Einamieji Genadijaus sopuliai

penktadienis, lapkričio 26, 2010

ir aš

Miegu kaip medis :)

Nieko Karalius

įdomu, bet taip smagiai ir jaučiuosi :)
Linkėjimai...

Žiema žiema

Tokia graži žiema, tik baltos snaigės krenta
O mes tokie jauni, tarsi šešiolikmečiai
Žiūriu tenai gatve graži mergaitė bėga
Pamačiusi mane ji metė gniūžtę sniego

Žiema žiema, snaigės veidą bučiuoja
Man taip gera širdy, o kodėl nežinau.

Mergaite tu nebėk, vistiek tave pagausiu
Ir baltame sniege veidelį tau išprausiu
Mergaite tu nepyk, aš čia visai nekaltas
Čia tik kalta žiema ir kaltas sniegas baltas

Žiema žiema, snaigės veidą bučiuoja
Man taip gera širdy, o kodėl nežinau.

Žiema žiema, snaigės veidą bučiuoja
Man taip gera širdy, o kodėl nežinau.

Vytautas V. Landsbergis - kažkodėl man patinka visada, o kodėl ir nebūtina žinot, jei neturi smegenų, taip? :)

Pasikeitusi Aš, vis tiek esu Aš

Turiu vieną žmogų, kuris man buvo pats sunkiausias ir meiliausias, kurį labai myliu visada ir kankinau, bet taip jam ir reikėjo :) Nes jis prakrapštė mano baisiai jautrų gilumą, už tai būsiu (ne)dėkinga ir nebenorėsiu kelti jam skausmo daugiau. Ne kartą jis yra supykęs ant manęs net ir už tai, kad neskaudinu ir atvirkščiai, tuo pačiu atsakau ir aš... :)
Bet šiuo metu noriu tiesiog pati sau užregistruoti, kad jaučiu daug daug daug gerumo jam, tikiuosi einas kaip iš pypkės, o kai neinasi, tai padarai, kad eitųsi ir aš tavim pasitikiu, kad randi laimę po truputį ir užtikrintai. Ne ten, tai šen ar kitur. :)
Labai nekonkretus ir didelis jausmas, todėl jis toks ir platus, ir nieko nepaaiškina :)
Anksčiau galėjau prisipažint, kad skauda, neramu, myliu ar noriu. Dabar tiesiog leidžiu paleidžiu išleidžiu, užrišu šaliką, kad nesušaltum (žinau, kad už durų nusiplėši jį), įdedam termosą nesibaigiančios vyrų arbatos ;), pagalvoju, kad smarkiai pabučiuosiu, bet nieko nedarom, nes būtų per mažai ;) Nė nežvilgteliu į nugarą, kol išnyksti, nes tu čia - skaitau apie tave, muzika apie tave, esu tokia truputį per tave ir ko daugiau reikia, a? :) o kūnelis lai laksto, kur jam reik ;P

Tavo, kas tik nori*
Draugaukim
Linkėjimai melisų-mėtų laukui 


Žinai juk šitą ;)

Raukiam pieno barą :(

Beveik diu, kaip Aš su Tavim jungė pieno liauka :) Kaip sakė viena mano skaipdružkė - turi būt dėkinga tėčiui, kad Tiek ir Tokio ryšio su tavim, brangioji, turėjome. Na, kažkaip taip panašiai nekonkrečiai :)
Žodžiu, Tėtukai labai daug reiškia ne tik vaikui, bet ir mamos ir vaiko ryšiui, draugystei, ištvermei, kantrybei. Ir štai vieną kartą netikėtai tėtukas tarė, kad gal jau laikas jums raukti Tai, nes jam iš šono taip atrodo tiesiog. Kiek pasiginčyjusi su juo, net susiraukusi kelias dienas ir pagėdinusi, kad į mūsų su dukra santykius tu nesivelk, po savaitės ir man pačiai pradėjo kitaip šviestis.
Labai nesuprantamas jausmas, tam, kas nejautė, bet smarkiai gniaužia palikti kažką, kas kadaise buvo taip svarbu. Bet pamažu pamažu... atrandu, kad atsisakę labai vertingų pieno liaukų mes dabar būsim dar tvirtesnės, nes kalbėsimės širdelėm ;)

