Einamieji Genadijaus sopuliai

pirmadienis, liepos 28, 2014

Supratimas

Justinas vakar migdėsi ilgai. Vis su pasižvengimu išlipa iš lovos ir žiūri šelmiškai vaikščiodamas į mano reakciją.

Esu šaukusi tokiomis situacijomis. Autoritetui tai smūgis tik žemyn, nes tik dar labiau sujuokinu ir sužadinu kartoti man nepatinkantį elgesį. Tuomet reikia grąsinti ir dar energingiau plūsti.

Esu girdėjusi, kaip jau suaugusi mergina smagiai mamai pasakojo, kaip vaikas būdama žvengdavo su pusbroliais iš jos šaukimo scenų ant vaikų zbitkų. Sako: "mes manydavom, kad tu tiesiog idiotė". Atsimenu ir aš tokių momentų, tik kadangi nebuvo su kuo juoktis, stengdavausi svajoti, kaip aš apšauksiu atgal seną motiną, kai ji jausis lygiai tokia pati bejėgė jau prieš mane. Suprantu, kad toks būdas nėra naudingas nei vienai pusei.

Skaitau dabar apie prancūzų auklėjimą. Hm, intriguoja tas jų mandagus įsakmumas. Pagarba, bet ir sau :)

Reiktų pabandyti dabar pat gi, situacija čia pat. Noriu naudoti seną būdą, bet žinau, kad jis neveikia. Bent jau taip kaip sugebu suprasti, sugrįžtu į save ir jau jaučiu, kaip kalbu savaime be tos žadėtos isterikos, o tiesiog taip kaip yra:
- Justinai. Aš noriu miego. Tu man trukdai užsnūsti. Labai pykstu. Prašau būti tyliai. Tššš.
Ateina jis. Atsigula šalia. Apsikabina. Bučkis. Sako:
- Atsipasiau.
Pasivarto, tai apkabina, tai nusisuka ir už 4 min. miega.
3 metai. Žmogus gi. Natūralu. O nežinojau, kol šaukiau ir panikavau. Negirdėjau. Ir jis nesuprato.

Nauda: sutaupiau ir taip labai reikalingų jėgų, laimės pasisėmiau, išreiškiau norus, padėjau nepasijausti bamba vaikui. Nepavyktų tai visiems bet kam visada. Tiesiog reikia instrukcijos tam, kurį nervina ir vis tiek nusiraminti negali. Gal tiesiog reikia leisti sau pajausti tą beviltiškumo ribą, kol kartoju klaidą daug daug kartų tam, kad kiti aplink taip juk daro, bet pagaliau prišustų reikalas keisti ir keistis, nes matai, kad kiti tegul lieka kiti. Yra tai, kas yra, o ne ką kiti.

Darbo archeologija

Esu šiuo metu part-time mama. Kai buvau full-time, dažnai sulaukdavau švelniai tariant paniekos, o realiai visiško įsitikinimo (netgi kai kurių pačiu Mamų nuomone), kad mamos "darbas" yra niekinis. Daugų daugiausia nagų lakavimo ir feisbuko.
Negaliu ginčytis, kad visai nesidažau ir feisbuku tikrai naudojuosi kasdien po kelis kartus. Tik tiek, kad aš visisiškai jaučiuosi užtikrinta, kad tai naudinga patirtis visai šeimai. Visų pirma nėra taip paprasta 24/7 dieną naktį būti darbe - mama, ir dar išlikti akių pasigėrėjimu savo vyrui (tik savo) ir dar domėtis aplinkiniais įvykiais. Bet tai yra mano tikslas. Kad ne vien "Sodra" ir popierinis stažas mane daro puikia piliete, o aš pati iš esmės esu vertinga.
Per beveik šešis metus tik dabar neseniai sugebu sau įsivardinti, kad tikrai nesu "sėdinti namuose" pliuškė apkibusi seiliotais vaikais ir visiška debilė supermama, kaip tai suprantama daugelyje "darbščių mamų" šalių. Šalių, kuriose priimta dirbti atgal sekretore, inžiniere ar nors ir pardavėja vos jau sekančią dieną, kai tik iš vaginos išlenda nuosavo naujagimio galvutė ir bandyti jaustis vertinga tik geriant kavą ofise su kolegomis. Jeigu kava namų aplinkoje, tai jau šakės :)
Aišku, šakės tikrai gali būti ir tikrai būna, jei mama tuo tiki ir stengiasi tai pateisinti ir kniaukia, kaip jai nusibodo, kaip ją nieko neveikimas užknisa. Gaila tik, kad aš nesugebėjau savęs įtikinti, kad nieko neveikiu ir esu grybas. Šiuo metu tvirtai tai žinau, nors dokumentais neįrodysi, kaip ir daug ko šiame pasaulyje neįrodysi iš pirmo karto. Galų gale, kam tie įrodymai man, jei aš ir taip žinau. Kam reikia biurokratijos, galės žaisti eiti ir rinkti visas žymas.
O dabar tiesiog svarstau, kas tas niekas. Kas man svarbu ir kas aš esu, jei nesu nei administratorė, nei vadybininkė, nei vertėja, o tik mama. Ir dar labai patenkinta, nors, žinoma, kaip ir kiekviename darbe pasitaiko pakilimų, nuopuolių. Ar tikrai mano esybę gali patenkinti tik faktas, kad aš važiuoju arba einu ir grįžtu iš kokio tai darbo.
Esu dirbusi. Netgi atsimenu dar tai kaip šiandien :) Tiksliai žinau, kad tokio darbuotojo kaip aš nenorėčiau. Baisiausia, kad tokių darbuotojų kaip aš bent 70 proc. Šioje temoje kol kas nesiplėsiu. Žvelgsiu, kokia naudinga jaučiuosi dirbdama prie darbo nepriskiriamą darbą.
Kaip būti patraukliai savo vyrui, kai aplinkui zuja gyvsidabrio pripilti vaikai? Kaip jaustis pilnaverte, kai visi, atrodo, tik ir siekia tave kur nors "tikslingai" įdarbinti, įskaitant net draugus? Ką gero randu feisbuke? Kodėl, daug kur bėgiojant, lankstantis, ir visaip judant kartu su vaikais, vis tiek reikia atskiros mankštos? Kaip likti šeimoje, kai šeima nebeturi kodėl likti? Ir pan.
Pirmas ir paskutinis klausimas labai susiję ;) Kad ir kaip atsitinka, kad jautiesi beviltiškai, bet šeima be žaismingumo nelabai ilgai žavi. Noriu aš ar nenoriu, vis turiu sugrįžti prie savęs tobulinimo ir gražinimosi. Ne tik vyrui. Tai veikia ir sau. Panašiai kaip ir tas patarimas, kad skambinant telefonu dėl darbo, labai padeda oriai jaustis tiesiog ori išvaizda, t.y. ne chalatas ir lizdas ant galvos, o bent jau išvaizda, kuria nebūtų gėda, jei išeitumei į oficialų susitikimą. Na, galima žiūrėti pro pirštus, jei turi gerą vaizduotę ir su chalatu įsivaizduoti save didele darbine mūza, bet visada geriausiai realus ir praktiškas veiksmas. Vis tik gyvename ne danguje dar ;) žemėje tik realybė ir faktai gali būti laikoma tiesa. Vadinasi, kasdien atrodyti taip, lyg džiaugtumeisi savo orumu. Pavyzdžiui, mano tikslas atrodyti kaip paryžietei. Tai mano tikslas. Nebaigtas vis dar ;) Turiu tikslą dar kai ką perimti iš rusių. Na taip, Rusijos naglumo, kurį man bent truputį įgyvendinus tai taptų paprastu garsiu kalbėjimu ir nebijojimo savo pačios nuomonės bent :) Japonės žavi gebėjimu bendrauti šeimoje, mokykloje. Žodžiu, švietimas. Danų kasdienis atsipalaidavimas irgi kažkas tokio. Kol kas pavardinau tiek, bet šiaip stebiu aplinką ir visko mokausi ir iš pačių lietuvaičių. Net ir blogų pavyzdžių analizė priveda prie pozityvių tikslų. Mano pastebėjimu, nėra blogų tautų ir blogų elgesių. Viską šiais laikais galima paaiškinti, kodėl kas kaip ir niekada niekas neuždraus, net ir bandydamas drausti, man lipdytos bendrą suvokimą, kad viską, kas man patinka galiu ugdytis. Supratimą, kad ugdymas iš niekada nebus galutinis baigtinis rezultatas. Coursera.org a visokie garsūs universitetai online gali būti tavo malonumui.
Ach. Tiesa. Online tai nėra gyvo bendravimo. Buvimas tarp kitų žmonių esant tik mama irgi žmonėms nesuvokiamas. Bet aš daug kur maišausi. Negaliu pakęsti keturių sienų. Sunku su keliais vaikais išsiruošti į miestą ar mišką? Man sunkiau niekur neišsiruošti ir nykti namuose kelias dienas iš eilės. Kol kas labai silpnai, bet stengiuosi didinti kiek tai priklauso nuo manęs padėti ir kitiems. Kaimynėms, draugams. Tikrai didina savivertę, ypač jei tai darai be piniginio užmokesčio, bet gauni daug bonusų į tolimesnę ateitį. Tokiu būdu gauni ne vienkartinį ar mėnesinį atlygį kol tave atleis ar pats išeisi, o visam gyvenimui, net kai jau nieko nebesitiki. Taip užsidirbame ir atostogas ir vakarienę ne vieną. Santykiai ir nauda patys ateina.
Taigi, man net feisbukas, Google, skype knibžda įvairių pamokų įvairioms gyvenimo sritims, kurį gyvai taikai šeimoje ir aplink. Kad ir nuo lėkščių optimalaus suplovimo iki asmenybės polėkio ar net gyvenimo prasmės. Pateisinau visų šitų šiuolaikinių baubų naudojimą savo srityje? Nesmagu būtų jais naudotis tik tuomet, jeigu tai tilptų tik į nuotraukų stebėjimą/talpinimą tik pletkų poreikiui patenkinti (kažkam ir tiek gana) ir delfio tragedijų ir pramogų skilties peržvalgą. Visa tai daugiau nei tik peržvalga. Man labiausiai patinka analizė ir atradimai, eksperimentai, filosofija. Kaip viskas marga ir visko daug. O jei dar pasukus tą patį dalyką kita puse... Kiek daug pusių... Neišsenkantis lobynas. Sunku atsitraukti, kas galėtų virsti priklausomybe :) su priklausomybėmis vėlgi darbas! Ir taip nėra kada sustoti :)
Bet sustoti irgi būtina mokėti :P pavyzdžiui, išvedu vaikus kieman. Esu tik prievaizdas, kad, tipo, jei mano priežiūros prireiktų, nes vaikai gan savarankiški užmegzti bendravimą. Taigi. Galima būtų mėgautis laikinu sustojimu. Kiek pabuvusi sustojime ir čia aplanko genialumas situacijų ir žmonių. Mūs kieme apstu vaikų įvairių tautybių. Nerealu! Nors jie visi Lietuvos užsieniečiai ilgus metus, visų nacionalinės subtilybės pramuša visus globalumus. Stebėti tai ir tyrinėti tikras džiaugsmas. Kokias savybes turiu aš - visada galiu palyginti. Ko manyčiau, kad dar reikėtų, ko negalėčiau, kaip būtų galima. Medžiagos iki kaklo net politine tema. O kur dar kulinarijos ir kas tik nori...
Pavyzdžiui, ruso požiūris į kito žmogaus asmeninę erdvę visiškai tolygus ruso valdžioje požiūriui į svetimos šalies teritoriją! Kas Europoje nelabai orientuojasi į ruso tikslus ir jo gyvenimą, galima būtų paprasčiausiai surinkti visą jo šeimą su visais anūkais, patalpinti į paprasčiausią rusišką kiemą ir leidžiant jam pačiam suprasti, kaip visi demokratiški veiksmai veikia ruso sąmonę, jam iškart pabustų ir politiniai motyvai kaip su visu tuo tvarkytis. Na, jei ir nepabustų, bent susipažintų su tuo, kad tūlam rusui nėra tokių dalykų kaip "tabu" ir "gana", " nemandagu" ar atsiprašau. Kaip kinas be jėgos, lėtai, įkyriai ir užtikrintai pasiekia savo. Kaip lenkas egzistuoja. Kaip lietuvis naudoja puolimo resursus prieš patį save, kad tik kitas nespėtų to paties pirmas. Arba labai užkalniškai ryškus visa ko keikimas ir tyčiojimasis, kai būtų jau būtinybė kaip ir keisti taktiką ir naudoti ką nors taiklesnio ar nuožmesnio. Aš va dabar visu tuo užsiiminėju :D
Be viso to sėdėjimo, tyrinėjimo ir mąstymo, sveikatos sumetimais pabėgiojame su vaikais ir futbolo žinioms įtvirtinti, ir į autobusą suspėti, į teatrą nueiti, ir aikštelėje pasikarstyti, bet susidūrusi su trisdešimtmečiu, atsirado mielas supratimas, kad bent jau kalanetikos pratimai tik man vienai sustiprins ne tą vienintelį mano kairį raumenį, kuriuo tempiu tašes ir vaikus, kai nebespėja su manim, bet tai veikia abi puses simetriškai. Plius dar ir pabuvimas pačiai sau su pačia savimi. Kaip malonu.
Jei kažkurią temą apleidžiu ir neteikiu svarbos, ji mane pasiveja ir atneša smirdančiai net ir į mano lovą. Pavyzdžiui, nuosavo vyro sugundymas yra gan sudėtinga praktika, bet jei tai nustumiu šalin, kaip nelabai reikalingą, visos kitos man svarbios temos kenčia, kas reiškia, kad žmogiškai paprastai įvardijant, atslenka krizė. Žodžiu, negaliu ir neturiu teisės nieko pamiršti. Net pamiršus tik veidrodį nuvalyti, nukenčia mano įvaizdis prieš ne tik ne laiku užsukusią kaimynę, bet ir visu mastu (nes kaimynė, tai gandai apie mane, ir net teisybė, ir daug tikinčiųjų ja ir suprantančių ne mane) ir pastoviai būti kaip kareivis parengty :) ir kaip tai miela.
Esu, džiaugiuosi savo darbu. Ilgu, nuolatiniu, smagiu ir varginančiu. Linkiu visoms mamoms patyrinėti, kiek nenaudos kiekvienas įprastinis veiksmas lemia. Tikri stebuklai, ko galima surasti pasikapsčius. Linkiu ir milijono darbų atlikėjoms surasti laiko tiesiog pabūti savo buvime. Kad ir kiek mes skubame, esame vertingos tik ir buvimu. Ne tik bėgimas ir bėgimo parodmenys feisbuko programoje, ne tik aplankytos šalys svarbu, bet lygiai taip svarbu ir tos neaplankytos. Arba svarbu ir šalys, kuriose niekada nenorėtum būti. Viskas yra svarbiausia ;)

trečiadienis, liepos 23, 2014

Lietuvių šeimos ypatumai

Vakar skaičiau straipsnelį apie pasaulio tradicijas auginant vaikus. Visaip ten stereotipiškai apibūdina, kas sklando vienoje ar kitoje šalyje. Kas svarbu vienoms, kitos kitur atkreipia dėmesį ar koncentruojasi kažkurdar įdomiau. Bet visi mąsto, kad veikia geriausiai.

Apie lietuvius nebuvo nieko. O gaila. Vaikštau, stebiu, galvoju, kaip čia pas mus. Geriausia žiūrėti vaikų aikštelėse turbūt. Vardinu: pas mus supratimas toks, kad būtina vaikščioti paskui savo vaiką ar kelis (jei turite daugiau vaikų, privalote suspėti paskui visus arba organizuoti, kad jie vaikščiotų tik į vieną pusę) per visą žaidimo aikštelę bent iki 5m. Kartais ir 8. Tiesa, žinau atvejų ir kai vaikeliui po penkiasdešimties :) Priklauso, kiek esate visaapgalvojantis ir neleidžiantis skleistis žiedams. Be to, vaiko auginimas labiau panašus į nervinimąsi dėl visko: judėjimo, ne judėjimo, valgymo, ko nors nevalgymo, skalbimo, plastmasės ar vabalų, ligų nuo jų ar virusų, kad ir kas tai bebūtų, mums atrodo, kad nervintis yra garbinga ir privaloma.

Mes suvokiame, kad yra galimybė, kad vaikas nesugebės nieko padaryti be mūsų garsios (tiesiogine prasme) vertybių sistemos, kuria patys įprastai negyvename ir nesivadovaujame. Pavyzdžiui, dalinimasis. Kuris iš mūsų suaugusiųjų dalinamės su svetimais pirmą kartą sutiktais žmonėmis absoliučiai viskuo? None of us, tik pagalvok. O vaikams labai gražiai kitų akivaizdoje poriname, kad jie privalo dalintis su kitais. Nors kiti ir nesidalina.
Gal ir gražu. Mylėk ir neprašyk meilės atgal. Tik viena bėda - mes tik kalbame, bet patys taip nesielgiame. Čia niekas mūsų irgi tada neprivalo klausyti, nėra ko nervintis, kad jaunimas toks. Jis toks, kokį mes sulipdome. Puodas juk nekaltas, kad jį kreivai žiedžia.

Nebėk, nekask, nečiuožk, nejudėk, nes nugriūsi! Taip, nugriūsi. Man dažnai norisi paklausti, gal kokia nors kraujo nekrešėjimo liga vaikui. Tada tikrai pavojus mirti nukraujavus net ir įsidūrus nesmarkiai. Bėda, kad toks vaizdas, kad tą ligą turi 99proc. lietuviukų vaikų. Teroristiškai smagu žiūrėti į vaikus, kurie atėję į vaikų žaidimo aikštelę, sėdi vienoje vietoje 2-3h, o paskui tvarkingai eina namo mamai į ranką įsikabinęs. Nei šniukšt. Gražu kaip nuotraukoj, nors šizofreniška. Kam ta aikštelė!? Nukaldinkim narvelį! Esu mačiusi tokius suaugusius paskui vaikus. Jie vis dar niekur nejuda. O tada jau giminės suklūsta, žiū, dabar taip negražu, tegul eina. Bet palauk, jis dabar gi neturi išvystyto psichomotorinio raumens. Gerai, kad nejuda, nes dabar jo kaulai sukalkėję. Eina sau...

Tikrai esu pamačiusi tragiškų įvykių ir dėl vaikų neriboto judrumo. Tikrai tragiškų... Pavyzdžiui, turiu nulėkt nupirkti dabar vainiką ant kapo aštuonmečiui, kuris pats nulėkė į gatvę pasitikti staigaus likimo beveik tiesiai man po langu nesidairydamas ir klausydamas draugų: "Bėk, nestovėk, dar suspėsi!" Nenorėjo, bet paklausė... You have oo more spare lives now. Wait.
Tik, manau, kad vis tiek negalima nustoti pasitikėti vaikais, jeigu juos jauti. Suteikti laisvę, ją pakoreguojant ir sutariant dėl daugiau taisyklių. Su galimybe pačiai suklysti, jog ne apie absoliučiai visus pavojus dar žinau ar galiu numatyti, kaip kad suoliuko nuvertimas ant kojos ar aukščiau, o gal tas namas nutrupės, ar užeis į kiemą koks sunkus žmogus, kurio nesuvaldysiu net pati ten būdama. Nejudėti neišeis, nes tuomet, net sveikas automobilis gali pavesti vairuotojo profesionalumą. Gaila tokiais atvejais siaubingai iki kruvinų ašarų. Tik negalima leisti sau išprotėti prieš laiką.

Daryk kaip liepiu, nes liepiu. Ir dar pagąsdinam, kad bus policija (čia iš logiškų paaiškinimų bet kokiam žmogaus suvokimui). Tik jos, aišku, nebūna, nes priežastis nerimta, nes mama tiesiog turi užgaidą, kad vaikas gražus būtų visiems. Tada kitas gąsdinimas nebepavyksta, nes jau skamba juokingai. Vėl jaunimas? Taip, jaunimas mąsto dar. Kai suaugs irgi jau bus tokie patys stuobriai, bet kol kas jaunimas tik ir mąsto dar. Taip, kaip išmokinom savo pavyzdžiu. Ar mes klausomės senimo? Ne, mes dažnai nesibodime garsiai pasakoti ir juoktis, kaip 90-metis nesiorientuoja šaldytuve. Blin, kad tam, kam dar tik 30, jau nustoja rastis naujų jungčių! Sunku juk lavintis! Automatinė pavara visada asfaltu skraidina geriau. Tik ką daryt, kai jau duobėtas žvyras ar miško keliukas nepatogus? Vengti? Galima. Tik niekada niekada nebepamatysi to, kas yra miškas. Ir vaikui knygelės piešiny tu dar žinosi, kas čia, bet vaikui tai bus neegzistuojantis kosmosas. Gal ir nereikia. Tik kam paskui pulti ant lango ir kaltinti kažką dėl to, ką pats ir darai.

Taigi, esu lietuvaitė. Bandau domėtis ir kitomis šalimis ir tradicijomis, oi, netgi politika. Labai įdomu. Per jas galiu atsisukti į save. Traumuoti žmonės irgi gija, jei dar nemirė. Jeigu negija - prisitaiko. Blogiau, kai gailisi savęs :) bet kai nusibos, tada pareis namo. Nėra ko nervintis ;) nebent galvas pamankštinti, kad nekosėtume vien dulkėmis.

Košės tyrimai

Šįryt valgiau košės. Skaičiau, kad mokslininkai tyrė ir surado, kad bet kokių grūdų košių valgymas įtakoja silpnaprotystę. Bandau suvokti, kodėl ir kada. Bet po košės turbūt neverta net stengtis :)
Taigi, patvirtinkime tą spėjimą. Man atrodo, kad jaučiu mažiau baimės ir agresijos. Vadinasi, jų aparatai užfiksuoja mažiau žiežirbų tarp smegenų. Pyktis irgi kažkoks tolimas kaimynas. Spragsi, bet labai silpnai. Tiesiog norėtųsi dar kokio sausainio.
Labai teisūs mokslininkai, sutinku. Smegenyse mažiau judesio dėl destruktyvių dalykų. Pys!

ketvirtadienis, liepos 17, 2014

Skyrybos

Kartais man atrodo, kad žmonėms skyrybos (tuo pačiu, vestuvės) yra tarsi nusipirkti picą. Jei neskani, gali nevalgyti ir išmesti. Elkis kaip tau norisi tuo momentu.

Nereikia galvoti, kad gal rytoj ją valgytum. Per daug galvoti čia taip. Aš užsispyriau vat ir tyčia ir rytoj nevalgysiu. Man nekaniu! Nu kaip mano vaikams kad užein :D

Kodėl ne kotletai, kuriuos pats minkai ir kepi? Todėl, kad pica jau būna paruošta išsinešimui, pigi, negaila darbo ir pinigų ją išmesti, kai nebesinuoooori daugiau.

Vestuvės darbui, skyrybos lepūnėliams! Nebenuooooriu...

ketvirtadienis, liepos 10, 2014

Abejonės

Emilija (5m) visą dieną trankosi po kiemą, galų gale nusėda namuose jau vakaro 8. Pareiškia:
- Mamukai, duok uogienės ar ko nors saldaus.
Svarstau, kaip nesiblaškyti, kol ji keletą kartų pakartoja panašiai tą patį.
Lyg valgyti norėtų, bet mes žinome mano kulinarijos subtilybes: kas padėta - tą turi ėst! Šiandien turiu kaimiškų švilpikų arba nuo pusryčių aptrupėjusios miežinės košelės su grietinėle ir cukrumi. Atskirų moliuskų tau nevirsiu! Aišku, galima ginčytis dėl tokios pedagogikos ir didaktikos, man pačiai negražu, gražiau yra tūpčiojanti putulė aplink puodus, bet kiekvienam asmeniui atskirai gamina tik restorane keletas virėjų, o tai ne aš. Ta, kuri ne taip jau seniai išmoko įjungti elektrinę viryklę.
Toji dar kartą pakloja tą prašymą ir aš nuščiūvu:
- Nuo pat ryto nieko burnoje neturėjai, iškyrus Čiango čipsus ir guminius sliekus, dar tau saldumynų papildomai! Tuoj kaip ištrauksiu aš tau tą uogienę! Kaip sviesiu į grindis! Galėsi laižyti su stiklais ir gerti kraują tiesiai iš burnos! (Tikrai, vaizdinga. Tik didžiuotis nėra kuo)
Ir Justinas (3m.) ramiai teplendamas su mano češkėm priduria šitai mano įžangai reziumuojantį sakinį (ne veltui mokomės emocinio intelekto, vienok):
- Mias asam pykti. (Mes esam pikti)

Rytoj pilnatis, kūrybinis chaosas ir norėjimas, kad šeima perskaitytų mano mintis ir ketinimus. Bent jau jaunėlis padeda man įsivardinti savo jausmus be panikos. Vis šioks toks pasiekimo šešėlis, kol saulė dar tekėjo pas mus rytais.

Stebuklų nulis

Kai prisisprogsta mėnulis, atšuoliuoja mintys, kokie visi maži, melagiai, nieko nesuprantantys ir skaudulingi. Tie visi, tai aišku aš :)
Tarkim, esu išbandžiusi visokius mitus praktiškai ir man pavyko sau pagrįsti, kad tai visiški visiški nusišnekėjimai. Bet kitam tas mitas labai veikia. Nebesinori net kalbėti, nes mano mito paneigimas yra kito realybės išsipildymas.
Tai štai kodėl žyniai yra tokie tylūs žmonės. Jie žino daugiau. Žino, kad tai, ką žino, gali ir neveikti.
Stebuklų nulis

penktadienis, liepos 04, 2014

Likimas drėbė

Likimas kai davė, tai drėbė.

Iš pradžių maniau - davė man žmogų.
Bet jis toks ribotas, toks savitas, kad sunku jį priimti.
Per maža. Atsisakau, ačiū, nepakeliu.

Paskui, maniau, davė tiesiog jausmus.
Pačiupo tą žmogų, išlupo iš jo jausmą. Padavė.
Gal ir patiko, bet šitaip slegia, kad nepaėmiau žmogaus.
Kad jam taip skaudėjo, kai lupai ir viskas per mane!
Kur man tuos jausmus pasistatyti! Ačiū!

Vėliau išaiškėjo, kad dovana buvo tikslas!
Štai tikslas jau smagiau... Toks neapibrėžtas ir neaiškus.
Kaip ir aš. Bet argi tai gali būti tikslu? Tikslas būna aiškus!
Vaje, kaip aš dovanotam arkliui žiūriu į dantis, pasirodo.

