Juokingas vyras
Net mano rimtumus išbaidė šlykščiai netikėtai.
Dar kartą nužvelgiau tau nuo galvos lig rankų.
Na, taip. Atrodo tu protingas.
Toks kaip ir aš.
Jau jai pavydžiu -
Skęstu žaliai. Vaje, ir ko dabar?
Juk jai nerūpi jo stiklinis kūnas,
kuris subarška vos tik pašaukiu.
O gal ir aš iš stiklo?
Bet turiu gi medį - priešybės traukia.
Todėl lyg reiktų nenorėti nieko,
Bet viskas tyčiojasi iš manęs.
Vis tiek sakiau tvirtai, kad my-liu!
Tylu, baugu, gal keista man, kad taip...
Bet tu tik sugaudei kaip vėjas.
Matyt mane prisiminei iš pernai,
O jau tada, žvėrie, laikykis!
Užstrigusi aš, pastebėjau...
Ar ten, ar čia nueiti negaliu.
Baršku kaip vaikiškas žaisliukas.
O apie ką? Sakyk, nes smegenų jau neturiu.
Nei tu, nei ji mylėti turit,
O aš ir tu kvailai taip žiūrim.
Ir ko dabar? Gal varlę prarijai?
Nes aš tai pripažinsiu, gi arklį vakar sutrypiau,
O jis tik atsistojo, žvengti pradėjo...
Sakau, visai nesigailiu, kad išprotėjau.
Kažkas ateina, slėpkis, po velnių!
Taip ir likau sustingus kaip kefyras.
Ir būta ko? Bijau savęs, kai jai pavydžiu,
Nors ji nepastebėjo, kaip tau blogai,
Kad varva šiluma per kaktą,
Kad net drebi, kaip nori prisiliesti.
Tik ne prie jos... tu jai taip ir sakei.
Trauk jį! Pasiimk gi,
neškis kaip voverytė gilę, dabar jau laikas!
Žiopsau. Visko aš nesuprantu.
Ir kam? Kodėl? Per kur praeiti?
Kvaila, medinė, palikau.
Atseit, nueisi į kavinę, sušluosi cukrų, tau atleis
Gyvensi gyvas ir nemiręs
Sapnuodamas varles - tai žalią, tai medinę.
Ten būsiu aš. Smarki ir veidrodinė.
Mane matysi, bet ne visą.
Tiktai per langą kiek parodys.
Tuomet sustingusi tau upė sukrešės,
Toks tirštas slinksi be planų, gal visiškai...
Tiesiog kad būtum, pagalvoju...
Užliejai mano rūbus, sielą
Vėl einu as su tavim. Kokia didžiulė siena!
Mes perkopiam net ją, mhm, kaip keista...
Suskaudėjo. O laimė trykšta miškeliu
Čiurlena vis pajudindama vėją.
Kokia ramybė. O ji už lango žvelgia
Kadais atrado ir dabar tik akį merkia
Savo saulytei, kuri paklydus buvo.
Ir mano baimė savo vietą rado
Visai be pykčio, liovėsi kalbėt
Smagu žiūrėt, kaip jis ją myli.
Kodėl ansčiau ne? Ai, žinau...
Nebuvo žiogo, kad šitą sužinotų.
Tu supratai? Buvau teisi beprotė.
Užaugau aš iki tavęs, tu - lig manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą