Vyrai tarp moterų

Jie dažniausiai pasimetę. Nesvarbu ar jaunystėj, ar senatvėj, bet jie lieka naivūs, tikėdamiesi meilės perlipus šeimos sienas. Atseit žmona nebetenkina, tai patenkins kita ir dar geriau. CHACHACHA :D
Patenkins tikrai ta kita ir dar su kokia energija, kol jai bus naudinga. O paskui vėl reikės meilės ieškot, nabagėliui, jeigu meilės neturi savyje. Su jaunesne gali pabandyti. Tik ta jaunesnė irgi užauga, istorija kartojasi. O būtų dėdė likęs savo vietoj, sugalvotų kokį siurpriziuką žmonai, pagirtų ją, žiū ir žmona ne tokia bjauri būt ir lakstyt kiek energijos sutaupai. Aišku, su žmona gali būti rečiau įdomu, nes ji jau pažinta per kiek ten laiko. Bet visas moteris anksčiau ar vėliau pažysti ir gaunasi, kad jos vis tiek panašios savo emocijom, gal kita šiek tiek raštingesnė ar maloniau elgiasi, bet pasirodys, kad kasdienybėj ji taip pat būna ir liūdna, ir kerštinga, ir nieko tu, berniuk, nelaimėjai loterijoje. Tik dabar jau turi reikalą su keliom furijom, vietoj to, kad būtum gyvenęs su viena truputį paprasčiau. Tačiau jei adrenalino karuselėse nepakanka, tada ieškok, Martynai.
Meilę reik susikurti, ją įsivaizduoti, stengtis gaminti, palaikyti, prisiminti. Ne pardavimų cechas čia ar keitykla. Seną teliką gali išmesti, o visų praeities bobų taip paprastai susėmęs neatsikratysi. Bet kuris tai patyręs pasakys. Viena tai vaidenasi, tai parašo nei iš šio nei iš to laišką be prasmės, kita ateina drąskytis ir atsiimti savo nuosavybės...
Sunkenybė su tais senais vaikščiojančiais gražiais rakandais.
Mylėk žmoną.

Išsiauklėkime save

Man labai juokinga, kai žmonės postringauja, kaip ta nemokėjo išsiauklėti sūnaus/dukros, kaip šitie nemoka auklėti, kaip užsiaugina sau ant galvos :) Nu džiugu man, vienok, ir tiek :D
O kodėl darbdaviai neišsiauklėja sau darbuotojų idealiai juos atitinkančių, juk galima - paspaudi kažkokį mygtą ir va jau - išauklėtas pagal visų norus ir principus.
Geriausia kai apie "išsiauklėjimą" kritiškai svarsto vyresni, tie kurie savuosius jau išsiauklėjo, tik kažkodėl nelabai lengva su jais vis tiek susikalbėti, su tais jau išauklėtais jų, pagal juos... Gal ne nuo auklėjimo reik pradėt, jeigu nežinai ką ten auklėji ir kam?
Jei auklėji sau, kad būtų pagal tave, tada tavo vaikas labai ribojamas, nebent jautiesi labai jau tobula tokia :) Ypač jei tokia jautiesi, vadinasi, nebeturi kur daugiau kilti, o kuo nusikalto tavo vaikas, jei jis bus toks kaip tu nebepakylantis?
Aš laikausi minties, kad mano vaikas mokinasi ir ima iš manęs tai, ką mato. Aš matau, ką ji paima. Kartais valio, o kartais deja :D Tuomet turiu prabangos apmąstyt save ir kažką imti auklėtis savyje, kad ji galėtų pamatyt, kad ne viskas būna tik vienaip, kažkas gali ir pasikeisti.
Kuris auklėjimo variantas sunkesnis? Abu. Nes kai auklėji vaiką, tikiesi iš jo, kad puikiai jam viskas suguls, jis išmoks ir pademonstruos per šventes giminėms ir draugams. Tik dažniausiai žiauriai stipriai nusivili savo vaiku, nes vis tik jis namo parneša toli gražu ne tuos pažymius apie kuriuos svajojai besilaukdama :) ir ačdie! Taip gali pereiti prie dar sunkesnio auklėjimo - savęs. Vadinasi, aš jau pirmąjį auklėjimo variantą mačiau dviejose kartose savo giminėj, matau, kad nė velnio nepavyko :D netgi labai blogai, nes žmonės beauklėdami ir dresuodami pamiršta, kad svarbiau yra supratimas ir šilti santykiai. Tik per juos gali ką nors gero pasikalbėti.
Be to, kiekvieną situaciją mes labai mėgstam visus sustatyti į lentynėles - tas nusikalto, tas geresnis, o šitam nieko nereikia. O dažniausiai viskas būna kur kas sudėtingiau nei tik taip ir ne.
Reik save išsiauklėt, kad patiktume sau, pradžiai. O kiti tik ims pavyzdį iš tavęs, kokio jam reikia ir kas jam gražu.