Likimas kai davė, tai drėbė.
Iš pradžių maniau - davė man žmogų.
Bet jis toks ribotas, toks savitas, kad sunku jį priimti.
Per maža. Atsisakau, ačiū, nepakeliu.
Paskui, maniau, davė tiesiog jausmus.
Pačiupo tą žmogų, išlupo iš jo jausmą. Padavė.
Gal ir patiko, bet šitaip slegia, kad nepaėmiau žmogaus.
Kad jam taip skaudėjo, kai lupai ir viskas per mane!
Kur man tuos jausmus pasistatyti! Ačiū!
Vėliau išaiškėjo, kad dovana buvo tikslas!
Štai tikslas jau smagiau... Toks neapibrėžtas ir neaiškus.
Kaip ir aš. Bet argi tai gali būti tikslu? Tikslas būna aiškus!
Vaje, kaip aš dovanotam arkliui žiūriu į dantis, pasirodo.
Dabar manau, kad vis tik tai bus mano rytdienos darbas.
Įdomu bus, kai vėl persigalvosiu :D
Dar sau parašysiu ;)
Ačiū už tokias atkaklias dovanas!
Gal joms nereikia jokio pavadinimo, o aš primygtinai noriu vadinti, kaip vaikus :)
Aš jas matau!
Jos va čia pat.
Tik negaliu pakelti! Kiek už tai sumokėjai? :) Ar reikės sunkvežimio?
Ne, nereikės. Jau pati darausi pakankamai gigantiško proto ir galėsiu pati parsistumti viską namo su daina :)
Nesustok, aš tikrai išmoksiu priimti dovaną, jau girdžiu, kad ji čia pat. Už kokių poros metų tik :)
Aš tuoj tave sugraibysiu, Dovana ;)
Tuoj paragausiu.
Ir naudosiu, kol galios.
Žiūrėk, dar bus su sparnais ir nevalgoma :D
Bet tai kaip aš galėjau pagalvoti, kad dovanų pakavimo popierius jau ta tikra dovana :D Mažutė... Vis išpakuoju ir vis naujiena :) tai dėžė ne dovana? :D Gal man reiktų paklausti Mamos? :)
Kad ir kaip sunku priimti visas dovanas su malonumu, verta apsimesti, kad nežinau, kas ten bus :) juk iš tikrųjų nežinau :) Stebuklinga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą