Mano mažoji moteraitė...
Rengia tėtukas ryte į darželį. Mano vaikiukas tuoj atskuba su vienu mano batu, sako:
"Siauk, mama, bata. Bidi aim." (Apsiauk, mama, batus. Abidvi einam. Jei kam neaišku:).)
Sakau:
"Ne, mažute. Aš tik su triusikais, matai. Batai prie maikės netinka. Aš vėliau ateisiu pas tave, kai susiruošiu, apsirengsiu." (na, mes paprastos, kaip yra, taip ir sakom).
Nuliūdo mano peliukas :( Ašara jau trykšta... Ir man gailu, kaip čia ją paguosti. Skaičiau kažkur, kad vaikus reikia tiesiog suprasti ir viskas. Sakau:
"Gaila mane palikti, ane?"
"Tijp." - linksi savo šviesiąją :) Praskaidrėjo nuotaika, išraitė lūpų kaspinėlį man - bučkiz ir ate :)
Moteriška... kai nenori jokių patarimų, jokių sprendimų blogai nuotaikai gesinti, falšyvo linksmumo, tiesiog supratimo, kaip šiuo metu jautiesi :)
Turi, kas supranta, tai lengviau ir liūdesį pernešti jo neslopinus, ania? ;)
Neliūdesėk mano burbulai,
man irgi būna... Bidi ištversim ir dar labai smagiai ;*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą