Liūdna net baisu

Šiandien diena, kai mano egoizmas (girtis vaikais :) ) gauna per smegenis kaip reikiant. Aš vis stengiuosi pasidžiaugti gerais savo šeimos pasiekimais, pamatyti šviesiąją pusę, bet šiandien atsitiko, kas ir turėjo būti. Nebegaliu nuslėpti susidariusio blogio. Nei nuo savęs, nei nuo kitų. Ir tai gerai... Reikia raitotis rankoves ir spręsti, veikti, dirbti tuoj pat. Nemalonu, neskanu, kaip vaistai.

Rezultatas - Emilija pradėjo nežmogiškai siautėti. Nes prieš tai siautėjau aš :( Ji pasižiūrėjo į mane :( ir viską kartoja :( su dar didesniu entuziazmu :( 50 kartų šlykščiau ir žiauriau :( nieko nėra liūdniau :(

Pasekmės - pirma, mano vyro dovanota gėlė per Meilės dieną (ne šiemet, žymiai seniau) liko be lapų :( gėlėms meilės nejaučiu, aš jų nesuvokiu kaip gyvių, jas laisto mano vyras, bet Net Aš verkiau šiandien :( Kadangi Justinas daug dėmesio sugeria nejučia, Emilijai teko parodyti viską ką sugeba. O ką jai daryt. Sudrąskė gėlę neatpažįstamai :( Atrodo, kad net jaučiu pati, kaip jai skauda tuos nuluptus stagarus :( Ašaros tvenkiasi :( Neįsivaizduoju, kaip tos gėlės atsiprašyti, ir kas bus toliau. Amo netekau ir Emkės adresu... Gniaužia gerklėj. Noriu šaukti ir gąsdinti, gal net trenkti per ausį, bet žinau, kaip tai neveiksminga ilgalaikei perspektyvai, o be to, žinau, kas kaltas - AŠ, tik aš :(
Antra, bijojau tokių mūsų siautulingų santykių šią savaitę, bet vis tiek ryžausi į mamų klubą. Tai gavau kaip verdančiu vandeniu, tiesiog. Norėjau, turbūt. Emilija viena pati žaidė su balionėliais Visais, kamuoliukais, žaisliukais, stumdė linksmai nusiteikusius vaikus, spjaudė. O man garai kilo ir ji tą jautė, todėl dar linksmiau tai darė, nes pagaliau sulaukė mano dėmesio. Va tokio bent, pikto, šūdiniausio. Bet tai buvo dėmesys tik jai...

Parėjau namo. Žliumbt. Gėlė miršta, mano vaikas tiek puoselėtas integralaus pasaulio idėjomis tampa nusikaltėliu. Kol kas mažu. Greit bus ir didelis. O dar turim kitą vaiką, kuris ima pavyzdį... Nors ant bėgių... Va pajutau, kaip beviltiškai žmonės jaučiasi, kurie pasiryžta ant bėgių pasibaigti :( Gal tai ir geras jausmas - užuojauta. Nebekaltinsiu.

Veiksmai iki To - Ji mėgsta pliurpti. Iki apsiš..... :D Ir cypti kaip žiurkė, jeigu neišeina bato apsiauti, jei ji sugalvoja, kad kažkas jai kažką sakys nemalonaus. Retkarčiais dažnai tikrai lengva nekęsti savo vaiko dėl to... Todėl viską darau taip kaip mano mama, nes kadaise labai pykau ant jos. Turbūt negaliu to pykčio atsikratyti iki šiol :( Nepateisinu jos, elgiuosi kitaip, bet štai išnyra jos elgesys su manimi, ir aš čia pat jį panaudoju tik dar žiauresniais efektais. O Emilija moka dar tragiškiau. Taip ir tobulėja kartos. Arba... per geras mano gyvenimas, kad tingiu gražiai išspręsti blogėjančius reikalus, dėl to jai tenka cypti, ir... visas kitas siaubas viršuje.

Ateities Vaizdas. Maždaug įsivaizduoju dabar apčiuopiamai ir vėl, kokia atsakomybė būti žmogum. Ir ugdyti žmogų šalia savęs. Jie su kitais elgsis dešimt kartų (jei ne daugiau) stipriau, nei elgeisi su jais tu. Nesvarbu, darei tai blogai, ar gerai. Dažniausiai blogai... va iš kur mes tokie pikti ir piktėjam. Priežastis kaip ant delno, bet sunku sustoti, ar ne? Nežinom, o kaip kitaip? Gana. Čia ir būtina sustoti. Ir veikti kiTaip.

Duok, Dieve, man daugiau žmonių pavyzdžių, kaip reikia geriau elgtis. Noriu juos mėgdžioti ir taip augti.
Atleisk, mama, ... ir tėti, man už tą pyktį ant jūsų.
Padėk atleisti.

Ar dar galiu padėti tai gėlei