Krikščionybė, pats kaip daiktas, turbūt, gal ir geras dalykas vietomis. Viskas ten tiesa. Viena bėda: koks dogmatikas užrašinėjo tą bibliją, kad taip ir norisi "prasikalsti". Jau vien tonas "Nedaryk, nesakyk, nevalyk". Vienintelis apsakymas, kurio gal kiek klausome, tai sekmadieniais nedirbt :D pirmadieniais irgi. Ir iš vis, ar žinom, kas tas "nedirbk"? Nu pavyzdžiui:
1. Babos keliaklūpsčiauja ten sugriuvę toj šaltoj bažnyčioj mintinai beria eilėraščius "Sveika Marija,... tupi girta tarp moterų", išėję iš tų dvasios užniurnėjimų vietos, baksnoja pirštais į kitus ir jų nuodėmes - skaitosi jos jau be šapelio...
Yra ir kita kategorija krikščionių.
2. Lekiam tuoktis bažnyčion, gimusius vaikus tik krikštyt. Nu gerai, apsiforminom, geri daba jau... ir sėdim. Vaikam ką nors pasakojam? Patys vadovaujamės bent kuo? Nežudyk nebūtinai tai reiškia pažodžiui, be to, tai gal seniai nebesilaikom tų įsakymų? Daugų daugausia krikščionybės mūsų namuose per Kalėdas, ir tai - kiek litų išleist šitam dovanai, ko prikept ar papjaustyt, kad būt gausus stalas. Ypač antrai dienai, kai ateis kaimynė, kaip prieš ją tuščiomis pasirodysi, ką pasakys... Nu ir dar Velykas - ar spėsiu nudažyti kiaušus tris? o kad tik sumuščiau visų kitų kiaušus ir mano tvirčiausias!
Kur ta krikščionybė ir ką sakyt vaikams pakrikštyjus :D Vyras sakė, kad Dievas danguje. Tikrai? Emiliukas klausia, tai ką, jis paukštis? Dar vyras bandė išaiškint, kad dievas viską girdi ir mato (vadinasi, turi akytes ir ausytes) - taigi čia Kalędų senelis! Kaip klausyt Dievo, jei vaikas nežino, ar jis turi sparnus ir per kur jis kalba, jei be burnos. Tie dogmatiniai apibūdinimai man pačiai sunkiai suvokiami, todėl galvoju savaip. Bet tikiu Dievu kaip protu. Bet ir vėl ne taip pasakysi vaikui :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą