Love is nowhere.
Love is now here.
Kurį sakinį taisom ar braukiam? Kad abu tiesa kažkaip.
Meilės nepačiupinėsi ir neturėsi pagal užsakymą, todėl jos kaip ir nėra, nes negali gauti. Tu ją jau turi. Visur. Ji yra čia ir visur aplinkui, neapčiuopiama. Meilė vazoninei gėlei irgi yra meilė. Gal net tikresnė ir laisvesnė, nei aistringai moteriai ar savo mamai. Iš gėlės nereikalauji apkabinimų ir bučinių, kai jautiesi silpnas, tiesiog praveri užuolaidą, pasižiūri ir šypsaisi, kaip gražiai auga, arba jei pavyto, čiumpi rūpintis ir laistyt, nelaukdamas, kol ji atsakys tuo pačiu ir nepyksti, kodėl nepražydo, tiesiog toliau ieškai, kas jai nepatinka, gal šviesa, o gal nelaistyt, nepyksti ir durų netrenki. Savaime suprantama, kad suvoki, jog gėlytė tavęs vis tiek nepalaistys atgal, nes neturi nei rankyčių nei kojyčių, bet vis tiek ja rūpiniesi.
Kai myli kitą žmogų, neretai tikiesi, kad ir tau tuo pačiu ar kaip kitaip, bet atsilygins, rytoj ar vakar, bet lauki, turi juk, nes aš tai parodžiau kaip myliu, ir pan. O jei tavo meilė tiesiog želia kaip žėlytė, nesuvoki, kad gal jis irgi neturi mylinčių nei rankyčių nei kojyčių, o gal tą meilę reiškia kitaip, kaip nesupranti, nes neklausai, nes nori taip kaip tu nori, o gal kam nors kitam jis ją reiškia mielai ir natūraliai, pavyzdžiui, lenktynėms su bolidais ar, baisu!, bet gal kitam žmogui :) Ramiai pagalvojus - visai nebaisu :P Love is now here. Myli - laistai, nelauki kol ji pirma pradės tave laistyt, o tada jau galėsi tu, nes tuomet bus lygiosios, nes taip nebus :D Gėlytei daug kainuotų tave palaistyt, daugiau nei tau pripilt vazoniką. Ji myli kitaip.
pirmadienis, kovo 28, 2011
Visažiniai
Taip surėdyta, matyt, kad visi, kurie čia dabar esam, galvojam, žinom, po to vėl galvojam, kad viską žinom ir darom amžinai gerai. Ir visada taip ir bus. Ale man, pavyzdžiui, Emilija parodo kasdien, kad tikrai yra mažesnių ir milijardiškai vienetų protingesnių kur kas labiau, nei bet koks kitas suaugęs žmogus, kuris, tariasi, viską žino geriau už mažą.
Todėl pradedu pagaliau manyti teisingiau, kad viskas, ką žinau, ką galvoju, kad žinau, tikrai pasikeis ir reikės dar daugiau sužinoti, gal viskas net bus ir atvirkščiai, nei manei. To negalėjau suvokti nei mokydamasi, nei dirbdama. Ačiū mūsų dideliam vaikui. Be pamokslų, be prievartos ji man tiesiog tai įdiegia :) ir diegia vis daugiau vertingų programų, net kai nelabai noriu aš tų "mokslų" jau, juk daug žinau... bet kartais pamirštu ir man primena, kaip nesusireikšminti, kaip nepsichuoti :), kaip susitaikyt, kaip būti laiminga dėl nieko ir dėl visko visko, net dėl šalto varveklio ar šlapių murzinų iki stangrumo nuo balų kelnių (mat kol grįžti iš toliau, purvas stingsta, atrodo, kad atrodo fuj, bet realiai tai linksma! Svarbu turėti paskui ūkinio muilo, nu arba jei ne purvas ten, tada šiukšlių dėžę, na ir kas) :) kurioj mokykloj to išmoksi...
***
Tos pamokos man kartojasi kasdien net ir ne tik ant manęs. Pavyzdžiui, Emilijos protingasis tėtis:
- Emilija, klausyk mūsų ir daryk, kaip mes sakom, nes mes žinom geriau, ko tu nori.
Pabandyk dabar perfrazuoti šitą sakinį sau, kad tu jį iš kažko girdi. Idiotiškai skamba, ne? Turbūt pultum į atlapus tokiam kvailiui - žino jis, ple... :D Tai kam iš to ar kito vaiko tyčiotis, lyg jis būtų kokia nesąmonė... Ir pykti ant jo, jei jis netiki tavim :D ačdie netiki! Vadinasi, mąsto! Kažkas žino, ko tu nori... wtf, pdf. Filosofija čia? Manau, gyvenimas - realus ir tikrų tikriausias.
***
12m mergaitė klijuoja dabar labai populiarius lipdukus į fotoalbumą, visi taip daro jie dabar, toks užsiėmimas. Paskui mainosi, keičiasi susitikę, giriasi. Va. Ir man pasakoja. Va mano sesė dabar 1m, kai ji užaugs, aš jai perduosiu šitą albumą ir ji galės šitą turtą mainytis. Jau šitas vaikas, matosi, užaugęs. Link suaugusių. Žinoma, sesei trbūt bus malonu toks praeities dalykas turėti "skrynioj", tik kaži, ar jos laikais tom senovėm kažkas dar norės mainytis... Turbūt būtų skaudu tai dvylikametei sužinoti dabar, kad jos šitas vertingas daiktas, greičiausiai (nors... nebūtinai, žinoma, bet tikėtina LABAI), kad net po metų jau ar dviejų, nebeteks tokios šiandieninės vertės ir iš sesės laimės ašarų paveldėjus dulkėms rinkti daiktą turbūt neišbyrės. Geriausiu atveju bus tik "O, ačiū, kaip gražu", blogiausiu - viskas suplėšyta, išmėtyta. Skaudu? Ne. Juk viskas keičiasi. Ypač jei nesitiki.
Kuo labiau nesitiki, kad tavo patirtis bus niekam nereikalinga, tuo bjauriau sureaguoji į tą "a la niekšelį, kuris taip nevertina ir taip su manim, tipo, neteisingai pasielgė"- kokie nejautruoliai ir pan., kaip mano vaikystėj to nebuvo! Pamanyk tik... O čia nėr ko pykt - evoliucija visada buvo, ne stebuklas čia. Tiesiog kam bagažas šūdo, jei dabar galima nusiskinti vaisių nuo medžių...
Va, kodėl mažų vaikų informacijos man atrodo siektiniausios, kad ir koks didelis ir gudrus bemanytum esąs. Nes jie gyvena Dabar (dabartistų ežių reklama, ou mai...). Senolių era nyksta, jei nėra tokia vertinga, kad išliktų. Nors būna, nesiginčijų, ir vertingos išminties ir jos daug, tik mes nelabai skiriam nuo šlamšto, nes juk mes tokie visažiniai, cha :D
nes mums dabar atrodo, kad:
1. Tik baigti universitetą yra vertinga,
2. tik vergauti darbdaviui yra teisinga, net jei nenori, nes juk sakė, kad reikia, nesvarbu kaip šūdinai jautiesi (čia mūsų tėtukas vis kala emilijai kodėl reikia eiti į darželį (aš irgi einu į darbą, nors nenoriu, ir tu eik į darželį...). Ne crap?,
3. Tik gražią mašiną ar šukuoseną reik turėti, ir
4. Tik su durnių kalykla (oj, mokykla, kur viską reikia drausti, bausti ir neleisti) mano vaikas užaugs protingas ir neišpaikęs. Ką tas išpaikęs reišk, ne visi vienodai sutaria. Vienam išpaikęs, nes ieško gyvenime sprendimo be jokių taisyklių, kitam - nemokantis ieškoti jokių sprendimų. Tai kurie ką nors žino ir kurie nieko nežino? Turbūt visi kaip kam šviečia. Tai iš kur gali būti žodyne tokie vienareikšmiai žinojimo sprendimai. Tas žino, o tas ne. Juk būna, kad visur yra kažkiek tiesos, tikrai visur.
