Buvo labai rimta situacija. Daug žaidėm, sportavom, visą komandą dresiravom daudit maliuką ("gaudyt kamuoliuką" - pliušinį Plutą, plastikinį Boltą, Mijau "katinėlis Miau", du neaiškios orientacijos baibokai su kojom ausim ir net rankom, lyg meška, lyg pelė, bet iš tikro zuikis, dar po tris įvairaus dydžio kamuolius ridenom, mėtėm, gaudėm SU VISAIS BAIBOKAIS ANT RANKŲ, nes, atseit, jie visi čia gaudo kolektyviškai... Žodžiu, lengva (kai iškrenta kuris nors iš rankų) ir smagu (ypač laukti, kol susidės atgal viti (visi) į krūvą).
Nu va, prisižaidėm iki pasiutimo net. Iš džiaugsmo pajutau kaip peša man koltūną, sakau aaaaaaaaaa paleisk, o ji toliau... Nesuprasi, čia trbūt iš meilės žmogiškos, ne dieviškos jau... :D nu, aišku, suklikau, supykau ir išėjau į kitą kambarį (na, pas mus kitas kambarys yra tūlikas-vonia, nes tik ten durys ne visai į lauką dar) :) Į lauką nenorėjau, šalta, tai sėdžiu. Kitam kambary. Ateina apsibliovus pešikė. Dašuto, kad neteisingai padarė iškart, nes nepatogiai žaidimas nutrūko, norisi žaist vėl :D O aš susiraukus, neatleisiu ir eik sau. Prieina nusimindžiusi sau kojas, lūpa iki žemės. Nejaudina manęs. Puola į glėbį staiga ir atsiprašo: "Laba dieeeeeena".
Nu blem :D Būk pikta kiek nori, bet taip nuoširdžiai parinkus žodžius... :DDD kokius tik moka pratęst draugystei ir susitaikyt :D
Man užduotis, plėsti vaiko žodyną :)))
P. S. Kiekvienas tėvų turi savo pliusų ir minusų, kaip ir bet kuris maitinimo šaltinis. :)