Vėl užklupo prastas jausmas, kurį baigiu iškalbėti - tai pyktis :) Labai juokinga situacija. Skambinu mamai, ji man papasakoja nereikšmingą įvykiuką, kaip giminės paėmė ir pažvengė iš mūsų šeimynėlės :D Nieko naujo, nes ir aš tai žinau, kad mes rengiamės visokiais skudurais, skonio neturim mat :D Absoliučiai nieko neteisingo ;) Visiškai sutinku :) Džiugu, kad jiem linksma buvo, bet aišku kaip kitaip, pagalvojau, o jau jūs tai... treningų world, tik spalvos keičiasi :D nu ot, gerietė atsiradau, nia... :D
Kaip taip sugebėt tave pašūdinusiam žmogui, pačiam tame šūdely pasimurkdyt nejučia tiesiog, gali net atrodyti natūraliai ir teisingai, o nė velnio :D kam nuo to geriau, ar tai puikios mintys, kurios siunčia daug gerų linkėjimų? Pačiam šūdukas ištepa ir nusėda giliai, kada nors pamačius tą žmogų iškart išknisi, vo, kaip jis čia va kaip pasakėėėė... :D
Tfu tfu tfu. Ir taip įaugę, kad pagalvoju, kokia nesąmonė, kam čia rūpi, ėmė ir pasilinksmino, bet ir vėl: o jie tai jau... :D nu siaubas! :D nuo tokių "smulkmenų" ir kyla karai, o norisi tai ramybės ir lengvumo :) nelogiška būtų spjaudytis ir vis tiek likti didesnio kvailio vietoj, tuo labiau kad visi teisūs pagal save ;)
Viskas, linkiu laimės, lengvos šypsenos, aukštai skraidančių minčių, paprastumo, kam jo norisi, nepaprastumo, kam jo irgi norisi :*