Einamieji Genadijaus sopuliai

pirmadienis, balandžio 04, 2011

Vyrai...

Amija man šiandien išreiškė skundą: "tiati neniaka" (tėtis nešneka).
Ištiriant situaciją buvo ne visai taip. Tėtis pabudo gan vaikiškos nuotaikos ir girdėdamas mus kvaksinčias abi tualete mus pamėgdžiojo: "kva kva kva". O Emilija pyktelėjo, tipo, nekvaksėk, varlių čia tai nėr "nevak, nėja vajų tia". Tik iškart pasitaisė, nes pamatė, kad jos gi šikpuodėlio dangtelyje pavaizduota varlė ir jam nunešus aiškina, kad jo, bendrai, varlė va - puodo dangtis, aišku sava kalba vėl. O jis nefiga nekapish, savo kvaksi tekstą. Ir grįžo pas mane: "Tiati neniaka...".

Neįsigilina tie vyrai taip greit, kaip tos moterų nuotaikos ir įvairių dalykų suvokimai keičiasi... ir nuomonės apie varles... :D

Lepinimas

Kalbi su vaizdiškai panašiu į save žmogum, atrodo, bet ima ir pasikilnoja gryni esminiai neatitikmenys suvokime, kad gali net žarnas paleist kitąkart, jei būni žvėriškos nuotaikos sūkuryje ar šiaip skaudžiai išgyveni kitus, nes neįmanoma sutarti vieningai nei demokratiškai, nei dar kaip nors kitaip, kaip nenaudoju jau :) Čia aš vėėėėl apie tėvystę ir skirtingą sąvokų suvokimą.
Vaikų lepinimas. 
Situacija: susigalvoji vaiką vestis kartu su savimi į Tau reikalingą susitikimą (draugai, darbai ar maža kas, kurio metu nori pasirodyti savo "stebuklą" kitiems, ar šiaip neturi, kur palikti pumpurėlio, kaip nekenčiu tų mini pavadinimų, nes nuvertina asmenybę iki debiliškumo ir skamba kaip pravardė). Tarpdury reikiamos "institucijos" tavo vaikas atsisako eiti vidun, netinka jam jokie ėjimo tikslų paaiškinimai ar dantų užburbėjimai (viru viru košę, mano batai buvo du ir tu ateik kvailuti, vidun, ir pan.). Jis tiesiog žinodamas savo ir kitų vertę atsakingai ir nepakeičiamai sako NE ir tiek. Mama atsisveikina ir keliauna sau su tuo neįveikiamu barjeru atgalios. jai užu nugaros skambės įvairiausi žmogeliukų "balai ir vertinimai" - kaip antai, na ir išlepęs, mat nenori eiti, o ta ir klauso tokio pyplio. Pf, vaikas turi paklusti ir eiti, daryti tą ko nenori, sako jie. O aš džiaugiuosi už tą mamą - šaunuolė!
Va būtent. Mes suaugę, esame "lankstesni" ir galime būti ir daryti tą, ko nenorime, nes to reikia, pėvėzė. Paskui jaučiamės truputį nelaimingi, būna, kad net susergam neaiškiai, tam, kad pamynėm didžiausius savo įgeidžius, bet dėl kitų, kad jie nemanytų, kad mes neatsakingi ar išlepinti, darom. Žudydami savo svajones, savo norus, visą savo esybę... Faini mes? Nori, kad ir tavo vaikas užaugęs būtų toks aukelė: kur reikia, ten būnu, vedasi - einu, nes mama..., vadovas pamėtėja šlykštaus šūdinumo užduotį ir tu ją atlieki, nors jautiesi melagis, aferistas ir debilas, bet atlieki... :(
Aš pavydžiu ir palaikau Tokią lepinančią mamą ir tėtį, jei toks yra.

Visai kas kita, žinoma būtų kitokioj situacijoj. Jei nepasigilinus imtum vykdyti bet ką - vaikas prašo ledų, kito vaiko žaislo, kai reikia daryti ką nemalonaus, pažadi visada nupirkti už tai (tipo alga už nemalonumus, dar baisiau...).  Nors dėl visko absoliučiai galima susitarti šiaip jau. Tik reikia mokėti, tik šiukštu ne papirkinėti. Jei nemoki, tikrai geriau pasišalinti tos nemokšiškumo situacijos, kol išmoksi ją tinkamai valdyti. Juk geriau atsakyti "nežinau, ką dabar daryti, pirmąkart man taip, aš pasvarstysiu kaip elgtis", o pasvarsčius jau bandyti kitąsyk tartis. Negu grūsti prievarta, nes taip reikia. Ir dar tai vaikui garsu pakartoji tą sakinį ir užfiksuoji jam pasąmonėj - jautiesi šūdinai? ir gerai, nes kiti taip nori, eik :) Arba "jeigu nueisi, aš tau nupirksiu modeliuką, saldainiuką, traleliūšką". Netinka man irgi toks. Kyšis nuo vaikystės. O vaikai viską priima natūraliai, suaugę jam autoritetai, priims ir tai ir su džiaugsmu, juk jam naudinga.

O aš esu už protingą "lepinimą", bet mano lepinimo sąvoka - lepinam meile, supratimu ir mažom pareigom, vykdom duotus pažadus, nors mums jie atrodo nereikšmingi. Žmogus turi suvokti, kad ne viskas už pinigą arba prievarta. Pilna gi tokių pas mus "mąstančių", žinom kaip jie elgiasi ir esam tuo nepatenkinti, todėl neverta to kartoti dar ir dar per kartų kartas. Atleistina tik tiems, kas nemato tų klaidų ir tų žmonių nepažįsta, ir net nekelia klausimo, kaip tatai galėjo atsitikt. Geriau naujas klaidas daryti, jei tas pačias jau išmoktas, nes taip lieki pirmoj klasėj vėl ir dar.

Kartais tenka išmokti, kai labai reikia tavo artimui ir pasiaukoti nieko neprašant už tai. Kaip buvo nemalonu, bet kaip prasminga, pasirodo, mums su Emilija buvo padrybsoti ligoninėj vienąsyk. Mano "aikštingoji", "išlepinta" ir visokia kitokia tradiciškai neišauklėta mergiotė (nes viską leidžiu kaip ne visi, nes turiu kitokį tikslą, tik jis ne visada akliems akivaizdus ir demonstruotinas), pasirodo, atsidėkojo man ir kantrybe, kai teko pereiti tuntus patikrinimų ir tverti mano asmeninių reikalų, kai negalėjau keletui minučių budėti šalia, kaip kantriai ji laukė ne iš baimės ir ne iš įpratimo, bet todėl, kad šiuo metu sunku ne tik jai, ir neįtikėtinu savarankiškumu pačiai nubudinėti naktį ir vis patikrinti, ar tikrai jos lašinė laša tinkamai ir ar gerai ji laiko ranką (vienoj pozoj jau 7 val., plius nežinia dar kiek to reikės. Manot dvimečiui lengva tai suvokti?), mano darbas buvo tik stebėti kaip ji pati tiesiog gydosi ir be žodžių palaiko net ir mane :) lav... :) po šių smulkių, žinoma, sunkumų, bet vertingų suvokimui, kad "lepinimas" vienas kito supratimu ir palaikymu, atsako tuo pačiu tik dar stebuklingiau.
Paprasta taisyklė: elkis su kitais, kaip pats norėtum, kad su tavim elgtųsi, bet visi mes bijom, kad mums atsilygins taip pat gražiai :) O gal ne, gal bijom, kad būdami gražūs, mes vis tiek gausim antausį? Gali būti ir kad gausim. Pirmąkart gausim, dar kitus kartų vis gausim ir gausim, kol vienąkart pratašysim akmenį ir bus kaip tam filme "Adomo obuoliai" :D Ne visi turbūt taip norėtų, už tai ir nesutampa tos vienodos sąvokos :)

Žmonės bijo išlepinti kažkuo, todėl vaikams grasina, gal net duoda į kailį, nes ir kiti garsūs ir tikrai ne alkoholikai muša savo vaikus. Paskui caksim liežuviu, ai, iš kur tie skinhead'ai su žemu intelektu, iš kur toks šiurkštumas, toks neišprusimas vis tiek, nors ir nelepinom... Kaži... Dar Nelabai Aišku? Nu tai kartokit kaip užsukti. Gal ir nelepinom, bet meilės irgi nebuvo. Nebent su išskaičiavimu - jeigu gausi dešimtuką, nupirksim...; jeigu palauksi, mes tau padovanosim...; ir dar visaip panašiai, nors po tokių dovanų nerodom paprastos meilės, neapkabinam ir nepalaikom, slaugom nebent tik susirgus, o ko jie norėtų iš tikrųjų net ir po šitų sunkių momentų nesiaiškinam. Nesislėpsiu, paperku ir aš sunkiais momentais savo patogumui :( bet paskui mes kalbam ir mąstom, kaip kitaip išsiverst reikėtų.

Galvoju... Protinga? :) Deja, nea... :(  Mane to mokina pati Emilija. Po netinkamo mano elgesio (o taip elgiuosi ir  iš įpratimo ir dėl to, kad mano kažką kiti - pagrasinu, bandau papirkt, nes tai greitai veikia tuoj pat, tik į subinę paskui galėsiu pabelst, jei visada taip darysiu), ji po įvykio visada gvildena, kaip tikra moteris nori išsiaiškinti: kai Emilija norėjo ir mama nedavė, kas ten tada buvo... O kodėl jai taip pasakiau. Išpūstom akim ir lengva širdele aiškinasi, kaip priėmė mano "skriaudą" ir ar tikrai taip reikėjo, kaip suprato :D Gan stebuklingai atrodo toks mažas ir nekvailas, iš tikrųjų supranti, koks mažas Tu pati. Kaip gerai, kad ji nebijo su manim to tyrinėti. Kitas vaikas supykęs užsispaustų ir tyliai kentėtų viską vykdydamas, bet keikdamas, bet bijodamas prieštarauti (kaip aš). Ir kokio gudrumo aš užaugsiu per ją ir kam tai galėsiu padovanoti, kad nebūtų tik sau? :) o tik pamanykit, kaip kitas žmogeliukas mane tuoj mokins gal dar didesniais spinduliais į ką nors. Gal net geografiją iškalsiu dėl jo mintinai, kur iš tingumo turėdavau vos vos ketvertus, ir tai tik iš mokytojų gailesčiui pedagogiškai mano šeimai :D Ką pamanys žmonės, jei pedagogų vaikas negaus atestato :D dar kita kvaila tema, tiek išverkta ir tokia idiotiška, bet kurios nelabai kas supranta, todėl ne čia :)

Every mistake makes its own truth.
And every truth makes its own mistakes.

Ilia Kramarik