Justinas vakar migdėsi ilgai. Vis su pasižvengimu išlipa iš lovos ir žiūri šelmiškai vaikščiodamas į mano reakciją.
Esu šaukusi tokiomis situacijomis. Autoritetui tai smūgis tik žemyn, nes tik dar labiau sujuokinu ir sužadinu kartoti man nepatinkantį elgesį. Tuomet reikia grąsinti ir dar energingiau plūsti.
Esu girdėjusi, kaip jau suaugusi mergina smagiai mamai pasakojo, kaip vaikas būdama žvengdavo su pusbroliais iš jos šaukimo scenų ant vaikų zbitkų. Sako: "mes manydavom, kad tu tiesiog idiotė". Atsimenu ir aš tokių momentų, tik kadangi nebuvo su kuo juoktis, stengdavausi svajoti, kaip aš apšauksiu atgal seną motiną, kai ji jausis lygiai tokia pati bejėgė jau prieš mane. Suprantu, kad toks būdas nėra naudingas nei vienai pusei.
Skaitau dabar apie prancūzų auklėjimą. Hm, intriguoja tas jų mandagus įsakmumas. Pagarba, bet ir sau :)
Reiktų pabandyti dabar pat gi, situacija čia pat. Noriu naudoti seną būdą, bet žinau, kad jis neveikia. Bent jau taip kaip sugebu suprasti, sugrįžtu į save ir jau jaučiu, kaip kalbu savaime be tos žadėtos isterikos, o tiesiog taip kaip yra:
- Justinai. Aš noriu miego. Tu man trukdai užsnūsti. Labai pykstu. Prašau būti tyliai. Tššš.
Ateina jis. Atsigula šalia. Apsikabina. Bučkis. Sako:
- Atsipasiau.
Pasivarto, tai apkabina, tai nusisuka ir už 4 min. miega.
3 metai. Žmogus gi. Natūralu. O nežinojau, kol šaukiau ir panikavau. Negirdėjau. Ir jis nesuprato.
Nauda: sutaupiau ir taip labai reikalingų jėgų, laimės pasisėmiau, išreiškiau norus, padėjau nepasijausti bamba vaikui. Nepavyktų tai visiems bet kam visada. Tiesiog reikia instrukcijos tam, kurį nervina ir vis tiek nusiraminti negali. Gal tiesiog reikia leisti sau pajausti tą beviltiškumo ribą, kol kartoju klaidą daug daug kartų tam, kad kiti aplink taip juk daro, bet pagaliau prišustų reikalas keisti ir keistis, nes matai, kad kiti tegul lieka kiti. Yra tai, kas yra, o ne ką kiti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą