Einamieji Genadijaus sopuliai

sekmadienis, sausio 20, 2013

Draugystės

Iščiuožė dalis šeimynėlės ant kalnų pajodinėt. Tėtis, du vaikai. Grįžo sūnus rėkiantis - nori miego, tėtis rėkiantis, nes sūnus rėkia, dukra irgi bliauna. Jai irgi nesėkmė, ant kalnų mojavo vaikams, norėjo draugauti, o jie nei vienas nekreipė dėmesio :( Įsivaizduoju, kaip nemalonu... Nesusirasi čia taip paprastai draugų :) Reikia kažko daugiau, matyt ;)

Išsiauklėsiu

Emilija vis auklėja brolį - tempia už rankos paskui save ir liepia jam daryti tą, ką JI nori. Anas neklauso, spyriojasi, "auklėjimui" nepasiduoda. Čiupo tada Emsa vienerių Agotėlę, tysia už rankos, ana žvengia, jai kaip žaidimas, o Emilija jai sako:
"Einam mažutėle, aš tave pasiauklėsiu sau..."

Toks ir gyvenimas :D Arba pasiduodi kažkieno užgaidoms arba esi blogas :)

Policininkai

E: O policininkai, tu sakai, geri?
Aš: Tai taip, nes jie juk suima nusikaltėlius, nubaudžia juos, pasodina į kalėjimą vėliau.
E: Tai kaip jie gali būti geri, jeigu taip elgiasi?

mhm... ane? :)

šeštadienis, sausio 12, 2013

Sudėtingoji Emilija

Arba tiklsiau - mano ir tėčio veidrodis. Ji turi pravardę - isterikė. Aš irgi - niekam tikusi mama, nes lepinu, todėl isterikė. Žiauru :D Bet niekas neprarasta, atvirkščiai :P

Isterikuoja ji, nes aš pati nesugebu savęs valdyti, o ji tiesiog mėgdžioja ir tiek :D Ką daryti? Pasižiūrėt į save ir jei taip nesinori, veikti, kad taip nebūtų. Ką veikti? Dresiruoti save. Nes tik per pavyzdį... Vienintelis kelias.

Sėdi vaikas antrame lovos aukšte, šukuoja lėles. "Mama, aš taip džiaugiusi, kad tu esi, kad tave turiu, man net ašarėlės trykta". Realus kasdieninis atvejis. Tėėėtis... :D

Žodžiu, baisu. Blogis - tai tik aš. Pasiduodu ir ne. :)

Frankenvynis

Geras filmukas. Daug ką paaiškina. Pavyzdžiui, jei kažką darai ne su meile, nesistebėk, kad išsigimė laimė. Dabar net aišku kodėl "šiuolaikiniai" vaikai "tokie" ar anokie netokie. Bet daryti kažką turime, savaime monstrai nepraeis :) Todėl geriau prieš tai viską priimti su meile, ne su nuostatomis.

Okei, truputį SMARKIAI vargstu, prisipažinsiu :) Bet bent žinau į kurią pusę krypt (taip ir dariau, bet abejojau) ir kad krypti tikrai reikia, nepaisant bedievių nuomonių :) Tik pirmyn.

Pakartojam - geras filmukas, puikus mokytojas, verčia susimąstyti :)

Nepratinkite

Nepratinkite vaikų prie nieko, nes užlips ant galvos paskui - ištisai nagrinėjama tema :) Juntu, kad tai tiesa. Nėra ko laukti tų dvejų ar pusantrų. Justinas nuo gimimo "pratinamas" (tiksliau natūraliai suprantama, kad myžti po savim nėra normalu) atlikti nešvarius reikalus ne į pampersą. Jis jau dabar žino, kad sysiojama ne į kelnes, o jei vis tik į jas, bus pasekmės - šlapia, vonia, reikia daryti kažką prieš tai :) Dažniausiai rėkti ir vesti mamą į vonią :)

Rėkia ir veda į vonią ir naktį :) O miegoti norisi... Dabar baisiai pikta esu :D Prisipratinau :D

Maukite pampersus. Juokauju ;) Tik pagalvokite kiek prarandama supratimo su jais - visus smegenų likučius, neva "ant puodo per anksti" :)

Tiesiog teks eiti gulti laiku ir susigrąžinti nuotaiką, gana naktinėti, o paskui visus aplink kaltinti, va taip. :)