Turiu vieną žmogų, kuris man buvo pats sunkiausias ir meiliausias, kurį labai myliu visada ir kankinau, bet taip jam ir reikėjo :) Nes jis prakrapštė mano baisiai jautrų gilumą, už tai būsiu (ne)dėkinga ir nebenorėsiu kelti jam skausmo daugiau. Ne kartą jis yra supykęs ant manęs net ir už tai, kad neskaudinu ir atvirkščiai, tuo pačiu atsakau ir aš... :)
Bet šiuo metu noriu tiesiog pati sau užregistruoti, kad jaučiu daug daug daug gerumo jam, tikiuosi einas kaip iš pypkės, o kai neinasi, tai padarai, kad eitųsi ir aš tavim pasitikiu, kad randi laimę po truputį ir užtikrintai. Ne ten, tai šen ar kitur. :)
Labai nekonkretus ir didelis jausmas, todėl jis toks ir platus, ir nieko nepaaiškina :)
Anksčiau galėjau prisipažint, kad skauda, neramu, myliu ar noriu. Dabar tiesiog leidžiu paleidžiu išleidžiu, užrišu šaliką, kad nesušaltum (žinau, kad už durų nusiplėši jį), įdedam termosą nesibaigiančios vyrų arbatos ;), pagalvoju, kad smarkiai pabučiuosiu, bet nieko nedarom, nes būtų per mažai ;) Nė nežvilgteliu į nugarą, kol išnyksti, nes tu čia - skaitau apie tave, muzika apie tave, esu tokia truputį per tave ir ko daugiau reikia, a? :) o kūnelis lai laksto, kur jam reik ;P
Tavo, kas tik nori*
Draugaukim
Linkėjimai melisų-mėtų laukui
Žinai juk šitą ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą