Einamieji Genadijaus sopuliai

penktadienis, sausio 14, 2011

savaitgaliui Silvos užrodymu :)

čia

Vestuviniai marš'ai

Ot mano paslaptingoji jovitiena įkvėpė mane ištraukt iš savęs staigiai vestuvių temą. Buvau dar maža prieš du su kiškiu metų, kai mane išgyventinis nusprendė pakankinti ir nusitraukt 5000 nuotraukų albumui, tradiciškai sutupdyt prie ėdalo bliūdų visus, tuo metu, draugus, padainuot su vešliais antakiais ir garmoška apie kaimiškus dalykus (esu pakylota miestietė, dažniausiai buvau buka geriems, gal nuoširdiems dalykams), palaikyt nemiegojusias senutes už sprando prie taurelių (turbūt, kad anksčiau žmonės norėdavo, kad taip greičiau gal nusibaigtų jos, o man buvo gaila jų jau vietoj esant). Dar be to žinant mano vidinę padėtį, nesuvokiamo didumo laikini materialumai, organizavimo kokybė, fotografo potencija, patiekalų poreikis, gėrimų spiritumas, draugų sodinimo reikalas (gal ir nusipelnė jie to) man buvo kaip jofkės povas naguose čia
Kadangi buvau jautri viskam, kiekvienam žvilgsniui, minčiai ar žodžiui, buvau smarkiai suvilkėjusi, po to irgi. Kažkokia nuskriausta, nors niekas nelietė. Būna tokių būsenų. Data parinkta tobulai atseit, net nežinojom, skaičių derinys puikus :D ale kaip juokinga man tai :D man viskas juokinga, kas žmonėm atrodo svarbu, būtina ir rimta :) visą gyvenimą! Bet vyras sako, kad taip negalima, nes rimti dalykai rimti juk. Gal ir gerai, nuleidžia ant žemės svajoklį. Nors svajoti yra apie ką. Tik nusileidžiu ne visa, deja ;) Palieku vietos ir sau :P
O dabar tiksliai žinočiau kokių vestuvių man būtų buvę reikėję. Tada aš tokių svajonių neturėjau iš vis, nes neturėjau apie ką greičiausiai. Dabar neturiu apie ką, bet kaip malonu... Gal kam kitam patiks kokia detalė :)

Žodžiais taip. Draugauji labai nuoširdžiai. Kai pikta, pyksti ir išsakai, kad dingtų, triokšt keberiokšt be galvojimo, kas ką pagalvos ar pasakys. Kai pasakys, tada ir parodysi vietą nevietoj. Kai gera, prisiglaudi kaip oda, apsivynioji, ką čia dar sakyt, bo išgaruos kaip ir pyktis. O tikslas - chemiškai išgarinti pyktį, kad liktų natūral produkt meilė. Per tokį ryšumą, gali sutūpus štai keliese ir pasvajot, kaip būtų, jeigu būtų, jei panorėtum. Paslapčiom tavo kėslus kai kas įsimena po truputį. Pašlifuoja prie savęs, kad liptų. Nesiginčyja!, bet pasako apie save tiesiog. Nevisai rimtai sprendžiam sau pasikikendami. Dangus? O ko žemė, jei norisi dangaus?
Toliau vyksta taip. Kalėdos kokios nors nemėgstamos ar kokia kita bedievių šventė. Geriausia be progos. Tada bent tikrai svarbus jautiesi, ne proginis kaip savaiminis tortas. Ateina mano senis su manta, sako rėdykis, tu labai graži, varom. Atvarom. Mano planas dar tik bus, o jo jau vyksta. Išsišiepę pasirašom va tyčia pravardėm ant špargalkės, kurios greičiausiai niekam daugiau nebereikės, nebent žmogui. Siurprizai man patinka. Ypač kur nežinau kaip man elgtis :D bet taip maloniai. Svarbiausia, kad būtų vietos kur išsišiept. Tam reikia labai apgalvoti ir paskaičiuoti.
Fotografai atsakau atvirai: eina į kiemsynus bičių fotkint, įkyrios musės ar blynų. Gal jie ir gražūs ir geri, bet tądien tokius reik vyti šalin. Pestaklis nebent po daug metų galės būt, bet ir tai kam... Kam žiūrėt į save koks buvai, jeigu tu esi čia dabar? Palyginti, paverkt ar pasidžiaugt kaip pasikeitei. Tam yra istorijos vadovėliai. O grožis yra dabar su tavim. Tu saugus. Mėgaukis. Ne visai mano mintis, bet jeigu gera, čiumpyk, jei pats nesugalvojai geriau.
Ateina ateina eilė ir man ne žioplam pasirodyt. Sakau: einam. Va, jau klausimas tau, kur, kas čia, negi ir tu bjaurus daiktas? Aišku. Seniai tai žinojai. Varau išsišiepus :) tau šakės. Einam į eilinį mišką - mergaitės į kairę, berniukai į dešinę. Pavarpeliuojam. Atsipalaiduojam. Kurpaitės apsitraiškė rudeniniu tokiu žemėtu reikalu, nes truputį drėgna. Kam rūpi. Laimingi :) Eik, sakau. Kur? Nu eik, rink akmenus, ką, gal pirmokas? :p pati niznam kam, sugalvosim gi. Renka, pluša. Iš pradžių pagal grožį, paskui jau iš pykčio. Kai jau pasiunčia mane, ok, tada sakau.
Prisidirbai dabar. Neik dabar - šuoliuojam. Sėsk. Šlapia! Sėsk ant patiesimo, sakau. Akmenai. Visi. Ojemziau kiek mažai, tingėjai. Tik 80 gal. Pffff, nu gerai... Kaip pasiklosi... Užduotis: 80 akmenų užduočių, kurias reik įvykdyt būnant šitoj katorgoj. Ir linksmai. Pradedam! Vardinam. Fiū... Sunku. Kitus paliekam rytojui net. Visų linksmybių nereik iškart ištaršyt, tai kas, kad taisyklės buvo kitokios :p Gal mes žmonės, galim ir interpretuot, galvas tai turim. Dedam kitus 40 į kišenę, galvosim, kai užsuks ūpas. Atsimeni tuos anuos 40? Blankiai? Nieko, svarbiausia, atsimint tą proceso smagumą ir paprastumą. Daugiau nieko. Ten buvo tik treniruoklis, repeticija. Maždaug įkirtai kaip dirbsim?
Nori miego 21h? Skelbiam laikiną pabaigą. Jamam raskladuškę, varom miegot. Tiesa, valgei? Jo. Meilės. Bet jos dar reikės. Akmenukams.
Geriausia yra tai, kad viską susvajotą tikrai pamiršiu, garantuoju :) Aš jau viską kitką pamiršau. Gal kažkas ir liks, bet išgirdus, girdėsiu kaip pirmąkart. Ir labai gerai. Ne faktai džiugina. Tiesiog mintis.

Blogiausia, kad viskas taip ir bus. O jeigu čia ne tobula, a? ;) Nėr kvarklių, draugų, mėsų, tradicijų, šiltų kraštų. Viskas taip, kaip nori.

Tau ir aš. Šiltas turi būti ne tik kraštas. Karšta turi būti visur, kur esi.
Kad besivėdindamas užkliūtum už kitų, kurie irgi be mėsų...
Ir dar ne pabaiga, kol aš :p



Pataikyk man taip :)