šį kvapą - čia kažkur turi būti lietuviai...'' Ne, nu rimtai. Kas čia? Ne veltui amerikai pelnytai žvengia susirietę. Šniuch niuch, kur gdie litovcy, pakvestinam, kiek pardavė ir kam! :D

Bergamotė. Imbieras. Primena Lietuvą, soduose daržuose auga, net liepsnoja žiedai, jo. Medžio dūmo nata. Mano sukepusio bliūdo rankena šeštadienio pavasarį. Ai, gardu. Dar dar, bis.
"Štai kaip netikėtai ir gaiviai kvepia mūsų gimtinė." Čia tarybų mokyklose autorė spindi, kad mokėsi gerais pažymiais, nes sulyst nepelnytai ir niekam nereikalingai tik dėl pažymio į paslėpsnius tikrai mokėjo. Dabar žiū, kas daros, karjera - rašo idėjiškai sudarkytus bet kokius nupęęęzusius bobulencijoniškus straipsnius, kurie neįtikina net tokių pačių bobų. Ir dar aš juos skaitau. Veu.
"Verta paminėti ir skonio indėlį į šalies vardo garsinimą - retas kuris supainios lietuviškus cepelinus su rusiškais koldūnais." jėzaumarijamagdalenasamariete, baikit tuos cepelinus, apsiverksiu nu... Čia kuom susiję su kvepalu tuo? Būtinai cepelinai. Be jų mes koldūnai. Nu.
"lietuviai pirmieji pasaulyje sukūrė pozityvų, emocingą ir originalų savo šalies simbolį ir turi unikalią galimybę apie tai garsiai paskelbti!" Gal nereikėjo ką... Kaip aš dabar pas Jovitą į Bulgariją skrisiu? Kaip jai ten dirbt dabar? Sužinos visi, tai ir klaus vietoj "labadiena" dabar, kaip cepelinų kvėlapais jau pasismardinai? Oooo, kvepia svilėsiu, bulviniai blynai? Jie raudoni ar žali pas jus? Kodėl vėliava graži, bet be kugelio nuotraukos pas jumi? Tik tupėt namie, į jokį užsienį nelyst, aš kritikos bijau. Vdrug dar užsimanysiu kotletą išsikept ten. O, sakys, čia tavo naminė balta mišrainė taip niuchalina, or what? Jau kiniečiams pas mus ne pyragai, tik jie už mus žymiai gudresni, jeigu ką. Neduokdie jų kvepalai...

Oi, komentaruose rašo viena, kad didžiuojasi. Ups. Ne ten pataikiau. Jo, lauksiu kol rusai duos pauost savųjų kvepsių. Turėtų šprotais kokiais pašniot ir distiliuota degtine ir dar meškos plauko riebalo turėtų būt. Tik aprašyt galėtų ramunėlėm su kefyru, nes pas mus kilimas. Nu. Gražu ir kvepia kaip tėvynės gintaro nematę vilkaviškio laukai ant bobutės prakaito dirvono gimtinės plačios gyventojai antarktida. Fak :D tas.

O man tas straipsnis į naudą, jeigu reikia jo pliusų atrast. Ot, galvoju smarkiai. Turėsiu laikraštį, kuris rašytų apie anksčiausiai prieš savaitę vykusius įvykius (kad nebūt pirma bet kokia). Visi įvykius žino. Mintinai. Visi rašo tą patį, nes pirmi, tik balsius sukeičia gal, gal dar antraštė suvinguriuota su veiksmažodžiu kitu. Kad įmantriau. Visi skaitę, matę, balzganų faktų kartoti nebereik, o aš rašysiu apie tai kaip man viskas čia juokinga išanalizavus panaktukais. Bent pažvengučiai bus iš rimtų konkuruolių :p

žiauru, žodžiu... Pridurt nebent galui, kad va, būtų supilstę į skudučio formos butėlaitį, tai bent teisybė būtų, kame kiaurymė pas mus. Bent taip pranešt, kad turim humoro jausmą gerą, o dabar, glamžyta paklodė ant bonkės... Ot, praktiška. Gal ir juokas bendrai - motinystės išmokos pas mus gi milžiniškos :DDD chachacha :D milžiniškiausios atostogos pasaulyje :D kaip pykstu...


Kas uždirbo daugiausiai už šitą? Atiduok.

Labanakt

trečiadienis, sausio 12, 2011

Visagalė medicina

Jeigu jau burbam, tai apie viską!
Medicina šiaip turbūt turėjo išeiti geras dalykas pasaulyje, tik ji vietomis karčiai prajuokina. O jeigu dar ir tiksliu gyvenimišku pavyzdžiu, tai nors cypk.
Vieną dieną leidau sau paleisti juodo humoro dozę susikaupusią man nuo medicinos garbinimo menkumo.
Sakau, argi ne džioukas? Medicina labai daugiagalė. Ji, pavyzdžiui, sugeba pagydyti anksčiau nepagydomus ligonius. Na, kad ir vėžys, tarkim. Labiau valdomas pirmose stadijose, ai kaip gerai, ane :) Jei susirgai, turi galimybę išsigydyti. Bet tik žaizdą :( O nuo ko tas vėžys paskui atsinaujina, nelabai gali, nes niekas nesigilina - juk yra vaistų, tablečių,. leidžiamų... O jeigu žmogui bloga nuo paties savęs kažkurioj sferoj ir jeigu jį kiek pakalbinus sugrąžinti jam bent menkiausią pasitikėjimą savimi būtų ir tos "tablietkos" su ryšiu tada šeriamos. Su didesne galimybe, kad žmogus nekris atgal į kitos formos vėžį jam pačiam besigraužiant. Bet čia turbūt tik šamanams kokiems, japonams pasiekiama. Ten gydytojai ne tik instrukcijas mokosi mintinai, bet ir išeina dvasingumo mokyklą.
Ak, jei pas mus dvasingumas būtų natūraliau už maximą... Pavyzdžiui, eilinį sykį ėjau priduoti profilaktiškai savo kraujo ne kam kitam, bet tik tyrimams. Na, savo sveikatai iššifruoti, ne donoras, deja. Na, ir laborantė man smeigia adatuką į mėlyną gyslukę ir štai kaip griausmas išnyra kolegė, pati net virpanti nuo savo baisumo :D Pradėjo ant mano laborantukės iškart riaumoti, tikrąja ta žodžio prasme. Adatėlė manyje, o čia maždaug tekstas:
-Tai tu nepranešei, kad kažkam kažkoks tyrimas nebus daromas ir nesulauks atsakymo dvi savaites. Nepasakei, ne? Aš juk visoms sakiau!
Na, suprantu, kad čia kažkas matyt pasiskundė, konfliktas, žodžiu, vidinės problemos jų. Bet man kam reikia žinoti? To kažko aš neprašiau, aš ne prie ko, atėjau kraujo prisimelžt. Visas mano reikalas. Laborantukė susijaudino: "atleiskit, nežinojau, nepranešėt turbūt, negirdėjau". Būna gi. Tada gavo dar bliūdą šūdo nuo tos kažkokios kažko. Susmaigstė mane dar giliau adatom nei reikėjo, nes kol ją kaltino, ji susijaudino juk, natūralu. Net jei tai ir jos kaltė, ar nebūtų paprasčiau esant "klientui" ar šiaip pašaliniam asmeniui geriau leisti žmogui atlikti ramiai "operaciją", o paskui pasivėdėjus šonelin pasikalbėti, kada kas ką sakė ar prašė, kas neišgirdo... Dabar likau aš besityčiojanti toliau iš "aukšto išsilavinimo" siekiančių žmonių, nes nu pasižiūrėkit - kuom jie skiriasi nuo stoties turgelio po stogu ar be jo kultūros! :D Ir tokia nervinga poniutė paskui drebančiom sausgyslėm iš pasiutimo tikrina mano, tavo, mūsų kraują kai kada. Sveikata.