Emilijos Tėti, Mano vyriškiausias Vyre,
Ačiū :*

Muzika muzika muzikaaaa <3

Beveik dviejų moteris

Mano mažoji moteraitė...
Rengia tėtukas ryte į darželį. Mano vaikiukas tuoj atskuba su vienu mano batu, sako:
"Siauk, mama, bata. Bidi aim." (Apsiauk, mama, batus. Abidvi einam. Jei kam neaišku:).)
Sakau:
"Ne, mažute. Aš tik su triusikais, matai. Batai prie maikės netinka. Aš vėliau ateisiu pas tave, kai susiruošiu, apsirengsiu." (na, mes paprastos, kaip yra, taip ir sakom).
Nuliūdo mano peliukas :( Ašara jau trykšta... Ir man gailu, kaip čia ją paguosti. Skaičiau kažkur, kad vaikus reikia tiesiog suprasti ir viskas. Sakau:
"Gaila mane palikti, ane?"
"Tijp." - linksi savo šviesiąją :) Praskaidrėjo nuotaika, išraitė lūpų kaspinėlį man - bučkiz ir ate :)

Moteriška... kai nenori jokių patarimų, jokių sprendimų blogai nuotaikai gesinti, falšyvo linksmumo, tiesiog supratimo, kaip šiuo metu jautiesi :)

Turi, kas supranta, tai lengviau ir liūdesį pernešti jo neslopinus, ania? ;)

Neliūdesėk mano burbulai,
man irgi būna... Bidi ištversim ir dar labai smagiai ;*

ketvirtadienis, lapkričio 25, 2010

Dukriukas*

Aštriais nageliais įsikibus man į plaukus
Ir ten laikaisi lyg turėklai būtų:)
Paskui straksi, leki greit prie sūpuoklių
Toli pabėgi ten už namo per žolytę.
Atrodo, jau nebeprišauksiu,
Bet atsukusi rimtuolį tą veidelį
Surandi mane ir guviai nusišypsai.

Apsidžiaugiu, kad dar aš tau esu svarbiausia,
Bet jau žinau, kad greitai reiks paleisti.
Norėsi būti jau užaugus protingiausia:)
Oi, dar maža vis... Sugrįžti vėl purvina ir apvarvėjus -
Du keliukus raudonai nudėvėjus
Varvekliukas per skruostuką rieda
Abidvi uždainuojam bintą.

Akurat taip ir tapo

Juokingas vyras
Net mano rimtumus išbaidė šlykščiai netikėtai.
Dar kartą nužvelgiau tau nuo galvos lig rankų.
Na, taip. Atrodo tu protingas.
Toks kaip ir aš.
Jau jai pavydžiu -
Skęstu žaliai. Vaje, ir ko dabar?

Juk jai nerūpi jo stiklinis kūnas,
kuris subarška vos tik pašaukiu.
O gal ir aš iš stiklo?
Bet turiu gi medį - priešybės traukia.
Todėl lyg reiktų nenorėti nieko,
Bet viskas tyčiojasi iš manęs.

Vis tiek sakiau tvirtai, kad my-liu!
Tylu, baugu, gal keista man, kad taip...
Bet tu tik sugaudei kaip vėjas.
Matyt mane prisiminei iš pernai,
O jau tada, žvėrie, laikykis!

Užstrigusi aš, pastebėjau...
Ar ten, ar čia nueiti negaliu.
Baršku kaip vaikiškas žaisliukas.
O apie ką? Sakyk, nes smegenų jau neturiu.

Nei tu, nei ji mylėti turit,
O aš ir tu kvailai taip žiūrim.
Ir ko dabar? Gal varlę prarijai?
Nes aš tai pripažinsiu, gi arklį vakar sutrypiau,
O jis tik atsistojo, žvengti pradėjo...
Sakau, visai nesigailiu, kad išprotėjau.
Kažkas ateina, slėpkis, po velnių!

Taip ir likau sustingus kaip kefyras.
Ir būta ko? Bijau savęs, kai jai pavydžiu,
Nors ji nepastebėjo, kaip tau blogai,
Kad varva šiluma per kaktą,
Kad net drebi, kaip nori prisiliesti.
Tik ne prie jos... tu jai taip ir sakei.

Trauk jį! Pasiimk gi,
neškis kaip voverytė gilę, dabar jau laikas!
Žiopsau. Visko aš nesuprantu.
Ir kam? Kodėl? Per kur praeiti?
Kvaila, medinė, palikau.

Atseit, nueisi į kavinę, sušluosi cukrų, tau atleis
Gyvensi gyvas ir nemiręs
Sapnuodamas varles - tai žalią, tai medinę.
Ten būsiu aš. Smarki ir veidrodinė.
Mane matysi, bet ne visą.
Tiktai per langą kiek parodys.
Tuomet sustingusi tau upė sukrešės,
Toks tirštas slinksi be planų, gal visiškai...

Tiesiog kad būtum, pagalvoju...
Užliejai mano rūbus, sielą
Vėl einu as su tavim. Kokia didžiulė siena!
Mes perkopiam net ją, mhm, kaip keista...
Suskaudėjo. O laimė trykšta miškeliu
Čiurlena vis pajudindama vėją.

Kokia ramybė. O ji už lango žvelgia
Kadais atrado ir dabar tik akį merkia
Savo saulytei, kuri paklydus buvo.
Ir mano baimė savo vietą rado
Visai be pykčio, liovėsi kalbėt

Smagu žiūrėt, kaip jis ją myli.
Kodėl ansčiau ne? Ai, žinau...
Nebuvo žiogo, kad šitą sužinotų.
Tu supratai? Buvau teisi beprotė.
Užaugau aš iki tavęs, tu - lig manęs.

Tavo manęs

Aš pas tave įlindusi mažutė,
Susigūžusi, pikta kažkur kamputy.
Apsiverčiu, jauti kaip suvirpi truputį.
Man nuobodu, lendu i paausį ir kedenu su smilga.
Šiek tiek juokiesi, bet pro ūsą.
Atsimeni turbūt, kad aš pas tave pūpsau.

Aš pas tave apsigyventi nežadėjau,
Bet taip - tu man tinki. Net suirztu.
Esu pikta ir patrepsiu kojytėm.
Sudunda tavo visas žavesys.
Tu su manim, nes aš ten sulindau.
Nebegalėtum vienas, ne dabar, o tuo labiau paskui.

Papūsiu tau į nosies kraštą.
Jauti kaip oro lyg pritrūktų?
Tu tyčia nekvėpuoji, nori kad įpūsčiau dar
Gyvumo tavo plastiko širdutėj.
O aš žaidžiu, uilym - tu krizeni.
Taip, per mane, nes aš kukliai ten laukiu sau kamputy

Susivyniok į mano pusę, kur aš nusėdau.
Nereikalauk atsakymo tuoj pat.
Tiesiog pabūk, tik būk ir pasilik
Mane savy, aš netrukdysiu.
Gali ir plaukt, aš nenuskęsiu.
Tik apkabink akim ir tau aš liksiu

Mano Ežiuk

Norėčiau praryti ežį, visais spygliais į priekį
Arba visą puokštę adatų, smailumu į širdį,
Kad pagaliau sunaikinčiau tave savyje
Bet vos tik tai padarau, tu iškart nieko nelaukęs,
Apvynioji visus smaigalius šilta, minkšta vata -
Iš skausmo telieka švelnūs pūkai ir plunksnos.

Plazda man po visą kūną iš vidaus, kutena, baik!
Sukelia juoką, nors juoktis nežadėjau.
Norėčiau sustoti, bet tuomet iškristum iš manęs,
kaip ir norėjau. O dabar nebenoriu. Pati tave užklosiu,
kad kuo ilgiau ten pasiliktum. Ir dar prarysiu pagalvę,
kad patogiau įsitaisytum prie raudono upelio, pulsuojančio namo.

Kaip atrodai man

Vakar būsiu namas be langų,
Net durys tokios siauros
Ir neturėjau skersvėjui naujienų,
Todėl susivyniojau visą geležį
Ir išvykau toli į tavo vidų:

Ten taip gražu! Žolytė blizga,
Kai laša pumpurais ant voro žemės.
Nereik nei staktų, slenksčių mėlynų.
Raudonas vabalas, jo akys gal septynios
Sukiojas į visas puses - jis viską žino.
Žiūrėk! Rupūžė nustraksėjo,
Kokia šmaikšti, ausytės lapsi:)

Sėdžiu pakabinta širdimi,
Net plautį gaudžia: (O jeigu... leistum pasilikti čia?
Galėčiau visą upę išvalyti, ką?...
Tokia liūdna, grakšti vingiuoja -
Jai reiktų pasakos ir džiaugsmo,
Tuomet ir tu galėtum pažadėti,
Kad žuvys vaikštančios dangum
Ir susilieję žvaigždės girtos
Kvailios kaip mes, kai buvom...

Mano meile, žinok



Dienos palieka lyg paukščiai
Ir amžinybėj ištirpsta jų aidas
Ir jei pamatysi rasą ant skruosto
Ji ne dėl skausmo
Mano meilė kažkur šalia

Skristi kai jau negalėsiu
Sparnus tik į dangų išeisiu ištiesęs
Bet aš nepravirksiu tą valandą tylią
Širdim iki galo
Mano meilė kažkur šalia

  Mano meile, žinok, dar laiko yra
  Mano meile, tikėk, nors manęs nebėra
  Mano meile, mylėk, esi man viena
  Mano meile, tikėk, dar laiko yra



Gaila, sudeginom viską
O būti, būti galėjom
Bet aš nepravirksiu tą valandą tylią
Širdim iki galo
Mano meilė kažkur šalia


  Mano meile, žinok, dar laiko yra
  Mano meile, tikėk, nors manęs nebėra
  Mano meile, mylėk, esi man viena
  Mano meile, žinok, dar laiko yra

  Mano meile, tikėk...
gražu būtų mokėti išsaugoti meilę,
net kai jos nebe taip ir jautriai jauti.

Panašiai kaip paskraidžiojus nuo kalnelių ir sušalus
žiemą bandai prisimint
kaip vasarą alpai nuo karščio
ir tikiesi vien nuo tos minties ir sušilti :)


trečiadienis, lapkričio 24, 2010

Maisto dėlionės

Štai viena pažįstama ėmė ir užrėmė už ragų ant manęs klausimą: ką mes su gražiąja dukra valgome, kad net iš vis valgome pusryčiams, pietums ir vakarienei (nu žinot, vaikystė, paikystė, neėdrumas ir pan.):
Tai va, atsakinėju, kad nieko ypatingo... dabar aš ją į daržą leidžiu, tai maximum laiko man maitinimas atkrinta, nebent kai serga (tai nieko iš vis neėda:() arba savaitgaliais tas ėdesio košmaras mums.

šiaip nėra labai valgi mūsiškė, kartais nekreipiu į tai dėmesio, o kartais šauna į makaulę kokia kvaila idėja kaip ją sugundyti paprastu maistu ir bent kasnį prikalbint sušlamšnoti. Šiaip dažniausiai ne maisto vaizdui skiriu jėgas, o KAIP sugundyti žaidžiant sušerti :D man kai retai dabar tenka, tai lengva man maivytis, žinoma...

Šiaip mes mėgstam košes visokias abidvi KARTU virti, ypač grikių. Na, tipo leidžiu įsitaisyt prie stalo ir su dideliu šaukštu iškabliuoti kruopas į puodelį man kokį, o aš to pasekoje į verdantį puodą suverčiu. (žinoma, kruopos ant stalo, grindų pažertos turi tau nekelt streso, tiesiog užsimerki ir leidi pačiai sušluot, surinkt ir t.t., paskui susitvarkot aplinką) :D
Pastebėjau, kad kai pati gauna atsakomybę bent kiek prisidėti prie gamybos, kažkaip skaniau ir valgo (nors nepasakyčiau, kad daug, dažniausiai 5 kąsniai tai čia mums ohoho! labai daug), bet suinteresuotumas šiek tiek didesnis, kai pati pamarmaliuoja atseit kažką, ar druskos bent įberia su pirštu pati... ne su visa druskine, aišku :)))

Beje, trbūt esat išbandę, susodini lėlę ar mešką, ir taip tyčiom pirmiausia "maitinu" tuos pliušinius kvailius, nekreipiu dėmesio į Emkę ;), o ji pati tada prieina ir atkiša savo pražiotą galvą (vien iš pavydo trbūt) :DDD bet geras triukas! svarbu jį naudot ne per dažnai, o jau kritiniais atvejais, nes jei visada taip darysi, tai įtars klastą ir nebeveiks fintas sekantį kartą ;)

šiaip mačiau vieną nesamoningą dalyką: http://vaikokambarys.lt/category/maistas/ su sasyskom ir makaronais ypač :D šiaip mes itin retai tokias nesamones valgom, nebent kai reik kažkur skubėti, bet kokį kartą gal visai juokinga būtų taip pasinuodyt-užkimšt skrandį :D dar nebandžiau jos taip stebinti tokiais stebuklais, bet manau būtų gan įdomu, ar tiesiog kažkokių minčių pagražint maistą pačiai gal kiltų papildomai... kitaip kažkaip...

m! PUSRYTAI! Emilijai labai patiko toks vienas pusrytis: paskrudinau grūdų kažkokios duonelės sumuštininėj :D ir užtepėlę tokią užsitepėm mano gamybos - varškė (9proc. riebumo), avokadas tarkuotas smulkiai, druskytė, pipirai (labai nedaug), česnakas. Arba tiesiog viską galima sumest į mikserį ir suplakt, paskui tept, ždžiu... Su visais česnakais su viskuo ėdė apsiputojus mano nuostabai! Aišku galima kažką dar dėti arba nedėti - fantazijos ir skonio reikalas :)

Dar ėdam blynus visokius su pusiau ruginiais miltais (rudais tokiais - su jais tokie minkštesni gaunasi puresni atrodo kramtant), pusiau kvietiniais. iškepu ir paskui pjaustom įvairius a la meškiukus iš to blyno, įsivaizduojam debesėlius, namukus ir pan. Nu svarbu kad KVAILA IR GRAŽU :) patekšnojam tam "gyvuliui" akis iš uogienės kokios ar kojas prilipdom... nu mždaug... :D pradžioj aš parodau, paskui jau pati būna įsitraukia į veiklą, o aš tik šveičiu jau paskui sienas, marmūzę, grindis... ;)))

stengiuosi jai duoti tą, ką patys valgom, atskirai nesistengiu įtikt. Nenori - nereik, bet jau kai matau, kad kvaiša miršta badu kažkelintą dieną, tai va žaidžiam - tyčiojamės iš to maisto visaip... Ir jūs taip darot, greičiausiai nieko naujo aš čia :D bet va reik patiekalų prisiminti man daugiau... Kai šaus galvon, pasidalinsiu ;)
vaikokambarys.lt
Idėjos vaiko kambariui
Dalintis

Nesusireikšminimui ;)

Pradedam nuo dainų ;)




I will grow through this pain, o ką :P Love taigi is oool around!