Iššūkis jaustis vertingai būnant mama

Iki juokų skaudi praktika, su kuria nelabai daug žinodama susidūriau vos gimus mano mergaitei. Kažkur kažkaip vis nugirsdavau, kad mamos štai sėdi su savo vaikais, tinginiauja :D (man įdomu kada, ar naktį besikėlinėdamos iš malonumo turbūt atsikelti šiaip, ar dieną strakaliodamos ieškodamos žaidimų ir veiklos, gamindamos ėdaliuką, ar kai gauna 15 minutėlių atokvėpio, kai išsiveda savo padaužėlą į lauką, kuris ten tyrinėja gamtą ir mama gali atsidusti ir tiesiog tyliai būti sau, aišku nenuleisdama akių per daug nuo žvabangėlės dėl jos saugumo), nedirba ir tik melžia valstybės visuomenę su visais juodadarbiais ekonomikos nuosmūkių išerzintais vargšeliais priešaky ir dar stengiasi visaip apsukti, prisigimdyti dar daugiau vaikų, kad gautų labai didesnes išmokas (turtai čia žmonių, neturinčių vaikų, akimis milžiniški :D). Žodžiu, mamos verčiasi vaikais, vadinasi :) visos ir amžinai :) (mamos, o dabar ir tėčiai jau biologiškai turėtų apie 20 metų šitaip naudotis padėtim per savo gyvenimą, bet realiai kiekvienas vidutiniškai turi kokius 5 tokius piktus metus). Tik vyrai tokį patį vaikų priežiūros darbą atlikdami vertinami palankiau. Darbas tai tas pats. Moterims gal net blogiau būna, nes jos jautresnės emociškai bet kam, bet vyrai kažkaip geresni. Nors imk ir širsk.
Bet ne apie tai. Žinoma, smagu, kai tau šiek tiek pavydi dėl tavo laimingos būsenos būti mama, bet skaudu, kai neįvertina to buvimo kainos ir pamatę kai kurie, kad tu atsėlini su vaiku, tarkim į polikliniką, o ypač link pardės kasos, truputėlį nusikalusi, nesistengi įkyriai aiškinti vaikui to nedaryk, to negalima, o tiesiog atsiprašant medituoji eidama su reikalais kartu su savo klaužada po bemiegės 1,5 metų jau eilinės nakties. O jeigu ir pasirodo, kad kažkaip vis tiek auklėji, tai dažniausiai bus netinkamai ar nepakankamai kam nors, nes kiti visi žino geriau, nei kvaila mamelė :( jos gerbti nevalia, nes ji stengiasi tik sugadinti visą idealią visuomenę savo šlykštuku bjaurybiuku.
Nu taip atrodo, kad mamos taip atrodom kai kada tikrai. Net ir gerų draugų rate kartais. Ypač kai jau ir taip trūkinėja kasetė, tada bent menkiausias žvilgsnis labai jautriai paliečia mamos sielą ir ji gali kone išprotėti :) netgi be jokio reikalo :) todėl mano svajonė, kad aplinkiniai būtų jautresni ir atlaidesni bet kurios mamos atžvilgiu ;) juk gyvūnų, kurie atsiveda jauniklių stengiasi niekas neerzinti...
O pasitaiko ir taip, kai patys artimiausi žmonės gali nenorėdami sunervinti.
Pavyzdžiui, manęs paprašo ir aš teikiuosi pasidalinti savo brangiosios savarankiškumu, kaip jau jai sekasi paprasčiausi puodo reikalai ir pasigiriu, kaip išpila savo pridarytą puodą ... didesnę dalį, žinoma, ne ten kur reiktų. O man atsako, "jėzus, nu ir lepini... Viską leidi daryti bet ką". Ir tada suprantu, kad tas, kuris nori paerzinti ir šitaip nusišneka žiauriai juokingas :D kaip taip gali būti, kad leisti žmogui gyventi, pačiam valgyti kaip tik jis dar kol kas nemoka, arba jam stengiantis išpilti pridarytą kakų iš pirmo ar septinto karto nepuikiai pavyksta, truputį dėl to suteršti mano teritorijos, ir tai gali būti pavadinama lepinimu :D o jeigu aš drausčiau mokintis šitų paprastų kasdieniškų menų ir daryčiau viską pati, šluostyčiau pašikniukus iki jo mokyklos laikų, kad tik nesuteptų rūbelių brangiai įgytų ir visokias kitokias nesąmones vien tik savo švarai ir patogumui, tai kaip tam vaikui jaustis? Va čia tai lepinimas, mano nuožiūra. Arba bent jau nesupratimas ir kantrybės stoka.
Arba, oi, nu kaip tau nenusibosta maitinti jos (nu jau ta baisia aktualia prasme, motinos pienu). Jai juk jau tuoj kažkiek daug mėnesių. Juk tai neįprasta, mūsų mamos 1,5-3 mėnesius tik tai darydavo. Kai nemąstai šiaip, ir darai, kaip darė kažkas, tai ir atrodo iškrypėliškai turbūt, kad esi mažuma besielgdama savaip, bet jei kiek pasuki smegenų nuo darbų likučius, tada atrodo natūralu, kad geriau vaiką maitinti kaip rekomenduojama pasaulinės sveikatos organizacijos, nei vaikų kepenų irimo priežasčių mišinių prekeiviais, kurie susišluoja begales milijardų iš tavo buko darymo ir atrodymo kaip visi.
Su vaiko ir mano amžium didėja ir mano tolerancija šnekėtojams :) o gal geriau išsimiegu, bet dažniausiai blogiau :) Tikiuosi prie to nepriprasti, ta prasme, prie įdomių tradicinių komentarų, bet iš to mokėti pasidžiaugti :)Labai gerai, kad atsiranda smalsučių, pasiteirauti kokių nors šeimyninių peripetijų ir paskui pamatai jų pakrypusius nuomonių veidus. Kartais jie, vadinasi, nieko nesako, bet akys išduoda, ką galvoja, kas irgi kartais žeidžia, atrodo geriau tada jau neklaustų, nes pasijauti kvailys naiviai kaip yra atsakydamas. Jie vienok padeda išsikelti sau svarbius klausimusi  ir į juos atsakyti nuoširdžiai sau ir įsitikinti, kad tikrai elgiesi taip, kaip mūsų šeimai priimtiniausia.
Tikiuosi, vis daugiau mamų jausis prasmingai atliekančios darbus, ne tik kad "užpakaliukų šluostymas, ganymas, draudimas, bereikšmis lakstymas, puodų makaliojimas", bet ir daugiau žmogeliukų atsakingiau žvelgs į mamų darbus (ne atostogas jokiais būdais).
Juk ofiso darbus irgi galima būtų pavadinti beprasmiškais tušinuko terliojimais ir vartymais iš neturėjimo ką veikt, totalus dinderio mušimais kiauras dienas delfy, skaipe, snukbuky, bet kur, klyno pakrapštymais, vien tik rūkymo pertraukėlėmis, myžčiojimo procesais ties kvailom problemėlėm dėl kokio anos šalies vadovo nusileidimo į jam neidealiai patinkantį tavo užsakytą viešbutį, jo pasipirsčiojimai dėl to ar panaši darbuoklio negarbė, kuri man šiuo metu atrodytų tikrai beprasmė, užgaidi nesąmonė ir taip jam ir reikia gyvuliui. Bet nepradėsi čia svaidytis papeikimais (Mamos protingesnės :)), ypač jei nutiktų tokia nelaimė į panašų darbą sugrįžti po bonifacijaus atostogų.
Visi darbai prasmę savo turi. Motinystės atostogos ne mažiau ir gali netgi lenktyniauti pasiekimais :p