Paskui gydom vėžį, kad toliau pasikankintume dar truputėlį :D o aš visai leisčiau turbūt negydyt tokių :DDD nu, bet reik ir kirminėlių.
Arba medicinos skaidrumas ir pagalba. Tfu! Dukrai suskaudo gerklelę savaičiukę. Geriam išpaišytus labai profesionalaus gydytojo vaistelius - gerklės gydymas pagal jį kaštuoja man savaitei 100Lt vienam vaikiukui, žinoma. Kaip faina, kad farmacija taip ir turtėja nuo tūkstančių vargšelių taip. Todėl dabar grįžus namolio su receptėliu, einu studijuoti vaistų sudėties už 50Lt, kur atrandu ne tokio avietinio, pvz, skonio už 5Lt. Bet tokį patį vaistą, gal net geresnį, be gliutamato ir dažų, ne tokį šiuolaikišką ir nemadingą... :D  Skirtumas man varguolei didelis, šiaip.
Tai gerai, kad pakanka informacijos surasti, ko man reikia, o jeigu aš pasitikėčiau daktare grynaveisliškai ir tikrai galvočiau, kad ji man nori nuoširdžiai padėti, tai ir remčiau pramonę, tuo tarpu, kai paramos reikia MAN! O gydytoja yra pasirašiusi sutartukę, kad štai šitą vaistą rekomenduosiu pacientui kvailam, susimesim finigų visi iš jo. Gersim, pirksim namą. Faini...
O tu neduok kakuti, jeigu ateini pas pediatrą su klykiančiu leliuku ir pilnais tešmenais pieno, o ji, neradusi nervinės nei kokios kitokios vaiko klykimo problemos, be sąžinės man konstatuoja, kad vaikeli, tu pienelio neturi. O vaiko žandai nuo to pienelio tvinksta iki pečių :D ir dar lieka penkiems asmenims :D o ji man sako, apsimatuok pasimatuok... Neturi tu pienelio :D eik namo, viskas gerai, neturi, eik pirk miltukus va, padės, dar išrašom alkoholinio pagrindo lašų vaikui nuo reiklumo... Pagijom, bet visai ne tais patarimais ;)
Svarbiausia, kad pieno turiu jau daugiau nei du metus :) tai vienas gerbiamos specialistės neatitikimas. Visų kitas, tie lašiukai nebent katinui geriau erzint arba mamai pačiai įkalt, jeigu nėra doro padorumo man padėti, bent nurodyti, kur galėčiau bent moralinio palaikymo sulaukti ar gal net atrasti sprendimą, kaip save nuraminti dėl savo sveiko, bet neramaus vaiko.
Nes nežino. Kai mokėsi 2002m. jos paskirtam skaityti vadovėly 1974m. rašė, kad pieno moterys turi privalo netekti 1,5-3mėn. po gimdymo, kad nesugalvotų vietoj darbo dar ir žindyti... Dirbti reikia.
Sąžiningai. Medicina turbūt iš esmės ir yra gerai, bet kodėl nėra žmonių tokį darbą dirbančių. Realių žmonių, ne vadovėlių skaitovų ir taikovų su nerviniais išsekimais.
O dar mačiau atsirado pasiekimų naujų. Vaisteliai nuo nėštuminio pykinimo. Mikstūrėlė potencialioms motinų krūtims nuo jų didumo ir tempimo natūraliu nėštumo/žindymo laikotarpiu. Išgerkite. Gražaus skonio, geri, nes nauji. Sakau, kai kada atsiras gal ir kokios geltonos tabletikės nuo gimdymo baimės, praryji ir nebijai daugintis, nes tu išgėrei vaistą juk! :D
Gydykitės, gal ir pasveiksit, deja :D

Aukšto rango pavadinimai

Vėl vis pasikraustau nuo proto ir pamislyju kvaištelėjusia tema - kodėl vyresnieji taip nori arba nekenčia, kai vaikams liepiama į juos kreiptis Teta, Dėde ir t.t. Nu, vien tetom aišku nevadina, sako vien vardu vadinti vyresnio nemandagu, reikia sakyti teta Ieva (kaip kokia ekscelencija ar ką), dėdė Kęstutis.
Jeigu jau taip nori kas nors būti vadinamas, prašyčiau pas mus į svečius ateiti ir į mano vaikus kreiptis - vaike Emilija arba leliukas Vardu. Kodėl vaikų turėtų gerbti mažiau nei kažkokius suaugėlius nelemtus.
Visi mes idealūs, negi ne?
ir būtinai negalima praleisti dar ir tokių dalykų, jeigu nori būti šiek tiek puodėlesnis, ne lėkštesnis :)


senai klausėm kvalifikuotos muzikos... :)



Jei žmonės vadovautųsi dviem pagrindiniais filosofais – Pūkuotuku ir Karlsonu – pasaulis būtų gražesnis, sako miuzikantas Zala.
Nu, tu pataikyk man taip pasakyt
Vaistai nuo rimtumo 

pirmadienis, sausio 10, 2011

Iššūkis jaustis vertingai būnant mama

Iki juokų skaudi praktika, su kuria nelabai daug žinodama susidūriau vos gimus mano mergaitei. Kažkur kažkaip vis nugirsdavau, kad mamos štai sėdi su savo vaikais, tinginiauja :D (man įdomu kada, ar naktį besikėlinėdamos iš malonumo turbūt atsikelti šiaip, ar dieną strakaliodamos ieškodamos žaidimų ir veiklos, gamindamos ėdaliuką, ar kai gauna 15 minutėlių atokvėpio, kai išsiveda savo padaužėlą į lauką, kuris ten tyrinėja gamtą ir mama gali atsidusti ir tiesiog tyliai būti sau, aišku nenuleisdama akių per daug nuo žvabangėlės dėl jos saugumo), nedirba ir tik melžia valstybės visuomenę su visais juodadarbiais ekonomikos nuosmūkių išerzintais vargšeliais priešaky ir dar stengiasi visaip apsukti, prisigimdyti dar daugiau vaikų, kad gautų labai didesnes išmokas (turtai čia žmonių, neturinčių vaikų, akimis milžiniški :D). Žodžiu, mamos verčiasi vaikais, vadinasi :) visos ir amžinai :) (mamos, o dabar ir tėčiai jau biologiškai turėtų apie 20 metų šitaip naudotis padėtim per savo gyvenimą, bet realiai kiekvienas vidutiniškai turi kokius 5 tokius piktus metus). Tik vyrai tokį patį vaikų priežiūros darbą atlikdami vertinami palankiau. Darbas tai tas pats. Moterims gal net blogiau būna, nes jos jautresnės emociškai bet kam, bet vyrai kažkaip geresni. Nors imk ir širsk.
Bet ne apie tai. Žinoma, smagu, kai tau šiek tiek pavydi dėl tavo laimingos būsenos būti mama, bet skaudu, kai neįvertina to buvimo kainos ir pamatę kai kurie, kad tu atsėlini su vaiku, tarkim į polikliniką, o ypač link pardės kasos, truputėlį nusikalusi, nesistengi įkyriai aiškinti vaikui to nedaryk, to negalima, o tiesiog atsiprašant medituoji eidama su reikalais kartu su savo klaužada po bemiegės 1,5 metų jau eilinės nakties. O jeigu ir pasirodo, kad kažkaip vis tiek auklėji, tai dažniausiai bus netinkamai ar nepakankamai kam nors, nes kiti visi žino geriau, nei kvaila mamelė :( jos gerbti nevalia, nes ji stengiasi tik sugadinti visą idealią visuomenę savo šlykštuku bjaurybiuku.
Nu taip atrodo, kad mamos taip atrodom kai kada tikrai. Net ir gerų draugų rate kartais. Ypač kai jau ir taip trūkinėja kasetė, tada bent menkiausias žvilgsnis labai jautriai paliečia mamos sielą ir ji gali kone išprotėti :) netgi be jokio reikalo :) todėl mano svajonė, kad aplinkiniai būtų jautresni ir atlaidesni bet kurios mamos atžvilgiu ;) juk gyvūnų, kurie atsiveda jauniklių stengiasi niekas neerzinti...
O pasitaiko ir taip, kai patys artimiausi žmonės gali nenorėdami sunervinti.
Pavyzdžiui, manęs paprašo ir aš teikiuosi pasidalinti savo brangiosios savarankiškumu, kaip jau jai sekasi paprasčiausi puodo reikalai ir pasigiriu, kaip išpila savo pridarytą puodą ... didesnę dalį, žinoma, ne ten kur reiktų. O man atsako, "jėzus, nu ir lepini... Viską leidi daryti bet ką". Ir tada suprantu, kad tas, kuris nori paerzinti ir šitaip nusišneka žiauriai juokingas :D kaip taip gali būti, kad leisti žmogui gyventi, pačiam valgyti kaip tik jis dar kol kas nemoka, arba jam stengiantis išpilti pridarytą kakų iš pirmo ar septinto karto nepuikiai pavyksta, truputį dėl to suteršti mano teritorijos, ir tai gali būti pavadinama lepinimu :D o jeigu aš drausčiau mokintis šitų paprastų kasdieniškų menų ir daryčiau viską pati, šluostyčiau pašikniukus iki jo mokyklos laikų, kad tik nesuteptų rūbelių brangiai įgytų ir visokias kitokias nesąmones vien tik savo švarai ir patogumui, tai kaip tam vaikui jaustis? Va čia tai lepinimas, mano nuožiūra. Arba bent jau nesupratimas ir kantrybės stoka.
Arba, oi, nu kaip tau nenusibosta maitinti jos (nu jau ta baisia aktualia prasme, motinos pienu). Jai juk jau tuoj kažkiek daug mėnesių. Juk tai neįprasta, mūsų mamos 1,5-3 mėnesius tik tai darydavo. Kai nemąstai šiaip, ir darai, kaip darė kažkas, tai ir atrodo iškrypėliškai turbūt, kad esi mažuma besielgdama savaip, bet jei kiek pasuki smegenų nuo darbų likučius, tada atrodo natūralu, kad geriau vaiką maitinti kaip rekomenduojama pasaulinės sveikatos organizacijos, nei vaikų kepenų irimo priežasčių mišinių prekeiviais, kurie susišluoja begales milijardų iš tavo buko darymo ir atrodymo kaip visi.
Su vaiko ir mano amžium didėja ir mano tolerancija šnekėtojams :) o gal geriau išsimiegu, bet dažniausiai blogiau :) Tikiuosi prie to nepriprasti, ta prasme, prie įdomių tradicinių komentarų, bet iš to mokėti pasidžiaugti :)Labai gerai, kad atsiranda smalsučių, pasiteirauti kokių nors šeimyninių peripetijų ir paskui pamatai jų pakrypusius nuomonių veidus. Kartais jie, vadinasi, nieko nesako, bet akys išduoda, ką galvoja, kas irgi kartais žeidžia, atrodo geriau tada jau neklaustų, nes pasijauti kvailys naiviai kaip yra atsakydamas. Jie vienok padeda išsikelti sau svarbius klausimusi  ir į juos atsakyti nuoširdžiai sau ir įsitikinti, kad tikrai elgiesi taip, kaip mūsų šeimai priimtiniausia.
Tikiuosi, vis daugiau mamų jausis prasmingai atliekančios darbus, ne tik kad "užpakaliukų šluostymas, ganymas, draudimas, bereikšmis lakstymas, puodų makaliojimas", bet ir daugiau žmogeliukų atsakingiau žvelgs į mamų darbus (ne atostogas jokiais būdais).
Juk ofiso darbus irgi galima būtų pavadinti beprasmiškais tušinuko terliojimais ir vartymais iš neturėjimo ką veikt, totalus dinderio mušimais kiauras dienas delfy, skaipe, snukbuky, bet kur, klyno pakrapštymais, vien tik rūkymo pertraukėlėmis, myžčiojimo procesais ties kvailom problemėlėm dėl kokio anos šalies vadovo nusileidimo į jam neidealiai patinkantį tavo užsakytą viešbutį, jo pasipirsčiojimai dėl to ar panaši darbuoklio negarbė, kuri man šiuo metu atrodytų tikrai beprasmė, užgaidi nesąmonė ir taip jam ir reikia gyvuliui. Bet nepradėsi čia svaidytis papeikimais (Mamos protingesnės :)), ypač jei nutiktų tokia nelaimė į panašų darbą sugrįžti po bonifacijaus atostogų.
Visi darbai prasmę savo turi. Motinystės atostogos ne mažiau ir gali netgi lenktyniauti pasiekimais :p

Daiktai su sielom

Kalbu štai apie savo netvarką ir kartais pasijuntu tikra nevala prieš kitus normalius žmones, bet galiu pasakyt, kad be reikalo aš iš vis pasijuntu. Juk man visada rūpi ne spalvos ir išorės dailumas (tą pastebėtų net nematantis), o visai kiti nematomi dalykai visada. Todėl viskas paaiškinama paprastai ir čia, logiškai, akivaizdžiai ir prasmingai.
Pavyzdžiui, kodėl nesistengiu įsipratint save laikyti daiktų Savo Vietose.
Juk būtų, atseit kam nors, paprasčiau - prisireikė daikto, nueinu į stalčių, kur jo vieta ir ten jį randu.
O aš dažniausiai, kai man prisireikia daikto, atrodau taip: blemba, kur aš jį, kur aš jį... žirklių žirklių A! Paskutinį kart mačiau prie batų! Ne :s Kriauklėj? Krito kažkas ten užvakar. Mh, nea, ten kompaktai. Nu ir panašiai gražiai idiliškai...
Mano betvarkės prasmė - būtų daiktas vietoj, ateini ir apsiimi, paturi jį, padedi į vietą. Pfff... Kančia toks aiškumas. Man atrodo žiauriai sielinga, kai daiktas kažkur matytas, ne vietoj, galvosūkis, bandom krėst smegenis, pakalbinam tą daiktą, kur jis? kada jis? Daiktas džiaugiasi, koks jis svarbus ir paieškomas ir koks geidžiamas. Įdomu kuom baigsis paieškynos dar be to, nes jos greit nesibaigia geruoju, ypač jei į daiktą pamajakinti nėra kaip. Va prasmė. Daiktai džiaugiasi pas mane būdami suversti, jie gali vaikščioti ir pažinoti daugelį vietų, kur kituose namuose jiem lemta tūnoti vienoj vietelėj, rimtiems, ir labai neįdomiems. Mano daiktai žino daugiau nei aš. Aš jų buvimo vietų tiksliai nežinau, bet kaip džiugu juos kada nors rasti su kieno nors pagalba. Žiū, ir šeima iškart vienijasi - skambinu, klausiu, ar matei, kur matei - dėmesys artimąjam. Artimasis grįžęs po darbų iškart žino, ką aš pusę dienos veikiau, turi ko paklausti: kaip sekėsi. Jeigu nesisekė, vienijam gabaritus, ieškom toliau kartu. Žodžiu, bendravimas, bendri interesai. Vien pliusai suverstų daiktų.

pirmadienis, sausio 03, 2011

Vyrui būtina žmona!

Juk visą kaltę suversti tik ant valdžios paprasčiausia neįmanoma.

Todėl ir vaidinu valdžią.
Šventės. Jeigu neburbėsiu vakare ir neleisiu kam nors pasijusti kaltam, ryte padlaižiškai kavos į lovą nesulauksiu.
Mat kiekvienas yra egoistas. 1 Egoistas tas, kuris prašo kavos į lovą, kaip kompensacijos už suėstus nervus. (nieks nervų jai neėdė, aišku, tik ji pati, todėl ir egoistė). 2 Egoistas dar didesnis tas, kuris paklusniai neša tą kavą, nes tikisi, kad po to atgaus savo gerovę. Naivuolis.
Daugiausia laimi pirmasis egoistas, nes jo tikslas - padėti antram egoistui nesijausti kaltam. O tai netgi labai pasiaukojama, sakyčiau. Tačiau antram egoistui ta gerovė vis neateina ir neateis, nes jo egoizmas labiau neskaidrus ir savanaudiškas, nes pirmojo egoisto ta kava vis tiek nedžiugina ir liepia tą kavą nešti normaliai ant stalo, pati pasiimsiu, ach aš auka (jis pasijunta šuniškai prisidirbęs, taip paprastai neišsisuks ir istorija tik gilės ir bus labiau nepamirštama ir spalvinga) :D Logiška, aukučiai.

O sako dar moterys nemąstančios būtybės, nesuprantamos, veikia neobjektyviai. Visi vyrai nusipelno moterų, kad išmoktų nebūti tokiais moterų smegenų sugebėjimų skeptikais ;) viskas būna surežisuota ir tiksliai apskaičiuota į priekį bent 50 metų. Nebijokit, jums tam planui vadovauti neteks :) Netgi jeigu jūs esate vyriškai įsitikinęs, kad valdote situaciją, tuomet jūs dar naivesnis nei 1m vaikas. Myliu vaikus :)

Be to, vyrai patys kalti, kad nepakankamai garbina mus, moteris. Kuo labiau negarbina, tuo bjauriau jiem nesiseka, kaip sako mano zuzančikas :)  Sekasi labai retam kuriam, kuris moterį tiesiog myli ir myli nuo sielos iki realių pirštukų ir nebando įsivaizduoti padėties šeimininku. Įsigijęs moterį, jis atiduoda save. Jei nori po to išgyventi, ir dar kokybiškai gerai, turi labai labai mylėti jo savininkę. Jis, žinoma, kaip dažniausiai ir būna, gali rinktis "išsilaisvinti" nuo savininkės, bet be jos - jis taip ir liks nieko nepasimokęs didelis bukis, nes savo egoizmo vis tiek nepatenkins kaip sizifas. Dabar aišku bent?