O kitam vaikui gal tų punktų nereik, nes jų nejaučia? Jis gal protingesnis už mokytoją ir boikotuoja jo blatną informaciją? Visiškai sutinku, kad vaikai žino daugiau už mokytoją, bet mokytojas to nenori suvokt, už tai ir gaunasi - blogi vaikai, kad nesimoko (šlamštas - tada kodėl nei vieni moksliukai negyvena idealiai???), vaikai "šiais laikais" labai pikti ir mušasi - va pažiūrėkit kaip, o mes tai jau labai geri... (aha, įdomu iš ko vaikas išmoko pykti ir muštis, iš savęssss, cha!??? Jis iš tavęs, vadinasi, nerado ko geresnio pasimokint, susitaikyk su savo netobulumu ir pradėk mokytis vietoj sugrybėjimo nuo visko žinojimo. Taikytina troleibuso ir kitų eilių laukimo bobutėms - jūsų pavyzdys ne tobulesnis).
Žodžiu, jei nesupranti dabartinių vaikų ir diegi savo nukaršusią programą, savo baimes (oi, nenukrisk, oi neišsitepk, oi neik, pargriūsi ir dar nebėk, nes dar baisiau), vadinasi, esi nemastitas ir žinoma, taip paprasčiau, nereik daug galvot, kas vertinga, o kas ne. Tegul bėga tas vaikas, tegul tepliojasi. Grįš ir pasakys, mama, bliamba, buvau kvailys, bėgau išsitepiau... Skauda... Reikės dabar bėgt per kitą pusę, gal pavyks :D jau geriau taip tegul pats eksperimentuoja, nes antraip bloga ir savęs pasidaro klausytis - oi neimk, nes tas ir tas, oi neik, nes taip ir anaip, kol galų gale vaiks bijo iš vis krutėt, nes oi! Juk sakė. Ir stingstam. Paskui tą patį kitai kartai perduoda. Reikia to? Gražu? Naudinga? Nu jo, sėdi, neina, nesusitepa. Nu ir? Ir nelaimingas, nes kažko lyg norėtųsi... bet susitepsiu... Nemalonumai, rėks... Arba, ot ir darysiu, ot tyčia ir dar baisiau.
Jau geriau tada aš mokinsiuos sakyti, aha, iki, sėkmės! :* Jei pasiseks nenukristi - valio! Laimėjom! Nukritai? Hm, užklijuojam kažkuo, užlopom, žygiuojam toliau. Kaip norėtum žygiuoti? O gal ir įdomu... Ir gal dar taip, ane?... fainai būtų taip, mano manymu. Ir nereik vaiko sekti, nes žinai, kad grįžęs sakys taip, kaip buvo, nes žino, kad jam padėsi, jei galėsi, paguosi, jei negalėsi padėt, bet vis atlėgs skausmus, net jei viską reik tverti pačiam.
Užaugs mano pumpurėliai ir man praneš - juokinga tu, mamutai, čia ir labai dar be to neteisi :D pasakys, kaip reikėtų gal. Pasitarsim ir turtėsim vieni iš kitų. Daug maloniau nei "žinojau, kad taip bus, sakiau juk, o dabar va ateini, tvarkykis pats, nes aš tau sakiau, neklausei, bla bla bla" ir sėdi visi susiraukę, tiek žinotojai, o tuo labiau nežinotojai, nes jaučias kalti. Kam ta kaltė. Ir be jos būna skauda, kam dar kažkokį inkarą sausumoj užsivožt, ypač jei varai automobiliu...
