Tėti, kad ir koks šlamutis esi bebuvęs, kad ir kaip stengeisi bristi kuo žemiau į dugną ir žvengti iš šventų Kalėdų, vis tiek aš užaugau visokia.
Atrodo, kartais kalbėdama su žmogumi jaučiuosi tokia prasčiokė ir neklaužada. Visai ribota kaip ir tu savo duobėje.
Kartais jaučiu, kad elgiuosi su savo vaikais taip, kaip ir tu - grasinimas ir iškart sprogdinimas neišgirdus atsakymo.
Kartais man vaidenasi, kad ir aš niekada taip neišbrisiu iš ten, kur makaluojiesi ir sėdi tu.
Ir kai visiškai esu prastos nuomonės apie save ir savo auksinę ateitį, kas nors pasivaiduokliauja ir man paskelbia:
- Ai... Šita va inteligentė, už tai jai ir gerai... - žmogus beveik su nusivylimu, kad jo mergos geltonas tiuninguotas fiesta ne toks fainas, kaip mano vyro legacas.
Arba:
- Kaip gražiai, bet ir griežtai auklėji savo vaikelius.. - atrodo, apie tai tik skaičiau knygoje ir svajojau kažkada, kad man nors truputį pavyks, nors jaučiausi visiška padugnė.
A na va, truputį ir pavyko trumpam :) Žinau, kad tame pavykime yra ir netiesos :P Labai daug :D bet blogai nebe man ten.
Ir visiškai nėra nieko iš vienos spalvos. Yra šešėlių ir peizažų, ir musių ant nosių.
Tėti, nesilaikyk įsikibęs vien žemės. Gali niekur ir nelipti, jei nejauku gyventi lengviau. Gali drybsoti, bet tada bent tik truputį akį pakelk ;) kad ir kas...
Tavo negražuolė - atlėpusiom ausim, per ilgais plaukais,
Kvaila, įkyri, nepagarbi, šlykšti... Ve, net mažai atsimenu, kokia bloga :)
Bet žinau - mylima, nes vieną kartą tikrai apgynei :P o tikriausiai buvo ir daugiau, tik mintyse, nepagavau ;)
