Naktį Justinas krebždėt pradeda. Aha, matyt nebesausas :) bet kaip tyngiu... Ai, duosiu eliksyro, gal pamirš, kad šlapias. Keliu ant kito šono, kojos užsikabina už kaldros, o sunkus... Nu šiaip ne taip pasiguldau šalia, nusiplėšiu žabangas nuo krūtų, išsitraukiam eliksyrą, užsimerkiam, viskas gerai. Minta rupūžokas. Minta ramiai, bet vis tiek girdžiu, kad pūkščia, vartosi. Atsimerkiu, nu ne, guli ramiai, punta. Užsimerkiu - pūkščia. Kas čia daba yr per mistika? Atsimerkus guli ramiai, bet girdisi, kad pūkščia.
Jo. Emiliukas gavo dozę, pasirodo :D net nesumirksėjo! Irgi! :D Punta sau kaip profesionalas :D o seniai jau nebežinojo, kaip :D Pasirodo, pasąmonėj dar likę įgūdžių net ir po pusės metų :D
Su Justinu viskas gerai. Nustebus pakeičiau šlapučius, pamaitinau jau iš tikrųjų ir jį. Bet dar kelias dienas negalėjau patikėt, kad tas sunkus ilgom kojom vaikas, tai mano peraugęs pirmagimis, kuris ir šašlykus su kečupu mielai kremta, bet paėmė ir krūtį nė nesiginčydama, o ryte net neprisiminė, ar kas nors buvo :D
Mamytė pavargus akivaizdžiai... Iki sąmonės netekimo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą