šeštadienis, vasario 19, 2011
Mūsų šeimos portretas Emilijos akimis
21 min. - išlipa Tėtis
25 min. - išlipa Amija
33 min. - išlipa Mama
Negaliu nežvengti - kaip aš atrodau vaikui... :D
Apskritai deimantai yra papuošalai, ir tai didžiausia jų vertė: niekam daugiau jie netinka. Tai aukščiausias žmonių tuštybės pasireiškimas. (Paulo Coelho "Nugalėtojas lieka vienas" 161psl.).
Veidrodis atspindi tikrą vaizdą; jis nieko neiškraipo, nes nemąsto. Mąstyti - vadinasi, klysti. (Vieno portugalų poeto eilės, 255). Šiurpu, ane :)
Visi laiko savo pareiga kalbėti mandagumo dėlei ir visada kreipiasi į tave, kai jau taikaisi įsidėti į burną gardų kąsnelį. (263).
Visi mes - dieviškosios ugnies kibirkštėlės. Visi mes gimdami gauname tam tikrą dovaną, vadinamą Meile. Tačiau meilė skiriama ne vienam kuriam žmogui, ji pasklidusi po visą pasaulį ir laukia, kol mes ją surasime ir atskleisime. Atsibusk, įsileisk ją į širdį. Kas praėjo - nebegrįš. Kas ateis - tą pažinsime. (Olivijos dvaselė žudikui Igoriui, 235).
Jeigu tau seksis, niekada, niekada gyvenime nesilaikyk įsikibusi savo profesijos, bijodama, kad neturėsi iš ko gyventi. Netgi tuo atveju, jeigu taip būtų iš tikrųjų.
Jeigu neseksi mano patarimu, sistemai bus lengva tavimi žaisti. (Fotografė Žasminai Taiger, 246). Veidrodis atspindi tikrą vaizdą; jis nieko neiškraipo, nes nemąsto. Mąstyti - vadinasi, klysti. (Vieno portugalų poeto eilės, 255). Šiurpu, ane :)
Visi laiko savo pareiga kalbėti mandagumo dėlei ir visada kreipiasi į tave, kai jau taikaisi įsidėti į burną gardų kąsnelį. (263).
Pasakaitė
Skriedama virš paplūdimio, žuvėdra pastebėjo pelę. Nusileidusi iš padangių, paklausė:
- O kur tavo sparnai?
Kiekvienas Žemės gyvis šneka savo kalba, ir pelė nesuprato, ko jos klausia žuvėdra, bet pastebėjo du keistus kuokštus, styrančius iš abiejų pusių, ir tarė sau:
- Vargšelė, matyt, kuo nors serga.
Pastebėjusi, kad pelė spokso į jos sparnus, žuvėdra pagalvojo:
- Vargšelė, turbūt ją bus užpuolusios kokios nors pabaisos, atėmė jai balsą ir nuplėšė sparnus.
Susigraudinusi žuvėdra pasičiupo pelę į snapą ir iškilo aukštai į padangę. "Bent jau išsigydys nuo gimtinės ilgesio", - pagalvojo skrisdama. Paskiau atsargiai patupdė pelę ant žemės.
Kelis mėnesius pelė nežinojo kur dėtis iš sielvarto: juk pabuvojo aukštybėse, išvydo gražų platų pasaulį. Tačiau ilgainiui vėl apsiprato su savo pelės būtimi ir pagalvojo, kad veikiausiai bus susapnavusi visą tą stebuklą.
Rasta: Paulo Coelho "Nugalėtojas lieka vienas", 113 psl.
Linkėjimai mano žuvėdrai.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)