Broliukas: aš gimdysiu!
Sesutė: tu negalėsi gimdyti! Ką, tėčiai gimdo?
Broliukas: aš ne tėtis! Aš brolis! Už tai ir gimdysiu
Koks sudėtingas pasaulis :) Nelengva išsiaiškinti vienu sakiniu
ketvirtadienis, lapkričio 06, 2014
Anekdots
trečiadienis, spalio 22, 2014
Reikalavimas
O gavau kokią tai anketą iš darželio, daugmaž parašyti, ko tėveliai pageidautų iš auklėtojų savo vaikučio atžvilgiu...
Skaitau skaitau galvoju galvoju tą sakinį ir pagaliau feisbuke atėjo atsakymas joms: so what do you want from deaf people... (Iš tikro tai buvo: "say what you want about deaf people...", bet man tiko savaip :p)
Tada galvoju, kodėl aš taip apie tą daržo kolektyvą galvoju :) tai gal todėl, kad aš noriu, kad visi būtų tokie kaip aš :) how iš that possible???
Tai va, matyt, dėl to suvokimo sužadinimo ir prasiuntė tokią anketėlę... Kaip nustebs, kad ji tuščia.
Gal naiviai prašys, kad ir užpildyčiau :)
O taip, ir vėl aš netobula...
trečiadienis, rugsėjo 03, 2014
Gerumas negudrumas
Pati esu lėtapėdė, todėl natūraliai nesvarstydama ir vaikus mokau ne verslumo, o tiesiog gerumo. Vaizduojuosi sau, kad pavyksta.
Pavyzdžiui, kai sesė prilupa brolį (gudrumas), nebėga slėptis (dažniausiai), o ateina man pranešti, kas ir kaip. Tada per daug sakinių išsiaiškinam, ko vienas iš kito norėjo, ir kuris ko nesuprato (visada visi) :). Tuomet ir meluoti nesinori, nes, pasirodo, viskas daug įdomiau.
Arba. Mano nenuorama lėkdama nulaužė visą šaką nuostabaus naminio krūmo :( vėliau pasikvietė mane kartu pasimelsti už sergančius, mirusius žmones ir jų artimuosius ir ... dar už Tą šakelę... Po maldos sekė dar didžiulis susikaupimas ir pašnibždom kalbamasi su aukšciausiu gudručiu pasaulyje kiekviena asmeniškai :)
Man gražiau gerumas, kurio pati mokausi iš tų pačių vaikėzų. Šiandien tu gudrus, rytoj gausi pats 'gudrumo' nuo ko nors. Nesaldu. Esu bandžiusi daug kartų, labai bjauru, kai gauni pats :( Su gerumu paprasčiau. Pabaiga mielesnė :)
penktadienis, rugpjūčio 29, 2014
Diplomatija, ambasadoriaus
Plunksna užgauna tavo pėdsakas.
Ramu, tylu, gilu, švelnu, kaip pasaka.
Tai ne tu, kažkas toliau, kas nori man priminti
Kur turi būti mano akys ir kaip turiu gyventi
Šešėlis. Linksmas, bet baugus.
Vis dar ne tu. Žmogus taip negali...
Žmogus būna kvailas - nuožmus.
Vaidenasi. Atsisėdusi sau ant kelio...
Skeptikas negali būti protingas.
Jis tiesiog iš esmės nelaimingas.
Jau geriau tikėti tragikomiku.
Ar bent ironija, tik ne kronika.
Gudresnis tas, kuris turi vaizdą pilną.
Ne tik skausmą ar tik vieną laimę.
Tas, kuris pamatė ir suvokia visą kalną,
Daug labiau įtikina, nei tas tiktai pakalnėj.
Silpna
Mes kvailiai
Gal tik aš viena...
Juk mane lengvai galima apgauti
Vien iš mano balso galima spręsti-
Esu sukalbama.
Bet gal ir ne.
Ne visada.
Juk tau įkalbėti nepavyko :)
Nors buvo labai stipru ir malonu-
Tau nepavyko.
pirmadienis, rugpjūčio 25, 2014
Viskas, kas esu be tavęs, vis tiek esu tu
Ochrą! Kartais žybteli kokia tavo nuotrauka interneto sumaišty ir aš atkrentu. Mintis, sapnas... Ir negerai. Skęstu. Bet jau išmokau sustabdyti upę. Išlipti ir padėkoti.
Mokausi susisapnavus tavo šaltumo nebeprisiminti ir negalvoti apie tai ryte. Atrodo daugeliu atveju pavyksta (nutylėjus stiprų nedaugelį). Nes jau žinau, kad tai nesuteikia nei jėgų, nei ramių minčių, svarbiausia kenkia sveikatai. Ne tik mano, o visų, kas su manim ir net, jaučiu, tų, kurie nieko nežino ;) tau negerai. Turiu pasistengti, kad nejaustum to pelėsio.
Nemėgstu dainų. Ilgai net neskambėjo mano namuose niekas. Nebent vaiko žviegimas ir sproginėjantys elektros laidai. Vėliau perėjau prie muzikos be žodžių, nors irgi paplėšo kartais. Pastebiu, kad tai į gerą, nes muzikinis skonis išlavėjo :) pasidarė spalvotas, guvus ir meilus visokiems neįprastiems sprendimams :) Pliusas!
Filmai. Kartais ieškau specialiai panašiai sukrečiančio, koks buvai tu. Ar aš ten. Nebežinau. Kodėl. Dar nepaklausiau. Galbūt dėl to, kad prėskai gyventi irgi kenkia savimonei :) Manau, gyvybei būtina bent taip sau priminti vis tiek, kas svarbu ar skaudu. Juk kaip rašė Beata: kai rankinukas sunkus, gyvenimas lengvesnis :) še tau :) aš ne tik rankinuką prisikraunu...
Pradžioje net silpna būdavo pagalvojus, kad tavęs nėra, nebus nebus nėra, ar tikrai!! ir nelabai suprantu, ar tikrai buvo. Už tai galiu suprasti savo vaikus, kai jie netenka ko nors norimo ar svarbaus ir jiems sunku su tuo susitaikyti. Ir aš ten buvau. Esu. Traukiu juos dėl to žemyn. Minusas.
Daug daug įdėjau kurdama neaišku ką. Mintyse. Gyvenau toliau vis tiek tavim. Ir net nepastebėjau, kad visur vartojau tave. Atleisk. Vartoju iki šiol. Tai dabar tapo daugiau nei tu. Nusiramink :p
Daugiausia to vartojimo vaikuose. Per tave pajutau gerumą pirmiausia sau. Mokau juos ne verslumo, o supratimo (savęs, kitų, kurie nekalba arba sako kitaip, nei jaučia). Kai tu pirmą kartą mane supratai labiau nei aš pati, mane pažadinai. Užsimaniau verkti. Nepasakysiu tau niekada "iš pirmo žvilgsnio". Su tavim buvo " iš pirmo supratimo". Ką dabar... Patiko. Jamam. Turbūt tai buvo tavo talentas tuo metu.
Nežinau, koks talentas tavo dabar. Nenoriu/noriu žinoti. Gerai, kad žinom abu tai, kad pavojinga. Kam to reikia. Nenada. Net jei kraujas sustojo. Jaučiu, kad kažkas ten sustingo. Pilna baimės. Nerandu, kur išjungt. Bet gal jau geriau.
Imu tai, ką davei. Gal ne tu davei. Gal pamačiau ir neklaususi išsinešiau. Kokia siaubinga ragana. Pamačius tave dabar matau, kad tu ne mano. Tada irgi taip buvo, bet matyt reikėjo kažko iš tavęs pasiimti. Ką davei pats, neišsaugojau. Tyčia. Nepatiko.
Konfliktas. Vis tiek kažkas dega makaulėj. Turbūt tu buvai mandagesnis ir iš manęs nepaėmei nieko, graužia. Grąžinti, ką pati paėmiau neketinu. Sakau, pavojinga, nereikia. Tebūnie. Teesie.
Teateinie. Kas? Dar nežinau. Laisvai dar galima kartoti aa maldeles, nes sergu. Sergu sunkiai tavim. Apsinuodijau. Tau tas pats. Tiksliau, taip pat. :) žinau, nesakyk, nesakysiu. Dabar visur juk rašo "Įsijunk šypseną". Daryk, net jei sprogsi.
Tai gerai. Mano vaikai, kurie yra ne tavo, kartais taip parodo pirštu... Be žodžių... Matyt aš... Perėmiau. Prisimenu tavo vaikišką nuotrauką. Pamėgdžioti niekad nepavyks :D bet smulkmena. Viską pamiršau, tik prisimenu. Ot...
Vienybė. Dorybė.
Šaltis ar karštis, atnešei man naudą. Gilią, širdingą. Tai kur dabar dėti tą ateitį, kuri staugia. Reikia daug dirbti. Susitraukti jau nebenoriu. Jau pradėjau dalinti nedrąsiai, ką man primeni. Atsargiai. Neužkliūk. Noriu, kad liktum...
Nelengva, bet ir nesunku. Viskas taip, kaip turi būti. Jaučiu, kad tai man. Lygis atitinka žaidėjo sugebėjimus. Būk.
Tai štai kam reikalinga ta mano charakterio savybė, kuri su viskuo susitaiko ir nesiima jokių veiksmų, o tik apmąstymų, išmąstymų ir prisitaikymų. Niekada neateisiu pas tave, nes bijosiu trukdyti. Vis tik esu mandagi.
Radau būdą gelbėtis. Leisti sau liūdėti, jeigu taip yra. Džiaugtis, jei surandu kuo. Sielvartauti laisvai. Ne per ilgai, bet supratimas, kad tai nejuokas - padeda. Tai reikalinga. Nereikia nei tablečių :) gerai
trečiadienis, rugpjūčio 13, 2014
Beviltiški
Prisiminiau, kad vakar siaubingai susisielojau tarp vaikų kieme :)
Dviem berniukams perskrido kamuolys per tvorą į mūsų kiemą. Jiems, aišku, teko lipti per viršų, nes niekas neperduos. Visi užsiėmę savo reikalais, tame tarpe ir aš kontempliuoju tik :) Jie jau lipa per tvorą, kai viena pas močiutę pasisvečiuoti atvykusi užsienietė mergaitė susiprato jiems paduoti kamuolį. Bet jie tik aprėkė ją: "Padėk į vietą! Neliesk!"
Matyt bijojo, kad pasiims sau. Dar bandžiau jiems paaiškinti, kad mergaitė nemoka lietuviškai gerai, bet ji tik norėjo jums paduoti. Jie nesuprato.
Kartais žmonėms nereikia pagalbos.
Arba
Jie labai įskaudinti, kad net nesupranta, kad niekas jų skriausti net neketino, o tik padėti, paduoti... Paprasčiausiai nieko neprašant.
Kaip svarbu vaikus mokinti meilės, supratimo, kad jie tai pastebėtų savo gyvenime dažniau nei skausmą, kurį patys iš tėvų ir per savo nesupratimą iš įpročio susikuria.
pirmadienis, rugpjūčio 11, 2014
Moteriškės raganizmas
Šiandien parsivedu savo bedievius iš daržo. Labai pasiilgau. Manęs irgi. Įlapnojam pro namų duris ir visas ilgesys ir meilė užklumpa mane visu bliūdu:
- O! Tu man nupirkai batukus. Bet jų šniūreliai per ilgi. Aš taip rišti nemoku! Va! Dar kiek vietos pirštams lieka!
Aš Naivuolė, bandau įkvėpti optimizmo. Sau, aišku:
- Bet kaip gerai, kad ne per maži, nes kitaip niekada negalėtum jų dėvėti. Raištelius patrumpinsim.
Sėdam prie vaisių, uogų.
- aaaa! Uogos per rūgščios kažkokios! Nektarinai skanūs, bet jų sultys bėga! Aaaa!
- Uogų gali nevalgyti. Nektarinus papjaustysiu, nevarvės.
- Bet man karšta!
- Tai renkis, po dušu lįsk. Atvėsi.
- Kam praustis, vis tiek murzina tuoj pat būsiu!
Rimtai? Vyrai, aš jus tikrai visus labai myliu, kurie ištveriat tokias "tragedijas" su jomis ir dar visą gyvenimą, kaip pažadėta... Kažkoks košmaras, kai tai darau ne aš.
antradienis, rugpjūčio 05, 2014
Inteligentai
Tėti, kad ir koks šlamutis esi bebuvęs, kad ir kaip stengeisi bristi kuo žemiau į dugną ir žvengti iš šventų Kalėdų, vis tiek aš užaugau visokia.
Atrodo, kartais kalbėdama su žmogumi jaučiuosi tokia prasčiokė ir neklaužada. Visai ribota kaip ir tu savo duobėje.
Kartais jaučiu, kad elgiuosi su savo vaikais taip, kaip ir tu - grasinimas ir iškart sprogdinimas neišgirdus atsakymo.
Kartais man vaidenasi, kad ir aš niekada taip neišbrisiu iš ten, kur makaluojiesi ir sėdi tu.
Ir kai visiškai esu prastos nuomonės apie save ir savo auksinę ateitį, kas nors pasivaiduokliauja ir man paskelbia:
- Ai... Šita va inteligentė, už tai jai ir gerai... - žmogus beveik su nusivylimu, kad jo mergos geltonas tiuninguotas fiesta ne toks fainas, kaip mano vyro legacas.
Arba:
- Kaip gražiai, bet ir griežtai auklėji savo vaikelius.. - atrodo, apie tai tik skaičiau knygoje ir svajojau kažkada, kad man nors truputį pavyks, nors jaučiausi visiška padugnė.
A na va, truputį ir pavyko trumpam :) Žinau, kad tame pavykime yra ir netiesos :P Labai daug :D bet blogai nebe man ten.
Ir visiškai nėra nieko iš vienos spalvos. Yra šešėlių ir peizažų, ir musių ant nosių.
Tėti, nesilaikyk įsikibęs vien žemės. Gali niekur ir nelipti, jei nejauku gyventi lengviau. Gali drybsoti, bet tada bent tik truputį akį pakelk ;) kad ir kas...
Tavo negražuolė - atlėpusiom ausim, per ilgais plaukais,
Kvaila, įkyri, nepagarbi, šlykšti... Ve, net mažai atsimenu, kokia bloga :)
Bet žinau - mylima, nes vieną kartą tikrai apgynei :P o tikriausiai buvo ir daugiau, tik mintyse, nepagavau ;)
Kažkada taip jau buvo
Iš negalėjimo, kad prie manęs kas nors prisiglaustų,
Aš nešioju kailį su kas antru spygliu, nors nesivadinu ežiukas.
Net ir ne velnias. Aš tik saugau kailiuką svarbiam glostymui.
Ne bet kam. Ne bet kaip. Greit raukiuosi. Nepyk.
Jei pavyks, būsi kantrus, kaip niekad nemoki
Jei pasiseks, mokėsi palaukti, kol suprasi
Jei gyvensi, kaip niekad neketinai ir niekas nenori
Galėsi sakyti man viską, o aš jau šypsosiu
Būti norėti
Dar atsimenu kaip nukraujavo mūsų santykiai iš lėto,
Nors gimė taip greitai, bet tik dėl to, kad abudu žaizdoti.
Gydėm supuvusias skyles viens kitam, bet neturėjom vaistų.
Todėl išputojo skausmai, supūliavo jausmai, užsikrėtėm nežinia.
Atidaviau, atplėšiau nuo savęs tave kaip mažą vaiką, nesuprantant.
Akys nupilko, širdis susiraukšlėjo, kojos susmuko, užgeso namai.
Atsinaujino oda. Galiu, vis dėl to galiu ir be rankų, be galių
Pamiršti, kas mane laiko, kai skrendu. Bandau skleistis
Atleisk, kad užmyniau tau purvinu sportbačiu ant srūvančių žaizdų.
Tada nežinojau, nemokėjau elgtis, ir nebežadu, kad kada nors dar išmoksiu.
Atsimenu dar. Ir dar. Ir dar eisiu. Dairysiuos aplinkui,
Kai reikia tik tiesiai. Nes bijosiu, kad oda dar ne mano.
Ir mušiu pagaliu daktarus, kurie irgi nežino, kodėl aš nežinau,
Kaip atlikti operaciją savais nagais. Jie neturi svarbiausio.
Jiems irgi skauda, nes atsinešė raizginius smegenyse, kurių nevaldo.
Atsisukusi vėl viskam dėkosiu, kad aš našlaitė, kad myliu šešėlį
Savo pačios. Mano Aš. Lieku spektaklyje. Paskui Namie. Su laime.
Su tavim vaiduokliu. Kasdien dėkodama, kad viskas toli
Dažniau pamirštu tavo ranką, nes reikia daug nešti. Ne ne, nevargstu.
Myliu viską. O prisėdus geriu. Kaip mylėjau, kuo tapo
Kūrėjas, kokie jo dažai ir šmaikštumas. Panašus į mane.
Ir gal aš? Jau galėsiu pavilkti savo maišus nuo lietaus.
Viską pati, bet ne viena, nes tu buvai. Tu atėjai. Kaip vaiką
Pagyrei, pamatei, kad silpstu. Pamokei užsikurti ugnį.
Kepu, verdu, plaunu, vėl žiebiu. Kaip gerai
Kad ne visas išėjai. Palikai, kas svarbiausia.
Daktare, žinau, kas svarbiausia! Neturi tu ausų ir manai -
Tai svarbiausia. Ne kūno dalys neveikia. Tu jų nevaldai.
Laukiu, kol daktaras išsistudijuos tai, ką jau laikau ir nešu jam.
Tada galėsime juoktis. Gailėti ir gy(dy)ti. Tu su žiniom, aš be pastangų.
Laukia didžiuliai darbai. Mieliausi. Kai pavargsim, mes pasijuokę
Nueisim miegoti. Kaip slibinas dvigalvis. Tik geras geriausias.
Dvi galvos, dvi čirvos. Pilnos kąstinių žaizdų, kurių nesimato.
Kaip oras. Esi reikalingas. Prisiminti ne šiandien
Pabudę vėl skrisim pūkeliais.
Nieko nemato,
Bet mato niekas.
penktadienis, rugpjūčio 01, 2014
Atostogų skaičiavimai
Kadangi jaučiu, kad pati smarkiai vis perkalbu ir nusišneku, tai daug mieliau klausytis kaip čiauška didesni žinovai.
Šį kartelį pralinksmino atostogų tema Emilija. Turime vieną savaitgalį aplankymui močiučių ir visų kitų giminių. O ji ir skaičiuoja:
- Tai žiūrėk, kiek atostogų turime: vienos atostogos - viena diena pas močiutę, antros atostogos - tėčio giminės, trečios atostogos - vienas vakarėlis Tauro gimtadieny.
Va tau ir optimizmas! Kai kada mes turime net keturiolika atostogų vienu metu ;) šįkart NET trys! Vis geriau nei viena atostoga ;)
pirmadienis, liepos 28, 2014
Supratimas
Justinas vakar migdėsi ilgai. Vis su pasižvengimu išlipa iš lovos ir žiūri šelmiškai vaikščiodamas į mano reakciją.
Esu šaukusi tokiomis situacijomis. Autoritetui tai smūgis tik žemyn, nes tik dar labiau sujuokinu ir sužadinu kartoti man nepatinkantį elgesį. Tuomet reikia grąsinti ir dar energingiau plūsti.
Esu girdėjusi, kaip jau suaugusi mergina smagiai mamai pasakojo, kaip vaikas būdama žvengdavo su pusbroliais iš jos šaukimo scenų ant vaikų zbitkų. Sako: "mes manydavom, kad tu tiesiog idiotė". Atsimenu ir aš tokių momentų, tik kadangi nebuvo su kuo juoktis, stengdavausi svajoti, kaip aš apšauksiu atgal seną motiną, kai ji jausis lygiai tokia pati bejėgė jau prieš mane. Suprantu, kad toks būdas nėra naudingas nei vienai pusei.
Skaitau dabar apie prancūzų auklėjimą. Hm, intriguoja tas jų mandagus įsakmumas. Pagarba, bet ir sau :)
Reiktų pabandyti dabar pat gi, situacija čia pat. Noriu naudoti seną būdą, bet žinau, kad jis neveikia. Bent jau taip kaip sugebu suprasti, sugrįžtu į save ir jau jaučiu, kaip kalbu savaime be tos žadėtos isterikos, o tiesiog taip kaip yra:
- Justinai. Aš noriu miego. Tu man trukdai užsnūsti. Labai pykstu. Prašau būti tyliai. Tššš.
Ateina jis. Atsigula šalia. Apsikabina. Bučkis. Sako:
- Atsipasiau.
Pasivarto, tai apkabina, tai nusisuka ir už 4 min. miega.
3 metai. Žmogus gi. Natūralu. O nežinojau, kol šaukiau ir panikavau. Negirdėjau. Ir jis nesuprato.
Nauda: sutaupiau ir taip labai reikalingų jėgų, laimės pasisėmiau, išreiškiau norus, padėjau nepasijausti bamba vaikui. Nepavyktų tai visiems bet kam visada. Tiesiog reikia instrukcijos tam, kurį nervina ir vis tiek nusiraminti negali. Gal tiesiog reikia leisti sau pajausti tą beviltiškumo ribą, kol kartoju klaidą daug daug kartų tam, kad kiti aplink taip juk daro, bet pagaliau prišustų reikalas keisti ir keistis, nes matai, kad kiti tegul lieka kiti. Yra tai, kas yra, o ne ką kiti.
Darbo archeologija
Esu šiuo metu part-time mama. Kai buvau full-time, dažnai sulaukdavau švelniai tariant paniekos, o realiai visiško įsitikinimo (netgi kai kurių pačiu Mamų nuomone), kad mamos "darbas" yra niekinis. Daugų daugiausia nagų lakavimo ir feisbuko.
Negaliu ginčytis, kad visai nesidažau ir feisbuku tikrai naudojuosi kasdien po kelis kartus. Tik tiek, kad aš visisiškai jaučiuosi užtikrinta, kad tai naudinga patirtis visai šeimai. Visų pirma nėra taip paprasta 24/7 dieną naktį būti darbe - mama, ir dar išlikti akių pasigėrėjimu savo vyrui (tik savo) ir dar domėtis aplinkiniais įvykiais. Bet tai yra mano tikslas. Kad ne vien "Sodra" ir popierinis stažas mane daro puikia piliete, o aš pati iš esmės esu vertinga.
Per beveik šešis metus tik dabar neseniai sugebu sau įsivardinti, kad tikrai nesu "sėdinti namuose" pliuškė apkibusi seiliotais vaikais ir visiška debilė supermama, kaip tai suprantama daugelyje "darbščių mamų" šalių. Šalių, kuriose priimta dirbti atgal sekretore, inžiniere ar nors ir pardavėja vos jau sekančią dieną, kai tik iš vaginos išlenda nuosavo naujagimio galvutė ir bandyti jaustis vertinga tik geriant kavą ofise su kolegomis. Jeigu kava namų aplinkoje, tai jau šakės :)
Aišku, šakės tikrai gali būti ir tikrai būna, jei mama tuo tiki ir stengiasi tai pateisinti ir kniaukia, kaip jai nusibodo, kaip ją nieko neveikimas užknisa. Gaila tik, kad aš nesugebėjau savęs įtikinti, kad nieko neveikiu ir esu grybas. Šiuo metu tvirtai tai žinau, nors dokumentais neįrodysi, kaip ir daug ko šiame pasaulyje neįrodysi iš pirmo karto. Galų gale, kam tie įrodymai man, jei aš ir taip žinau. Kam reikia biurokratijos, galės žaisti eiti ir rinkti visas žymas.
O dabar tiesiog svarstau, kas tas niekas. Kas man svarbu ir kas aš esu, jei nesu nei administratorė, nei vadybininkė, nei vertėja, o tik mama. Ir dar labai patenkinta, nors, žinoma, kaip ir kiekviename darbe pasitaiko pakilimų, nuopuolių. Ar tikrai mano esybę gali patenkinti tik faktas, kad aš važiuoju arba einu ir grįžtu iš kokio tai darbo.
Esu dirbusi. Netgi atsimenu dar tai kaip šiandien :) Tiksliai žinau, kad tokio darbuotojo kaip aš nenorėčiau. Baisiausia, kad tokių darbuotojų kaip aš bent 70 proc. Šioje temoje kol kas nesiplėsiu. Žvelgsiu, kokia naudinga jaučiuosi dirbdama prie darbo nepriskiriamą darbą.
Kaip būti patraukliai savo vyrui, kai aplinkui zuja gyvsidabrio pripilti vaikai? Kaip jaustis pilnaverte, kai visi, atrodo, tik ir siekia tave kur nors "tikslingai" įdarbinti, įskaitant net draugus? Ką gero randu feisbuke? Kodėl, daug kur bėgiojant, lankstantis, ir visaip judant kartu su vaikais, vis tiek reikia atskiros mankštos? Kaip likti šeimoje, kai šeima nebeturi kodėl likti? Ir pan.
Pirmas ir paskutinis klausimas labai susiję ;) Kad ir kaip atsitinka, kad jautiesi beviltiškai, bet šeima be žaismingumo nelabai ilgai žavi. Noriu aš ar nenoriu, vis turiu sugrįžti prie savęs tobulinimo ir gražinimosi. Ne tik vyrui. Tai veikia ir sau. Panašiai kaip ir tas patarimas, kad skambinant telefonu dėl darbo, labai padeda oriai jaustis tiesiog ori išvaizda, t.y. ne chalatas ir lizdas ant galvos, o bent jau išvaizda, kuria nebūtų gėda, jei išeitumei į oficialų susitikimą. Na, galima žiūrėti pro pirštus, jei turi gerą vaizduotę ir su chalatu įsivaizduoti save didele darbine mūza, bet visada geriausiai realus ir praktiškas veiksmas. Vis tik gyvename ne danguje dar ;) žemėje tik realybė ir faktai gali būti laikoma tiesa. Vadinasi, kasdien atrodyti taip, lyg džiaugtumeisi savo orumu. Pavyzdžiui, mano tikslas atrodyti kaip paryžietei. Tai mano tikslas. Nebaigtas vis dar ;) Turiu tikslą dar kai ką perimti iš rusių. Na taip, Rusijos naglumo, kurį man bent truputį įgyvendinus tai taptų paprastu garsiu kalbėjimu ir nebijojimo savo pačios nuomonės bent :) Japonės žavi gebėjimu bendrauti šeimoje, mokykloje. Žodžiu, švietimas. Danų kasdienis atsipalaidavimas irgi kažkas tokio. Kol kas pavardinau tiek, bet šiaip stebiu aplinką ir visko mokausi ir iš pačių lietuvaičių. Net ir blogų pavyzdžių analizė priveda prie pozityvių tikslų. Mano pastebėjimu, nėra blogų tautų ir blogų elgesių. Viską šiais laikais galima paaiškinti, kodėl kas kaip ir niekada niekas neuždraus, net ir bandydamas drausti, man lipdytos bendrą suvokimą, kad viską, kas man patinka galiu ugdytis. Supratimą, kad ugdymas iš niekada nebus galutinis baigtinis rezultatas. Coursera.org a visokie garsūs universitetai online gali būti tavo malonumui.
Ach. Tiesa. Online tai nėra gyvo bendravimo. Buvimas tarp kitų žmonių esant tik mama irgi žmonėms nesuvokiamas. Bet aš daug kur maišausi. Negaliu pakęsti keturių sienų. Sunku su keliais vaikais išsiruošti į miestą ar mišką? Man sunkiau niekur neišsiruošti ir nykti namuose kelias dienas iš eilės. Kol kas labai silpnai, bet stengiuosi didinti kiek tai priklauso nuo manęs padėti ir kitiems. Kaimynėms, draugams. Tikrai didina savivertę, ypač jei tai darai be piniginio užmokesčio, bet gauni daug bonusų į tolimesnę ateitį. Tokiu būdu gauni ne vienkartinį ar mėnesinį atlygį kol tave atleis ar pats išeisi, o visam gyvenimui, net kai jau nieko nebesitiki. Taip užsidirbame ir atostogas ir vakarienę ne vieną. Santykiai ir nauda patys ateina.
Taigi, man net feisbukas, Google, skype knibžda įvairių pamokų įvairioms gyvenimo sritims, kurį gyvai taikai šeimoje ir aplink. Kad ir nuo lėkščių optimalaus suplovimo iki asmenybės polėkio ar net gyvenimo prasmės. Pateisinau visų šitų šiuolaikinių baubų naudojimą savo srityje? Nesmagu būtų jais naudotis tik tuomet, jeigu tai tilptų tik į nuotraukų stebėjimą/talpinimą tik pletkų poreikiui patenkinti (kažkam ir tiek gana) ir delfio tragedijų ir pramogų skilties peržvalgą. Visa tai daugiau nei tik peržvalga. Man labiausiai patinka analizė ir atradimai, eksperimentai, filosofija. Kaip viskas marga ir visko daug. O jei dar pasukus tą patį dalyką kita puse... Kiek daug pusių... Neišsenkantis lobynas. Sunku atsitraukti, kas galėtų virsti priklausomybe :) su priklausomybėmis vėlgi darbas! Ir taip nėra kada sustoti :)
Bet sustoti irgi būtina mokėti :P pavyzdžiui, išvedu vaikus kieman. Esu tik prievaizdas, kad, tipo, jei mano priežiūros prireiktų, nes vaikai gan savarankiški užmegzti bendravimą. Taigi. Galima būtų mėgautis laikinu sustojimu. Kiek pabuvusi sustojime ir čia aplanko genialumas situacijų ir žmonių. Mūs kieme apstu vaikų įvairių tautybių. Nerealu! Nors jie visi Lietuvos užsieniečiai ilgus metus, visų nacionalinės subtilybės pramuša visus globalumus. Stebėti tai ir tyrinėti tikras džiaugsmas. Kokias savybes turiu aš - visada galiu palyginti. Ko manyčiau, kad dar reikėtų, ko negalėčiau, kaip būtų galima. Medžiagos iki kaklo net politine tema. O kur dar kulinarijos ir kas tik nori...
