Kalbu štai apie savo netvarką ir kartais pasijuntu tikra nevala prieš kitus normalius žmones, bet galiu pasakyt, kad be reikalo aš iš vis pasijuntu. Juk man visada rūpi ne spalvos ir išorės dailumas (tą pastebėtų net nematantis), o visai kiti nematomi dalykai visada. Todėl viskas paaiškinama paprastai ir čia, logiškai, akivaizdžiai ir prasmingai.
Pavyzdžiui, kodėl nesistengiu įsipratint save laikyti daiktų Savo Vietose.
Juk būtų, atseit kam nors, paprasčiau - prisireikė daikto, nueinu į stalčių, kur jo vieta ir ten jį randu.
O aš dažniausiai, kai man prisireikia daikto, atrodau taip: blemba, kur aš jį, kur aš jį... žirklių žirklių A! Paskutinį kart mačiau prie batų! Ne :s Kriauklėj? Krito kažkas ten užvakar. Mh, nea, ten kompaktai. Nu ir panašiai gražiai idiliškai...
Mano betvarkės prasmė - būtų daiktas vietoj, ateini ir apsiimi, paturi jį, padedi į vietą. Pfff... Kančia toks aiškumas. Man atrodo žiauriai sielinga, kai daiktas kažkur matytas, ne vietoj, galvosūkis, bandom krėst smegenis, pakalbinam tą daiktą, kur jis? kada jis? Daiktas džiaugiasi, koks jis svarbus ir paieškomas ir koks geidžiamas. Įdomu kuom baigsis paieškynos dar be to, nes jos greit nesibaigia geruoju, ypač jei į daiktą pamajakinti nėra kaip. Va prasmė. Daiktai džiaugiasi pas mane būdami suversti, jie gali vaikščioti ir pažinoti daugelį vietų, kur kituose namuose jiem lemta tūnoti vienoj vietelėj, rimtiems, ir labai neįdomiems. Mano daiktai žino daugiau nei aš. Aš jų buvimo vietų tiksliai nežinau, bet kaip džiugu juos kada nors rasti su kieno nors pagalba. Žiū, ir šeima iškart vienijasi - skambinu, klausiu, ar matei, kur matei - dėmesys artimąjam. Artimasis grįžęs po darbų iškart žino, ką aš pusę dienos veikiau, turi ko paklausti: kaip sekėsi. Jeigu nesisekė, vienijam gabaritus, ieškom toliau kartu. Žodžiu, bendravimas, bendri interesai. Vien pliusai suverstų daiktų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą