Einamieji Genadijaus sopuliai

penktadienis, rugsėjo 28, 2012

Daugiau vaikų (t.y. daugiau nei vienas)

Kaip gerai, pagalvojau, štai vieną kartą gyvenime gera turėti ne vieną vaiką, o, pavyzdžiui, du, tris ar dar net daugiau.

Kai turi vieną vaiką, "kultūrintis" eini pagal jo amžių, einama į beibiplay kokį nors (neesmė pavadinimas), juk gi neisi ten dažniausiai į kokią rimtą meno galeriją lipdyti meno dirbinių su, tarkim, 6 mėn. kūdikiu, ar kad ir metų vaiku. Proto reik neturėt, juk jie tokie ten nelipdys, o švaistys viską. Ir nesišvieti taip. Eini į leliukų programėles ir pats degraduoji, ypač jei negaudai prasmės, kad stebuklai paprastuose dalykuose.

O jei yra šeimoje vyresnėlis, eini dėl vyresnėlio kur nors į istorinį muziejų, kalbi, domiesi, o jaunėlis, jeigu nelieka namuose, nori jis ar nenori iš šalies (kaip ir ne jam, bet su juo) mokosi, kas yra kas. Kartais net geriau įkanda dalykus, ko vieninteliam vaikui, atrodo, skiepyji, o jis vis tiek nė bum :D Žodžiu, tėvai pradeda gyventi iš tikrųjų ir be nervų, nes žino, jei vienas nepaims, tai kitam pritaikysim :) ir viską srebia į save, o paskui panaudoja :)

Kuo daugiau žmonių, tuo skalsiau vyksta darbas.


pirmadienis, rugsėjo 17, 2012

Loginis pasiaiškinimas

Emilija: Mama, kada duosi man parašyti močiutei laišką!
Mama: Tu man paaiškink, kodėl nenori močiutei parašyti laiško, kai aš NESĖDŽIU prie kompiuterio? Kodėl visada užsimanai laiško, kai aš prie kompiuterio? a? Čia sutapimas kažkoks?
Emilija nė nemirksėjusi: Taigi aš ne dėl to, aš noriu tiesiog Justinui parodyti, ką reikia spausti...

Gudri sukri...

Emilija: Tu negirdi kaip aš sakau? Dabar klausyk, bus ilgas klausimas. Leisk parašyti. (Tipo, stok nuo kompiuterio ir leisk man rašyti belekokias raides ir visokias kitokias beryšeikas) :) (nu gerai, tai irgi svarbu, bet...)
Mama: Nu gerai. Bet tu rašyk tada, kai aš nesėdžiu prie kompiuterio. Gerai?
Emilija: Gerai.
Prasmuko 34 sek.
Emilija: Bet negaliu taip ilgai kentėti, uhuhuhu...

Moteriška...

Seniai buvo išmintis

Emilijos mintis

Mama dūsauja emancinpingai: Negaliu patikėti, Justinui jau tuoj 13 mėnesių sukaks...
Emilija: Mama, ką tu čia šneki. Ką tik šventėm Justino gimtadienį, jam 1 metas suėjo, jam jau nebebus mėnesių! Negi tu nori, kad jis leliukas būtų? Mama, ar tu gal nori dar vieno leliuko? Nejaugi tau buvo smagu turėti leliuką ir juo rūpintis?

Išvada: Nejaugi man buvo smagu? :D

Justino mintis

Mama aikčioja iš nuostabos: Jis taip viską JAU supranta... Sakau, Justinai, einam daryti sysiuko ant puodo, o jis apsisuka ir eina tikrai ten.
Šaukia Emilija smaksodama prie Skype, raides tapšnodama: Maaaama, kaip reikia tą veidelį paspausti?
Mama po minutės: Justinai, einam į skaipą. (Justinas atsistoja ir nueina prie lauko durų...)

Išvada: Nesupranta dar daug ko... :D Aš taip pat


Į temą nuoroda:
http://www.youtube.com/watch?v=pcA9c1UjVoM&feature=autoshare
Už turinį ne aš atsakau, bet kitaip nebūtų realu :D

Tikras Justinas

Justino besilaukiant norėjosi būti tiesiog "calm" ir "smiling". Dabar vis ryškėja kodėl :) Kol mes buvom "tu su manim" - pilvelyje, galvojau apie nežemiškus dalykus, klausiausi "ne radijos" muzikos ;), norėdavosi verkti tiesiog bežiūrint į metalinius paprastus mūsų balkono turėklus su rudeniniais ar pavasariniais lietaus lašiukais, nes taip jie jautriai kabo, taip spindi, ir še tau, nukrenta - nebėr, labai rimtai galvojau apie mirtį ir gimimą. Man tai buvo labai panašu "mirti" "gimti", nes kai pagalvoji... visaip gi gali būti ir nutikti, nors ir techniškai išsivystę mes... Taip galvoti nebuvo itin baisu. Tiesiog taip yra visam pasauly bet kur, bet kada.

Galiausiai vaikas gimė natūraliai sekmadienį 2011 08 21 05:24, realiai per mažiau nei 3,5h nuo vandenėlio nutekėjimo, gal su kiek mamos pasidrebėjimo, kad skauda (nors maniau, kad nualpsiu, bet nuskausminamųjų griežtai be jokių nusiniurnėjimų atsisakiau, nes norėjau neapdujusio žmogaus). O kai jis pasirodė toks šiltas ir negražus (taip, Justinai, vos susilaikiau, tavo gimimo dieną nepasakiau, nemandagu :D, o vis prisimenu - tik pagalvojau, jeeeeeeeeeezau, koks negražus mano sūnus, nes toks buvai plokščiakaktis išmirkėlis :D) man ant krūtinės vis tiek tapai toks savas.

Buvau atsivežusi pilną lagaminą tavo gražių drabužių į gimdyklą, o nieko nepataikiau beveik: tai per ilga, tai platu, tai rūžąva, žmogiškos, gan moteriškos mano "bėdos" :)  Beveik visą laiką buvai pasijungęs - papaipapaipapai, maniau išprotėsiu, skauda, bet buvai savas, norėjosi stengtis, grįžusi namo netgi pradėjau puikiai tvarkytis buityje (kokias 2 savaites :)), nes tu juk - įdomu- sūnus, niekada neturėjau dar sūnaus :D, reikia rodyti tinkamą moteriškumo pavyzdį, nes kažkada juk rinksiesi žmoną, kaip sako, panašią į mamą, kai pagalvojau, O SIAUBAS! reikia kažką jau daryti dabar :) Čia gamta taip sudėsto turbūt, kad dėl vaiko, nesvarbu ar sūnaus net pati keitiesi :) Gera, gražu, kas be ko, nelengva anei kiek, bet šiek tiek lengviau nei be vaiko :) Vėl gražu - per tave ir tavo sesę, dažnai iki šiol va taip va be prasmės sėdžiu, žiūriu ir jaučiu, kaip gražu. Nieko nevyksta šiaip, netgi murzina, nyku, pavargau, ką tik prarėkiau gerklę, bet kaip viskas gražu. Normaliai to nepaaiškinsi, bet man viskas gražu, darykit ką norit :D

Gražu, kai nirštu ir net balsu burbuliuoju ant praeinančio rūkoriaus, nes jo "činčikus" Justinas renka vos tik paliečia kojomis žemę, tai ką, gal man laikyti savo vaiką pririštą lauke, neįmanoma praeiti - renka, ir visai ne gėlytes ar sraiges! Pagrasinu tam nevalai į marmūzę sugrūsti tą degantį deglą, jeigu tik jis numes... Kaip tai neprotinga, kol nėra tokio draudžiančio įstatymo, suprantu, dar burbėdama, bet liežuvis ir svaigstančiai pikta galva vis tiek mala bebiamė :D Gražu, kai noriu šviesesnio pasaulio ne dėl savęs, ne kad man būtų patogiau..., kaip nesavanaudiška, ką :) Nu negi negražu :D tas burbėjimas tai dėl neišsimiegojimo ir vyro šilumos patruktelėjimo mažo (jis ir futbole, ir darbe būna, o aš viena, savigailagrauža, bejėgystė aplanko, tai ir priimu ją :D), tai čia tik formalumas tas bjaurus būdas, bet šiaip, sakau - gražu, nors ir spirkit man į subinę :P

Dabar tu jau nebetaip priklausomas nuo mamos, pradeda matytis tavo atskiros šaknys. Tuoj 13 mėn. šios žemės žmogui, bet jau galėčiau apie tave toookį CV'iaką suploti, waw! :) Optimizmo, nestiprus žodis! Sesuo riaumoja ant tavęs, jau tuoj voš tau per ausę, rimtai, net aš bijau, o tu jai - caca delniuku, ta susilako. Supamės ant sūpynės, o kažkoks penkiasdešimttrečias vaikas vaikų aikštelėj kažko bliauna, ne mano, negirdžiu, o tu tuoj lipi nuo sūpynių - caca, tiūtiū (tipo glostai ir klausi, kas tau)...

Žinoma, kaip gi be blogųjų savybių - vakarais prieš miegą VISADA puoli "tvarkytis"! Bliamba, tai turėtų būti prie gerųjų visų vaikų savybių, bet tu neįsivaizduoji, kaip atsakingai aš kaskart nudžiovus tavo sauskelnes jas išglostau, išpurenu, sulankstau prie lovos, kad naktį tau pakeist po ranka turėčiau, o tu - šir šir ant žemės, nuo žemės atgal 20 sykių (visai ne kaip suaugęs, bet paprastai kaip pagal amžių, kaip tau priklauso), bet kaip susinervinu ir kaip gražu vėl :D Toks greitas poveikis! :D

Na taip, čia viskas daugiau apie mane, nei apie tave :) Esi normalus tiesiog vaikas ir atėjai, kad galėčiau išmokti ramybės, intelekto :D O kad tikrai būtų toks vaikas, kuris to pamokytų - en telekto :) Jeigu prisiminsi gerumą, būsi šviesus balionų gavėjas :D Juokauju... Tiesiog vienąsyk ėjom Vokiečių gatve visa šeima: tėtis neutraliai nesusišukavęs, mama su dukra pasitraukę, susiraukę, tik atsikėlę, pavalgę, turėtumėm būt laimingi, bet jau piktiiiii. O tu kaip ne iš mūsų šeimos - kalbini žmones, mojuoji, žvengi, šypsaisi ir tau kažkas iš kitos šeimos lauko kavinėj sėdėdami atkiša balioną ant pagaliuko. O, atia (čia tavo "ačiū") ir vėl kaip niekur nieko, "ba ba" rankoj, viskas kaip anksčiau - kalbini žmones, mojuoji, žvengi, šypsaisi :D Beje, per tave sesė gavo irgi balioną, nors tikrai nebūtų gavusi va taip šiaip sau, bet taiiiiip supavydėjo, kad padavėjai pagailo. Žinoma, jos balionas greit susprogo :( Labai įdomu buvo paanalizuoti ir patirti tai mums su Emilija. Manau, kad tu į tėtį ;) nes visi liepia nuspręsti, į ką esą mano vaikai panašūs, o aš vis nesuprantu, jūs juk kiti žmonės, ne aš, ne tėtis, o tiesiog atskiras tobulas menkas žmogus :D

Žodžiu, gerai, mūsų šeima susideda iš dviejų suaugusių ir jų mini tikslių kopijų, kurios turės tęsti kelionę ir patys mokintis savo pamokas.





Neišnešiotukas - Emilija

Feisbuke prisijungiau prie neišnešiotukų puslapiuko, ten "papost"'ino prašymą laimingų ir nelabai neišnešiotukų istorijų prisiųsti. Nusiunčiau. Nežinau, ar laimingos mes atrodom kitiems, bet vis lengviau tai prisiminti ir įsitikinti, kad viskas taip ir ne kitaip turėjo būti:

Mūsų Emilija gimė 35 sav. 2008 12 19 19:12. Iškart sugebėjau pasijuokti, kad raganaitė (skaičiukai 12.19 19:12) :) 5 dienas po gimimo gyvenome atskiruose skyriuose - aš gimdyvių (mano palatoje gulėjo dar 2 mamos kartu su savo naujagimiais, aš viena be naujagimio :( ), o mažoji naujagimių intensyvios priežiūros palatoje kartu su panašiais ir net dar mažesniais cypsinčiais "kukuliukais" ir susirūpinusiomis, kartais labai atžagariomis (tikriausiai nuovargis) slaugėmis. Sekančią dieną po dukros gimimo švytėjau, pailsėjau, priėmiau lankytojus, žodžiu, neadekvačiai laiminga. Po paros aš jau nebegalėjau sustoti verkusi... Iškart po gimimo jos nebuvau mačiusi ne dėl to, kad būtų kilę kokios komplikacijos man ar jai, viskas vyko po truputį, sveikatėlė patenkinama, sklandžiai, bet aš net nepagalvojau, kad ją reikia maitinti, net nebandžiau nusitraukti pienelio, jos nebuvo šalia, nieko nereikia daryti, ką jau..., aš net negalvojau apie tai, juk gydytojai rūpinasi ten kažkaip ir viskas, ji juk ne pas mane, ji ten, kitam skyriuje, mane įleidžia tik 5 min, kad neužkrėsčiau (kuom? iki šiol nežinau, nes juk niekuo nesirgom, sveiki), paimti į rankas tikrai neleidžia (gal mano chalatas negražus buvo), kai nematydavo slaugutės glostydavau jai koją savo pirštu (tokia mažytė, 2 kg spirgas), nes vis dar bijojau, kad esu murzina (prausiausi dezinfekcinėm priemonėm palatoj, intensyviam skyriuje, per dieną daug daug kartų)...

Kai pagaliau susivokiau, kas įvyko ir vyksta, palūžau. Šalia dvi mamos keliasi naktimis prie savo mažutėlių, o aš neturiu dėl ko, nebent tik "melžtis" rankomis, nes aparatu baisiai skauda, o nunešus pienelio lašelius iš manęs profesionalios, bet nedžiugios sesutės tik tyčiojosi: "kur tu čia atėjai? ar šitoj palatoj tavo vaikas? eik į kitą!", "Kam vargintis dėl tiek... Kiek geri vandens? 2l? Tai gerk tris tada, matai, kad mažai pieno!", "Tavęs vis nėra, kur tu valkiojies? Reikia gi dokumentus pildyti, ko nesidomi savo vaiku". Tikrai nebuvau pasidažiusi ir nepasipuošusi, bet ar taip reikia kalbėti su žmonėmis? Kaukiau kaip šuo.

7 dienas iš eilės, verkiau kai ėjau, verkiau gulėdama, eidama į tualetą, valgydama springau ašarom, atėjus draugei paguosti, sėdėjau plika plika, skausmingai "melžiausi" ir blioviau blioviau... Atvyko psichologė užpildyti duomenų apie motinos padėtį. Blioviau. Mažylei juk viskas gerai, gyvens, sveikutėlė, tik priežiūros dar reikės, o ko tu verki? Žodžiu, XXI amžius, kuriuo mes taip techniškai didžiuojamės ir tai labai gerai, nes daugiau tokių anksčiau gimusių mažutėlių turi puikias galimybes išgyventi ir likti sveiki, bet dar reikėtų padirbėti ne tik prie kompiuterių ir superduperwuper vaistų nuo visų ligų, ar ne? ;) Tikrai to linkiu medikams, nuo to tik palengvėtų jų darbas, nes laimingi pacientai sveiksta paprasčiau, jeigu tai yra kam nors svarbu dar. Tai čia mūsų šviežia patirtis tuo metu kai buvo sunku ir nežinia kas labiau žeidė - ar tas gimimas, ar požiūris į tuos, kuriems gimė...

Grįžome namo po 2,5 sav. Sveikatėlę tikrinomės kas mėnesį, paskui kas 3 Santariškių ligoninėje. Viskas ėjosi gerai, tačiau morališkai jaučiausi vargiai kažkodėl. Vaikelis ne tai kad neramus, tiesiog isteriškas. Pabudusi dar neatsimerkdavo, o jau žviegdavo. Bijodavau, kad sulaužiau kažkur tokią mažytę, nešdavau tikrinti labai dažnai, kodėl ji taip cypia (tikrai, nei prieš Emiliją, nei po to negirdėjau taip žviegiančio vaiko, kasdien) :D Ligų nėra ir tiek, o nerami, vežime nepabūna nei kiek. Vežimo atsisakėm, gavau vaikjuostę nešiojimui. Nešiojau, glaudžiau prie savęs, kad tik dar 3 min numigtų bent... Taip reikia to miegelio... Pradėjau maitinti vien krūtimi apsilankiusi žindymo kursuose. Pirmąsias tris savaites maitinome dažniausiai iš buteliuko. Patikėkite, per dienas vien tik nusitraukinėjau pieną, kuris bėgo vis lėčiau ir mažiau ir rūpinausi, nešiojau tą savo mielą nenuoramą, kurios kartais labai net nemylėdavau, dėl to, kad daugiau nieko negalėjau daryti :) Miegodavau 2h per parą iš viso, t.y. po 2-5 min daug kartų per dieną, kai ji užsimerkia.

