Einamieji Genadijaus sopuliai

antradienis, rugpjūčio 05, 2014

Inteligentai

Tėti, kad ir koks šlamutis esi bebuvęs, kad ir kaip stengeisi bristi kuo žemiau į dugną ir žvengti iš šventų Kalėdų, vis tiek aš užaugau visokia.

Atrodo, kartais kalbėdama su žmogumi jaučiuosi tokia prasčiokė ir neklaužada. Visai ribota kaip ir tu savo duobėje.

Kartais jaučiu, kad elgiuosi su savo vaikais taip, kaip ir tu - grasinimas ir iškart sprogdinimas neišgirdus atsakymo.

Kartais man vaidenasi, kad ir aš niekada taip neišbrisiu iš ten, kur makaluojiesi ir sėdi tu.

Ir kai visiškai esu prastos nuomonės apie save ir savo auksinę ateitį, kas nors pasivaiduokliauja ir man paskelbia:

- Ai... Šita va inteligentė, už tai jai ir gerai... - žmogus beveik su nusivylimu, kad jo mergos geltonas tiuninguotas fiesta ne toks fainas, kaip mano vyro legacas.

Arba:
- Kaip gražiai, bet ir griežtai auklėji savo vaikelius.. - atrodo, apie tai tik skaičiau knygoje ir svajojau kažkada, kad man nors truputį pavyks, nors jaučiausi visiška padugnė.

A na va, truputį ir pavyko trumpam :) Žinau, kad tame pavykime yra ir netiesos :P Labai daug :D bet blogai nebe man ten.

Ir visiškai nėra nieko iš vienos spalvos. Yra šešėlių ir peizažų, ir musių ant nosių.

Tėti, nesilaikyk įsikibęs vien žemės. Gali niekur ir nelipti, jei nejauku gyventi lengviau. Gali drybsoti, bet tada bent tik truputį akį pakelk ;) kad ir kas...

Tavo negražuolė - atlėpusiom ausim, per ilgais plaukais,
Kvaila, įkyri, nepagarbi, šlykšti... Ve, net mažai atsimenu, kokia bloga :)
Bet žinau - mylima, nes vieną kartą tikrai apgynei :P o tikriausiai buvo ir daugiau, tik mintyse, nepagavau ;)

Kažkada taip jau buvo

Iš negalėjimo, kad prie manęs kas nors prisiglaustų,
Aš nešioju kailį su kas antru spygliu, nors nesivadinu ežiukas.
Net ir ne velnias. Aš tik saugau kailiuką svarbiam glostymui.
Ne bet kam. Ne bet kaip. Greit raukiuosi. Nepyk.

Jei pavyks, būsi kantrus, kaip niekad nemoki
Jei pasiseks, mokėsi palaukti, kol suprasi
Jei gyvensi, kaip niekad neketinai ir niekas nenori
Galėsi sakyti man viską, o aš jau šypsosiu

Būti norėti

Dar atsimenu kaip nukraujavo mūsų santykiai iš lėto,
Nors gimė taip greitai, bet tik dėl to, kad abudu žaizdoti.

Gydėm supuvusias skyles viens kitam, bet neturėjom vaistų.
Todėl išputojo skausmai, supūliavo jausmai, užsikrėtėm nežinia.

Atidaviau, atplėšiau nuo savęs tave kaip mažą vaiką, nesuprantant.
Akys nupilko, širdis susiraukšlėjo, kojos susmuko, užgeso namai.

Atsinaujino oda. Galiu, vis dėl to galiu ir be rankų, be galių
Pamiršti, kas mane laiko, kai skrendu. Bandau skleistis

Atleisk, kad užmyniau tau purvinu sportbačiu ant srūvančių žaizdų.
Tada nežinojau, nemokėjau elgtis, ir nebežadu, kad kada nors dar išmoksiu.

Atsimenu dar. Ir dar. Ir dar eisiu. Dairysiuos aplinkui,
Kai reikia tik tiesiai. Nes bijosiu, kad oda dar ne mano.

Ir mušiu pagaliu daktarus, kurie irgi nežino, kodėl aš nežinau,
Kaip atlikti operaciją savais nagais. Jie neturi svarbiausio.

Jiems irgi skauda, nes atsinešė raizginius smegenyse, kurių nevaldo.
Atsisukusi vėl viskam dėkosiu, kad aš našlaitė, kad myliu šešėlį

Savo pačios. Mano Aš. Lieku spektaklyje. Paskui Namie. Su laime.
Su tavim vaiduokliu. Kasdien dėkodama, kad viskas toli

Dažniau pamirštu tavo ranką, nes reikia daug nešti. Ne ne, nevargstu.
Myliu viską. O prisėdus geriu. Kaip mylėjau, kuo tapo

Kūrėjas, kokie jo dažai ir šmaikštumas. Panašus į mane.
Ir gal aš? Jau galėsiu pavilkti savo maišus nuo lietaus.

Viską pati, bet ne viena, nes tu buvai. Tu atėjai. Kaip vaiką
Pagyrei, pamatei, kad silpstu. Pamokei užsikurti ugnį.

Kepu, verdu, plaunu, vėl žiebiu. Kaip gerai
Kad ne visas išėjai. Palikai, kas svarbiausia.

Daktare, žinau, kas svarbiausia! Neturi tu ausų ir manai -
Tai svarbiausia. Ne kūno dalys neveikia. Tu jų nevaldai.

Laukiu, kol daktaras išsistudijuos tai, ką jau laikau ir nešu jam.
Tada galėsime juoktis. Gailėti ir gy(dy)ti. Tu su žiniom, aš be pastangų.

Laukia didžiuliai darbai. Mieliausi. Kai pavargsim, mes pasijuokę
Nueisim miegoti. Kaip slibinas dvigalvis. Tik geras geriausias.

Dvi galvos, dvi čirvos. Pilnos kąstinių žaizdų, kurių nesimato.
Kaip oras. Esi reikalingas. Prisiminti ne šiandien

Pabudę vėl skrisim pūkeliais.
Nieko nemato,
Bet mato niekas.