Einamieji Genadijaus sopuliai

trečiadienis, kovo 28, 2012

Kiek tikrų krikščionių Lietuvoje

Krikščionybė, pats kaip daiktas, turbūt, gal ir geras dalykas vietomis. Viskas ten tiesa. Viena bėda: koks dogmatikas užrašinėjo tą bibliją, kad taip ir norisi "prasikalsti". Jau vien tonas "Nedaryk, nesakyk, nevalyk". Vienintelis apsakymas, kurio gal kiek klausome, tai sekmadieniais nedirbt :D pirmadieniais irgi. Ir iš vis, ar žinom, kas tas "nedirbk"? Nu pavyzdžiui:

1. Babos keliaklūpsčiauja ten sugriuvę toj šaltoj bažnyčioj mintinai beria eilėraščius "Sveika Marija,... tupi girta tarp moterų", išėję iš tų dvasios užniurnėjimų vietos, baksnoja pirštais į kitus ir jų nuodėmes - skaitosi jos jau be šapelio...

Yra ir kita kategorija krikščionių.

2. Lekiam tuoktis bažnyčion, gimusius vaikus tik krikštyt. Nu gerai, apsiforminom, geri daba jau... ir sėdim. Vaikam ką nors pasakojam? Patys vadovaujamės bent kuo? Nežudyk nebūtinai tai reiškia pažodžiui, be to, tai gal seniai nebesilaikom tų įsakymų? Daugų daugausia krikščionybės mūsų namuose per Kalėdas, ir tai - kiek litų išleist šitam dovanai, ko prikept ar papjaustyt, kad būt gausus stalas. Ypač antrai dienai, kai ateis kaimynė, kaip prieš ją tuščiomis pasirodysi, ką pasakys... Nu ir dar Velykas - ar spėsiu nudažyti kiaušus tris? o kad tik sumuščiau visų kitų kiaušus ir mano tvirčiausias!

Kur ta krikščionybė ir ką sakyt vaikams pakrikštyjus :D Vyras sakė, kad Dievas danguje. Tikrai? Emiliukas klausia, tai ką, jis paukštis? Dar vyras bandė išaiškint, kad dievas viską girdi ir mato (vadinasi, turi akytes ir ausytes) - taigi čia Kalędų senelis! Kaip klausyt Dievo, jei vaikas nežino, ar jis turi sparnus ir per kur jis kalba, jei be burnos. Tie dogmatiniai apibūdinimai man pačiai sunkiai suvokiami, todėl galvoju savaip. Bet tikiu Dievu kaip protu. Bet ir vėl ne taip pasakysi vaikui :)

Mamų karoliai-lipučiai

Kasrytą pasipuošiu vis. Vdrug eisim kur, ar kas į svečius, tai reik tvarkingai gi. Su pižama ar treningais nevaikščiosi. Su vaikais nežinia kada gali tekti greit kur lėkt, kai tik pasitaiko proga. Tai va, suknytė visad tvarkingai, kartais karoliai, bet ne visada, nes būna, kad staigiai nukabina kuris nors smalsutis vietoj barškučio. 3min. Ne, viena turbūt. Ateina liūtas su skrebučiu rankoj, kimba į plaukus, atlapus, kvarklius, ar kur tik kimbasi su tom skrebučiuotom rankelėm su šypsena (pasigirt, kad moku stovėt) ir še. Mano puošmena visada - lipučiai. Žmonės mano turbūt, kad nevala, negaliu normaliai išsiskalbt, apsirengt. Bet kam persistengt jau!

Lipučiai kai kabo, tai nelyg kokie svarovskiai, kristalai, perlai. Ir kaskart jie dauginasi su lig kiekvienais pusryčiais, pietumis, pavakariais ar nereik net užkandų... Neturi reikšmės, namuose aš ar lauko koncerte. Visad gaiviai šviežiai palipučiuota.

Gaila, kad tie laikai taip trumpai trunka...

Liūtinis charakteris

Jau gan senokai Justinas pramoko ropinėt. Bet tai darė tik lovoj. Ant grindų ropot nevalia. Visi ten ant dviejų vaikšto! Todėl zirzė visaip ant žemės pasodintas. Jis ne kirmėlė! Ten kur visi dvikojai, jis neropinės ir gana. O taip nori teleportuotis visur, moka kaip ropot, bet ne. Principas. Aš neprastas, neroposiu, ir vsio. Mačiau ropoja tik lovoj žmonės. Tai ten galima. O čia ne.

Ramus vaikinas. Neropojo tol, kol neišmoko atsistot. Dabar padėtas ant žemės, ne kvailys, per 0,0001 sek greit nusikapsto repečkom prie pirmo įsikibimo punkto ir greit greit stojasi, kol dar niekas nepamatė, kad lūūūūtas ropojo... :D

"Aš stoviu bent jau". "Tikrai visiškai neropoju ant žemės". "Liūtai prastesni nebūna už nieką" :P

Nuovargis

Naktį Justinas krebždėt pradeda. Aha, matyt nebesausas :) bet kaip tyngiu... Ai, duosiu eliksyro, gal pamirš, kad šlapias. Keliu ant kito šono, kojos užsikabina už kaldros, o sunkus... Nu šiaip ne taip pasiguldau šalia, nusiplėšiu žabangas nuo krūtų, išsitraukiam eliksyrą, užsimerkiam, viskas gerai. Minta rupūžokas. Minta ramiai, bet vis tiek girdžiu, kad pūkščia, vartosi. Atsimerkiu, nu ne, guli ramiai, punta. Užsimerkiu - pūkščia. Kas čia daba yr per mistika? Atsimerkus guli ramiai, bet girdisi, kad pūkščia.

Jo. Emiliukas gavo dozę, pasirodo :D net nesumirksėjo! Irgi!  :D Punta sau kaip profesionalas :D o seniai jau nebežinojo, kaip :D Pasirodo, pasąmonėj dar likę įgūdžių net ir po pusės metų :D

Su Justinu viskas gerai. Nustebus pakeičiau šlapučius, pamaitinau jau iš tikrųjų ir jį. Bet dar kelias dienas negalėjau patikėt, kad tas sunkus ilgom kojom vaikas, tai mano peraugęs pirmagimis, kuris ir šašlykus su kečupu mielai kremta, bet paėmė ir krūtį nė nesiginčydama, o ryte net neprisiminė, ar kas nors buvo :D

Mamytė pavargus akivaizdžiai... Iki sąmonės netekimo