trečiadienis, gruodžio 15, 2010
Aš jeigu vairuočiau, tai vairuočiau
Teisių neturiu, bet sapnuoju, kaip vairuoju, bet niekad nesiryžau šito mano noro legalizavimui.
Nugarine atrama jaučiu, kad kiltų visiems daugiametis pavojus nuo tokių vairuotojų. Šiaip esu gan ramios išvaizdos, kartais net kukli, bjaurias situacijas su mažiau pažįstamais žmonėmis sprendžiu diplomatiškai ir su šypsena. Nu bet jeigu kas kėsinasi į paširdžius (neretai būna, kad tik įsivaizduoju grėsmę:D), kantriai palaukiu arba ne, ir draugiškai galiu apmėtyt fejerverkais.Taigi gražu, efektinga ir atsinaujinančiai baisu. Kitąsyk jau žiūrėk žmogui ir pakartojimo nereikia, tampa iškart talentingas pastebėti mano pojūčius, o jei ne, tiesiog nebekvaršina galvos. Sakyčiau, baisi mano savybė, bet naudinga abiems pusėms, jei ne daugiau.
Panašiai save įsivaizduoju ir prie vairo. Važiuoju pačiu kvailiausiu būdu turbūt, gal kartais sulėtintai, nes noriu pamatyt kokį nors eglute margintą balkoną, ar gal kokia graži mama stoviniuoja prie perėjos (man visos mamos dabar pačios gražiausios, nesvarbu kokiais batais)... Jau matau kaip iš paskos varo koks žaibiškai nuostabus vairuotojas, kuris man keletą kritikos garsų išpypsina dėl to. Maža ką, kasdien gal taip ir nedaryčiau, bet moteris gyvena ciklais. Vieną dieną turbūt vienam iš jų bevažiuodama staigiai sustočiau, kad toks greitas, šmurkšteltų man į bagažinę. O paskui jau aiškintumėmės, koks kvailys man perbėgo kelią, kad anas nesilaikęs distancijos mane vargšę sugurino :P
Pikčiurnų kely jau apstu. Kita prisijungs nebent nusiraminus ir super pavydėtinai profesionali ;)
Jeigu ką nors daryt, tai tik gerai, kad kiti turėtų pavyzdį išsižioję tik sekti! O jeigu kiti dar protingi, tai tik dar labiau patobulės. Jau matau, kaip gerėja žmonės...
Nugarine atrama jaučiu, kad kiltų visiems daugiametis pavojus nuo tokių vairuotojų. Šiaip esu gan ramios išvaizdos, kartais net kukli, bjaurias situacijas su mažiau pažįstamais žmonėmis sprendžiu diplomatiškai ir su šypsena. Nu bet jeigu kas kėsinasi į paširdžius (neretai būna, kad tik įsivaizduoju grėsmę:D), kantriai palaukiu arba ne, ir draugiškai galiu apmėtyt fejerverkais.Taigi gražu, efektinga ir atsinaujinančiai baisu. Kitąsyk jau žiūrėk žmogui ir pakartojimo nereikia, tampa iškart talentingas pastebėti mano pojūčius, o jei ne, tiesiog nebekvaršina galvos. Sakyčiau, baisi mano savybė, bet naudinga abiems pusėms, jei ne daugiau.
Panašiai save įsivaizduoju ir prie vairo. Važiuoju pačiu kvailiausiu būdu turbūt, gal kartais sulėtintai, nes noriu pamatyt kokį nors eglute margintą balkoną, ar gal kokia graži mama stoviniuoja prie perėjos (man visos mamos dabar pačios gražiausios, nesvarbu kokiais batais)... Jau matau kaip iš paskos varo koks žaibiškai nuostabus vairuotojas, kuris man keletą kritikos garsų išpypsina dėl to. Maža ką, kasdien gal taip ir nedaryčiau, bet moteris gyvena ciklais. Vieną dieną turbūt vienam iš jų bevažiuodama staigiai sustočiau, kad toks greitas, šmurkšteltų man į bagažinę. O paskui jau aiškintumėmės, koks kvailys man perbėgo kelią, kad anas nesilaikęs distancijos mane vargšę sugurino :P
Pikčiurnų kely jau apstu. Kita prisijungs nebent nusiraminus ir super pavydėtinai profesionali ;)
Jeigu ką nors daryt, tai tik gerai, kad kiti turėtų pavyzdį išsižioję tik sekti! O jeigu kiti dar protingi, tai tik dar labiau patobulės. Jau matau, kaip gerėja žmonės...
Drugelis.
Ot keistas dalykas meila... Net neišeis taisyklingai ištarti to nuvalkioto žodžio, nes aš taip niekad ir nesudėsiu į aiškiai įvardintą lentyną su konkrečiu apibūdinimu žmogiškais žodžiais :) ir labai smagu, ačdie :) mėgstu nežinomybės būseną.
O leimė prasidėjo nuo to, kad man buvo eilinis skafandras ir drugelis iš ryto :) Jau, nu gerai, myliu, bet jau pablėsęs tas aistros jausmelis, nei spalvos anksčiau buvusios nebeįmatysi. Skendo paskendo, atrodo, jau tampu "švari", nebe tokia susireikšminus ir jautri. Myliu ir tiek, nu. Kaip visi... Na, nepaisant to, kad kaip iš filmo to su skafandru, sustingus šiek tiek, nepajudu meilės žabangose net seilės nuryti, bet šiaip gyvenimas kaip ir nepasikeitęs visiems kitiems :D Nėr ką net kalbėt.
Bet ėmiau ir susisapnavau paryčiais, kad skambina kažkas man, paisto kokius vėjus, juokiasi iš manęs, aš nepasiduodu - juokiuos iš to kažko atgal, nepažįstu, keista, bet ko čia nepakikenus. Tikimės ne verslo reikalai. Bet mamukas gi neleidž kalbėt su nepažįstamais anksčiau būdavo :D laikausi prietaro, paklausiu: nu gerai, jau paskelbk iškilmingai asmens kodą ir skirstomės draugiškai... Fone radijas blerbia iš ragelio jo, pas mane čia žmonių sukrutimas didžiausias - kam cepelinų košt, kas nori tarkos prašyt, kam padainuot :D
Be jokios priežasties sulūžusiam ragely (nu žinot, kai sapnas.. nelabai suprasi dėl ko) išgirstu žinomą iki skausmo balsą su trumpu žodeliu tuo kvailu, liūdnu ir dideliu "Myliu". Radija pas jį toliau džeržgia, bet daugiau nieko man taip ir nepasakė.
Gal bliovė į pagalvę įsikniaubęs, kad nesąmonę pasakė, ragelio nepadėjo ir aš iškart atspėjau vardą jam... :D
O vis dėl to, atsibudus kaip vandens paxmielui ištroškau tos anokių laikų meilės, kai jis tikrai sakydavo taip ir lygiai taip nutildavo... žodžiu, akių plaut nereikėjo tąryt, visi turiniai patys tekėjo į šikpopierių... Drugelis...
Einam toliau. Pamirkiau kojas meilėj man žinomoj, apsiaunam batukus ir vėl straksiu per laukus kaip kasdien, nes pastebėję kiti tai pavadins seilėm ar dar kaip negražiai.
Noriu visada prisiminti drugelį. Tai man.
O leimė prasidėjo nuo to, kad man buvo eilinis skafandras ir drugelis iš ryto :) Jau, nu gerai, myliu, bet jau pablėsęs tas aistros jausmelis, nei spalvos anksčiau buvusios nebeįmatysi. Skendo paskendo, atrodo, jau tampu "švari", nebe tokia susireikšminus ir jautri. Myliu ir tiek, nu. Kaip visi... Na, nepaisant to, kad kaip iš filmo to su skafandru, sustingus šiek tiek, nepajudu meilės žabangose net seilės nuryti, bet šiaip gyvenimas kaip ir nepasikeitęs visiems kitiems :D Nėr ką net kalbėt.
Bet ėmiau ir susisapnavau paryčiais, kad skambina kažkas man, paisto kokius vėjus, juokiasi iš manęs, aš nepasiduodu - juokiuos iš to kažko atgal, nepažįstu, keista, bet ko čia nepakikenus. Tikimės ne verslo reikalai. Bet mamukas gi neleidž kalbėt su nepažįstamais anksčiau būdavo :D laikausi prietaro, paklausiu: nu gerai, jau paskelbk iškilmingai asmens kodą ir skirstomės draugiškai... Fone radijas blerbia iš ragelio jo, pas mane čia žmonių sukrutimas didžiausias - kam cepelinų košt, kas nori tarkos prašyt, kam padainuot :D
Be jokios priežasties sulūžusiam ragely (nu žinot, kai sapnas.. nelabai suprasi dėl ko) išgirstu žinomą iki skausmo balsą su trumpu žodeliu tuo kvailu, liūdnu ir dideliu "Myliu". Radija pas jį toliau džeržgia, bet daugiau nieko man taip ir nepasakė.
Gal bliovė į pagalvę įsikniaubęs, kad nesąmonę pasakė, ragelio nepadėjo ir aš iškart atspėjau vardą jam... :D
O vis dėl to, atsibudus kaip vandens paxmielui ištroškau tos anokių laikų meilės, kai jis tikrai sakydavo taip ir lygiai taip nutildavo... žodžiu, akių plaut nereikėjo tąryt, visi turiniai patys tekėjo į šikpopierių... Drugelis...
Einam toliau. Pamirkiau kojas meilėj man žinomoj, apsiaunam batukus ir vėl straksiu per laukus kaip kasdien, nes pastebėję kiti tai pavadins seilėm ar dar kaip negražiai.
Noriu visada prisiminti drugelį. Tai man.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)