Logiška? Turbūt daug kam atrodo bull shit dabar, nes realybė kitokia, fakin, nieko jum neišeis, pamatysi... bet realybė kuriasi per mus, mažuliai, ne atvirkščiai, žinokit. Tik pamąstyk. Kaip manom, taip turim. Vienas pamatęs tarakoną cypia ir panikuoja, sako, kad neįmanoma jų išvaikyt, gyvena su bjaurastim jau n metų su m mėnesių ir dar taip blogai, kitas tokioj pat tarakašo situacijoj sutraiško jį tapke, išpurškia viskuo, kuom žino, nepavykus, eina ten, kur nėr nei vieno tarakono ir niekad nebus. Sunku daiktus persinešt į kitą vietą, bet argi nelengviau viską susumavus? :D
Ne veltui Japonai daugiau galvoja, nei šneka ir be to neturi žodžio "ne". Mes su jovke bandėm išsireikšti porą dienų be "ne". Tik atrodo neįmanoma, bet kažkaip vertėm tą "ne" kaip mokėjom, pasirodo... Sunkiai siaubingai, nes mažiau žodžių privebleni, mažiau piktumo išreiški, nes galvoji kaip neapsiteršt, suvoki, kad anksčiau vien šūdais laisteisi ir žiauriai, nes esi įpratęs taip. Visi taip daro. O nafig. Kam gražiau sava galva, o kam visi sumakalioti į vieną.
Žodžiu, mokytis... afigienai įdomu, kai darai tai ne pagal taisyklę "taip daro visi, nes taip lengviausiai", "neišrasi jau dviračio". Tiesa, bet sunkiau gyvenant juk daugiau išmoksti ir įvairiau, o be dviračio gali išrast ir dar ką nors gražiau - tarkim, supranti, kad žiemą stipę visi medžiai, pavasarį atgimsta. Čia joks dviratis tiek laimės neteiktų, patikėk. Net ir tobula įranga. Įsivaizduok, jei tie medžiai taip ir liktų neatgiję, čiūju, net dviratis su paminkštintom pirštinėm tau tiek pasitikėjimo nesuteiktų tokioj šūdinoj situacijoj. Galų gale, tik besimokydamas, daug uždirbsi ir galėsi nusipirkti tą ir aną dviratį. Ir turėti dar kažką. Ir dirbti, net jei nenori, nes reikia nupirkti... Nu ir ką pirksi? Spintą? Graudu. Aišku gražu ir faina, įsigysi fabriko spintą, dėsi ten daiktus, bet jei pasidarytum ją pats... Numanai tą pasididžiavimo ir vertės jausmą ;) Nusipirkt galėsi ir tris, o pagamint dar ir kitiem pajėgsi dvidešimt, jei mokėsi. Kaifas ne? :) nu, gerai, nupirkt galėsi ir kitam, bet jei jis norės meilės, ne spintos, ką tada pirksi. Balioną? Mh...
Galima galvot ir skleistis daug daugiau, o mylėt iš vis viską, ne tik savo vyrą ir vaikus ir viską dėl jų daryti persisukus :) Galima mylėt ir tą atstumiančiai gražų girtuoklį šleivojantį per gatvę ir neduoti jam nė cento. Jis pyks, negavęs "laimės", bet tu juk jį myli ir linki visko kitaip. Jis to net negirdi ir nežino, bet jaučia, tikiu, kad jaučia. Negi dabar girsiuos, kad aš jį myliu, tada bus ne meilė, o pasigyrimas. Tegul jaučia. Tai daugiau.
Nieko nežinau ir nenoriu žinot. Kas už mane gali geriau tai žinoti :)
Todėl pradedu pagaliau manyti teisingiau, kad viskas, ką žinau, ką galvoju, kad žinau, tikrai pasikeis ir reikės dar daugiau sužinoti, gal viskas net bus ir atvirkščiai, nei manei. To negalėjau suvokti nei mokydamasi, nei dirbdama. Ačiū mūsų dideliam vaikui. Be pamokslų, be prievartos ji man tiesiog tai įdiegia :) ir diegia vis daugiau vertingų programų, net kai nelabai noriu aš tų "mokslų" jau, juk daug žinau... bet kartais pamirštu ir man primena, kaip nesusireikšminti, kaip nepsichuoti :), kaip susitaikyt, kaip būti laiminga dėl nieko ir dėl visko visko, net dėl šalto varveklio ar šlapių murzinų iki stangrumo nuo balų kelnių (mat kol grįžti iš toliau, purvas stingsta, atrodo, kad atrodo fuj, bet realiai tai linksma! Svarbu turėti paskui ūkinio muilo, nu arba jei ne purvas ten, tada šiukšlių dėžę, na ir kas) :) kurioj mokykloj to išmoksi...
***
Tos pamokos man kartojasi kasdien net ir ne tik ant manęs. Pavyzdžiui, Emilijos protingasis tėtis:
- Emilija, klausyk mūsų ir daryk, kaip mes sakom, nes mes žinom geriau, ko tu nori.
Pabandyk dabar perfrazuoti šitą sakinį sau, kad tu jį iš kažko girdi. Idiotiškai skamba, ne? Turbūt pultum į atlapus tokiam kvailiui - žino jis, ple... :D Tai kam iš to ar kito vaiko tyčiotis, lyg jis būtų kokia nesąmonė... Ir pykti ant jo, jei jis netiki tavim :D ačdie netiki! Vadinasi, mąsto! Kažkas žino, ko tu nori... wtf, pdf. Filosofija čia? Manau, gyvenimas - realus ir tikrų tikriausias.
***
12m mergaitė klijuoja dabar labai populiarius lipdukus į fotoalbumą, visi taip daro jie dabar, toks užsiėmimas. Paskui mainosi, keičiasi susitikę, giriasi. Va. Ir man pasakoja. Va mano sesė dabar 1m, kai ji užaugs, aš jai perduosiu šitą albumą ir ji galės šitą turtą mainytis. Jau šitas vaikas, matosi, užaugęs. Link suaugusių. Žinoma, sesei trbūt bus malonu toks praeities dalykas turėti "skrynioj", tik kaži, ar jos laikais tom senovėm kažkas dar norės mainytis... Turbūt būtų skaudu tai dvylikametei sužinoti dabar, kad jos šitas vertingas daiktas, greičiausiai (nors... nebūtinai, žinoma, bet tikėtina LABAI), kad net po metų jau ar dviejų, nebeteks tokios šiandieninės vertės ir iš sesės laimės ašarų paveldėjus dulkėms rinkti daiktą turbūt neišbyrės. Geriausiu atveju bus tik "O, ačiū, kaip gražu", blogiausiu - viskas suplėšyta, išmėtyta. Skaudu? Ne. Juk viskas keičiasi. Ypač jei nesitiki.
Kuo labiau nesitiki, kad tavo patirtis bus niekam nereikalinga, tuo bjauriau sureaguoji į tą "a la niekšelį, kuris taip nevertina ir taip su manim, tipo, neteisingai pasielgė"- kokie nejautruoliai ir pan., kaip mano vaikystėj to nebuvo! Pamanyk tik... O čia nėr ko pykt - evoliucija visada buvo, ne stebuklas čia. Tiesiog kam bagažas šūdo, jei dabar galima nusiskinti vaisių nuo medžių...
Va, kodėl mažų vaikų informacijos man atrodo siektiniausios, kad ir koks didelis ir gudrus bemanytum esąs. Nes jie gyvena Dabar (dabartistų ežių reklama, ou mai...). Senolių era nyksta, jei nėra tokia vertinga, kad išliktų. Nors būna, nesiginčijų, ir vertingos išminties ir jos daug, tik mes nelabai skiriam nuo šlamšto, nes juk mes tokie visažiniai, cha :D
nes mums dabar atrodo, kad:
1. Tik baigti universitetą yra vertinga,
2. tik vergauti darbdaviui yra teisinga, net jei nenori, nes juk sakė, kad reikia, nesvarbu kaip šūdinai jautiesi (čia mūsų tėtukas vis kala emilijai kodėl reikia eiti į darželį (aš irgi einu į darbą, nors nenoriu, ir tu eik į darželį...). Ne crap?,
3. Tik gražią mašiną ar šukuoseną reik turėti, ir
4. Tik su durnių kalykla (oj, mokykla, kur viską reikia drausti, bausti ir neleisti) mano vaikas užaugs protingas ir neišpaikęs. Ką tas išpaikęs reišk, ne visi vienodai sutaria. Vienam išpaikęs, nes ieško gyvenime sprendimo be jokių taisyklių, kitam - nemokantis ieškoti jokių sprendimų. Tai kurie ką nors žino ir kurie nieko nežino? Turbūt visi kaip kam šviečia. Tai iš kur gali būti žodyne tokie vienareikšmiai žinojimo sprendimai. Tas žino, o tas ne. Juk būna, kad visur yra kažkiek tiesos, tikrai visur.
O kitam vaikui gal tų punktų nereik, nes jų nejaučia? Jis gal protingesnis už mokytoją ir boikotuoja jo blatną informaciją? Visiškai sutinku, kad vaikai žino daugiau už mokytoją, bet mokytojas to nenori suvokt, už tai ir gaunasi - blogi vaikai, kad nesimoko (šlamštas - tada kodėl nei vieni moksliukai negyvena idealiai???), vaikai "šiais laikais" labai pikti ir mušasi - va pažiūrėkit kaip, o mes tai jau labai geri... (aha, įdomu iš ko vaikas išmoko pykti ir muštis, iš savęssss, cha!??? Jis iš tavęs, vadinasi, nerado ko geresnio pasimokint, susitaikyk su savo netobulumu ir pradėk mokytis vietoj sugrybėjimo nuo visko žinojimo. Taikytina troleibuso ir kitų eilių laukimo bobutėms - jūsų pavyzdys ne tobulesnis).
Žodžiu, jei nesupranti dabartinių vaikų ir diegi savo nukaršusią programą, savo baimes (oi, nenukrisk, oi neišsitepk, oi neik, pargriūsi ir dar nebėk, nes dar baisiau), vadinasi, esi nemastitas ir žinoma, taip paprasčiau, nereik daug galvot, kas vertinga, o kas ne. Tegul bėga tas vaikas, tegul tepliojasi. Grįš ir pasakys, mama, bliamba, buvau kvailys, bėgau išsitepiau... Skauda... Reikės dabar bėgt per kitą pusę, gal pavyks :D jau geriau taip tegul pats eksperimentuoja, nes antraip bloga ir savęs pasidaro klausytis - oi neimk, nes tas ir tas, oi neik, nes taip ir anaip, kol galų gale vaiks bijo iš vis krutėt, nes oi! Juk sakė. Ir stingstam. Paskui tą patį kitai kartai perduoda. Reikia to? Gražu? Naudinga? Nu jo, sėdi, neina, nesusitepa. Nu ir? Ir nelaimingas, nes kažko lyg norėtųsi... bet susitepsiu... Nemalonumai, rėks... Arba, ot ir darysiu, ot tyčia ir dar baisiau.
Jau geriau tada aš mokinsiuos sakyti, aha, iki, sėkmės! :* Jei pasiseks nenukristi - valio! Laimėjom! Nukritai? Hm, užklijuojam kažkuo, užlopom, žygiuojam toliau. Kaip norėtum žygiuoti? O gal ir įdomu... Ir gal dar taip, ane?... fainai būtų taip, mano manymu. Ir nereik vaiko sekti, nes žinai, kad grįžęs sakys taip, kaip buvo, nes žino, kad jam padėsi, jei galėsi, paguosi, jei negalėsi padėt, bet vis atlėgs skausmus, net jei viską reik tverti pačiam.