Pavyzdžiui, ruso požiūris į kito žmogaus asmeninę erdvę visiškai tolygus ruso valdžioje požiūriui į svetimos šalies teritoriją! Kas Europoje nelabai orientuojasi į ruso tikslus ir jo gyvenimą, galima būtų paprasčiausiai surinkti visą jo šeimą su visais anūkais, patalpinti į paprasčiausią rusišką kiemą ir leidžiant jam pačiam suprasti, kaip visi demokratiški veiksmai veikia ruso sąmonę, jam iškart pabustų ir politiniai motyvai kaip su visu tuo tvarkytis. Na, jei ir nepabustų, bent susipažintų su tuo, kad tūlam rusui nėra tokių dalykų kaip "tabu" ir "gana", " nemandagu" ar atsiprašau. Kaip kinas be jėgos, lėtai, įkyriai ir užtikrintai pasiekia savo. Kaip lenkas egzistuoja. Kaip lietuvis naudoja puolimo resursus prieš patį save, kad tik kitas nespėtų to paties pirmas. Arba labai užkalniškai ryškus visa ko keikimas ir tyčiojimasis, kai būtų jau būtinybė kaip ir keisti taktiką ir naudoti ką nors taiklesnio ar nuožmesnio. Aš va dabar visu tuo užsiiminėju :D
Be viso to sėdėjimo, tyrinėjimo ir mąstymo, sveikatos sumetimais pabėgiojame su vaikais ir futbolo žinioms įtvirtinti, ir į autobusą suspėti, į teatrą nueiti, ir aikštelėje pasikarstyti, bet susidūrusi su trisdešimtmečiu, atsirado mielas supratimas, kad bent jau kalanetikos pratimai tik man vienai sustiprins ne tą vienintelį mano kairį raumenį, kuriuo tempiu tašes ir vaikus, kai nebespėja su manim, bet tai veikia abi puses simetriškai. Plius dar ir pabuvimas pačiai sau su pačia savimi. Kaip malonu.
Jei kažkurią temą apleidžiu ir neteikiu svarbos, ji mane pasiveja ir atneša smirdančiai net ir į mano lovą. Pavyzdžiui, nuosavo vyro sugundymas yra gan sudėtinga praktika, bet jei tai nustumiu šalin, kaip nelabai reikalingą, visos kitos man svarbios temos kenčia, kas reiškia, kad žmogiškai paprastai įvardijant, atslenka krizė. Žodžiu, negaliu ir neturiu teisės nieko pamiršti. Net pamiršus tik veidrodį nuvalyti, nukenčia mano įvaizdis prieš ne tik ne laiku užsukusią kaimynę, bet ir visu mastu (nes kaimynė, tai gandai apie mane, ir net teisybė, ir daug tikinčiųjų ja ir suprantančių ne mane) ir pastoviai būti kaip kareivis parengty :) ir kaip tai miela.
Esu, džiaugiuosi savo darbu. Ilgu, nuolatiniu, smagiu ir varginančiu. Linkiu visoms mamoms patyrinėti, kiek nenaudos kiekvienas įprastinis veiksmas lemia. Tikri stebuklai, ko galima surasti pasikapsčius. Linkiu ir milijono darbų atlikėjoms surasti laiko tiesiog pabūti savo buvime. Kad ir kiek mes skubame, esame vertingos tik ir buvimu. Ne tik bėgimas ir bėgimo parodmenys feisbuko programoje, ne tik aplankytos šalys svarbu, bet lygiai taip svarbu ir tos neaplankytos. Arba svarbu ir šalys, kuriose niekada nenorėtum būti. Viskas yra svarbiausia ;)
trečiadienis, liepos 23, 2014
Lietuvių šeimos ypatumai
Vakar skaičiau straipsnelį apie pasaulio tradicijas auginant vaikus. Visaip ten stereotipiškai apibūdina, kas sklando vienoje ar kitoje šalyje. Kas svarbu vienoms, kitos kitur atkreipia dėmesį ar koncentruojasi kažkurdar įdomiau. Bet visi mąsto, kad veikia geriausiai.
Apie lietuvius nebuvo nieko. O gaila. Vaikštau, stebiu, galvoju, kaip čia pas mus. Geriausia žiūrėti vaikų aikštelėse turbūt. Vardinu: pas mus supratimas toks, kad būtina vaikščioti paskui savo vaiką ar kelis (jei turite daugiau vaikų, privalote suspėti paskui visus arba organizuoti, kad jie vaikščiotų tik į vieną pusę) per visą žaidimo aikštelę bent iki 5m. Kartais ir 8. Tiesa, žinau atvejų ir kai vaikeliui po penkiasdešimties :) Priklauso, kiek esate visaapgalvojantis ir neleidžiantis skleistis žiedams. Be to, vaiko auginimas labiau panašus į nervinimąsi dėl visko: judėjimo, ne judėjimo, valgymo, ko nors nevalgymo, skalbimo, plastmasės ar vabalų, ligų nuo jų ar virusų, kad ir kas tai bebūtų, mums atrodo, kad nervintis yra garbinga ir privaloma.
Mes suvokiame, kad yra galimybė, kad vaikas nesugebės nieko padaryti be mūsų garsios (tiesiogine prasme) vertybių sistemos, kuria patys įprastai negyvename ir nesivadovaujame. Pavyzdžiui, dalinimasis. Kuris iš mūsų suaugusiųjų dalinamės su svetimais pirmą kartą sutiktais žmonėmis absoliučiai viskuo? None of us, tik pagalvok. O vaikams labai gražiai kitų akivaizdoje poriname, kad jie privalo dalintis su kitais. Nors kiti ir nesidalina.
Gal ir gražu. Mylėk ir neprašyk meilės atgal. Tik viena bėda - mes tik kalbame, bet patys taip nesielgiame. Čia niekas mūsų irgi tada neprivalo klausyti, nėra ko nervintis, kad jaunimas toks. Jis toks, kokį mes sulipdome. Puodas juk nekaltas, kad jį kreivai žiedžia.
Nebėk, nekask, nečiuožk, nejudėk, nes nugriūsi! Taip, nugriūsi. Man dažnai norisi paklausti, gal kokia nors kraujo nekrešėjimo liga vaikui. Tada tikrai pavojus mirti nukraujavus net ir įsidūrus nesmarkiai. Bėda, kad toks vaizdas, kad tą ligą turi 99proc. lietuviukų vaikų. Teroristiškai smagu žiūrėti į vaikus, kurie atėję į vaikų žaidimo aikštelę, sėdi vienoje vietoje 2-3h, o paskui tvarkingai eina namo mamai į ranką įsikabinęs. Nei šniukšt. Gražu kaip nuotraukoj, nors šizofreniška. Kam ta aikštelė!? Nukaldinkim narvelį! Esu mačiusi tokius suaugusius paskui vaikus. Jie vis dar niekur nejuda. O tada jau giminės suklūsta, žiū, dabar taip negražu, tegul eina. Bet palauk, jis dabar gi neturi išvystyto psichomotorinio raumens. Gerai, kad nejuda, nes dabar jo kaulai sukalkėję. Eina sau...
Tikrai esu pamačiusi tragiškų įvykių ir dėl vaikų neriboto judrumo. Tikrai tragiškų... Pavyzdžiui, turiu nulėkt nupirkti dabar vainiką ant kapo aštuonmečiui, kuris pats nulėkė į gatvę pasitikti staigaus likimo beveik tiesiai man po langu nesidairydamas ir klausydamas draugų: "Bėk, nestovėk, dar suspėsi!" Nenorėjo, bet paklausė... You have oo more spare lives now. Wait.
Tik, manau, kad vis tiek negalima nustoti pasitikėti vaikais, jeigu juos jauti. Suteikti laisvę, ją pakoreguojant ir sutariant dėl daugiau taisyklių. Su galimybe pačiai suklysti, jog ne apie absoliučiai visus pavojus dar žinau ar galiu numatyti, kaip kad suoliuko nuvertimas ant kojos ar aukščiau, o gal tas namas nutrupės, ar užeis į kiemą koks sunkus žmogus, kurio nesuvaldysiu net pati ten būdama. Nejudėti neišeis, nes tuomet, net sveikas automobilis gali pavesti vairuotojo profesionalumą. Gaila tokiais atvejais siaubingai iki kruvinų ašarų. Tik negalima leisti sau išprotėti prieš laiką.
Daryk kaip liepiu, nes liepiu. Ir dar pagąsdinam, kad bus policija (čia iš logiškų paaiškinimų bet kokiam žmogaus suvokimui). Tik jos, aišku, nebūna, nes priežastis nerimta, nes mama tiesiog turi užgaidą, kad vaikas gražus būtų visiems. Tada kitas gąsdinimas nebepavyksta, nes jau skamba juokingai. Vėl jaunimas? Taip, jaunimas mąsto dar. Kai suaugs irgi jau bus tokie patys stuobriai, bet kol kas jaunimas tik ir mąsto dar. Taip, kaip išmokinom savo pavyzdžiu. Ar mes klausomės senimo? Ne, mes dažnai nesibodime garsiai pasakoti ir juoktis, kaip 90-metis nesiorientuoja šaldytuve. Blin, kad tam, kam dar tik 30, jau nustoja rastis naujų jungčių! Sunku juk lavintis! Automatinė pavara visada asfaltu skraidina geriau. Tik ką daryt, kai jau duobėtas žvyras ar miško keliukas nepatogus? Vengti? Galima. Tik niekada niekada nebepamatysi to, kas yra miškas. Ir vaikui knygelės piešiny tu dar žinosi, kas čia, bet vaikui tai bus neegzistuojantis kosmosas. Gal ir nereikia. Tik kam paskui pulti ant lango ir kaltinti kažką dėl to, ką pats ir darai.
Taigi, esu lietuvaitė. Bandau domėtis ir kitomis šalimis ir tradicijomis, oi, netgi politika. Labai įdomu. Per jas galiu atsisukti į save. Traumuoti žmonės irgi gija, jei dar nemirė. Jeigu negija - prisitaiko. Blogiau, kai gailisi savęs :) bet kai nusibos, tada pareis namo. Nėra ko nervintis ;) nebent galvas pamankštinti, kad nekosėtume vien dulkėmis.
Košės tyrimai
Šįryt valgiau košės. Skaičiau, kad mokslininkai tyrė ir surado, kad bet kokių grūdų košių valgymas įtakoja silpnaprotystę. Bandau suvokti, kodėl ir kada. Bet po košės turbūt neverta net stengtis :)
Taigi, patvirtinkime tą spėjimą. Man atrodo, kad jaučiu mažiau baimės ir agresijos. Vadinasi, jų aparatai užfiksuoja mažiau žiežirbų tarp smegenų. Pyktis irgi kažkoks tolimas kaimynas. Spragsi, bet labai silpnai. Tiesiog norėtųsi dar kokio sausainio.
Labai teisūs mokslininkai, sutinku. Smegenyse mažiau judesio dėl destruktyvių dalykų. Pys!
ketvirtadienis, liepos 17, 2014
Skyrybos
Kartais man atrodo, kad žmonėms skyrybos (tuo pačiu, vestuvės) yra tarsi nusipirkti picą. Jei neskani, gali nevalgyti ir išmesti. Elkis kaip tau norisi tuo momentu.
Nereikia galvoti, kad gal rytoj ją valgytum. Per daug galvoti čia taip. Aš užsispyriau vat ir tyčia ir rytoj nevalgysiu. Man nekaniu! Nu kaip mano vaikams kad užein :D
Kodėl ne kotletai, kuriuos pats minkai ir kepi? Todėl, kad pica jau būna paruošta išsinešimui, pigi, negaila darbo ir pinigų ją išmesti, kai nebesinuoooori daugiau.
Vestuvės darbui, skyrybos lepūnėliams! Nebenuooooriu...
ketvirtadienis, liepos 10, 2014
Abejonės
Emilija (5m) visą dieną trankosi po kiemą, galų gale nusėda namuose jau vakaro 8. Pareiškia:
- Mamukai, duok uogienės ar ko nors saldaus.
Svarstau, kaip nesiblaškyti, kol ji keletą kartų pakartoja panašiai tą patį.
Lyg valgyti norėtų, bet mes žinome mano kulinarijos subtilybes: kas padėta - tą turi ėst! Šiandien turiu kaimiškų švilpikų arba nuo pusryčių aptrupėjusios miežinės košelės su grietinėle ir cukrumi. Atskirų moliuskų tau nevirsiu! Aišku, galima ginčytis dėl tokios pedagogikos ir didaktikos, man pačiai negražu, gražiau yra tūpčiojanti putulė aplink puodus, bet kiekvienam asmeniui atskirai gamina tik restorane keletas virėjų, o tai ne aš. Ta, kuri ne taip jau seniai išmoko įjungti elektrinę viryklę.
Toji dar kartą pakloja tą prašymą ir aš nuščiūvu:
- Nuo pat ryto nieko burnoje neturėjai, iškyrus Čiango čipsus ir guminius sliekus, dar tau saldumynų papildomai! Tuoj kaip ištrauksiu aš tau tą uogienę! Kaip sviesiu į grindis! Galėsi laižyti su stiklais ir gerti kraują tiesiai iš burnos! (Tikrai, vaizdinga. Tik didžiuotis nėra kuo)
Ir Justinas (3m.) ramiai teplendamas su mano češkėm priduria šitai mano įžangai reziumuojantį sakinį (ne veltui mokomės emocinio intelekto, vienok):
- Mias asam pykti. (Mes esam pikti)
Rytoj pilnatis, kūrybinis chaosas ir norėjimas, kad šeima perskaitytų mano mintis ir ketinimus. Bent jau jaunėlis padeda man įsivardinti savo jausmus be panikos. Vis šioks toks pasiekimo šešėlis, kol saulė dar tekėjo pas mus rytais.
Stebuklų nulis
Kai prisisprogsta mėnulis, atšuoliuoja mintys, kokie visi maži, melagiai, nieko nesuprantantys ir skaudulingi. Tie visi, tai aišku aš :)
Tarkim, esu išbandžiusi visokius mitus praktiškai ir man pavyko sau pagrįsti, kad tai visiški visiški nusišnekėjimai. Bet kitam tas mitas labai veikia. Nebesinori net kalbėti, nes mano mito paneigimas yra kito realybės išsipildymas.
Tai štai kodėl žyniai yra tokie tylūs žmonės. Jie žino daugiau. Žino, kad tai, ką žino, gali ir neveikti.
Stebuklų nulis
penktadienis, liepos 04, 2014
Likimas drėbė
Likimas kai davė, tai drėbė.
Iš pradžių maniau - davė man žmogų.
Bet jis toks ribotas, toks savitas, kad sunku jį priimti.
Per maža. Atsisakau, ačiū, nepakeliu.
Paskui, maniau, davė tiesiog jausmus.
Pačiupo tą žmogų, išlupo iš jo jausmą. Padavė.
Gal ir patiko, bet šitaip slegia, kad nepaėmiau žmogaus.
Kad jam taip skaudėjo, kai lupai ir viskas per mane!
Kur man tuos jausmus pasistatyti! Ačiū!
Vėliau išaiškėjo, kad dovana buvo tikslas!
Štai tikslas jau smagiau... Toks neapibrėžtas ir neaiškus.
Kaip ir aš. Bet argi tai gali būti tikslu? Tikslas būna aiškus!
Vaje, kaip aš dovanotam arkliui žiūriu į dantis, pasirodo.
Dabar manau, kad vis tik tai bus mano rytdienos darbas.
Įdomu bus, kai vėl persigalvosiu :D
Dar sau parašysiu ;)
Ačiū už tokias atkaklias dovanas!
Gal joms nereikia jokio pavadinimo, o aš primygtinai noriu vadinti, kaip vaikus :)
Aš jas matau!
Jos va čia pat.
Tik negaliu pakelti! Kiek už tai sumokėjai? :) Ar reikės sunkvežimio?
Ne, nereikės. Jau pati darausi pakankamai gigantiško proto ir galėsiu pati parsistumti viską namo su daina :)
Nesustok, aš tikrai išmoksiu priimti dovaną, jau girdžiu, kad ji čia pat. Už kokių poros metų tik :)
Aš tuoj tave sugraibysiu, Dovana ;)
Tuoj paragausiu.
Ir naudosiu, kol galios.
Žiūrėk, dar bus su sparnais ir nevalgoma :D
Bet tai kaip aš galėjau pagalvoti, kad dovanų pakavimo popierius jau ta tikra dovana :D Mažutė... Vis išpakuoju ir vis naujiena :) tai dėžė ne dovana? :D Gal man reiktų paklausti Mamos? :)
Kad ir kaip sunku priimti visas dovanas su malonumu, verta apsimesti, kad nežinau, kas ten bus :) juk iš tikrųjų nežinau :) Stebuklinga
trečiadienis, liepos 02, 2014
Pabudo
Kas nori būti kitoks nei visi ir yra toks kaip visi.
Aš laikau save super ypatinga ir visai oridžinal siaubas.
Tą pačią minutę, kai save taip palaikau, imu ir pasakau šabloninę frazę, kurios nekenčiu, kaip kieno nors mirties arba pasielgiu pagal visišką klišę, kaip ką tik tyčiojaus iš kito ir sakiau, kad man taip niekada... Ir visi tai mato, pamatau aš. Išsprūdo? Niekur nepabėgsiu, aš gyvenu tarp visų su visais, todėl esu panaši.
Pakaks dramatizuoti. Pagaliau girdžiu iš savęs pašaipėlę savo skausmui.
Kaip malonu... <3 Pagaliau malonu prasibusti *
Mano kava
Priklausau kavai Latte.
Tikriausiai ji prie tavo kroissant'o.
Nesąmoningai, tik dabar taip pagalvojau.
Geriu kasryt, nes tai vienintelė miela nuodėmė.
Visos kitos nemielos :)
Bet suklydau. Vėl.
Šita iš tikrųjų visai nemiela! Kai tik nusprendžiu -
Kava man nesveika! Atsisakau jos be ginčų.
Ir ji ateina trims dienoms... Detoksikacija :)
Ištveriu visas tris, kartais savaites.
Cha! Atsikratau nebent tik baimės, kad ji nesveika!
Ir puolu šešis kartus sunkiau į begalinę meilę jai.
Dažniausiai bijau to skausmo, todėl toliau kavos marinate...
Žiūriu, kas bus. Ogi šašai ant galvos! Cha!
Kaip ir be tavęs
Nešu tau pareiškimą. Gana. Ir visai ne geografiškai.
antradienis, liepos 01, 2014
Laikyk mane, dangau
Kaip stiklinaitė pieno -
Neatsargiai pamosi, išsipils.
Nebeatsigersi.
Kaip mažas degtukėlis,
Sužaibavęs sulaužo visą mišką.
Kol ataugs...
Kaip didelis lietus,
Kuris nuplauna dulkes,
Bet nusvarins visus žiedus,
Sunkias šakas.
Laikyk mane vis tiek, dangau,
Turėk stipriai, kad nesislėpčiau
Tave sutikus. Dangau,
Kad išmokčiau lakstyti basa
Ir tarti tavo vardą nebedrebėdama.
Būsiu Tu
penktadienis, birželio 27, 2014
Nepatikimumas
Aukštojoje matematikoje skaičiuojam visokias dimensijas, bet realybėje mažai ką nujaučiame apie jų tikslų buvimą. Na, maximum iš reklamos apie kiną suprantame, kas tas 5D. O kada bus 12D? 16? 23? Mūsų galvelės tiek netrauks, nes jau ir su 2D jau stringam. Vienas mato kažką gražiai apsirengusį, kitam šlykštu - taip negalima, reik uniformos!
Žmogysta slidesnis daiktas už gyvačiuką :) Kad ir mūsų šeima - du pūkuoti šviesūs vaikiukai, vyras myli žmoną, žmona bando atsakyti kandžiai gražiai - kokia žaisminga. Nei pats vyras nesuvokia ir meta šalin mintis, net jei kyla įtarimas, kad žmoną apsėdęs... Pasirodo, nieks neapsėdęs, ji tiesiog tokia, kad vemti norisi, bet nuotraukoje nesimato. O visi aplinkui krykštauja pamatę - nuostabi šeima, kad jums kur laimės! Ačiū. Reikia jos matematiškai daug. Net jeigu spinduliuojam, kad viskas normos riboj.
Na, aš čia apie sriubos virimą, tarkim. Aha.
penktadienis, birželio 13, 2014
Keistumas
Vakar ir šiandien ypatingai matau savo keistumą kitų atžvilgiu. Netgi pagalvoju "ale kaip gerai!", nors kartais ir pačiai bloga :) Keistumas, tai toks žodis, kuris keičiasi ir keičia tikriausiai. Pastovumas gerai, bet nuobodu. Keistumas visai skamba ir kaip 'teistumas' - jo neatsikratysi visą gyvenimą. Super sunkiai tai prilips ir neišlips, jei norėsi pasikeisti :) Vis tiek tai susiję su menais. Su matematika irgi. Kas nekeistas, tas vienodas :)
antradienis, gegužės 20, 2014
Darbo jaukinimasis
Šeimų universitete tapo vis jaukiau, visi paatvirėjome po kokio 10 susitikimo. Ypač kai pamažėjo grupelės dėl oro ar nenoro :) Gvildenome temą apie vaikų lytinį auklėjimą, bet prisilietėm ir prie mirties temos, ir netgi darbo. 'Darbo' man dabar smarkiai aktualu, nes man vaizduojasi, kad plušanti moteris per du darbus yra visiems nesveikai gražu, o man atrodo jau per daug. Kai tik tenka pradėti kažkur suktis dėl pinigo, imu visiems keršyti, pulti kąsti ar bent apspjauti :) arba jei paklausia, kada dirbsiu, kaskart sugalvoju ką nors šviežiai mandro prisitaikant prie klausiančiojo asmenybės ypatumų :D
Šiandien išgirdau paprastą vyrišką variantą. Manosios vyras manęs vis neįtikina, nes pasako: tai galėsi dažniau vonioje viena pasimaudyti (nesupratau kur? Darbe vonioj? Nesužadino apetito), arba būsi geresnės nuotaikos (Aha, atsimenu savo norą patekti po traktoriaus ratais, kai dirbau vienoj mokyklėlėj, katastrofišką smegenų džiūvėsį, kuris net sėdint lygioje vietoje barškėdavo, vadybininkės darbe ir dar kitoje administravimo sferoje kaip prašydavau nekaltų žmonių papildomo užmokesčio už tai, ką jie patys ir pasidarys eigoje, ir, žinoma, daug pykčio ant tų "niekšų"!) negi rėksi ant savęs... Juk aš taip myliu :) Grįždavau visas d.d. kaip po žaibų ar elektros kėdės kiekvieną vakarą :) aišku, visiems pasakodavau apie tai juokingai gestikuliuodama, kas kitiems atrodė, kad aš džiaugiuosi ir tai šiek tiek net patrauklu :) bet aš jaučiau baisią bėdą ir ji nedingo iki šiol :)
Bet dabar galiu suprasti ir savo vyrą, kodėl jis mane bakina rimtai užsidirbti, nors būtinybės nėra.
Mano nuomonė buvo griežta (nors neadekvati nei savo, nei kitų atžvilgiu). Vyras prie plūgo, moteris prie puodo, ir gana! Bet... Šiuolaikinis gyvenimas to reikalauja - pageidauju, kad vyras dalyvautų šeimos rate bei kartkartėmis (kasdien) kokybiškai paauklėtų mus grįžęs nuo "plūgų". Ir su energija ir su užsidegimu prašom! Privalu domėtis psichologija ir viskuo, kas patinka man! O aš leidžiu sau puodus ne kasdien barškinti, nors plūgo ir nenoriu matyti. Man tik pyrago, arbatos nebūtina, bet jeigu jau taip siūlote, neškite ir ją čia. Žodžiu, iš vyro reikalauju daugiau, nei iš savęs ir ar tai teisinga? Ne :(
Imtis šitai pasiutėlei plūgo? Gal kam nurėšiu sprandinės, vo! :) nu irgi ne. Ne paskirtis. Paskirties dar neradau, mat esu lėtas ir prie meno padaras. Menas neparduodamas, beje. Ką man su manim veikti. Jau kitas klausimas. Bet kad norėjau nuskriausti savo mielą vyrą, tai tik dabar atsivėrė man stiklas.
Ačiū šitiems mokslams kiekvieną kartą vis naujai...
pirmadienis, gegužės 19, 2014
Elgesio formos
Mes su dukra susėdę dažnai apkalbinėjame kažką ;) bet ne tam, kad pasimėgautume kitų nelaimėmis ar dar kokiems murzinesniems tikslams, o tam, kad bent lašeliu daugiau sužinotume apie save :) pasiteisinimas :) o dabar tekstas:
- Mama! Ta mergaitė (na, kas ji tokia čia šioje vietoje nėra esminis reikalas) darželyje mušasi!
- Aha, esu mačiusi, kaip ir man, ir tau taip "pasiseka". Nėra geras dalykas, bet ne naujas, sakyčiau. Žodžiu, nenustebau.
- Nu bet ne! Čia ne tai! Ji DARŽELYJE mušasi! Ten gi negalima!
- :) ou, jes... Jau namie jau prasideda galima?
- Nu tai bet ji Savo Draugei vožė per galvą, kad ji atsisėdo ne į savo vietą, įsivaizduoji? Darželyje juk neįmanoma taip elgtis!
Nu va... Viešoje vietoje viena būdama gėdos mamai manoji nepridarys, bet už tai visus emocinius mazgus tenka narplioti namuose man pačiai :) puiki praktika! O aš vis galvoju, nu kodėl ji tokia! Kodėl man taip sunku! Ir pati su savimi suprakaitavusi net vos vos tvarkausi ir tai per vėlai. Pasirodo, ji būna ir kitokia, kai nėra manęs - to blogo pavyzdžio :D Eik į darželį! :D
pirmadienis, balandžio 21, 2014
Pusbrolių meilė
Atalėkėm kiaušiniauti į Klaikpėdą. Čia gyvena ir pusbrolis Mantas (2m 3mėn.). Vai tai kruvinosios lenktynės tarp pusbrolių - vanoja viens kitam kailius ir nieko neprašo (bendraminčiai dvinečiai). Na, tik Justinas (2m 8mėn.), kai nebetenka kantrybės, grasina pasakysiąs mamai... Štai tau ir daržo vaikis... Mantas nepėsčias taip pat. Atneša man knygelę skaityti atvertęs, neša neša ir bumpt per galvą ja ir užvožia. Laikykis įtartinai, žodžiu. Kas dvi minutes neramumai, karas atvirom patrankom, jau nebe labai reaguojam, valgom viską iš šokolado.
Bet yra situacijų vadas Emilija (5m 4mėn). Va čia tai ginklas. Tokio griaudėjančio balso net tarakonai neatlaikys. Tai bent vienas geras darbas nuo atvykimo pradžios, nors... kenčia ne tik parazitai. Laukiam atvykimo pabaigos.
Dar liko ir kitų neaplankytų giminių. Slėpkit dešreles!
šeštadienis, balandžio 05, 2014
Rupūžis
Justinas nori žaisti prie mašinyčių garažo, bet ten maišosi virš to garažo džiovykla su skalbiniais. Mano 'kūdikis' ir pareiškia:
- Jupūzis, mama (rupūžė, mama, tipo, patraukti šitą reikia).
Tėtis patvarko. Sūnytis padėkoja:
- Asiu dejui (ačiū dievui).
ketvirtadienis, vasario 06, 2014
Egoizmas
Aš: Palauk, kol nusiprausiu. Noriu pasipuošti ir būti graži.
Jis: Mamos negražios, tėčiai negražūs, sesės negražios, broliai - GRAŽŪS. AŠ GRAŽUS!
Cha, kaip nekeista, ir aš pričiupau save :) juk irgi galvoju, kad tik aš geriausia mama, kitos ne tokios tobulos :D o jei man nesiseka, vis tiek taip norėjau ir čia gerai man baigsis vis tiek :D Tik kiti gali būti prastesni :D Dažniausiai nesigilinu, ką kitas išgyvena, pliusus dedu tik sau :)
Kita vertus, be tokio mielai sukurto egoizmo nieko nenuveiktume gyvenime, o veikti reikia daug ir kasdien :) ir sau ;) Nesižvalgant į kitus, nebadant pirštais į juos, neapkalbinėjant, nes dar nieko nesuprantam, kodėl viskas taip...