Pirmiausia straipsniukas
O paskui žiūriu per Youtube "Smegenų plovimas"
Kaip įdomu su tomis skirtingomis nuomonėmis. Kas ką pričiups, kurie teisesni...., o šiandien mes valgysime kviečių košę :) tik šiaip įdomu kaip vyksta pasaulis ir kur jis bus, ar kada nors gali būti tiesa tik viena, ar kada nors nebemeluosime, o gal paprasčiausiai nebesigilinsime, nes labai jau neaišku. Eko, ar Bio, ar Rio; vakarų ar rytų medicina, vyrai ar moterys geresni.
Ne, iš tikrųjų kaifas įdomautis, tik sukelia pamąstymą, kada jau žinoti tiksliai ką nors, be jokios kruopos abejonės niekada.
penktadienis, spalio 12, 2012
Dienoraščiai
Kodėl mano dienoraščiai pasidarė tokie atviri ir dar nesuvokiamai vieši - tiesiog interneto platybėse, gūglėj šokinėja mano antraštės vos tik įvedi bet kokio į mano panašaus žodžio paiešką ir čia jau skaito būrys mirtingųjų? :) Ko ne laikraštis :D
Gal dėl to, kad kažkada maniau, kad rašau dienoraštį tik sau, galiu pildyti jį kaip noriu, nes tai kaip psichologo kėdės terapija, išmėtau visą savo šlamštą raštu ir tada lieka pagalvoti, o kas gero liko? Man taip patikdavo, kol neperskaitė mano šlamšto artimas mano vaikystėje žmogus. Jis nežinojo, kad tai ką rašiau, buvo tik šlamštas, o ką galvojau, liko neužrašyta, nes visko, ką galvoji, nesutalpinsi ir gėrį geriau nešiotis širdyje, negu išpilti raštu ir... viskas :)
Mano terapija raštu buvo priimta kaip tik gryna tiesa :) Juokingai graudu buvo ir žymi trauma tiek man, tiek viskam aplinkui. Ilgai neberašiau nieko. Šūdas kaupėsi kartu su gerumais galvoje, o kai mazutas patenka į medų... ;) Be to, bandžiau suvokti tą sakinį: "Jeigu rašai dienoraštį, vadinasi, nori, kad jį visi skaitytų, todėl radau ir perskaičiau". Tiesiog va taip, be nuodėmės. Tai kirtosi su mano pažiūrom, net nekirtosi, o man tai buvo naujiena! Kaip galima gydantis sielą, visiems sutiktiems pasakoti, kaip aš tai darau ir kokio šūdo esu pilna. Kaip tik, norisi, kad kiti galvotų, kad esu nuostabi, be dėmės šūdelio :D
Nerealu. Suaugau. Visų pirma, be šūdelio būti, o vargeli, bet nelogiška. "In" ir "jan" visur. Dažniausiai tą šūdelį pamatai paskutinis, nes visi aplinkiniai būna patys pirmi tokie įžvalgūs, nes pats sau būni bent jau pateisinamas ;) O geriausi yra tie, kurie dar pabaksnoja, patys išsišūdina ranką į mano kaką..., bet viskas labai kilnu, nes nori, kad aš pamatyčiau save :) O tada eičiau skirstyti, kuris šūdo gabalėlis mano, o kuris tos kitos šūdinos rankelės palikta :D
Taigi, dabar rašau visą savo terapiją ir iš šūdo pozicijos, ir iš debesėlių. Vis tiek mano terapija liko geriausia man pačiai, suprantamiausia sau - rašymas. O perskaitys vis tiek kažkas, tai kam dėl to jaudintis. Tas kažkas suras savo šūdo, mano, visi draugiškai pasiterliosim, smirdės, eisim kolektyviškai arba po vieną praustis. Geriausia būtų kasdieną! :) Bet jeigu svarbiau išplauti indus ar paruošti vilkui vakarienę, tai gaunasi - nebelieka laiko, rečiau maudomės. Ir smirdim. :)
O dėl surastų debesėlių, verta ir pamaklinėti po purvus, ane? Kaip džiaugtis spindinčiu deimantu, jei visur saulė, ji tokia didelė, tai ką tas deimančiukas... net nešildo nuo jo :) bet deimantai gražu :) Verta pakapstyti :)
Gal dėl to, kad kažkada maniau, kad rašau dienoraštį tik sau, galiu pildyti jį kaip noriu, nes tai kaip psichologo kėdės terapija, išmėtau visą savo šlamštą raštu ir tada lieka pagalvoti, o kas gero liko? Man taip patikdavo, kol neperskaitė mano šlamšto artimas mano vaikystėje žmogus. Jis nežinojo, kad tai ką rašiau, buvo tik šlamštas, o ką galvojau, liko neužrašyta, nes visko, ką galvoji, nesutalpinsi ir gėrį geriau nešiotis širdyje, negu išpilti raštu ir... viskas :)
Mano terapija raštu buvo priimta kaip tik gryna tiesa :) Juokingai graudu buvo ir žymi trauma tiek man, tiek viskam aplinkui. Ilgai neberašiau nieko. Šūdas kaupėsi kartu su gerumais galvoje, o kai mazutas patenka į medų... ;) Be to, bandžiau suvokti tą sakinį: "Jeigu rašai dienoraštį, vadinasi, nori, kad jį visi skaitytų, todėl radau ir perskaičiau". Tiesiog va taip, be nuodėmės. Tai kirtosi su mano pažiūrom, net nekirtosi, o man tai buvo naujiena! Kaip galima gydantis sielą, visiems sutiktiems pasakoti, kaip aš tai darau ir kokio šūdo esu pilna. Kaip tik, norisi, kad kiti galvotų, kad esu nuostabi, be dėmės šūdelio :D
Nerealu. Suaugau. Visų pirma, be šūdelio būti, o vargeli, bet nelogiška. "In" ir "jan" visur. Dažniausiai tą šūdelį pamatai paskutinis, nes visi aplinkiniai būna patys pirmi tokie įžvalgūs, nes pats sau būni bent jau pateisinamas ;) O geriausi yra tie, kurie dar pabaksnoja, patys išsišūdina ranką į mano kaką..., bet viskas labai kilnu, nes nori, kad aš pamatyčiau save :) O tada eičiau skirstyti, kuris šūdo gabalėlis mano, o kuris tos kitos šūdinos rankelės palikta :D
Taigi, dabar rašau visą savo terapiją ir iš šūdo pozicijos, ir iš debesėlių. Vis tiek mano terapija liko geriausia man pačiai, suprantamiausia sau - rašymas. O perskaitys vis tiek kažkas, tai kam dėl to jaudintis. Tas kažkas suras savo šūdo, mano, visi draugiškai pasiterliosim, smirdės, eisim kolektyviškai arba po vieną praustis. Geriausia būtų kasdieną! :) Bet jeigu svarbiau išplauti indus ar paruošti vilkui vakarienę, tai gaunasi - nebelieka laiko, rečiau maudomės. Ir smirdim. :)
O dėl surastų debesėlių, verta ir pamaklinėti po purvus, ane? Kaip džiaugtis spindinčiu deimantu, jei visur saulė, ji tokia didelė, tai ką tas deimančiukas... net nešildo nuo jo :) bet deimantai gražu :) Verta pakapstyti :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)