Tai va, atėjo penktadienio vakaras, grįžo tėtukas ir išlėkėm 21 val. į kempingą "Obuolių sala". Žemėlapio prieš tai nenagrinėjom, turim GPS, bet neturim adreso, kempingas dirba iki 22 val. Žinom tik tiek, kad jis kažkur apie Molėtus. Aš, žinoma, kaip tikra žmona vyrą padrąsinau - tai ką, erkių pievoj nakvosim, ot atostogos, benzo bakas pilnas, o ėst nereikia, gprs nevaldysiu, nu ir panašiai vykusiom palaikančiom mintim. Na, tikri vyrai, turintys tikras moteris tuos gyvenimo pyragėlius žino. Man pasisekė, kad mano vyras nevožia man atgal, o kantriai laukia pabaigos (įrodo veiksmais, kad vyras viską gali), o paskui nesielgia moteriškai ir neprikaišioja :D Vis dėl to, galėčiau būti ir protingesnė moteris, kuria kažkada ir tapsiu, nenustoju tikėti. Bet neesmė :D
Atvykome 21.45 į sibiro uodų glėbį (tiesiog šiaip gausus spiečius, maždaug 1000 smeigiančių vabalų viename kvadratiniame centimetre, taip kad jų zvimbimą galima būtų įrašyti į diktofoną, tik kam paskui reik? :)), sutemus pastatė vyras palapinę, kurios instrukcijos nieks nežiūrėjo, nes nusipirko šiandien, o įskaityti tamsu :D Žodžiu, mes su Emilija jos tėtį vadiname Didžiuoju Karaliumi, visų situacijų ramus pirmautojas, nepaisant jo moterų baimės :)
Taigi, ten plytėjo gausus vandenynas (Emilija visas didesnes nei mūsų vonia upes, ežerus ir jūras taip vadina), dvi trys palapinės be mūsų, pilna sala obelų (dar tik užuomazgos obuoliukų, tai neteko valgyti, tik ragauti :P), vaikų pavojų aikštelė, teniso kortai, kurių nenaudojom, už teritorijos kitam krante Algirdo baras - ledai po litą, kažkiek maisto produktų net, alus didelis 3lt. Be to ten pat bare galima perpus pigiau išsinuomoti valtelę, tik ji siūbuoja tokio siaurumo kaip kanoja - man norėjosi sėdėti ant žemės, nes vaikai norėjo tai išlipti, tai vandenį pasiekti, tai išgelbėti mirkstančias lelijas, paskui jas mirkyti ir atkandus spjauti - beveik vandens rabarbarai cukruje... Aišku, jokių skendimo liemenių ten nebūta... saloje liemenių irgi nėra, nes su vaikais valtimis turbūt negalima pliaukt pagal ES paskaičiavimus, nes vaikai tai kažkokios itin... būtybės, veik porcelianas, tad mes - sėkmės kūdikiai tiesiog, net išgelbėjom beskęstantį karkvabalį, o po to iškėlę jį į krantą netyčia sumindėm - mirties neapgausi, matyt. Toks tas pirminis įvaizdis sumakaliotas :)
Išvados - kam keliauti, jei galima minkštai miegoti lovoje: svetimoje vietoje, iškyloje, per atostogas nuo savęs toli nepabėgsi, bet geriau pamatai, kas esi per paukštis ir gali kažką svarstyti ir imtis, kad gyvenimas gerėtų, arba nieko nesvarstyti ir apsimesti violetiniu brokoliu, kai tesi paprastas obuolys ir klausinėti, kodėl visi tokie blogi kartu su gyvenimu. Tada geriausia nieko nedaryti :D bet mes vis atgavę ramybę - darome, pykstame, bet paskui jaučiamės labai laimingi kažkodėl :) Tai va, ką sužinojome, kokie mes tobuli:
1. tendencingai Emilija (dabar 4.5 m.) susiranda draugų tik mokyklinukų tarpe. Deja, ne todėl, kad ji labai protinga ir bendrauja aukštomis frazėmis, bet dėl to, kad vyresni jai nusileidžia ir ji gali būti pirma :D patys ir durni tie vyresni, ir taip jai ir reikia, kai ji pati bus vyresnė :D
2. Justinas vandenyje pliuškentis mėgsta tik vonios platumo - ežerai, vandenynai, baseinai ir kiti nebliūdai vaikino nežavi, net ir matant kitų linksmuolių besišypsančius šlapius veidus vandeny.
3. kai vyras paprašo pakept lauže dešrelių, į jį žmona dažnai išpūtusi akis pasižiūri (tipo tu ką, aš kapot malkų neketinu, tu didelis, pakentėsi, pavalgysi rytoj, nors valgei tik vakar paskutinįkart).
4. tai nėra tos atostogos, apie kurias nežemiškai svajojame - gulėsim, nesirūpinsim niekuo, darysim ką norim. Šiaip niekada tokių atostogų nebūna, bet su vaikais tai jos dar labiau nebūna :D bet dėl to ir džiaugiuosi, nors tada tai nervino: prisėdu pagliaudyt moliūgų sėklų - "mama, noriu kaku", kitas "noriu papo ir paskui kaku", "kada eisim prie vandenyno, einam dabar", "ką veikt", gerai, kad dar vyras neprašo nieko, tik kantriai tikisi aistringos nakties ant kieto dugno kemperių akivaizdoj.
5. Vyras galvoja, kad vaikams valgyti užtenka vieną kartą per parą ir kam tie vaisiai, užkandos, išpalaidavimas visai! Vaikai būna laimingi net išlipę iš vandens vidury smagumo tik pradėjus įsijaust ir viską daro kaip kareiviai - ką paliepi supranta lazerio greičiu ir viską vykdo neklausinėdami. Jam sunku buvo irgi, gal net žmona dėl to kalta, išlepino... :D
6. grįžus (sėdim dar mašinoje) prie palapinės sutinkame naujus kempiniautojus, kurie galvoja, kad ne mes čia buvom įsikūrę, spardo mūsų malkas ir kažką burnoja, man pasidaro įdomu. Kęstutis išlipa ir sako: "jeigu trukdo, mes patrauksime tas malkas", prieš tai siautėjanti moteris sako: "ne ne netrukdo, viskas gerai" pamikčioja ir nueina šalin :D galvoju, ot durna boba! :D panaši į mane :D
7. Šeštadienį suvarė tiek kiaulių su palapinėm, kad joninių jau nebešventėm, susilankstėm viską ir išnykom, mat, jie naktį geria alkoholius prie mano tokių švarių minčių (nes kai geriu aš, tai nieko tokio, situaciją, atseit, valdau, nes geriu tik taurę vyno :D optimistė idealistė), rūko (kažkada tai buvo irgi mano laimė, bet kai neberūkau, kiti irgi turėtų sinchroniškai mesti tikriausiai), keikiasi (nes aš tai tik labai įsijautusi į pyktį keikiuosi, tada tai galima :D), klykauja visokias nesąmones (nes aš tai visada enciklopedines tiesas šneku ir visišką dorybės prasmę, matyt). Iš viso šito pagaliau pamažu dašunta, kad mano rimtumas juokingas :D bet labai pamažu... nes vis dar noriu užmaskuot savo blogybes kitų netobulybėm, lyg man tai padėtų jaustis geresnei (bet nebūti).
8. Justinas užsimanė tūnoti vidury gamtos mašinoje. Pragaras ugnyje, o jis nori ir garsiai. Sakau: "karšta čia, nėra kuom kvėpuot", jis staiga sureguliavo ventiliavimo sistemą: "Va", sako "tia mim" (reiškia "čia imk") :D nors žmogus kalba ribotai, bet apgauti sunku :D
9. Kad ir kokios idealios atostgos... Vis tik norėtųsi surasti, kur savaitgaliai švenčiami be svaigalų, linksmai ir dar ko nors išmokstant.
Ar jautėmės laimingi? Tuo metu nevisai, kaip matome. Bet kai grįžom, pamaniau, kad tai ir buvo tai, ko reikėjo, kad iš naujo įvertinčiau savo lovą, vandentiekį, šeimą, save :)
Man patiko :)
Kęstučiui buvo išbandymas, kad pykstant ant mūsų, mes tobuliau nesielgiame, reikia mums nuo A viską ramiai pasakoti, kitaip reikės dar kartą patirti panašias atostogas su visu gyvenimu toliau :D
Justinas turėjo "niam" mano maudymuke, tai sąlyginai laimingas, nes dar norėtųsi pačiuožinėti tuo pačiu taku be galo, be jokių "einam jau, gana".
Emilija buvo labai nelaiminga: kodėl vaikams nieko negalima? Viskas draudžiama?! Todėl netyčia pasikalbėjom Justinui miegant. Ir tai buvo pokalbis tas iš tobulųjų ir retas :) Papasakojau, kaip aš vaikystėje pliuškendavausi jūroj iki lūpų mėlynumo, neklausiau mamos, ji pyko, maniau ji pati blogiausia, kaip ir tėtis, bet užaugus didelei man, vis tiek viskas negalima :D
Taip sakant, visada turim ribas - maži ar dideli, vis tiek netobuli. Emilija paprašė DAR ką nors papasakoti apie meilę (man atrodė, kad dar nekalbėjau apie meilę, bet anas pokalbis, pasirodo, toks ir buvo, nors galvojau, kad jis apie mane ar praeitį), o jei nežinau daugiau tokių istorijų, tai iš naujo tą patį papasakot. Tiksliai gi apie meilę. Ir labai labai svarbu. Kasdien. Bent po vieną meilės istoriją.
Prasmingų, lengvų atostogų ;)
Atsipalaiduokime ir būkime protingi-netingi :)