Užaugs mano pumpurėliai ir man praneš - juokinga tu, mamutai, čia ir labai dar be to neteisi :D pasakys, kaip reikėtų gal. Pasitarsim ir turtėsim vieni iš kitų. Daug maloniau nei "žinojau, kad taip bus, sakiau juk, o dabar va ateini, tvarkykis pats, nes aš tau sakiau, neklausei, bla bla bla" ir sėdi visi susiraukę, tiek žinotojai, o tuo labiau nežinotojai, nes jaučias kalti. Kam ta kaltė. Ir be jos būna skauda, kam dar kažkokį inkarą sausumoj užsivožt, ypač jei varai automobiliu...
Logiška? Turbūt daug kam atrodo bull shit dabar, nes realybė kitokia, fakin, nieko jum neišeis, pamatysi... bet realybė kuriasi per mus, mažuliai, ne atvirkščiai, žinokit. Tik pamąstyk. Kaip manom, taip turim. Vienas pamatęs tarakoną cypia ir panikuoja, sako, kad neįmanoma jų išvaikyt, gyvena su bjaurastim jau n metų su m mėnesių ir dar taip blogai, kitas tokioj pat tarakašo situacijoj sutraiško jį tapke, išpurškia viskuo, kuom žino, nepavykus, eina ten, kur nėr nei vieno tarakono ir niekad nebus. Sunku daiktus persinešt į kitą vietą, bet argi nelengviau viską susumavus? :D
Ne veltui Japonai daugiau galvoja, nei šneka ir be to neturi žodžio "ne". Mes su jovke bandėm išsireikšti porą dienų be "ne". Tik atrodo neįmanoma, bet kažkaip vertėm tą "ne" kaip mokėjom, pasirodo... Sunkiai siaubingai, nes mažiau žodžių privebleni, mažiau piktumo išreiški, nes galvoji kaip neapsiteršt, suvoki, kad anksčiau vien šūdais laisteisi ir žiauriai, nes esi įpratęs taip. Visi taip daro. O nafig. Kam gražiau sava galva, o kam visi sumakalioti į vieną.
Žodžiu, mokytis... afigienai įdomu, kai darai tai ne pagal taisyklę "taip daro visi, nes taip lengviausiai", "neišrasi jau dviračio". Tiesa, bet sunkiau gyvenant juk daugiau išmoksti ir įvairiau, o be dviračio gali išrast ir dar ką nors gražiau - tarkim, supranti, kad žiemą stipę visi medžiai, pavasarį atgimsta. Čia joks dviratis tiek laimės neteiktų, patikėk. Net ir tobula įranga. Įsivaizduok, jei tie medžiai taip ir liktų neatgiję, čiūju, net dviratis su paminkštintom pirštinėm tau tiek pasitikėjimo nesuteiktų tokioj šūdinoj situacijoj. Galų gale, tik besimokydamas, daug uždirbsi ir galėsi nusipirkti tą ir aną dviratį. Ir turėti dar kažką. Ir dirbti, net jei nenori, nes reikia nupirkti... Nu ir ką pirksi? Spintą? Graudu. Aišku gražu ir faina, įsigysi fabriko spintą, dėsi ten daiktus, bet jei pasidarytum ją pats... Numanai tą pasididžiavimo ir vertės jausmą ;) Nusipirkt galėsi ir tris, o pagamint dar ir kitiem pajėgsi dvidešimt, jei mokėsi. Kaifas ne? :) nu, gerai, nupirkt galėsi ir kitam, bet jei jis norės meilės, ne spintos, ką tada pirksi. Balioną? Mh...
Galima galvot ir skleistis daug daugiau, o mylėt iš vis viską, ne tik savo vyrą ir vaikus ir viską dėl jų daryti persisukus :) Galima mylėt ir tą atstumiančiai gražų girtuoklį šleivojantį per gatvę ir neduoti jam nė cento. Jis pyks, negavęs "laimės", bet tu juk jį myli ir linki visko kitaip. Jis to net negirdi ir nežino, bet jaučia, tikiu, kad jaučia. Negi dabar girsiuos, kad aš jį myliu, tada bus ne meilė, o pasigyrimas. Tegul jaučia. Tai daugiau.
Nieko nežinau ir nenoriu žinot. Kas už mane gali geriau tai žinoti :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)