Darbo archeologija

Esu šiuo metu part-time mama. Kai buvau full-time, dažnai sulaukdavau švelniai tariant paniekos, o realiai visiško įsitikinimo (netgi kai kurių pačiu Mamų nuomone), kad mamos "darbas" yra niekinis. Daugų daugiausia nagų lakavimo ir feisbuko.
Negaliu ginčytis, kad visai nesidažau ir feisbuku tikrai naudojuosi kasdien po kelis kartus. Tik tiek, kad aš visisiškai jaučiuosi užtikrinta, kad tai naudinga patirtis visai šeimai. Visų pirma nėra taip paprasta 24/7 dieną naktį būti darbe - mama, ir dar išlikti akių pasigėrėjimu savo vyrui (tik savo) ir dar domėtis aplinkiniais įvykiais. Bet tai yra mano tikslas. Kad ne vien "Sodra" ir popierinis stažas mane daro puikia piliete, o aš pati iš esmės esu vertinga.
Per beveik šešis metus tik dabar neseniai sugebu sau įsivardinti, kad tikrai nesu "sėdinti namuose" pliuškė apkibusi seiliotais vaikais ir visiška debilė supermama, kaip tai suprantama daugelyje "darbščių mamų" šalių. Šalių, kuriose priimta dirbti atgal sekretore, inžiniere ar nors ir pardavėja vos jau sekančią dieną, kai tik iš vaginos išlenda nuosavo naujagimio galvutė ir bandyti jaustis vertinga tik geriant kavą ofise su kolegomis. Jeigu kava namų aplinkoje, tai jau šakės :)
Aišku, šakės tikrai gali būti ir tikrai būna, jei mama tuo tiki ir stengiasi tai pateisinti ir kniaukia, kaip jai nusibodo, kaip ją nieko neveikimas užknisa. Gaila tik, kad aš nesugebėjau savęs įtikinti, kad nieko neveikiu ir esu grybas. Šiuo metu tvirtai tai žinau, nors dokumentais neįrodysi, kaip ir daug ko šiame pasaulyje neįrodysi iš pirmo karto. Galų gale, kam tie įrodymai man, jei aš ir taip žinau. Kam reikia biurokratijos, galės žaisti eiti ir rinkti visas žymas.
O dabar tiesiog svarstau, kas tas niekas. Kas man svarbu ir kas aš esu, jei nesu nei administratorė, nei vadybininkė, nei vertėja, o tik mama. Ir dar labai patenkinta, nors, žinoma, kaip ir kiekviename darbe pasitaiko pakilimų, nuopuolių. Ar tikrai mano esybę gali patenkinti tik faktas, kad aš važiuoju arba einu ir grįžtu iš kokio tai darbo.
Esu dirbusi. Netgi atsimenu dar tai kaip šiandien :) Tiksliai žinau, kad tokio darbuotojo kaip aš nenorėčiau. Baisiausia, kad tokių darbuotojų kaip aš bent 70 proc. Šioje temoje kol kas nesiplėsiu. Žvelgsiu, kokia naudinga jaučiuosi dirbdama prie darbo nepriskiriamą darbą.
Kaip būti patraukliai savo vyrui, kai aplinkui zuja gyvsidabrio pripilti vaikai? Kaip jaustis pilnaverte, kai visi, atrodo, tik ir siekia tave kur nors "tikslingai" įdarbinti, įskaitant net draugus? Ką gero randu feisbuke? Kodėl, daug kur bėgiojant, lankstantis, ir visaip judant kartu su vaikais, vis tiek reikia atskiros mankštos? Kaip likti šeimoje, kai šeima nebeturi kodėl likti? Ir pan.
Pirmas ir paskutinis klausimas labai susiję ;) Kad ir kaip atsitinka, kad jautiesi beviltiškai, bet šeima be žaismingumo nelabai ilgai žavi. Noriu aš ar nenoriu, vis turiu sugrįžti prie savęs tobulinimo ir gražinimosi. Ne tik vyrui. Tai veikia ir sau. Panašiai kaip ir tas patarimas, kad skambinant telefonu dėl darbo, labai padeda oriai jaustis tiesiog ori išvaizda, t.y. ne chalatas ir lizdas ant galvos, o bent jau išvaizda, kuria nebūtų gėda, jei išeitumei į oficialų susitikimą. Na, galima žiūrėti pro pirštus, jei turi gerą vaizduotę ir su chalatu įsivaizduoti save didele darbine mūza, bet visada geriausiai realus ir praktiškas veiksmas. Vis tik gyvename ne danguje dar ;) žemėje tik realybė ir faktai gali būti laikoma tiesa. Vadinasi, kasdien atrodyti taip, lyg džiaugtumeisi savo orumu. Pavyzdžiui, mano tikslas atrodyti kaip paryžietei. Tai mano tikslas. Nebaigtas vis dar ;) Turiu tikslą dar kai ką perimti iš rusių. Na taip, Rusijos naglumo, kurį man bent truputį įgyvendinus tai taptų paprastu garsiu kalbėjimu ir nebijojimo savo pačios nuomonės bent :) Japonės žavi gebėjimu bendrauti šeimoje, mokykloje. Žodžiu, švietimas. Danų kasdienis atsipalaidavimas irgi kažkas tokio. Kol kas pavardinau tiek, bet šiaip stebiu aplinką ir visko mokausi ir iš pačių lietuvaičių. Net ir blogų pavyzdžių analizė priveda prie pozityvių tikslų. Mano pastebėjimu, nėra blogų tautų ir blogų elgesių. Viską šiais laikais galima paaiškinti, kodėl kas kaip ir niekada niekas neuždraus, net ir bandydamas drausti, man lipdytos bendrą suvokimą, kad viską, kas man patinka galiu ugdytis. Supratimą, kad ugdymas iš niekada nebus galutinis baigtinis rezultatas. Coursera.org a visokie garsūs universitetai online gali būti tavo malonumui.
Ach. Tiesa. Online tai nėra gyvo bendravimo. Buvimas tarp kitų žmonių esant tik mama irgi žmonėms nesuvokiamas. Bet aš daug kur maišausi. Negaliu pakęsti keturių sienų. Sunku su keliais vaikais išsiruošti į miestą ar mišką? Man sunkiau niekur neišsiruošti ir nykti namuose kelias dienas iš eilės. Kol kas labai silpnai, bet stengiuosi didinti kiek tai priklauso nuo manęs padėti ir kitiems. Kaimynėms, draugams. Tikrai didina savivertę, ypač jei tai darai be piniginio užmokesčio, bet gauni daug bonusų į tolimesnę ateitį. Tokiu būdu gauni ne vienkartinį ar mėnesinį atlygį kol tave atleis ar pats išeisi, o visam gyvenimui, net kai jau nieko nebesitiki. Taip užsidirbame ir atostogas ir vakarienę ne vieną. Santykiai ir nauda patys ateina.
Taigi, man net feisbukas, Google, skype knibžda įvairių pamokų įvairioms gyvenimo sritims, kurį gyvai taikai šeimoje ir aplink. Kad ir nuo lėkščių optimalaus suplovimo iki asmenybės polėkio ar net gyvenimo prasmės. Pateisinau visų šitų šiuolaikinių baubų naudojimą savo srityje? Nesmagu būtų jais naudotis tik tuomet, jeigu tai tilptų tik į nuotraukų stebėjimą/talpinimą tik pletkų poreikiui patenkinti (kažkam ir tiek gana) ir delfio tragedijų ir pramogų skilties peržvalgą. Visa tai daugiau nei tik peržvalga. Man labiausiai patinka analizė ir atradimai, eksperimentai, filosofija. Kaip viskas marga ir visko daug. O jei dar pasukus tą patį dalyką kita puse... Kiek daug pusių... Neišsenkantis lobynas. Sunku atsitraukti, kas galėtų virsti priklausomybe :) su priklausomybėmis vėlgi darbas! Ir taip nėra kada sustoti :)
Bet sustoti irgi būtina mokėti :P pavyzdžiui, išvedu vaikus kieman. Esu tik prievaizdas, kad, tipo, jei mano priežiūros prireiktų, nes vaikai gan savarankiški užmegzti bendravimą. Taigi. Galima būtų mėgautis laikinu sustojimu. Kiek pabuvusi sustojime ir čia aplanko genialumas situacijų ir žmonių. Mūs kieme apstu vaikų įvairių tautybių. Nerealu! Nors jie visi Lietuvos užsieniečiai ilgus metus, visų nacionalinės subtilybės pramuša visus globalumus. Stebėti tai ir tyrinėti tikras džiaugsmas. Kokias savybes turiu aš - visada galiu palyginti. Ko manyčiau, kad dar reikėtų, ko negalėčiau, kaip būtų galima. Medžiagos iki kaklo net politine tema. O kur dar kulinarijos ir kas tik nori...
Pavyzdžiui, ruso požiūris į kito žmogaus asmeninę erdvę visiškai tolygus ruso valdžioje požiūriui į svetimos šalies teritoriją! Kas Europoje nelabai orientuojasi į ruso tikslus ir jo gyvenimą, galima būtų paprasčiausiai surinkti visą jo šeimą su visais anūkais, patalpinti į paprasčiausią rusišką kiemą ir leidžiant jam pačiam suprasti, kaip visi demokratiški veiksmai veikia ruso sąmonę, jam iškart pabustų ir politiniai motyvai kaip su visu tuo tvarkytis. Na, jei ir nepabustų, bent susipažintų su tuo, kad tūlam rusui nėra tokių dalykų kaip "tabu" ir "gana", " nemandagu" ar atsiprašau. Kaip kinas be jėgos, lėtai, įkyriai ir užtikrintai pasiekia savo. Kaip lenkas egzistuoja. Kaip lietuvis naudoja puolimo resursus prieš patį save, kad tik kitas nespėtų to paties pirmas. Arba labai užkalniškai ryškus visa ko keikimas ir tyčiojimasis, kai būtų jau būtinybė kaip ir keisti taktiką ir naudoti ką nors taiklesnio ar nuožmesnio. Aš va dabar visu tuo užsiiminėju :D
Be viso to sėdėjimo, tyrinėjimo ir mąstymo, sveikatos sumetimais pabėgiojame su vaikais ir futbolo žinioms įtvirtinti, ir į autobusą suspėti, į teatrą nueiti, ir aikštelėje pasikarstyti, bet susidūrusi su trisdešimtmečiu, atsirado mielas supratimas, kad bent jau kalanetikos pratimai tik man vienai sustiprins ne tą vienintelį mano kairį raumenį, kuriuo tempiu tašes ir vaikus, kai nebespėja su manim, bet tai veikia abi puses simetriškai. Plius dar ir pabuvimas pačiai sau su pačia savimi. Kaip malonu.
Jei kažkurią temą apleidžiu ir neteikiu svarbos, ji mane pasiveja ir atneša smirdančiai net ir į mano lovą. Pavyzdžiui, nuosavo vyro sugundymas yra gan sudėtinga praktika, bet jei tai nustumiu šalin, kaip nelabai reikalingą, visos kitos man svarbios temos kenčia, kas reiškia, kad žmogiškai paprastai įvardijant, atslenka krizė. Žodžiu, negaliu ir neturiu teisės nieko pamiršti. Net pamiršus tik veidrodį nuvalyti, nukenčia mano įvaizdis prieš ne tik ne laiku užsukusią kaimynę, bet ir visu mastu (nes kaimynė, tai gandai apie mane, ir net teisybė, ir daug tikinčiųjų ja ir suprantančių ne mane) ir pastoviai būti kaip kareivis parengty :) ir kaip tai miela.
Esu, džiaugiuosi savo darbu. Ilgu, nuolatiniu, smagiu ir varginančiu. Linkiu visoms mamoms patyrinėti, kiek nenaudos kiekvienas įprastinis veiksmas lemia. Tikri stebuklai, ko galima surasti pasikapsčius. Linkiu ir milijono darbų atlikėjoms surasti laiko tiesiog pabūti savo buvime. Kad ir kiek mes skubame, esame vertingos tik ir buvimu. Ne tik bėgimas ir bėgimo parodmenys feisbuko programoje, ne tik aplankytos šalys svarbu, bet lygiai taip svarbu ir tos neaplankytos. Arba svarbu ir šalys, kuriose niekada nenorėtum būti. Viskas yra svarbiausia ;)