Aplinkiniai, draugai, daktarai, atrodo, grauždavo, kad ją lepinu, juk visi sako, kad negalima kūdikių nešioti, pripras, štai ir prisidirbau... Negalima,anot jų, taip dažnai maitinti ir daug kitų nesąmonių, iš kurių dabar tik juokas ima. Mažiukus, ypač tokius TIK MAITINTI IR NEŠIOTI reikia, tai jų ir mamos gyvybė! O kad man būtų padėję kas nors ją bent panešioti, o ne kaltinti... Tikrai dabar norėčiau padėti toms mamoms toje nežinioje bent panešioti jų kūdikėlį, kol mama ramiai nusipraus be isteriško rūpesčio ar pavalgys dviem rankomis prie stalo, kaip anksčiau :D, jei tik galėčiau... Vaikai augtų linksmesni, jei mamos iš klinikos gautų paprastą receptą - suprantančius žmones, nekritikuojančius, padedančius, nes joms reikia atgauti tą patrūkinėjusį ryšį vaikeliui gimus netikėtai anksčiau ir praleidus net nedaug laiko atskirai nuo mamos. Tas ryšys tikrai negrįžtamai patrūksta :( bet reikia kapanotis toliau ir daryti geriau ir daugiau, negu darytum su "teisingai" gimusiu vaikeliu. Tą žinau iš patirties, nes Justinas - Emilijos brolis, gimė laiku, nuo pat pirmos akimirkos buvo tiesiog šalia ir su manimi, jis kaip mano kūno dalis, lengva nuspėti, o Emilija buvo nenuspėjama, manau, dėl to, kad buvome atskirtos ir iš mūsų, galima sakyti, tyčiojosi.

Kaip matote, nešiojuosi siaubingą nuoskaudą, nors esame padorūs, tvarkingi, o jeigu taip elgiamasi naujagimių ir gimdyvių skyriuje su tikrai asocialiais asmenimis, tai aš žinau, kodėl jie tada asocialūs... Dėl ko jiems stengtis būti kitokiais? ;)

Emilijai šiandien yra beveik 4 metai. Visiškai sveika, protinga, sumani, smalsi, pareiginga, padedanti buityje, nereikia net prašyti, jautri, pastabi, besirūpinanti savo 1 metų broliu, bet greitai besikeičiančiomis nuotaikomis, ūmi, ... kartais vis dar labai sunku man su ja :D Tas žviegimas, kai ji buvo kūdikis, žinau kas tai - reiklumas, tik dabar jį reikškia žodžiais, daug suprantamiau :) Dabar jau puikiai susikalbam, nagrinėjam jausmus ir ji žino: "Aš žinau, mama, tu ne tik gera būni, bet ir lūdna, aš tave suprantu, bet aš ne todėl taip elgiuosi, kad tu pyktum, bet todėl, kad reikia išspręsti tą klausimą DABAR!..." :D Tikiuosi, ji savo tokią energiją gyvenime pritaikys geriems darbams ir padės kitiems :)

 Viskas taip, kaip reikia. Taip turi būti,
 ievainė  

P.S. Jeigu panašiai mamai prisireiktų pagalbos panešioti jų kūdikėlį, kol ji atliks kasdieninius mielus darbus arba tiesiog moralinės pagalbos ryte, dieną ar vakare, gyvenu Vilniuje, Naujamiestyje. Lengviau rašyti laiškus el. p.: ieva.o.slaniene@gmail.com., skype: ievainė

P.S. Vaikams tikrai viskas bus gerai, jie auga linksmi, susitaiko net su negaliomis, net neprisimena kaip buvo ar galėjo būti, nebent pasąmonėj lieka, todėl labai svarbu pakrauti energijos mamai :) Tiek mane išmokė ir vis dar kasdien vis ko nors naujo moko gimusi Emilija :) Ačiū jai, kad atėjo tuomet, kai to paprasčiausiai reikėjo :*