Turim kaimynus. Tarkim... kitataučiai. Labai faini, tik sunku su akcentu ir rusų. lietuvių ir anglų kalba, todėl bandraujam atstumu, bet šypsomės. Kažkiek pakalbinam ženklais, paskui pusę metų tik šypsomės. Mes visi labai faini, žodžiu, bet ne apie tai. Tik įžanga.
Susitinkam juos kieme. Pasakoju (pusė metų jau praėjo) paskirais žodžiais, kad Emili dabar labai paklusni, manęs klauso 100 proc., bet reikia ja vadinti Reksu. Žodžiu, ji vaidina tiunį (šunį).
Parodžiau kaip, šaukiu: Emilija! Toji nieko. Nulis. Laksto ten toli, nepagausiu.
Sakau: Reksai... O ji: AU AU AU, - atbėga, glaustosi. Aš: geras šuo, geras mano.
Žvengė kiemas. Kaimynas tėtis kad suspigo iš juoko :D nu juokinga, nu, bet ko taip smarkiai?
Paaiškino. Sako aš daržely kalbinau Emilija (kartu vedam savo vaikus ton pačion grupėn). O Emilija atsakė AUAU. Maniau, kad čia žodis kažkoks :D
Genialu, kas paprasta. Arba nereik visko taip sudėtingai priimt :D