Dabar manau, kad vis tik tai bus mano rytdienos darbas.
Įdomu bus, kai vėl persigalvosiu :D
Dar sau parašysiu ;)

Ačiū už tokias atkaklias dovanas!
Gal joms nereikia jokio pavadinimo, o aš primygtinai noriu vadinti, kaip vaikus :)
Aš jas matau!
Jos va čia pat.
Tik negaliu pakelti! Kiek už tai sumokėjai? :) Ar reikės sunkvežimio?
Ne, nereikės. Jau pati darausi pakankamai gigantiško proto ir galėsiu pati parsistumti viską namo su daina :)

Nesustok, aš tikrai išmoksiu priimti dovaną, jau girdžiu, kad ji čia pat. Už kokių poros metų tik :)
Aš tuoj tave sugraibysiu, Dovana ;)
Tuoj paragausiu.
Ir naudosiu, kol galios.
Žiūrėk, dar bus su sparnais ir nevalgoma :D

Bet tai kaip aš galėjau pagalvoti, kad dovanų pakavimo popierius jau ta tikra dovana :D Mažutė... Vis išpakuoju ir vis naujiena :) tai dėžė ne dovana? :D Gal man reiktų paklausti Mamos? :)

Kad ir kaip sunku priimti visas dovanas su malonumu, verta apsimesti, kad nežinau, kas ten bus :) juk iš tikrųjų nežinau :) Stebuklinga

trečiadienis, liepos 02, 2014

Pabudo

Kas nori būti kitoks nei visi ir yra toks kaip visi.

Aš laikau save super ypatinga ir visai oridžinal siaubas.

Tą pačią minutę, kai save taip palaikau, imu ir pasakau šabloninę frazę, kurios nekenčiu, kaip kieno nors mirties arba pasielgiu pagal visišką klišę, kaip ką tik tyčiojaus iš kito ir sakiau, kad man taip niekada... Ir visi tai mato, pamatau aš. Išsprūdo? Niekur nepabėgsiu, aš gyvenu tarp visų su visais, todėl esu panaši.

Pakaks dramatizuoti. Pagaliau girdžiu iš savęs pašaipėlę savo skausmui.

Kaip malonu... <3 Pagaliau malonu prasibusti *

Mano kava

Priklausau kavai Latte.
Tikriausiai ji prie tavo kroissant'o.
Nesąmoningai, tik dabar taip pagalvojau.

Geriu kasryt, nes tai vienintelė miela nuodėmė.
Visos kitos nemielos :)
Bet suklydau. Vėl.

Šita iš tikrųjų visai nemiela! Kai tik nusprendžiu -
Kava man nesveika! Atsisakau jos be ginčų.
Ir ji ateina trims dienoms... Detoksikacija :)

Ištveriu visas tris, kartais savaites.
Cha! Atsikratau nebent tik baimės, kad ji nesveika!
Ir puolu šešis kartus sunkiau į begalinę meilę jai.

Dažniausiai bijau to skausmo, todėl toliau kavos marinate...
Žiūriu, kas bus. Ogi šašai ant galvos! Cha!
Kaip ir be tavęs

Nešu tau pareiškimą. Gana. Ir visai ne geografiškai.

antradienis, liepos 01, 2014

Laikyk mane, dangau

Kaip stiklinaitė pieno -
Neatsargiai pamosi, išsipils.
Nebeatsigersi.

Kaip mažas degtukėlis,
Sužaibavęs sulaužo visą mišką.
Kol ataugs...

Kaip didelis lietus,
Kuris nuplauna dulkes,
Bet nusvarins visus žiedus,
Sunkias šakas.

Laikyk mane vis tiek, dangau,
Turėk stipriai, kad nesislėpčiau
Tave sutikus. Dangau,
Kad išmokčiau lakstyti basa
Ir tarti tavo vardą nebedrebėdama.

Būsiu Tu